Iškirsa Gudų giria - Gudų giria

Gudų giria

Geografija/Objektai Lietuvoje

G. Isaokas 1979 m.

Pušynų vargonais gaudžia didžiausia respublikoje Gudų giria. Va­rėnos rajone ji išraižyta Merkio, Katros, Grūdos, Ratnyčios ir kitų vėsavandenių Dzūkijos upių, o vakariniu kraštu ties Liškiava, Švendubre prigludusi prie senelio Nemuno. Šis 150 tūkst. ha miškų masyvas su reto įdomumo ant ledynmečio upių senvagių išaugusiais žemaūgiais pušynė­liais, eglynais, beržynais ir mišriais miškais vadinamas Gudų giria.

Negali žvilgsniu aprėpti Gudų girios, kurioje įsikūrusi Varėna, Drus­kininkai, Marcinkonys, Perloja, Randamonys, Darželiai, Kabeliai, Rat­nyčia ir kiti miesteliai bei dideli dzūkiški kaimai. Kelionę į šitą miškėtą Gudų girią reikėtų pradėti nuo rytinio pakraščio — Varėnos II.

Už Valkininkų per Matuizas važiuojant į Varėną, retokai kyšteli so­dyba ar kaimelis — vis pušynai, dažnai su beržiukais, žemėje švytinčio­mis vienažiedėmis snaudalėmis, paprastosiomis linažolėmis. Kadaise miškuose buvo dar mažiau gyventojų. Prie Versekos upelio, už 8 km nuo Varėnos, jau XV a. žinomas Versekos kaimas. Versekos apylinkės aukš­tos, iš pietvakarių apsuptos pelkėmis, iš kurių išteka Pelesa, buvęs Kat­ros aukštupys. XIX a. viduryje, Olai užgrobus dalį Katros aukštupio vandenų, Pelesa tapo Olos aukštupiu.

Aplink Varėną II kvepia 3,8 tūkst. ha Varėnos miškų, dulka smėlis ir kyšo kontinentinių kopų, apžėlusių smilgomis, keteros. Varėnos II mies­tas ėmė kurtis tik 1862 m., nutiesus Varšuvos—Peterburgo geležinkelį. Nūdienė Varėna II yra iš miško atėmusi daugiau kaip 200 ha. Vietos me­džio apdirbimo kombinatas apdoroja iš apylinkių suvežtą miško medžia­gą, konservų gamykla — surinktas uogas ir grybus. Už 4 km skalauja stačius krantus 20 ha dažnai žiemą neužšąlantis Varėnio ežeras su žiemojančiomis antimis. Per jį sruvena 50 km ilgio Varėnės upė, ties Varėna I įsmukdama į Merkio glėbį. Varėnės upėje 1933 m. iškasta tauro kau­kolė su dviem ragais (dabar eksponuojama Kauno T. Ivanausko zoologi­jos muziejuje) — kadaise čia gyventa šių žvėrių. Už 2 km nuo Varėnos I prie Derežnyčios upelio ir toliau, prie Girežerio, tarp Varėnio ir Glūko ežerų, archeologai nustatė, kad žmonės čia gyveno akmens amžiuje. XV a. Vytautas prie Merkio ir Varėnės santakos pastatė medžioklės na­mą, iš kurio vėliau išaugo kunigaikščio dvaro rūmai. Iš šių rūmų Vytau­tas rašydavo kryžiuočiams laiškus (tai rodo archyvai).

Varėnos bei Nedingės dvarui priklausiusiuose miškuose bitininkai tu­rėjo nemaža drevių. XIX a. pabaigoje Nedingės dvare buvo keliasdešimt avilių: čia ir dabar dar gali pamatyti senų bitininkavimo įrankių — rėmeliūs koriams, spaustuvus medui iš korių spausti, maršką spiečiui suvy­nioti, kaltuką koriams avilyje atkirsti ir kt. Senieji bitininkai pasakoja esą drevinės bitės darbštesnės už namines — į dreves sunešdavo puspūdį ar pūdą medaus, kurį žmonės vartodavo vaistams, midui (su aviečių stie­beliais). Iš vaško liedavo žvakes, vyžų ir nertinių moteriškų kurpaičių padų formas, vaškuodavo valtis.

Šio krašto žmonės nuo mažens bendrauja su miškais. Visas jų gyveni­mas prabėgdavo miškų glūdumoje įsispraudusiuose kaimeliuose. Miš­kai žmones sotindavo uogomis, grybais, prireikus — slėpdavo.

Netoli Varėnos, Bartelių kaime, stūkso 7,3 m storio ąžuolas, kuriame nuo rekrūtų slėpdavosi vyrai (tilpdavę 4 — 6 žmonės), o po 1831 m. suki­limo numalšinimo — miško broliai. Mančiagirės kaime yra akmenų. Pasak padavimų, jie — suakmenėję kariai.

Dzūkai myli savo smėlėtą žemelę, gražią Dainavos gamtą. Po karo eiguliai, girininkai ėmėsi saugoti mišką nuo vagių, brakonierių, ugnies, plėsti ir tankinti jo plotus.

Kilusius miško gaisrus gesina, miškus veisia, sėklas renka, kelius taiso, miškus prižiūri daugiau kaip 120 eigulių. 1957 m. Varėnos apylin­kėse sugautas labai retas gyvūnėlis — ąžuolinė miegapelė, vagianti la­šinius ir taukus (ir pati valgoma), ir didžioji miegapelė.

Už Varėnos I per 30 km pabirusi Merkinė, į kurią galima patekti plentu arba Merkio upe. Ant kalno prie Merkinės švyti žemės ūkio moks­lų kandidato A. Valavičiaus suprojektuota ir pastatyta priešgaisrinė sto­tis ant vienos kojos. Drožinių ornamentika savo tematika primena miško gaisrus. Čia pat ir iš vamzdžių suvirintas priešgaisrinis bokštas, iš kurio, viduje susiraizgiusiais laiptukais įsilipęs, gali apžvelgti girios tolumas. Mėlynuoja, žaliuoja, pilkuoja net žiūronais neaprėpiama Gudų giria. Nemuno, Merkio vingiai su vandenin sumerkusiais šakas pakrančių gluosniais, kelių blizgesys, mediniai ir mūriniai namai. Tarp Stangės ir Merkio — pilkapynas ir Nemuno, Merkio, Stangės santakoje iškėlęs nugarą Merkinės piliakalnis. Jo pilį 1377 m. pirmą kartą niokojo kry­žiuočių kariuomenė, išsivedė belaisvių, išsivežė grobio. Merkinę daug kartų žymėjo kryžiuočiai savo kelių aprašymuose, nes per ją traukdavo į Trakus, Vilnių. Toli toli matyti, kaip Merkys su savo intakais — Varė­ne, Nedingiu, Duobupiu, Derežnyčia, Ola, Grūda, Skroblu — saulėje deimantais bangų keteras švitina. Merkinės krašte per 3 km vienas nuo kito dunkso du neįmintomis legendomis apipinti, miškų apsupti, spėjami Šarūno kalnai: Subartonių miške ir dešiniajame Straujos upelio krante. Prie Gelovinės ežero, netoli Balyno kalno, manoma buvus alkvietę. Ži­nota čia Ąžuolo kalva su ąžuolų giria. Subartonių apylinkės ežeruose kartais užtinkama balinių vėžlių. Merkinės girininkijos Norulių miško 90 kvartale yra juodųjų gandrų lizdas, kuriame kasmet peri paukščiai.

Pagal 1641 m. girių ordinaciją dabartinę Gudų girią sudarė: Varėnos, Perlojos, Kaniavos, Dubičių ir Merkinės girios. Girią saugojo girininkai, medsargiai, vyresnieji medsargiai.

Ką rado 1641 m. revizoriai Merkinės girioje? Pirmiausia, jie visą gi­rią padalijo į du ruožus, 14 barų. Merkinės girią saugojo Marcinkonių, Kapiniškių, Margių, Randamonių, Norulių, Kabelių kaimų medinčiai. Norulių ir Kabelių medsargiai buvo Randamonių pavarde. Vadinasi, jų giminės įkūrė dabartinį Randamonių kaimą. Kalvių, Dainavos, Barčių ir kituose kaimuose gyveno 80 šaulių: jie turėjo 40 valdiškų porinių ir 80 vienkinkių vežimų. Tai jau nemažas būrys talkininkų medžioklėje. Užtat čia ir atvykdavo didieji kunigaikščiai. Pokšėdavo šūviai, lodavo šunys, barškėdavo varovų tarškalai.

Ir rusų caro valdžion pakliuvę, šie miškai matė daug medžioklių bei kirvių. Sieliai traukdavo ir traukdavo. Ant jų sielininkų ugnelės žybčio­davo. Kelyje sielininkų laukė seklumos, akmenys…

1712 m. Varėnos girininkijos inventoriuje pažymėta: valstiečiai, ku­rie kasa balų rūdą, kasmet moka 10 kapų grašių, pristato vainiką grybų, vasarą ir žiemą po dvi dienas savaitėje gaudo žuvis. Vadinasi, čia dar net XVIII a. pradžioje buvo kasama rūda. Įdomu, kad reikalaujama eiguliams stebėti briedžius rujos metu ir apie tai pranešti šauliams. Pagal 1795 m. inventorių Perlojos dvaras iš valstiečių turėjo gauti 164 kapas skiedrų. Skiedros — retoka duoklė.

Neramūs Merkinės miškuose buvo 1831 metai. Panemunėse degė laužai, būriavosi vyrai, aidėjo šūkiai: “Tegyvuoja laisvė!“, „Tegyvuoja Tėvynė!“ Tų metų gruodžio 20 d. merkiniečiams uždrausta susitikti su užnemunės gyventojais. Merkinės mokiniai ir mokytojai miško pirkelėse pasakodavo gyventojams apie bruzdėjimus prieš carą, apie kovas už lais­vę. 1832 m. kovo 12 d. uždaroma Merkinės mokykla ir suimama 10 mokytojų. Balandžio 6 d., Netiesų dvarininko A. Elšnerio vadovaujami, sukilėliai užėmė Merkinę, Butrimonis, Punią, Nemunaitį. Tačiau po kelių dienų caro kareiviai sugavo nemaža sukilėlių. Birželio 24 d. į Merkinę atžygiavo J. Zalivskio sukilėlių dalinys, prie kurio prisijungė ir merkiniečiai. Iki pat 1832 m. pavasario miškuose ir kaimuose slap­stėsi kovotojai prieš carinę priespaudą.

1863 m. vėl pirklių baržomis keldavosi per Nemuną „miškų broliai“ ir puldinėdavo caro armijos dalinius. Spaudos draudimo metais knygne­šiai Jurgis ir Martynas Miliai, taip pat Kazys Barisas iš Gudakiemio per šiuos miškus nešdavo lietuviškas knygas. O kai abu pėsti iš Trakų kalėji­mo žiemos keliu grįžo į Varėną, Jurgiui Miliui teko savo bendramintį nešti ant pečių.

Fašistinės okupacijos metais Makniūnų ir Subartonių miškuose įrengtos „Šarūno“ ir „Dainavos partizano“ būrių žeminės, iš kurių ko­votojai eidavo atlikti užduotis.

Gražu dairytis į girią iš bokšto, tačiau iš čia nejunti samanų, sakais apvarvėjusių pušų metūgių kvapo, negali paliesti juodaviršių baravykų, pasislėpusių baltame kerpsamanių patale.

Daugiau kaip 3 tūkst. ha Kibyšių, Jonionių, Rūsingės, Panaros, Dubaklonio ir kitų kadaise dirbtų kaimų laukų užsodinti pušelėmis. Merkio, Ūlos upės pavasarį neša daug smėlio, kuriuo kloja dešimtis kilometrų paupių. Yra ir derlingesnių sąnašų, kuriose sužaliuoja pievų ir smėlynų bendrijų augalai: raudonieji ir pieviniai eraičinai, paprastosios gvaizdės, plaukuotosios viksvos ir pan. Merkio pakrantes pamėgo retos Lietuvoje žolės: geltonžiedžiai pelėžirniai su pienės graižų geltonumo vainikėliais, Borbaso ir kartūziniai gvazdikai su raudonais arba baltais graižais, kam­puotieji Česnakai, birželį raudonais apyžiedžiais išpuošiantys pievas, čes­nakų mėgėjus viliojantys kvepiančiais svogūnėliais, o nuo stačių šlaitų į pievą kartais nurieda šilinių perkūnropių atitrūkę gumulėliai. Šitaip te­moka daugintis šie sukulentai, dažnai kapinių smėliuose įspausti, kietai suglaudę lapus. Visi čia paminėti augalai yra reti Lietuvoje, todėl reikia sulaikyti rankas, tiesiamas į gražias jų žiedų galvutes. Čia yra ir daugiau apyrečių ir patrauklių augalų: lietuviškųjų naktižiedžių, tik naktį atve­riančių žiedus, baltarusinių putelių su putojančiomis kaip muilas šaknimis, miškinių monažolių, iš kurių vaisių nebloga manų košė. Prie Merkinės, tarsi Kuršių nerijos kopose, gali aptikti mikliai besisupančių smiltyninių rugiaveidžių ir besikerojančių plikažiedžių drugialaišių.

Merkio šilo pušų uoksuose kartais peri retoki Lietuvoje paukščiai — didieji dančiasnapiai. Merkyje pavasarį nardo smailiauodegės antys, upi­nės žuvėdros, uoksuose peri tripirščiai geniai.

Už Merkinės netoli yra Puvočių kaimas, kuriame išliko medinių iš apvalių pušinių rąstų sienojų, daržinių. Dabar čia veikia aštuonmetė mokykla, paštas, girininkija. Rudenį čia ypatingas subruzdimas. Mat, kaip ir kituose Gudų girios kaimus supančiuose pušynuose, Puvočiuose lietingais metais gausiai kalasi baravykai. Yra tokių grybautojų, kurie kasdien į supirkimo punktą atvelka po 50 — 60 kg grybų. Kai krosnyse gry­bai netelpa, pirtyse juos džiovina. Prie Puvočių juodalksnyne tarsi ma­žos eglutės iškilę didieji asiūkliai – reti globojami augalai. (Apie Puvo­čius R. Sabaliauskienė parašė atsiminimų knygą ,,Prie Merkio mano kai­mas“. Knygoje gausu dzūkų buities vaizdelių, etnografinės ir kitos medžiagos.)

Iš Puvočių einant miško keliu, retkarčiais stabtelint prie aukštų ir dailiai nuaugusių pamerkiuose kadagių it kiparisų ar beržų, pasiekiami Marcinkonys. Pirmiausia norisi aplankyti už 5 km į šiaurę dešinėje kelio, einančio iš Marcinkonių į Mardasavą, pusėje mezolito ir vėlyvojo neo­lito stovyklą. Ji užima 100 m ilgio ir 30 m pločio lomelę prie Versminio ir Grūdos upelių santakos. Stovyklą iš trijų pusių supo pušynas. 1954 m. tyrinėtojai (archeologai, istorikai, etnografai, dailininkai) čia rado 426 sveikus titnaginius dirbinius: kirvukus, kartis palapinei, odai apdirbti gremžtukus, kaulams — rėžtukus, gramdukus, skeltis, peilius. Verti dėmesio du 60 cm skersmens ir 30 cm gylio židiniai su išsilaikiusiomis spygliuočių ir lapuočių medžių anglimis. Pirmą kartą stovykloje gyventa neilgai, matyt, klajoklių, besiverčiančių žvejyba ir medžiokle. Antrą kar­tą — neolite, o gal net žalvario amžiaus aušroje. Tuomet palikta daugybė mažų strėlių, žeberklų, iešmas mėsai kepti. Matyt, stovykloje gyveno žvejai ir medžiotojai. Taigi čia žmonės pasirodė jau seniai, o Marcinkonys pirmą kartą paminėti tik 1637 m.

Už Marcinkonių miestelio, prie Grūdos, pabiręs Marcinkonių kaimas. XIX a. antrojoje pusėje, nutiesus pro čia iš Varšuvos į Peterburgą ve­dantį geležinkelį, Marcinkonys atkuto. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Marcinkonyse gyveno prekybininkai, daugiausia žydai. Jie iš gyventojų supirkdavo uogas, grybus ir brangiau juos parduodavo Peterburgo, Maskvos, Gardino rinkose. Nutiesus geležinkelį, prasidėjo miškų kirti­mas. 1914 m. kaizeriniai okupantai nuo Marcinkonių į Katrą nutiesė siaurąjį geležinkelį, kuriuo 30 metų dardėjo gražiausios Gudų girios pu­šys, eglės. Juo naudojosi (1920—1939 m.) lenkų okupantai, intensyviai kirsdami dzūkų pasididžiavimą — Gudų girios medynus. Dabar čia, ap­lenkdamas raistus, klampumas, vingiuoja kelias, kuriuo kursuoja auto­busai. Siauruko bėgiai primena, kodėl miškai čia praretėjo, išdegė, vabz­džių nukamuoti išdžiūvo… Ir dabar šituo keliuku pro Čepkelių raistą iš Katros praūžia miškavežių automobilių į Marcinkonių lentpjūvę. Į Marcinkonis atvežama per 20 tūkst. ktm medienos. Iš geležinkelio sto­ties autokranais pakrautais vagonais rieda juodalksniniai ir beržiniai rąstai fanerai, pušiniai rąstai lentoms.

Marcinkonių apylinkės Margionių kaime švokščia storiausia Lietu­voje (apie 2 m skersmens) su dviem drevėmis pušis ir keturialiemenė Lietuvio liepa (20 m aukščio, 0,5 m skersmens).

Marcinkonių ir kitose apylinkėse ant tuopų, beržų juoduoja visada žaliuojantys augalai – paprastieji amalai. Jų – pusiau parazitų — lipnias sėklas su išskyromis platina svirbeliai ir amaliniai strazdai. Amalo eks­traktu liaudies medicinoje gydoma aterosklerozė, hipertonija, epilepsija, nervų ligos.

Labai įspūdingas Čepkelių raistas. Daugelis prisimena tą siaurą lenkų ponams medgaliais, malkomis, kartimis į kurtinių tuokvietes klotą ta­ką, nuo kurio paslydęs batus juodų durpių košės prisemdavai. Prie tako žydi pelkiniais žinginiais iškaišyti garbiniuoti mediuminiai kiminai, baltapūkės švylių galvos. Vasarą, kai švyliai ima augti, vaikai ragauja gležnųjų metūgių. Smalsumo sužadinti, pasak T. Ivanausko, nuvalę nuo žievės ir spyglių, valgo ir jaunus pušelių ūglius. Pakelėje gailiai, bruknės, mėlynės, spanguolių vėriniai, saulašarės, betykančios lapais sučiupti mažų uodų, mašalų ir muselių. Paeini raistu keletą šimtų metrų, ir vis­kas dingsta iš horizonto. Matai tik dangų, šerpetotas pušeles, šieno ku­petas, kurias žmonės išsiveš, raistui užšalus. Jei ne palydovai, užmiršęs taką, kažin ar, įklimpęs akivaruose, iš tos plynės išpūškuotum. Dviese jaukiau. Čepkeliai – didžiausia Lietuvoje aukštapelkė (5,9 tūkst. ha), savo kloduose išsaugojusi poledyninės augalijos ir gyvūnijos likučių, kokių kitur nerasi. Visa augalija stiebiasi ant 2,34 — 6,5 m storio durpių. Tai panašu į miškatundrės platybes. Tačiau ne viskas čia vienoda, ne visur lygu. Raiste apstu aukštumėlių — salelių, vietinių žmonių vadinamų grandais. Jos primena kaimus, žmones, žvėris, paukščius, todėl ir pavadintos Juručių, Uogų, Ožio, Kazlauskų, Liepų, Žalio šilo, Varnų, Ąžuolo, Paukščių, Vyžų, Vilkinio, Gumbinės ir kitokiais vardais. Įdo­mūs ir pusiasaliai: Būdos, Uosyno, Vyžų kalno, Švaisto rago (elnio), Dravių kampo, Zervynų… Jų daugybė. Čia dar ne viskas suregistruota. Pagal vietovardžius žmonės orientuodavosi šitoje didelėje pelkėje, su­sikalbėdavo. Kiekvienas vietovardis turi savo istoriją. Pavyzdžiui, Vy­žų kalne žmonės, atėję uogauti ar šienauti, džiovindavosi karnines vyžas. Liepų ir Ąžuolų salose šlamėdavo seni medžiai. Raiste telkšo liulančiais krantais pelkėti, rūgštavandeniai ežeriukai: Žalias, Čepkelių, Vido, Morės, Ančių, Ešerinis (didžiausias), Ešerinukas, Sekinis, Grūdos, Žolinis, Trikampis, Padegėlių, Gumbinių, Krakinis. Krakėmis čia vadinami ka­rosai.

Gerokai nukritus vandens lygiui, Čepkelių raistas senka, durpėja, užauga, ežeriukais kasmet vis mažiau priviliodamas vandens paukščių. Jo kauburėliuose, salelėse pavasarį geltonais graižais tarp mėlynių ar bruknių iškyla kalninių arnikų. Ant violetiniais kiminų patalais užklo­tų lygumų skaisčiai raudonai sutviska siauralapės balžuvos, baltais vai­niklapiais virpantys reti augalai durpyniniai bereiniai, o kur ne kur — vienas kitas tekšės krūmelis. Jos čia itin globojamos, nes iš Pietryčių Lietuvos regiono tik šiame raiste aptiktos. Retos ir saugomos dvi gluos­nių rūšys – laplandinis ir mėlynlapis.

Saulėtą popietę raiste plasnoja mėlynsparniai ir raudonsparniai tarkšliai, ant pušų stiebų kaitina antspamius aštuntaškiai blizgiai, o kelmus su ilgomis antenomis šniukštinėja stambūs kelminiai ūsuočiai. Prieš ke­lerius metus čia mokslininkai aptiko per 20 reliktinių drugių rūšių: pil­kųjų pelkinių pelėdgalvių, gelsvųjų pelkinių sprindžių, maišinukų ir kt.

Iš roplių – įdomūs gyvavedžiai driežai su kiminų spalvos taškuo­tomis nugaros juostomis, geltonpilviai. Juos net siūloma vadinti Čepkelių gyvavedžiais driežais, nes į kitus gyvavedžius driežus nėra pa­našūs. Jie gali ilgai išbūti po vandeniu. Po kupstus neretai rangosi gyva­tės ir žalčiai. Pastarieji dar XX a., pradžioje nevaromi raizgydavosi tvartuose, svirnuose, šieno kupetose ir namų paloviuose. Neseniai Lie­tuvoje aptikta ir lygiųjų žalčių.

Retkarčiais čia atsilanko sakalai keleiviai. Nyksta ir ereliai rėks­niai, skandalingu šaukimu savo buvimą skelbiantys, ir gyvatėdžiai, nu­karšusiose pušyse dar lizdus sukantys, gyvačių, varlių giminę retinantys. Dirvoniškės pievoje 1973 m. perėjo tik 7 gervių poros, o kadaise pagal jų paskutinį trimitavimą žmonės, neturėję laikrodžių, atspėdavo vi­durnaktį. Raiste ramiai gyvena jerubės, tetervinai. Įspūdingos arti šim­to čiabuvių kurtinių tuoktuvės, kurias yra aprašęs prof. T. Ivanauskas. Pasitaiko ir aršių peštukų – kurtinio ir tetervino mišrūnų — gargatūnų. Kurtinių dar yra Senovės ir kitose girininkijose. Nebėra jau dubeltų, kurių peštynes per vestuves tarp Merkio ir Katros paupių stebėjo prof. T. Ivanauskas dar XX a. pradžioje. Tik tikučiai, ant švylių sūpuok­lių surezgę lizdelį, išsiveda į tilvikus panašius vaikus, peri ežerėliuose didžiosios antys, o pavasarį, tarsi iš pasakų pasaulio atmosavusios, švokšdamos leidžiasi į patvinusius ežeriukus gulbės. Su jomis — narai, kly­kuolės antys. Po raistą klampoja briedžiai, kriuksi šernai, šmižinėja la­putės, o Kašėtų miške 1967-1968 m. meška žiemojo. Vasarą ją nuvijo nuo Lynežerio kaimo karvių, matė ją uogautojos Čepkelių raiste, paeže­rėse pavasarį uždususius ešerius ir karosus bečepsinčią. Prieš kelerius metus Marcinkonių miškų ūkio eigulys Jonas Jezukevičius pelkėje nu­šovė lūšį.

1975 m. Čepkelių raisto botaninį – zoologinį draustinį paskelbė rezervatu. Rezervato uždaviniai: išsaugoti natūralią gamtą, gausinti jos turtus.

Nors varginga klampoti raistu, su juo skirtis gaila. Išeinant dar trau­kia įkopti į Jogailos (Jėgalos) kalne (spėjama, kad čia apsistodavo XV a. medžiodamas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila) esantį bokštą, dar sykį apžvelgti beržų ir drebulių kupolais, pušų jūra ir gražiais toliais viliojantį tą vaizdingą gamtinį rezervatą. Kažkur, anapus Katros, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza (XVII a.) medžiodamas paklydęs ir iškasęs duobutę gerti. Dabar čia Karalšulinys likęs.

Patrauklus ne tik raistas, bet ir jo pakraščiai. Aplink raistą ir toliau Darželių, Musteikos, Kapiniškių, Marcinkonių, Puvočių kaimų ir kituo­se miškuose tebėra drevių, iš kurių, atrodo, kyštels galvą kiaunė, voverė ar genys. Tai vis senosios drevinės bitininkystės palikuonės. Čia užregistruo­ta per 40 drevių. Įspūdingi ir du drevėti ąžuolai, augantys Jazdelių miško 153 ir Marcinkonių miško 69 kvartaluose. Sako, čia šikšnosparnių mėgstamos landynės. Gamtos paminklai Kvidešlio miško ir Zervynų kaimo ąžuolai. Čepkelių raiste skraido Čiurliai, įsikūrę beržų uoksuose, mekena perkūno oželiai, čia vedantys vaikus.

Palikę Čepkelių raistą, keliaujame toliau: į Kaniavą, Dubičius, Rudnią… 1641 m. Kaniavos ir Dubičių girias nuo Perlojos ir Varėnos girių skyrė Ožupio ir Olos upės. Tos girios apėmė visus miškus tarp Olos, geležinkelio, einančio į Gardiną, prie dabartinių Lietuvos – Bal­tarusijos ribų. Kaniavos ir Dubičių girių riba ėjo per Pelesos ežerą, Nočios upe. Dubičiuose XIII a. įsikūrė iš prūsų užkariautų žemių atsi­kėlę skalviai, ir čia buvo Skalvių kaimas. Giriose jau buvo Krokšlio, Pakanavio, Padubičių, Stoju, Drucminų, Kalvių ir kiti kaimai. Girias labai naikino gaisrai. Daug girios medžių iškirsta, valdant Dubičius ir Kaniavą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vicekancleriui Sapiegai. Abi girias saugojo 52 medsargiai.

Dabar šiose giriose įsikūrę daug naujų kaimų: Karaviškės, Mar­giai, Kašėtos, Uosupis, Zervynos, Mančiagirė, Žiūrai, Trakiškiai, Ota ir kiti. Tai vis Olos baseino kaimai su senais ąžuolais, gandralizdžiais, kvepiančiomis pievomis, šilų ošimu ir žmonių nuoširdumu. Atsilankius bent į vieną, sakysim, į Žiūrų kaimą, daug įdomaus apie tą kraštą galima sužinoti, etnografinio ansamblio dainų pasiklausyti. Musteika, Kabe­liai I, Kaniava, Kašėtos, Rudnia, Dubičiai – dideli kaimai, turintys po 200-400 gyventojų. Dabar čia jau mažėja medinių pastatų, beveik iš­nyko šiaudiniai stogai, visur dega elektros lemputės, groja radijo imtuvai, prie televizorių būriuojasi vaikai. Jų tėvai — ne vien miškuose dirba. XVI-XVII a. Rudnios kaimo vyrai lydydavo geležį: atvežtinę ir vieti­nių balų rūdos. Rudnios apylinkėse rasta net 15 akmens amžiaus stovyk­lų; dalis jų jau užaugo mišku.

Dubičiuose XIV a. buvo pilis, XVI a. – dvaras. Čia, prie Olos ir Pelesos, jau nuo akmens amžiaus gyveno žmonės. 1863 m. Dubičių apy­linkėse kovėsi istoriko T. Narbuto sūnaus L. Narbuto vadovaujamas sukilėlių būrys, kuriame buvo ir dailininkas M. Andriolis. Per kautynes L. Narbutas ir 12 sukilėlių žuvo, o M. Andriolį caro kareiviai sužeidė. 1933 m. Dubičiuose sukilėliams pastatytas paminklas. Didžiojo Tėvynės karo metais Dubičius supantys miškai slėpė Dubičių ir jų apylinkių gyventojų partizanų būrius. 1943 m. vokiškieji okupantai Dubičius su­bombardavo.

Dabar Pelesos pelkių vietose želia vešlios kultūrinės pievos. Aplink miškai: paupėmis juodalksnynai, eglynai, sausumose garbanoti pušynai, vasarą įkaitę nuo sausros treška, rudenį – grybais dosnūs. Prie Dubi­čių įsikūrusi pilkųjų garnių kolonija.

O kurgi dar užsukti? Į Musteiką, pas Mykolą Averką, kuris išvedė 25 obelų veisles, į T. Ivanausko ir H. Ivanauskienės 1918 m. įsteigtą pradžios mokyklą, kurioje abu mokytojavo, pasidairyti kelminių avilių ir paragauti medaus. Geri pasakoriai, miško žinovai po šilus ir duburius išvedžios. Prie drevių, uoksų, olų… Kur tik nori. Paminės ir mešką, kurią 1883 m. Motiejus Miškinis, pabėgęs nuo rekrutų, netoli Musteikos kai­mo keliolika metų slėptuvėje gyvenęs, žuvimis, žvėriena, paukštiena mitęs, nudėjo. Dabar iš Baltarusijos meškų atklysta, bet visam laikui neapsistoja.

Miškėti keliukai veda į sąjunginės reikšmės Druskininkų kurortą, kurio didžiąją dalį (per 300 ha) užima miško parkai ir želdiniai. Nemunas, ramus Ratnyčios almenimas ir visais metų laikais gražūs, o rudenį itin spalvingi klevai, šermukšniai šį kampelį išrėdo, tarytum jį dailininkai išdekoruoja. Druskininkų gamta įkvėpė ir čia gyvenusį dailininką bei mu­ziką M. K. Čiurlionį (1875—1911).

1975 metais, minint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines, ke­liolika liaudies meistrų išdrožė daugiau kaip 20 stogastulpių, vaizduojan­čių didžiojo menininko gyvenimą, liaudies muzikantus, dainininkus. Stogastulpiai sustatyti vadinamajame „M. K. Čiurlionio kelyje“, ei­nančiame nuo Varėnos iki Druskininkų.

Kadaise Druskininkuose stovėjusi medinė pilis, bet ją 1311 m. kry­žiuočiai nusiaubė. Vietiniai gyventojai iš sūraus šaltinių vandens gamin­davo druską, sūriu vandeniu patys gydydavosi. Šiandien čia yra nemaža sanatorijų, veikia purvo gydykla, mineralinio vandens vonios. Algirdo Valavičiaus projektuotas ir, jam vadovaujant, pastatytas miškininkystės techninės propagandos namelis ,,Girios aidas“. Jis trijų aukštų, 180 kv. m, ant vienos ,,ąžuolinės kojos“. Namelyje — kelios menės (ąžuolo, eglės, beržo, pušies), kuriose lubos, sienos, grindys įrengtos iš to medžio. Namelyje ir 1975 m. pastatytoje ,,Eigulio klėtyje“ saugoma dalis Gudų girioje surinktų eksponatų.

Miškininkas V. Urnevičius, architektas V. Petkevičius su darbininkais pagal Ratnyčios upę iš kerėplotų medžių, kelmų, šakų pastatė įdo­mių pavėsinių, užeigų, suoliukų. Tai garsusis Gydomosios fizkultūros parko „Saulės takas“. Grožėdamasis Ratnyčios pakrančių gamta ir tomis medžio puošmenomis, nejunti, kai nueini iki Ratnyčios kaimo.

Ratnyčios apylinkėje pabirusi Švendubrė, apipinta padavimų, apsup­ta miškų. Raigardo slėnio šlaite stūkso „Švendubrės puntukas“: 2,5 m aukščio, 5 m ilgio, 7 m pločio akmuo. 25 žingsnius sukari, apeidamas ak­menį. Pasak legendos, velnias jį nešęs į Liškiavos pilį ar norėdamas už­tvenkti Nemuną, bet gaidys pamaišęs. Sako, kadaise Lipliūnų sodžiuje, panemunėje, gyvenęs stipruolis, bet buvęs labai neturtingas, tad Joni­nių naktį ėjęs po Švendubrės akmeniu aukso ieškoti. Kasęs, kasęs, kol pasiekęs didžiulį urvą. Urvas vedęs į platų lauką, o šis — į didžiulį mies­tą. Stipruolis suprato aptikęs prasmegusį Raigardą. Tris dienas vaišintas, apdovanotas, stipruolis grįžęs namo ir išplepėjęs, kur buvęs, ką ma­tęs. Už tai nubaustas: likusį amželį be žado Lipliūnuose nugyvenęs.

Čia paminėta mažuma Gudų girios kaimų. Miškų, užimančių per 500 ha, Gudų girioje yra 87. Žmonės jiems vardus sugalvojo: Barčių, Būdų, Drevių kampo, Kalvių, Karalienės daržo, Smalininkų, Ūtos. 81 proc. miškų išaugę savaime, o kiti — žmonių triūso rezultatas. Vien tik po karo girioje įveista daugiau kaip 40 tūkst. želdinių, iš jų per 3 tūkst. buvusių menka­verčių miškų vietoje. Pušynai užima 90 proc., eglynai, beržynai, juodalks­nynai — po 3 proc. miško. Vyrauja kerpiniai ir brukniniai pušynai, ku­riuose gausiausiai pridygsta juodakepurių baravykų. Brandūs miškai (1978 m.) užima 6, bręstantys — 13, pusamžiai — 28 proc., liku­sieji — jaunuolynai. Miškininkai kasmet girioje pagamina per 100 tūkst. ktm miško medžiagos: statybinių rąstų, tarinių juodalksnių, fa­nerinių beržų.

Gudų girią puošia Lieluko, Glūko, Varėnio, Glėbo, Žiežulio, Girežerio, Ilgio, Lavyso, Kaniavos, Lynežerio, Titno, Ūlos, Dumblio, Latežerio ir kiti ežerai. Gausu ir upių. Praplaukti vien dešiniaisiais Merkio intakais — Spengla, Duobupiu, Varėne, Vardaunia, Nedingiu — reikė­tų pusės savaitės. O kur dar kairieji intakai – Verseka, Beržupis, Derežnyčia, Derežna, Ūla, Grūda, Skroblus. Įdomios Grybaulės, Grūdos, Kaniavėlės ir kitos pelkės su spanguolėmis, gailiais, girtuoklėmis. Miš­kuose vaikšto briedžiai. Nemaža šernų, lapių, stirnų. Yra net vilkų. Uosupio girininkijos miško darbininkas P. Akstinas 1970 m. Ūlos smėlyje išraustame urve rado aštuonis, 1971 m. — penkis, 1973 m. — devynis vilkiukus.

Yra girioje ir žymius žmones menančių kaimų. Subartonyse gimė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius (1882—1954), savo kūryboje išgarsinęs Dainavos kraštą. Merkinės žemė priglaudė iš JAV atvežtus rašytojo Rojaus Mizaros (1895—1967) palaikus. Pasagos formos Nemuno slėnį, grimzdusį ir vėl pakilusį 4 — 5 m virš dabartinio upės lygio, Raigardu vadinamą, dabar landšaftiniu draustiniu paskelbtą, tapė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Antanas Žmuidzinavičius. Klausaisi M. K. Čiurlionio simfoninės poemos ,,Miškas“ ir tarsi pažįsti Dzūkijos pušų šnaresį, paukščio čiulbesį, tarsi jauti legendų dvasią, re­gi vis naujus ir naujus vaizdus. Gudų giria tokia įvairi, jog ir kelis kartus ją aplankęs negali sakyti, kad mišką visiškai pažinai.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
17 + 11 =