Grifai Lietuvoje

Grifai Lietuvoje

“Gamta” 1936 m. T. Ivanauskas

Grifai, dideli plėšrieji paukščiai, yra tiek skirtingi nuo kitų šios grupės atstovų, kad juos jungia į vieną atskirą gerai apibrėžtą šeimą Vulturidae. Svarbiausis jų požymis tai plika arba vos tik pūkais ap­žėlusi galva ir kaklas. Nuo kitų plėšriųjų paukščių jie skiriasi savo kojomis, panašiomis į vištinių paukščių kojas. Jų yra žinoma apie 20 rūšių, paplitusių Europos ir Azijos pietuose, o ypatingai Afriko­je. Jie minta dvėsena, kurią iš didelės aukštumos suranda savo aštriu regėjimu, bet ne uosle, kaip kad dažnai kas mano. Tik kai kurios rūšys (pvz., Gyps kolbei Daud.) pagrobia gyvus gyvulius, kaip antai avis. Visi jie yra patvarūs lakūnai ir gali kilti iki neįžiū­rimos aukštumos. Ryšy su tuo jų sparnai yra neproporcingai dideli ir paukščiui ilsintis negali sandariai prisiglausti prie kūno.

Vidutinėse Europos platumose pasitaiko dvi rūšys: palšasis gri­fas Gyps fulvus (Habl.) ir tamsusis grifas Aegyvius mcnachus (L.).

Šiek tiek toliau į pietus (jau Podolijoje) randama trečia rūšis, Neaphron percnopterus (L), baltas su juodais sparnais. Palšasis grifas yra labai paprastas visuose Viduržemio kraštuose iki Abisini­jos, Kordofano ir ežero Čad. Jis yra nepaprastai gausus Ispanijoje, kuri gali būti pavadinta tikrąja grifų šalimi. Daugiausiai jų ten ga­lima matyti kalnuose, kai jie suka ratą aukščiau apsnigtų kalnų vir­šūnių. Tamsusis grifas gyvena Europos ir Azi­jos pietuose iki Kinijos, Indijos ir Afrikos rytų. Apskritai, grifai yra pa­plitę šiltuose ir nekultū­ringuose kraštuose, nes tenai daugiausiai gali rasti dvėsenos pramisti. Tropikų kraštuose, kur neretai siaučia gyvulių ir žmonių epidemijos, jiems maisto nestinga, ir ten jų reikšmė, kaipo sanitarų, naikinančių paukščių lavonus, yra nemaža. Todėl daugely tropikų kraštų, pav., Did. Britanijos koloni­jose Afrikoje, naikinti grifus įstatymu drau­džiama. Aišku, kad dvė­sena ne kasdien randa­ma, ir grifai yra tam prisitaikę: jie gali labai ilgai badauti. Užtat ra­dę maisto jie prisprogsta tiek, kad negali pa­skristi ir atsitolinę ke­letą žingsnių nuo dvėse­nos, įtraukę galvą ir pa­sišiaušę ilgas valandas virškina maistą. Pritai­kymą tokiam mitimo rėžimui galima įžiūrėti ir tame, kad jų gurklys yra nepaprastai didelis ir prarytas maistas visų pirmiausiai eina į skilvį, o paskui pripildo ruimingąjį gurklį, sudarydamas atsargą vė­lesniam laikui. Priėdusio grifo gurklys atsikiša į priekį; tokioje būklėje grifas, negalėdamas paskristi, duodasi rankomis pagauna­mas, nebent prieš tą spėjo išsivemti.

Savotiškas grifų galvos ir kaklo apsiplunksnojimas sudaro jiems naudingą prisitaikymą apsidirbti su dvėsena. Jau buvome pa­žymėję, kad šios kūno dalys esti plikos arba apžėlusios trumpais, bet tankiais pūkeliais arba tik šereliais. Grifai nelesa odos, bet padarę joje skylę, savo ilgo kaklo padedami giliai kiša galvą į lavono vidu­rius, išraudami iš ten lesalo gabalus. Paprastu būdu apsiplunksnojusi galva sudarytų kliūčių tokiam veiksmui, antra vertus suteptos plunksnos galėtų sukelti odos susirgimus ir t. t. Remiantis virš nurodytu grifų papročiu, nesunku juos pagauti štai kaip: dvėsenos pilve padaroma skylė ir ties ja priglaudžiama plonos vielos kilpa taip, kad paukštis kišdamas skylėn galvą, užsimautų ją ant kaklo.

Iš savo gyvenamos srities grifai neretai daro tolimas ekskursijas ir tuomet nusivaro į nepriprastus jiems šiaurės kraštus. Tokių at­klydėlių Europos šiaurės kraštuose vis dažniau pastebima. Iki nese­nų laikų grifai gyveno tik anapus Alpių, dabar gi jie pradėjo plisti pačiose Alpėse, pamažėli užimdami vietą kadaise čia gyvenusios, bet dabar visai išnaikintos avėdros, Gypaetus barbatus. Lietuvoje ir ar­timuose mums kraštuose grifai taip pat ėmė dažniau rodytis. Tyzenhauz (apie 1840 m.) dar nemini jų esant Lietuvoje. Anot Tischler’io 1881 m. birželio mėn. šešių grifų būrelis pasirodė apie Šilininkus Stalupėnų apskr.; iš jų vienas liko nušautas, o vė­liau iš to paties būrelio nušauta dar du. Jie priklausė abiem čia mi­nėtoms rūšims. 1906 m., geguž. mėn. 23 vienas tamsusis grifas buvo nušautas Geldapės apskr. apie Darkiemį. Taezanowski per 40 metų ornitologinių stebėjimų Lenkijoje ir iš dalies Lietuvoje kon­statuoja 4 sumedžiotus tamsiuosius grifus ir du palšuosius. Transehe ir Grosse mini 6 tamsiuosius grifus, sumedžiotus Latvi­joje 1837, 1868, 1873, 1897, 1905, 1908 metais, ir du palšuosius, abu­du 1914 metais. Net Estijoje vienu atveju, būtent 1926 m., buvo nušautas vienas tamsusis grifas.

Miglotų davinių apie grifų pasirodymą Lietuvoje turima nema­ža. Tikslesnių žinių suteikė man daktaras Gudavičius: per slankų medžioklę netoli Jurbarko (rodos, apie 1918 m.) vieną vakarą užėjęs jis kelius grifus, apsėdusius pastipusį gyvulį, bet nežinia kurios rū­šies grifų būta. Konkretūs gi daviniai šie: 1929 m. gegužės mėn. 6 d. kopose netoli Klaipėdos buvo rastas išbadėjęs ir visai apsilpęs grifas, kurį be jokio vargo pavyko užmušti pagaliu; buvo tai pal­šasis grifas. Šis paukštis, kopų Inspektoriaus p. V. Markelio atsiųs­tas, yra įterptas į V. D. U. Zoologijos Muziejų ir pažymėtas Nr. 1453. Kitą kartą, būtent 1936 m. birželio pradžioje, Raseinių apskrity Gir­kalnio valsčiuje buvo pastebėti du grifai, nusileidę nenupjautų ru­gių lauke. Juos taip pat pavyko paimti rankomis. Buvo tai taip pat palšieji grifai (tie du egzemplioriai tebėra laikomi gyvi Kauno Bota­nikos sode). Trečias egzempliorius tų pačių metų birželio mėn. 16 d. buvo nušautas Meškuičių valšč., Barisų kaime. Anot sumedžiojusio jį Pr. Biručio, šis grifas prieš tai buvo sudraskęs dvi penėtas žąsis ir gandrą. Jei tai yra tiesa, šis faktas naujai nušviečia grifų mitimo režimą, nes ligi šiol neturima davinių, kad grifai puldinėtų gyvus paukščius. Gal tik dvėsenos stoka kultūringesniuose kraštuose verčia juos šiaip elgtis. Čia minėtasis grifas pateko į Aušros muziejų Šiau­liuose.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
3 + 7 =