Juodoji beržų kempinė

Juodoji beržų kempinė

“Mūsų girios” 1938 m. A. Minkevičius

Kempinių ant medžių būna daug ir įvairių. Visos jos šiuo ar tuo yra reikšmingos, kiekviena jų medžių gyvenime vaidina tam tikrą, paprastai neigiamos reikšmės, vaidmenį. Išskirdamas iš jų visų tarpo vieną juodąją beržų kempinę ir duodamas čia jos kiek platesnį aprašymą, elgiuosi taip dėl to, kad ji mums yra įdomi bent trimis atžvilgiais: 1) savo geografiniu išsiplatinimu, 2) kaip medžių parazitas ir 3) kaip liaudies vaistas.

Juodoji beržų kempinė lotyniškai vadinasi Polyporus nigricans Fr. (sinonimai: Fomes nigricans, Phellinus nigricans, Placodes nigri­cans). Rieken‘e randame maždaug tokį jos aprašymą: „Vaisiakūnis juodas, žvilgantis, lyg laku padengtas, trapiu, aižėjančiu, labai kietu paviršiumi, plikas, koncentriškai vagotas, kupsto pavidalo, 10—20 cm didumo, buku kraštu, labai storas, dažnai tiek storumo, kiek ir platumo, vamzdeliai rudi, ne dulkini, labai ankšti, susisluoksniavę keliais sluoksniais; vaisiakūnio masė ruda, labai kieta, dides­nioji jos dalis iš sukietėjusių vamzdelių sudaryta“. Čia reikia dar pridurti, kad sporos labai smulkios, 2—3 (mikronų) ilgumo ir 1—2 skersmens. Anksčiau ši kempinė buvo žinoma tik ant beržų, bet vėliau ją rado ir ant kitų lapuočių medžių: ant drebulių, gluos­nių, alksnių. Ant beržų jos vaisiakūniai dažniausiai būna netaisyk­lingi ir aukščiau duotam aprašymui neatitinka; tada jie iš pažiūros mažai tėra panašūs į kempines ir turi netaisyklingų, įvairaus didumo (iki 35 cm skersmens), juodų, lyg suanglėjusių, labai kietų gumbų pavidalą, su sutrūkinėjusiu, rauplėtu paviršiumi, kuriame vamzdelių nei žymės nėra. Tik perpjovus tokį gumbą galima suprasti, kad tai yra kempinė, nes pjūvyje ji savo ruda spalva ir konsistencija labai panaši į kietąją pintį (Fomes igniarius) ir skiriasi nuo jos svarbiausia tuo, kad vamzdelių neturi. Toki juodosios kempinės vaisiakūniai ne­vaisingi, juose sporos nesusidaro ir kai kas juos vadina ne vaisiakūniais, bet sklerociais (palyg. skalsių, Claviceps purpurea sklerocius).

 Ant drebulių ir kitų medžių vaisiakūniai paprastai būna normalūs ir vaisingi. Juodoji kempinė yra paplitusi Amerikoj, Europoj ir Azijoj ir, būtent, daugiau šiaurėje, negu pietuose. Europoj ji labai dažnai pa­sitaiko šiaurinėj Rusijos dalyje, Suomijoj, Skandinavijoj, Estijoj ir Latvijoj, bet retai Vokietijoj ir kituose vidurio ir vakarų Europos kraš­tuose, o dar rečiau pietinėj Europoj. Čia įdomu pažymėti, kad M adaus‘as, sudarydamas juodosios kempinės išsiplatinimo žemėlapį, maksimalinio jos išsiplatinimo ribą pravedė per šiaurės Lietuvą. Kadangi iki šiol Lietuvos kempininiai grybai nuo­dugniau niekieno nebuvo tirti, tai ir apie juodosios beržų kempinės išsiplatinimo ribas Lietuvoje minimas autorius vargu ar galėjo turėti bent apytikslių žinių. Tai, greičiausia, jis bus pravedęs per Lietuvą ribą, pasiremdamas tuo, kad Lietuva yra tarp dviejų kraštų, kuriuose šio grybo išsiplatinimas jau nuo anksčiau buvo žinomas, būtent, iš vienos pusės Vokietija, — ten ši kempinė reta, — iš antros pusės buvusios Rytų Pabaltės provincijos (Ostseeprovinzen), dabartinė Latvija ir Estija, kur ji dažnai pasitaiko. Mūsų uždavinys būtų su­rinkti žinių, kuriose Lietuvos vietose, kaip dažnai ir ant kurių medžių ji pasitaiko. Man ją teko rasti tik vieną kartą: 1934 metais, beekskursuodami su prof. K. Regeliu, Turžėnų miške, ne per toli nuo Kar­mėlavos aptikome grupę beržų ir ant jų buvo keletas Polyporus nigricans kempinių, didesnių ir mažesnių beformių gumbų pavidalo.

Polyporus nigricans, kaip ir kitos ant gyvų medžių augančios kempinės, yra parazitiniai grybai ir medžiams kenkia. Jos kenksmin­gumą beržams yra tyręs Lindroth‘as (J. Liro, Suomijoj). Beržų apsikrėtimas juodąja kempine įvykstąs greičiausia per gilias, šerdies medieną siekiančias, žaizdas, pav., išskilusių arba nulaužtų šakų vietose, liemens įskilimuose ir pan., puvimas prasidedąs pir­miausia aplink šerdies centrą ir toliau palaipsniui einąs į periferiją. Skersai perpjovus gerokai juodosios kempinės apgadintą beržo lie­menį, galima pamatyti maždaug tokį vaizdą: apie pačią šerdį tamsi atsparios grybui žaizdos branduolio medienos dėmė (žaizdos branduoliu vadinama kieta, tamsios spalvos, mediena, kuri yra tarp supuvusios medienos arba šią pastarąją supa aplink, neplačios zonos pavidale), ją supa aplink labai suardyta (supuvusi) mediena, toliau vėl eina tamsus arba nešvariai lelijavas žaizdos branduolio žiedas, už jo vėl suardyta mediena; pagaliau periferinė, sveika, normali liemens dalis, būtent, balana, nuo supuvusios taip pat atskirta ryškiau ar silpniau išreikšto žaizdos branduolio žiedu. Žaizdos branduoliui būdingas gausumas jame dervos. Supuvusi me­diena yra šviesiai rudos spalvos, tik ne perdėm vienodo intensyvu­mo, bet šviesesnės zonos eina pakaitomis su tamsesnėmis. Iš visa, kas čia pasakyta ,seka, kad juodosios kempinės sukeltas beržo puvimas priklauso prie rudojo šerdies puvimo tipo. Pačią me­dienos irimo eigą Lindroth‘as, pasiremdamas savo tyrimais, taip reziumuoja: „Polyporus nigricans ant beržų yra tikras parazi­tas, kurio grybiena liemenį iš vidaus taip ardo, kad pirmiausia resorbuojamas celėse pats vidujinis jų membranos sluoksnis; po to suardomas, pradedant nuo vidaus pusės, hadromalis ir paskui tokiu pat būdu visiškai suardomas ligninas; pagaliau pasiekiamos tarpinės plokštelės ir jas inkrustuojančios medžiagos naikinamos tokia pat tvarka. Nuo pašalinių medžiagų atpalaiduota celiulozė sudorojama pradedant išvidine ir baigiant išorine celės puse. Indai ir rudeninė mediena paprastai pasilieka atsparūs“. Taip besidarbuodamas gry­bas sudoroja beveik visą jam neatsparią pavasarinę beržo medieną, palikdamas tik mažus jos likučius ir didelius tuščius ruimus, kuriuos greit užpildo gausiai besišakoję, pradžioje bespalvės, vėliau ruduo­jančios arba šiaip tamsėjančios grybienos gijos; atspari rudeninė mediena ne taip greit sunaikinama ir ji ilgą laiką pasilieka beržo liemenyje koncentrinių makščių pavidale, kurios, liemenį skaldant, lengvai atsilupa nuo suardytos pavasarinės medienos ir sutrupa į plonas skeveldras.

 Juodosios kempinės suardytaimedienai yra būdingi 2 pagrindi­niai bruožai: 1) joje susidaro žaizdos branduoliai ir 2) suirusi me­diena patrinta tarp pirštų subira į pailgus plaušelius. Panašias žy­mes turi ir nuo kietosios pinties (Fomes igniarius) nukentėjusi me­diena, tuo tarpu kai kitų kempinių, Polyporus betulinus, laevigatus, versicolor, zonatus, hirsutus ir pan., supūdyta mediena trinama tarp pirštų visai susitrina į dulkes. Lindroth‘o apskaičiavimu nuo juodosios kempinės nukentėjusios beržo medienos specifinis svoris yra lygus 0,66 žalioj būklėj ir 0,40 absoliučiai sausoj būklėj; sunai­kintos medžio dalies nuošimtis lygus maždaug 14,4.

Savaime aišku, kad technikinė juodosios kempinės sugadinto medžio vertė labai sumažėja, o pats medis be laiko žūsta.

Belieka keletas žodžių pasakyti apie gydomąją šios kempinės reikšmę. Šįmet išleistame dideliame Vokiečių medicinos daktaro  G. Ma­daus‘o veikale „Lehrbuch der biologischen Heilmittel“ (Abt. I,Band III, 1938. Leipzig) ji yra įtraukta į vaistingųjų augalų tarpą. Pasiremdamas ankstyvesnių tyrinėtojų duomenimis, minimas autorius nurodo, kad Rusijoj ir Estijoj šis grybas liaudyje vartoja­mas kaip vaistas vėžiui (karcinomai) gydyti; nurodyta ir konkrečių atsitikimų, kur sėkmingi pagydymai buvę gydytojų patikrinti ir patvirtinti. Pavyzdžiui, viena moteriškė, turėdama neoperuotino pobūdžio gimdos vėžį, per 1 1/2 metų visiškai pagijusi nuolat begerdama juodosios beržų kempinės arbatą. Gimda išsilupusi, ataugęs naujas atsparus audinių sluoksnis ir 6 metams praėjus jokių metastazų nekonstatuota.

Jeigu netolimoj Estijoj ši kempinė vartojama, kaip liaudies vais­tas, tai, galimas daiktas, kad ir Lietuvoje, bent kai kuriose vietose, ypač šiaurinėje dalyje, mūsų žmonės kai ką apie ją žino.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
7 + 21 =