Imtynės su Genše

Imtynės su Genše

S. P. “Medžiotojas” 1932 m.

Tai buvo didžiojo karo metu, kada rusų vokiečių frontas apsistojo Dubysos ir Ventos perkaso slėny. Dažniausiai anksti rytą ir vakare frontas atgydavo: imdavo pleškėti šautuvai, kaip meleta tauškėjo kulkosvydis. Reguliariai pusvakario laiku prabildavo vokiečių baterijos. Taip ėjo diena po dienos. Visur pilna Vokiškų rezervų, ligoninių, šiaip laisvai plėšikaujančių kareivių ir visokių dezertyrų iš fronto. Kartais užjoja vokiečių lauko žandarai, jie tvarko kiek galėdami užfrontę, griežtai prisilaikydami karo įstatymų ir savo vyriausybės įsakymų.

Apie viešą pasirodymą su šaunamu ginklu negali būti nė kalbos, — tai lygu mirčiai. Vokiečiai nežino nei pasigailėjimo, nei pasiteisi-nimo.

O genšės, mano žuvininkystės didžiausi priešai, naudojosi aplinkybėmis. Vietoj kelių, kaip paprastai, jų prisirinko keliolika, paskui net keliasdešimt. Per dienų dienas tupi apgulusios tvenkinius ir žvejoja. Visaip jas baidžiau, varinėjau ir gąsdinau; prašiau padoresnius vokiečius kareivius pašaudyti, bet viskas mažai tegelbėjo. Genšės, matydamos mano bejėgiškumą, galutinai išdrąsėjo ir kasdien vis daugiau nuostolių darė. Reikėjo griebtis griežtesnių priemonių ir kaip nors apsaugoti karpiai nuo galutinio išnaikinimo. Galų gale aš sugalvojau išgaudyti genšes sląstais.

Mano gaudymo planas buvo paprastas. Dar anksčiau buvau nužiūrėjęs genšių mėgstamiausią tupėjimo vietą. Tai buvo keliolika kelmų, riogsančių tvenkinyje aukščiau vandens paviršiaus, sutūpti ir, besišildydamos prieš saulę, virškinti netoli nuo krašto. Čia mėgdavo jos vidudieny surytus karpius. Iš pradžių apdėjau kiminais ir maurais visus kelmus toje vietoje. Tai nustebino genšes, ir kiek laiko jos vengė ant kelmų atsitūpti, bet greitu laiku vėl apsiprato ir, praslinkus kelioms dienoms, visas jų būrys nuolatos tupėjo ant kelmų ir snaudė. Tuomet aš paspendžiau visus savo trejus geležinius sląstus, pakišdamas juos po kiminais ir gerai užmaskuodamas.

Rytojaus rytą, atėjęs patikrinti, buvau nustebintas laimikio. Visuose trejuose sląstuose buvo įkliuvusios genšės. Dvi iš jų, besidaužydamos, kartu su sląstais, buvo nukritusios į vandenį ir prigėrusios, o trečioji tupėjo ant kelmo ir, įtariamai žiūrėdama į mane, laukė savo likimo.

Aš, skubiai nusirengęs, plikas leidausi prie genšės. Man besiartinant, ji paėmė gynimosi poziciją: sukumpeno kaklą, priglaudė snapą ir taikė tiesiai man į akį. Neturėdamas nieko, be kepurės, aš nusimoviau ją ir prisidengiau veidą. Genšė tuomet taikė į vidurinę opiausią mano kūno dalį. Kai aš ją pridengiau kepure — genšė vėl taikė į akį. Tokį manievrą mudu pakartojome kelis kartus, ir man pasidarė aišku, kad, prisiartinęs dar trupučiuką, aš rizikuoju likti arba aklu arba visai be ateities žmogumi. Žinoma, taip vienas, taip ir antras dalykas man buvo nepriimtini, todėl grįžau atgal. Ant kranto apsiginklavau švarku ir, iš naujo prisiartinęs prie genšės, apgaubiau ją ir išvadavau iš sląstų. Ji rėkė baisiausiu balsu, daužėsi ir draskėsi, bet aš, tvirtai nutvėręs viena ranka už snapo, kita laikiau visą paukštį, suspaudęs sparnus. Taip besirisdamas laimingai pasiekiau krantą, ir čia man kilo kvaila mintis atgabenti gyvą paukštį į namus ir parodyti namiškiams. Neturėdamas kuo surišti, aš kuo ramiausiai aprišau ją savo kelnėmis taip, kad abu sparnai ir kojos buvo surištos, o mazgas iš kelnių galų teko genšei kaip tik ant kaklo. Taip ją sudorojęs, nubridau išimti kitų dviejų, kurios, kaip dvi perekšlės vištos, plūduriavo išmirkusios vandenyje. Kada viskas vėl buvo sutvarkyta ir sląstai paslėpti kantriai laukė sau naujo grobio, aš, pasiėmęs negyvąsias genšes, nubridau krašto link.
Čia atsitiko nepaprastas dalykas. Surištoji genšė, pasinaudodama proga, po truputį ištraukė kojas, paskui sparnus ir, pamačiusi mane besiartinant, pradėjo bėgti. Paskui ėmė plasnoti sparnais ir pamažu pradėjo kilti į viršų. Mano nelaimingos kelnės, užrištos mazgu už genšės kaklo, pamažu, bet nuosekliai kilo aukštyn. Kartu su kelnėmis lėkė laikrodis ir piniginė. Aš leidausi, kiek begalėdamas, vytis ir tik dabar atsiminiau savo šunį, kuris, nieko nesuprasdamas, kas čia darosi, ramiai tupėjo ant kranto ir laukė manęs sugrįžtant.

— Strypai, Strypelyti! Turėk!… — surikau. Ir gerasis mano Strypas, pasivijęs ir pasišokėjęs, įsikabino dantimis į gerokai jau pakilusį mano kelnių rumbą.

Žinoma, tuoj priskubau ir aš ir įsikarščiavęs, pats nebejusdamas ką darąs, smogiau nelaimingai genšei pagaliu per galvą.

Red. Genše anuomet buvo vadinamas paukštis, kurį šiuo metu vadiname pilkuoju garniu.