Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

pintinė su grybais - Grybų klausimu

Grybų klausimu

Grybauti ir uogauti

J. Viliušis, “Mūsų girios” 1932 m.

Norėtumėm atkreipti dėmesį, kad kai kurie pavadinimai gali būti pasikeitę arba visai nebevartojami. Tai yra visiškai neredaguotas ir netaisytas, autentiškas to laikmečio tekstas.

Grybai yra nuolatiniai miško palydovai ir su aukštesniaisiais miško augalais sudaro kaip ir biologinę asociaciją. Iš vienos pusės, kaipo pertophytai (Muench) ir parazitai, jie yra žymiausi miško kenkėjai — sunaikina kasmet milioninės vertės miško medžiagos — ant kelmo ir sugamintos. Miškininkas, išėjęs specialu mišku apsaugos mokslą, turi atsidėjęs su ta blogybę kovoti, ir nuostolius, jei ne visai pašalinti, tai bent kiek galima sumažinti. Vėl kita gry­bu rūšis gyvena simbioze su aukštesniaisiais miško augalais, jų šaknimis, sudarydami kaip ir draugystę, kur abi pusi turi iš to naudos. Prisiminkim tik, taip vadinamą, šaknų „Mycorrhiza“. O kaipo kurjozą, reikia pastebėti, kad net kaip kurie žievėgraužos gyvena simbioze su grybu Ambrdsia (pavadinimas ne sistematiškas, bet tik bendras) — augina jo kultūras ir paskiau juo maitinasi.

Mažiausia rūpesčio miškininkui sudaro tai saprophytai, kurie maitinasi, kaip ir visi grybai, organiniu maistu, bet iš mirusiu au­galu puvenų, humuso. Taigi žalos miškui nedaro. Prie šios grupės priklauso žymiausia dalis mūsų valgomu grybu (nors jų tarpe yra ir žymiu miško kenkėju, kaip pav., Agaricus melleus ir kiti) kurie, kaipo maisto produktas, ir sudžiovinti, kaipo pašaras, plačioje vi­suomenėje vaidina gan žymu vaidmenį. Kaipo eksportinis produktas kreipia į save dėmesį ir valstybinio ūkio mastu.

Šiuo metu pačam gyviausiam grybu rinkimo sezone (bendras sezonas — nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens!), neprošalį pagvildenti kaip kuriuos klausimus, tampriai susijusius su grybų eksploatacija, neliečiant tačiau ekonominės klausimo pusės, o gry­nai tik mesti mūsų miškininko — botaniko žvilgsnį: kaip grybus rinkti, užlaikyti, apsisaugoti nuo nuodingųjų, valgomu grybu paly­dovu.

Pastaraisiais laikais nuolat tenka išgirsti iš plačiosios visuo­menės, grybu mylėtoju, nusiskundimu, kad esą grybai netiksliai renkami, naikinami ir kad, kaipo iš to sekanti konsekvencija, rei­kia neatidėliojant imtis visą galimu priemonių apsaugoti brangu mūsų tautos turtą nuo išnykimo! Šios baimės ir susirūpinimo svar­biausias dalykas, tai kad rinkėjai rauna grybus su „šaknimis“, ir tuo būdu be pasigailėjimo naikina! O galbėjimo receptas, nurodo­mas tu visuomenės balsu ir grybu „žinovų”, yra toks paprastas: “Renkant grybus reikalinga turėti su savim didelį peilį ir visus gry­bus nuo jų kelmo nupiauti, paliekant dalį koto su šaknimis žemė­je, kad vėliau iš tu šaknų vėl galėtų išdygti kitas grybas!“ Didžiau­sias nusikaltimas inkriminuojamas tiems grybu rinkėjams, kurie grybus rauna, o ne piauna.

Tuo klausimu aiškiausiai pasisakė p. J. Baronas — vienas vi­suomenės balsu  „Tautos Ūkio“ 8 Nr. savo straipsnyje: „Grybu klausimas“. Jis be ilgu samprotavimu priima tiesiog už aksiomą, kad grybai dygsta iš šaknų ir todėl, juos nuraunant, tos šaknys sužeidžiamos ir išnaikinamos. Jo nuo­mone, čia turėtu padėti pirmoje eilėje mokytojai, aiškindami tą reikalą, inteligentai, susidurdami su visuomene, policija, miškinin­kai. Visi esą turėtu aiškinti grybų rovimo kenksmingumą ir griež­čiausiai kovoti su tokiu prasižengimu.

Tai vienas visuomenės balso konkretus pavyzdys! Manau, nekitaip galvoja ir didesnė dalis plačiosios mūsų visuomenės. Ir mes, kol nebuvom miškininkais, panašiai galvojom. Tačiau šiandien tas klausimas sudaro mūsų specialybės darbo sritį, ir niekas kitas, kaip tik mes, miškininkai, turime tą klausimą pagrindinai išgvil­denti, išstudijuoti ir duoti išsemiamą atsakymą. Juo labiau, kad mūsų specialinėje literatūroje iki šiol jis nebuvo dar paliesta.

Grybas yra augalas. Svarbiausias pažymis — nepaslankumas, pririštas prie vietos, prie substrato, kur jis auga, maitinasi, prie žemės, humuso, medienos.

Iki 16-to šimtmečio mokslininkai nežinojo, kur grybą priskirti, prie „žvėrių“ ar augalą. Nepateko tada į jokią sistemą. Aristotelio mokiniai laikė tai putų sutirštėjimu, iš kuriu išsivysto įvairūs au­galai. Tik aukščiau minėtam šimtmetyje olandas Clusius paskelbė grybus augalais esant. Mokslinė grybu sistema buvo nustatyta tik 19-tame šimtmetyje (Zeuner).

Kadangi grybai neturi cholorophylo, kaip kad kiti žaliuojanti augalai, kurio pagalba neorganinės medžiagos šviesos įtakoje pa­verčiamos į organinius maisto junginius, tai jie priversti, kaip gy­vuliai, maitintis gatavais organiniais junginiais, t. y. čiulpti iš kitu augalu, arba organizmu, maistingas dalis — parazituoti arba mai­tintis mirusių augalu bei organizmu liekanomis, puvėsiais — saprophytuoti. Reikia pastebėti, tačiau, kad kartais tas pats grybas gali prie progos parazituoti arba saprophytuoti. Ne pas visus ga­lima griežta klasifikacija.

Tai, ką mūsų plačioji visuomenė, grybautojai ir kartais mes miškininkai vadiname grybu, tai nėra pats augalas — grybas, bet tik grybo vaisius. Skirtumas yra tas pat, kaip tarp obelies ir obuo­lio. Augalas yra obelis, o vaisius — obuolys. Pats augalas grybas išsivystęs jo gyvenamame substrate pavidale plonu siūleliu, vad. „hyphais” iš pailgu celių, kurie sudaro ištisą tinklą, mezginį, vad. „mycelium”, arba grybavietę. Toks mycelium’as išsišakojęs dau­gelio metru plote, ar tai žemėje, humuse, ar tai medienoje. Prisi­minkime žymu miško kenkėją — Agaricus (Armillaria, Clitocybe) melleus, kurio sumedėję „Rhizomorphai“ 1 — 3 mm. storio kaip tinklu apipina kai kurias miško vietas. (Jo vaisius pasirodo pa­baigoje rugsėjo mėn. ir pradžioje spaliu mėn., apie 8 — 14 dienu, vad. kelmučiai, ir paįvairina mūsą valgomu grybų meniu!). Ar­ba visiems žinomo namu grybo Merulius lacrymans, mycelium’as, kuris yra labai sustorėjęs ir turi net vandens laidus, prasiskverbia į visas aplink esamas medines dalis, kur tik šiek tiek yra oro (Muench).

Kada grybavietė, arba mycelium’as, pakankamai sustiprėja, tam tikrose vietose pasidaro pasipūtimas, lyg skaudulys, ir išauga pseudoparenchymatinis padarinys virš grybo gyvenamo substrato laisvame ore pats grybo vaisius — grybas arba pintis, kaip pas žymiuosius miško kenkėjus iš Polyporaceae (Polyporus pini, igniarius, betulinus, fulvus, borealis, fomentarius ect.) šeimynos. Kur tik yra grybo mycelium’as, ten visuomet prie tinkamu sąlygų pa­sirodo ir grybo vaisius — grybas. Tiek raunant grybą miško že­mėje, humuse, nekuomet neišraunamas visas grybo mycelium’as, su jo plačiais išsišakojimais, tiek numušant nuo augančio medžio pintį, kuri išlindus per nulūžusios šakos vietą, nepanaikinamas esąs medyje grybo mycelium’as, kuris tuoj savo vaisiu iškiša vėl per kitą nulūžusios šakos vietą, nes sena vieta palieka uždaryta liku­sia sumedėjusios pinties dalimi. Tai galima lengvai įsitikinti kasdieninėje miško praktikoje. Grybautojai gerai žino, kad kur pasitaiko rasti vieną baravyką (Boletus), ar tai raudonviršį (raudonikį) (Boletus rufus), pievagrybi (Psalliota campestris)), ar voverušką (Cantharellus cibarius), — tai netoli tos vietos bus ir daugiau. Ir tiesa! Visame plote, daugelio metru atstume, galima rasti tos pat šeimynos ir tos pat rūšies grybo vaisius. Tai jau lyg sakyte sako, kad jie visi turi tarp savęs mums nematomą ryšį. Tas ryšys, tai ir yra visame plote išsiplatinęs grybas — mycelium’as. Toje vie­toje, kur subręsta jo vaisius, jis išsiaikvoja, nusilpsta ir čia laukti neužilgo pasirodant naujo vaisiaus netenka. Vaisius gali pasiro­dyti artimoje apylinkėje. Gerą pavyzdį vegetatyvės grybo dalies, tnycelium’o išsivystymo ir plėtimosi turime pas vieną iš žymesniųjų miško kenkėju, Trametes radiciperda, kurio infekcija vyksta per šaknis nuo medžio į medį. Ir vienoj kurioj nors vietoje suardymas jo mycelium’o nieko nereiškia. Išvadoje, — grybų rovimas, teisingiau sakant, grybų vaisių rovimas, renkant juos maisto reika­lams, nieko nepakenkia jų veisimuisi ir našumui. Bent jokios prak­tiškos reikšmės neturi!

Kaip kiekvienas vaisius, taip ir grybo vaisius, sudaro augalo veisimosi, dauginimosi pagrindą, duoda sėklas, kurios pas žemes­niuosius augalus, mūsų atsitikime pas grybus, vadinamos sporomis. Augalų sistematikos klasės Fungi grybų sporos vadinamos įvairiai pagal jų išsivystymo formų ir būdų: ascosporomis, basidiosporomis, zygosporomis, oosporomis ir panašiai. Nesigilinant į įvaiarias botaniškas sporų eigos išsivystymo smulkmenas, reikia pasakyti bendrai, kad jos subręsta grybo vaisiaus sluogsnyje, vadinamame — hymenium’e. Kaip pati grybo vaisiaus išviršinė forma labai įvairi, taip ir hymenium’o padėtis ir forma įvairuoja: tai grybo vaisiaus kepuraitės apačioje, tai viršuje, arba ir visai paslėptas iš vidaus. Keletas pavyzdžių tai pailiustruos!

Mūsų grybų pulkauninko, baravyko (Boletus), kaip ir kitų Polyporaceae šeimynos, hymenium’as iškloja apačioje jo kepu­raitės esamas poras, skyleles, pievagrybio šampijono (Psalliota campestris ir silvatica) ir kitų Agaricaceae šeimynos, hyme­nium’as iškloja apačioje jo kepuraitės esamus lapelius: bobausiu (Morchella conica ir esculenta) iš discomycetų ir ožkabarždžiu (Clavaria botrytis — raudoni, flava — geltoni) iš šeimynos Clavariaceae, hymenium’as aptraukia visą paviršių; visiškai paslėptas hymenium’as pas kiaušininį skusbesdalį (Bovista plumbea), Lycoperdaceae šeimynos, randasi vaisiaus viduryje.

Subrendusios grybo sporos išbyra žemyn, pagal geotropiškos hymenium’ padėties, arba nunešamos oro bangų, jei jis yra virš grybo vaisiaus. Jei hymenium’as yra viduj vaisiaus, kaip pas Bovistą, tai subrendus sporoms, sprogsta jo paviršius (Peridie) ir spo­ros išeina laukan. Pati gamta yra jau taip sutvarkius, kad hymenialis grybo sluoksnis, produkuojąs sporas, yra visuomet tokioje pa­dėtyje, kad subrendusios sporos galėtu be kliūčių išsisėti. Charak­teringą pavyzdį pastebime vėl pas žymius miško kenkėjus Polyporus. Jų pinčių (grybą vaisiu) poros, skylelės, nukreiptos visuomet stamenai žemyn. Jei kartais vėtra parverčia tokį medį, tai kitais metais dar vegetuojančio grybo pinties prieauglius staigiai pakei­čia augimo kryptį ir auga vėl taip, kad poros, skylelės, būtu stat­menai žemyn. Geotropizmas su visai aiškiu ir suprantamu tikslu!

Produkuojamu sporą kiekybė priklauso nuo grybo vaisiaus dydžio, žinoma, sąryšį su tuo — dydžiu ploto hymenium’o. Jei pav., pas vidutinį baravyką (Boletus) visos skylelės apačioje kepuraitės išklotos hymenium’o sluogsniu, susidariusiu iš bazidiju, turinčiu vėl po 2 ar 4 sterigmas, kurios išvysto vėl po vieną basidiosporą ir toks himenialis sluogsnis užima apie ½ kvadratinio metro plotą ((Muench), tai galima lengvai sau įsivaizduoti grybu vaisingumą ir jų sporą infekcijos galimybę. Kiekvienas su­brendęs grybo vaisius, didesnis ar mažesnis, produkuoja visą laiką be perstojimo milijonus sporą, kurios patekusios į tinkamas joms sąlygas dygsta.

Mokslininko White apskaičiavimu, vienas didysis skusbesdalis — Bovista gigantea, kuris kartais būna 1—9 klgr. svorio ir 15—50 cm. skersmenio, pagamina 7 bilijonus sporų (Zeuner)! Taigi, jei ir mažas jų daigumas būtu, prie to kiekio neatsiras miške, pievoje, lauke vietos, kur jos nepakliūtu ir nesusirastu sau tinkamu dygimui sąlygą. Prof. Muench’as sako, kad namu grybo — Merulius lacrymans — poru gerose sąlygose dygsta tiktai 22% ir tai jis vadina menku daigumu (išeina, kad kitu grybu sporą daigumas yra dides­nis. Aut.)! Tiesa, imant procentiniai, tai nedaug, bet įsivaizdinus sau aritmetinį skaičių dygstančiu sporų, išeinant iš aukščiau pa­tiektos prof. White skatlinės, bus aišku, kad mes kiekviename žingsnyje turime susidurti su dygstančiomis sporomis.

Autoriui teko matyti atitinkamam kombinuotom šviesom apa­rate, kaip iš didelio subrendusio grybo vaisiaus nuolat, kaip snie­gas be vėjo, krinta žemyn milionai sporų! Begalinė daugybė ga­minamu sporų yra viena iš keliu priemonių grybu kovos už būvį. Sporos — dulkelės negali pasirinkti savo kelionei krypties, jos ati­tenka likimui, tačiau, dėka jų lengvumo, jos pakyla ir atmosferos bangų blaškomos pasiekia tolimiausias vietas, užkampius, patenka visur, ir tik atmosferos krituliu galutinai nuneštos žemyn baigia savo kelionę. Perlėkti joms Europą (ne tik Lietuvą — Aut.) yra tik menkniekis! — sako prof. Muench’as.

Kaip matome, žymiausia sporų susiseikimo priemonė — at­mosferinės bangos, vėjas. Kiekvienas miškininkas gali pastebėti, kad didesnė dalis pasirodančių ant medžių grybų vašių — pinčių, yra iš tos pusės medžio, iš kur dažniausia būna vėjas ir lietus. Dažniausia sporų infekcija įvyksta ant nulaužtų medžių šakų vietų, kur jas priplaka vėjas, arba lietus. Paukščiai ir insektai čia mažai ką tepadeda.

Antra žymi grybų kovos už būvį ipatybė, tai begalo didelis jų sporų atsparumas. Jos, veik be išimties, lengvai pakenčia šaltus ir sausus metų periodus, kaip tuo tarpu grybo vegetatyvė dalis — mycelium’as, kaipo turinti iki 87 % vandens, užėjus žiemos šalčiams, sušąlą. Išimtį sudaro tik medžių grybai, daugiausia parazitai, kurie medyje peržiemoję, pavasarį vėl vegetuoja.

Aukščiau paminėti svarbiausi, grybų veisimosi priemonių, sporų, privalumai ir patikrina jems viešpatavimą mūsų planetoje.

Dabar, kai jau išsiaiškiname pakankamai apie grybų sėklų – sporų gausumą, jų ypatybes, matėme, kad didesnė dalis grybų in­fekcijų vyksta sporomis (kaipo taisyklė infekcijos tik per mycelium — pas Trametes radiciperda), rodos, negali būti daugiau abejonės, kad, ar mes, rinkdami valgomus grybus, juos rausime ar peiliu plau­sime, tai yra visiškai visvien — nė kiek neatsilieps į grybų gau­sumą! Sėklinių grybų palikti irgi nereikalinga, nes visi grybų rin­kėjai ir 10% augančių grybų nesurenka, o apie 90% — pasensta, sudrimba ir supūva, išleidę anksčiau miliardus sporų. Ir surinkti grybai jau būna išleidę daug sporų!

Jei aukščiau išdėstyti motyvai buvo pavartoti tik įrodymui, kad grybų pjovimas nuo koto, ar jų rovimas, visiškai neturi prak­tiškos reikšmės ir į grybų gausumą ir veisimąsi neatsiliepia, tai pa­galiau reikia priminti dar vieną svarbų argumentą, kuris jau turi dalinai nulemiantį svarbumą gvildenamam klausime.

Šalia geriausių ir skaniausių valgomų grybų auga ir patys nuodingiausi, kurių užtenka kartais vieno grybelio išžudymui visos šeimynos. Tai lyg tyčia sugalvotas gamtos kabliukas, kuris sako: žmogau, būk visur ir visame atsargus! Tačiau ne visi prisilaiko to dėsnio, ir todėl už tą užmoka kartais savo gyvybe. Vokietijoje kasmet nuo užsinuodijimo grybais miršta vidutiniai po 100 žmonių, nežiūrint į didelį skaičių populiariai išleistų tuo klausimu aiškinan­čių brošiūrų, spalvotų tabelių, lapelių ir paskaitų. Vien tik Prū­sijoj 1910 m. mirė 56 žmonės ir 1912 m. — 68 (Lange). Pas mus Kaune prieš keletą metų išmirė viena visa šeimyna iš 4 asmenų, pavalgę grybų, kur, matomai, buvo patekusių nuodingų. O kiek neįregistruotų atsitikimų, kur žmonės miršta užsinuodiję grybais, ir nežinodami tikros priežasties, tolimuose Lietuvos kampeliuose?!

Po šios trumpos ekskursijos į žiaurią gyvenimo realybe, aš grįžtu prie nutrauktos minties!

Ačiū Dievui, kad aukščiau minėtų smarkiai nuodijančių grybų turim nedaug, visai mažą nuošimtį. Viso jau aprašytų grybų moksli­ninkai priskaito iki 150.000, su mikroskopiniais ir bakterijomis (Zeuner), iš kurių 2000—3000 aukštesnės rūšes (Muench), iš jų apie 500 valgomu grybu (Klein), ir ju tarpe tik apie 12—15 rūšių yra nuo­dingi, žinoma, neskaitant bendrai negardžių grybu ir nevalgomu. Šeši iš ju: Amanita phalloides (su žalsvos spalvos kepuraite šun­grybis), Amanita mappa (šviesiai gelsvas), Amanita verna (baltas), Amanita muscaria (musmiris), Boletus satanas (šėtongrybis, pana­šus į baravyką, tik kotas mėlynai rausvas ir hymeniumo skylutės rausvos) ir Scieroderma vulgare (bulvės pavidalo skusbesdalis, neturi reikšmės, nes pas mus Lietuvoje tos rūšies grybu nieks ne­bando naudoti) yra laikomi pavojingiausiais, mirtinais. Mus interesuoja tik pirmutiniai trys (su daugybe įvairiu išsišakojančių rūšių), patys pavojingiausi dar ir tuom, kad užsinuodyjimo žymės pasirodo tik 8—36 valandoms praslinkus, pradedant veikti jų nuodui, vad., ..Phallin“. Seniau ir medicina buvo bejėgė, ir 75% užsinuodyjusiu turėdavo mirti. Dabar, išradus priešnuodą „Antiphallin“, veik be išimčių išgydoma, jei laiku susirūpinama. Šie trys grybai labai panašūs, ypač kol jauni į geriausi mūsų grybą — pievogrybi — šampijoną (Psalliota campestris arba silvatica miško). Be kitu skirtumo žymiu, gerai pažįstamu prityrusiam grybu rinkėjui, svar­biausia tai sustorėjęs apačioje kotas ir laibėjantis į viršų pas Amanita grybus, kaip tuo tarpu pas Psalliota kotas nuo apačios, iki viršaus vienodo storumo. Išrovus vieną ir kitą aiškiai matyti pirmojo (Amanita) „svogūnas“, pasislėpęs paprastai žemės paviršiuje. Ne­apgaunantis skirtumo požimis, kurį turėtu įsidėmėti kiekvienas grybu rinkėjas, kiekvienas grybu mylėtojas! Tačiau ir tas požimis ma­tyti tik grybą išrovus, kaip aukščiau jau pasakyta. Grybą gi nuplo­vus, visas Amanita „svogūnas“ palieka žemėje ir gali būti rinkiko nepastebėtas. Taigi ir ši aplinkybė kalba jau konkrečiai už tai, kad, grybus renkant, juos reikia rauti, o ne pjauti! Peilį rinkikas turi su savim turėti nupjovimui išrautu grybu kotu žemėtoms dalims ir tuo būdu į krepšį dėti tik švarius. Nes ir geriausi grybai, nešvariai sudėti į netinkamus rinkimui indus (krepšius) ir ilgesnį laiką valkioti, pradeda gęsti, atsiranda bakterijos Botulinus, ir nuo jų, taip vadina­ma, Botulizmo liga.

Baigdamas negaliu nepaminėti ir vieno argumento, reikaliujančio grybus pjauti, bet ne rauti. Būtent, sakoma kad raunant sunai­kinamos kartais esančios šalia subrendusiu grybu jaunu grybu užuomazgos. Tačiau čia reikia pridėti, kad ir nupiauto grybo likusi žemėje koto dalis pradeda labai greit pūti. Puvimo procesas pra­sideda, leidžiasi, ir paveikia į šalia auganti grybą, jei jie yra kilę iš vienos mycelium’o vietos. O jei kuris grybas ir užaugtu svei­kas, tai visvien, prisiminus aukščiau pateiktus kitus argumentus, neturi jokios praktiškos vertės.

Suma sumarum — reikalinga grybus rauti, bet ne pjauti! Gry­bu rovimo idėją reikia skleisti ir plačioje visuomenėje, kad apsau­gojus neprityrusias mases, grybautojus, nuo vartojimo nuodingu grybu su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis!

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
2 + 23 =


Įrašai kategorijoje

Flammulina velutipes on Fagus sylvatica 2 480x384 - Žieminiai kelmučiai

Žieminiai kelmučiai

Dygsta, kaip grybai po lietaus, — lietuviškas priežodis. Grybauti einama po šiltų
Nature Mushrooms two boletus 033840  480x384 - Kaip baravykus naudoja Sibire

Kaip baravykus naudoja Sibire

Senovės kinų traktate yra parašyta: „Kūrėjas davė žmogui brangenybę, savo gydomosiomis savybėmis
X
Eiti į Viršų