Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Gervės migloje - Gervė pilkoji

Gervė pilkoji

Flora ir fauna/Gyvūnų paveikslai

Daugelio paukščiu laukia sodiečiai, begrįžtančių pavasarį iš šiltųjų kraštų, ir džiaugiasi, kai išgirsta aukštai padangėmis gerves skrendant, nes tuomet tikrai gali sakyti, kad visoms žiemos baisybėms – šalčiams ir darganai – galas: grįždama iš šiltųjų kraštų gervė atsineša ant uodegos pavasarį ir kartu su šiuo žmonėms pasako, kad daugiau šalčių nebebus. Berods, atsitinka, kad gervių pranašavimas kartais neišsipildo, ir jos pačios skubiai traukiasi nuo netikėtų pavasario šalčių atgal į tuos kraštus, kuriuos nesenai buvo palikusios kelionei į žiemius; bet tatai nė kiek nesumažina žmonėse pasitikėjimo gervėmis, kaip tikru besiartinančio pavasario pranašu.

Turi gervė ir daugiau žmonėse nuopelnų; pav., daugelis myli ją už skardų balsą, kiti už gražią ir rimtą eiseną, o mergaitėms jinai tikrai išbūria besiartinančias vestuves; jei gervės, skrisdamos pro kurį nors kiemą, pradeda aplinkui tą kiemą ratu sukti, tai tuomet pas mumis tikima, kad tikrai iš to kiemo bus kas nors “išsuktas”, suprask — ištekės.

Pažinkime šitą plunksnuotąjį piršlį kiek arčiau. Visų pirma tenka pasakyti, kad gervė yra didelis paukštis, nes už gandrą jinai kiek didesnė. Bet šitas regimas gervės didumas pareina daugiausia nuo to, kad jos pusėtinai lengvą kūną remia aukštos kojos; kūno matavimai tatai parodo, nes jos sparnų ilgis siekia 600—630 mm (patelės 550—590), uodega turi 220— 230 mm, snapas 114—118 mm (patelės 105 – 112), kojos 250— 260 mm, kūno svoris apie 5 kg, nors kai kurios gervės sveria ir ligi 6,6 kg.

Galvą gervė , turi nedidelę, kaip matėme, palyginti neilgu, bet stipriu ir smailiu snapu ginkluotą. Sparnų kaulai stiprus ir drauge su snapu sudaro tą ginklą, kuriuo gervė ginasi. Kojos ir augština gerve; jos ginkluotos stipriais ir kietais nagais. Uodega trumpoka, o nuo jos viršaus auga aukštyn gražios dalgenos — išlenktos plunksnos.

Plunksniniai gervės drabužiai, kurie turi savyje daug pūko, bendrai imant, pilkos, arba, kaip kiti sako, pablukusios pilkos plieno, melsvos spalvos; kūno apačia kiek šviesesnė, pakaušis laisvas nuo plunksnų ir raudona „kepurė“ plika dėme — padengtas; kaklo šonai viršuje balti, snapas pilkai žalsvas, plasnojamosios sparnų plunksnos juodos. Patiną nuo patelės tiktai tuo gali mėginti skirti, kad jo plunksninių drabužių pilkumas kiek skaistesnis ir pakaušį dengia kiek didesnė „kepurė“ be to, patelės ūgio esančios kiek mažesnio.

Gyvenamąją vietą gervė pasirenka labai įvairią, kad tik toji vieta sunkiai būtų įžengiama, nestigtų joje uogynių palesti, vandens atsigerti ir pasimaudyti, o artiese galima būtų pasiekti kurių nors javų laukas arba pieva pasisotinti. Pas mumis jinai dažniausiai palieką gyventi plačiose samaninėse balose arba tokiose giriose ir miškuose, kuriuose nestinga krūmokšnių, klampynių arba vadinamų „akių“, lieknų, liūnų ir kt. sunkiai prieinamų vietų; patinka joms ir plačios peikės arba šaltiniuotos vietos paliai girių upelius ir ežerus. Apskritai imant, juo platesnė bala arba pelkė, tuo didesniu skaičiumi gervės čionai įsigyvena, jauniklius peri, ko nors palestų ieško, o rimčiau pasisotintų skrenda į artimesnius javų laukus ir pievas. Tokiu būdu gervę galėtume iš dalies net dirviniu paukščiu pavadinti.

Pilkoji gervė - Gervė pilkoji
Pilkoji gervė arba gervė (lot. Grus grus)

Gervės maisto pobūdis turi artimo ryšio su jos gyvenamąja vieta ir metu, trumpai tariant, pareina nuo to, ką jinai gyvenimo aplinkybėmis nutveria palesti. Pav. žiemių balose jinai ir Spalgenomis pasitenkina, o pas mumis taiko kurių nors javų (ypatingai jinai mėgsta žirnius) palesti. Pavasarį ir vasaros pradžioje jinai daugiau minta gyvuliniu maistu, o rudeniop, kai javai nunoksta ir visur atsiranda daugybė įvairių sėklų ir vaisių, pereina į augalinį, teisingiau sakyti, javinį maistą. Pasižymi dideliu ryklumu. Gyvulinio maisto ryja sliekus ir kt. kirmėles, šliužus, vabzdžius ir jų vikšrus, varles, mažus roplius (nevengia ir žalčių su gyvatėmis), paukščiukus, peles, ir kt. Pagavusi gyvatę arba žaltį blaško juos aukštyn ligi užmuša ir paskum suryja. Augalinio maisto renka sultingas žoleles ir požemines dalis, uogas, sėklas ir įvairius vaisius, kai javai laukuose prinoksta, tai gervės ištisais būriais ima juos lankyti ir ne tiek javų sulesa, kiek išmindo. Aplanko jos rudens metu bulvių laukus, pasėtus žiemkenčius, kariuose nugnaibo ir ištrauko želmenis, o likusią jų dalį kartais taip išmindžioja, kad javai tenka atsėti. Pamatysi gervių būrelį belesinėjant ir pūdymuose, kuriuose joms taip pat, kaip ir javų laukuose, ir sotu ir nepavojinga vaikštinėti: besiartinantį ūkininką jos iš tolo, javuose būdamos, pamato ir nuskrenda.

Lesti atskrenda su šviesa, nes naktį gervės ilsisi; pasirenka tam reikalui kurią nors balos kalvelę, pastato savąją sargybą ir sukišusios snapus po sparnais miega. Saugo gervių ramybę sargybiniai — dvi arba daugiau prityrusių senų gervių ir tuo metu, kai jos sustojusios eilėmis, krypsėdamos į šalis, kuriame nors javų lauke, pav., nupjautame vasarojuje arba pasėtuose žiemkenčiuose, atskrenda palestų. Kai sargybiniai pavargsta; tai juos kiti pamaino: teeinie sargybiniai pailsėtų ir palestų. Palesusios gervės keistu balsu sukiurksinčios, keletą kartų pasišokėjančios ir skrendančios padangėsna, o iš tenai naktigulto. Be to, gervė mėgsta daug gerti ir pasimaudyti, o jei artiese jos gyvenamosios vietos vandens stinga, tai nepatingi ir kiek tolėliau jo pasiieškotų. Nelaisvėje laikomas gervės šeria prieš tai sakytu jų maistu, prie kurio priduria kapotos mėsos, duonos, bulvių, daržovių ir kt. Žinoma, tenka parūpinti joms nelaisvėje ir pakankamai vandens.

Atskridusios pavasarį gervės susiskirsto poromis ir neužilgo pradeda rūpintis busimąja karta. Pastebėta, kad tos pačios gervių poros kasmet grįžta ton pačion vieton ir labai gražiai sugyvena Paprastai, jauniklius gervės peri (kiti sako „veda“) kur nors ytin sunkiai prieinamoje ir nežymioje balos, liekno ir kt. vietose, nevengdamos tam reikalui nei vidumiškio, nei palaukės liunynių. Surasti gervės gūžtą, kuri taisoma tiesiog žemės paviršiuje kuriame nors kelme arba kupste, retai kam tepasiseka, taip gerai esti jinai paslėpta. Pačią gervės gūžtą sudaro pusėtina žabelių, medžių ir kt, panašios medžiagos krūva, kurios įdubimas išklotas kiek minkštesne balinių žolių medžiaga. Daugelis kas pasakoja, kad gervės pavasarį darančios tokias pat, kaip tetirvinai, vestuvės, susirenkančios ankstį rytą, sustojančios eilėje ir vienos “grojančios” — kitokiu, kaip paprastai, balsu tirlikuojančios, — kitos tuo metu šokančios, taip saulei patekant jos keliančios savąsias linksmybes, bet tiktai vengiančios nemandagių žmogaus akių, ir retai kam tepavyksta gervių vestuves pamatyti. Šituose pasakojimuose tiek tiesos, kad gervė, kaip ir daugelis kitų paukščių, vengia, kad kas nors ją intimyoje padėtyje regėtų. Taip pat vargu pateisinami pasakojimai, remiami, priežodžiu: „susitepęs, kaip gervė“, kad esą gervė patelė, prieš perėjimą tyčiomis ištrinanti purvais plunksninius savo drabužius, norėdama tuo būdu perėjimo metu pasidaryti nežymesnė. Pastebimas jos drabužių supurvinimas galima būtų ir tuo budu paąiškinti, kad gervė turi paprotį, maisto beieškodama, balas snapu „badyt” ir suteptą snapą į nugaros plunksnas valyt; be to, plunksniniai jos drabužiai kartą per metus apie viduvasarį besišeriantieji, perėjimo metu spėja gerokai apsitrinti, nusidėvėti, susipurvinti ir žemėto atspalvio įgyti; o kai gervė išsišeria, tai jos pilkumas vėl darosi skaistesnis.

Būrys gervių - Gervė pilkoji
Gyvena pelkėse, miškų raistuose, tankiuose beržynuose, juodalksnynuose, šlapiose viksvinėse pievose, apleistuose durpynuose.

Grįžtant į gervės vestuves tenka pasakyti, kad pavasarį jos mėgsta ore paskraidyti ir pažaisti. Piemenys, pamatę beskraidančias ore gerves, tuojau puola žemės paviršiuje diržą tiesti arba kepures sukti, ir tiki, kad pamačiusios ištiestą žemėje diržą gervės pradedančios diržo tiesumu skristi, o nuo kepurių sukimo joms galvos susisukančios ir jos pakrinkančios tvarkoje skristi. Pažaidžiusios ore, gervės kelia savąsias vestuves žemės paviršiuje pavienėmis poromis. Besimeilikaujantis su patele gervinąs steigiasi jai visokiais būdais patikti: tupinėja priešais savąją draugę, lenkiasi, aukštyn pasišokėja ir daugybę kitų judėjimų daro, kurie sunkiai suderinami su visa gervės stovyla ir dėl to žiūrovui sukelia gardaus juoko. Šituos vestuvinius gervių šokius gali pastebėti sekdamas prijaukintų gervių gyvenimą arba, jei nori, keliauk netingėdamas pavasarį į gervių gyvenamąją balą ir, pasislėpęs už krūmo, džiaukis aistros suimto gervino pastangomis ir šokių vikrumu.

Tokiu būdu susisukusi kur sunkiai prieinamoje žemės paviršiaus vietoje gūžtą, taip, kad čia ir saulės atokaita būtų, gervė apie Balandžio mėn. vidurį arba gale pradeda dėti kiaušinius, kurių paprastai deda 2, retkarčiais 3 (teko nugirsti tvirtinimų, kad gervės kiaušinių esą randama viename lizde ligi 5 ir 6 — Klimbaloje, Žaliosios girioje; parodymas neįtikimas). Kiaušinius gervė, turint gaivoje jos kūno didumą, palyginti deda nedidelius: didumo sulig naminės žąsies kiaušiniu; jie pailgi, drūtgaliai platūs, o smaigaliai siauri; jų spalva juosvai žalsvai meluota su pilkomis dėmelėmis. Peri abu seniu pakaitomis; kai patelė peri, tai gervinąs stropiai ją saugo nuo įvairių pavojų ir priešų.

Perėti pradeda nuo pirmojo kiaušinio, taip, kad vienas gerviukas prasikala anksčiau, o kitas vėliau. Daugelis mano, kad gervė teperinti tris savaites; bet toksai manymas klaidingas, nes jinai tuo reikalu užtrunka greičiausiai ne mažiau kaip 31 dieną; tokiu būdu jaunikliai gerviukai prasikala iš kiaušinių, vienos-dviejų dienų protarpiu atskirti, apie Gegužės mėnesio vidurį arba net pabaigą. Bevaikščiodamas gervių gyvenamąja klampyne netikėtai gali beperinčią gervę užeiti: pastebėjusi netoliese savosios gūžtos žmogų, gervė smarkiai surėkia ir suūžusi pakyla aukštyn skristų. Berods, teko girdėti, kad gervė kartais smarkiai ginanti savąją gūžtą ir gerokai apkulianti sparnais smalsuolį piemenį, kuris, gervės sumėlynuotas, grįžtąs namo ir daugiau atsižadąs gervės gūžtą liesti (M. Jankausko parodymas). Daugelio tvirtinama atvirkščiai, būtent, kad gervė savuosius kiaušinius nelabai saugojanti, juos ilgesniam laikui nepridengtus paliekanti ir tiktai gerviukais kiek stropiau besirūpinanti. Pastebėjusi žmogų, kuris ją gūžtoje galėtų surasti, jinai pagurorms nuo jos nueinanti ir, kurį atstumątuo būdu nuo gūžtos paslinkusi, vienu metu atsistojanti ir tuo būdu sudaranti įspūdžio, kad jos gūžta esanti toje atsistojimo vietoje; kvailas piemuo ir bėgąs ton vieton gūžtos ieškoti. Kartais gervei pasiseką tokiu būdu išsaugoti savo gūžtą nuo piemenų net nedidelėje baloje.

Prasikalę iš kiaušinių gerviukai esti apaugę pilkais pūkais, kaštanų spalvon pasinešusiais, kurie daro juos negrakščius ir nevikrius pasižiūrėti; užtat ir sakoma: „papuręs, kaip gervės vaikas“. Nors gerviukų kojytės ir pasižymi pusėtinu storumu, tačiau jie esti toki silpni, kad 2—3 dienas būna bejėgiai, vos bepasivelką padarėliai, kurie nuolatos rėkia, prašo lesti ir pridaro seniams nemaža rūpesčio, nes pirmomis savo gyvenimo dienomis nemoka dorai net atneštų lesenų praryti. Sulaukę tamsos, gerviukai nuo vakaro ligi ryto miega. Galop, gerviukai tiek paūgėja, kad pajėgia jau bėgioti; tuomet senės gervės visą savo šeimyną, arba abudu seniu, pasidalinusiu vaikais po vieną, veda juos pasiganytų kur į pamiškes, krūmus, pievas ir palaukes. Galop, vasarai baigiantis (apie 9 savaites amžiaus turėdamos) jauniklės gervės pradeda skraidyti ir platesnes apylinkes pasiganymo reikalu lankyti; rūdeniop susidaro dideli paaugusių ir senių gervių būriai, kurių lankymąsi greitai spėja pajusti laukų, gervių pamėgtųjų savininkai. Žinoma, kyla iš tokio gervių lankymosi į svetimus laukus ir nesusipratimų: įpykęs ūkininkas nesusivaldo ir, jei rudenį jam nepavyksta gervių jo laukuose išvaikyti, tai, sulaukęs vasaros ir, patykojęs ties savąja sodyba beperinčių gervių porą, steigiasi jisai kurią nors gervę nudėti. Graudu tuomet esti girdėti, kaip nuskriausta gervė ištisą vasarą klykaudama skraido aplinkui to ūkininko sodybą ir nerimsta. Nukenčia gervių gūžtos su kiaušiniais arba išperėti, bet dar negalį pabėgti, gerviukai ir nuo piemenų, kurie patys arba per jų atvestus šunis šitą retą ir musų krašte benykstantį paukštį darko.

Būdo atžvilgiu gervė atsargus ir budrus, bet kartu ir pakankamai bailus paukštis; be to, jinai pasižymi tam tikru pastabumu, greitai sumeta apie begrosiantį jai pavojų ir t. t. Kasmet ton pačion vieton begrįždama ir geros turėdama progos kaimynus – žmones, pažinti, jinai, taip prie jų pripranta ir kiekvieną atskirai pažįsta, kad ramiai netoliese piemens, galvijus beganančio, lesinėja arba šalia priprasto artojaus nusileidžia lauke pavaikštinėti: taip prie nuolatos regimų žmonių jinai pripranta ir nuo jų nebėga, nebent surėkia tiktai, kai jie per arti nuo jos pradeda vaikštinėti. Bet, tepasirodo artiese gervei nepažįstamas žmogus, ypatingai ginklu nešinąs, — gudrus paukštis tuojau pastebi, artyn tokio žmogaus neprisileidžia ir pakyla skristi. Panašiai atsitinka ir tuo atveju, kai įkyrūs piemenys arba nepažįstami žmonės artinasi prie viso gervių būrio, kuris kaip minėjau, apsirūpina lesimo arba poilsio metu sargybiniais: gervės – sargybiniai, pamačiusios joms įtartinus žmones, tuojau surinka, kitos gervės pakyla skristi ir tiek jas tematei. Kai kurie apsukrus eiguliai tyčiomis draudžia jų saugomuose šiluose beperinčiųjų gervių ramybę trukdyti arba jas naikinti, nes jie žino, kad gervė — tikras miško saugotojas. Pakanka kuriam nors lankytojui miške pasirodyti, ir gervės tuojau sujuda: jų skardus kliksmas pradeda mišku skleistis, ir eigulis jau žino, kad jo miške kas uogauja, grybauja arba nori patylomis pamedžioti. Skubiai eina miškan ir nutveria gervių ramybės trukdytoją.

Kaip minėjau, gervė pakankamai baili, nes jinai dažnai išsigąsta ir tokio priešo, kurio sulyg savo ūgiu galėtų nebijoti. Tačiau didelėn bėdon patekusi arba priešo sužeista jinai ginasi dideliu atkaklumu: daužo sparnais, puola ant nugaros ir ginasi kojom bei snapu; neatsargius medžiotojus ir jų šunis sužeistos gervės, kai šie puola jąsias griebti, gerokai sužeidžia ir pataiko net akis iškapoti. Plačiai žinomas pas mumis priežodis: „laukia, kaip gervė giedros“. Priežodis visai teisingas, nes gervė, sulaukusi blogo oro arba lietaus, stypso nelinksma, susitraukusį palenda po kuriuo medžiu, kad plunksniniai jos drabužiai nesušlaptų, ir skrenda labai nenoromis. Minėtina, kad gervė labai mėgsta švarą ir mėšlynuotoje vietoje neapsikenčia.

Daug kam patinka klausytis skrendančiųjų gervių balso, arba, kaip sakoma, „tirlikavimo“, „kurlikavimo“. Jei gervę bet kas sujaudina, tai jinai pareiškia savo nuotaiką staigiu ir negarsiu: kru… kru; jei jinai nori prisimalonėti arba ieško lesti, tai girdėti: kir… kir; nustebusi protarpiais sušunka: kurr… kurr, o jei esti pikta, tai balsiai ir tankiai rėkia: kuru.,, kuru arba kirr… kirr.

Pasižymi visuomeniniu ir daugiau dieniniu gyvenimo būdu; rudeniop ir kelionėse gervę tiktai būriu belekiančią pamatysi. Būrio ramumą, lesimo, sustojimo ir poilsio vietoje visuomet saugo sargybiniai, kurie žvalgosi į šalis ir, ką nors įtartino pastebėję, suklinka balsu ir tuo būdu paragina gerves iš pavojingos vietos skristi tolyn. Pasiganytų skrenda tiktai dieną, o kelionėse kartais ir naktį; beskrisdamos naktį gervės kariais paklysta ir išsiblaško mažesniais būreliais. Poilsio metu galvą laiko pakišusias po sparnu.

Pasižiūrėti gervė labai, rimtas paukštis, ypatingai tuo metu, kada jinai ramia eisena vaikštinėja. Bėga, ir gana greitai bėga, dideliais žingsniais ir ištempusi kaklą; bėgančią gervę vargu ir greitas šuo paveja. Prieš skridimą turi kiek įsibėgėti. Skrenda ištiesusi vienon linijon galvą ir kojas. Daugelis beskrendančių gervių, paprastai, susirikiuoja vadinamomis gervių „kartimis“ arba „virtinėmis“, kurios turi smailaus kampo pavidalą; viena kraštinė esti kiek trumpesnė Kai priešakinė gervė, kuri veda visą „kartį“, kiek pavargsta, tai ją pavaduoja kita; jauniklės gervės skrendančios atskiromis ir kiek mažesnėmis „kartimis“. Pakilusios skristų gervės ratu pradeda sukti ir vis aukštyn kilti; pasiekusios tuo budu didelės aukštumos, jos turi atsargos perdaug žemyn nenusileisti, kai sparnai pavargsta, ir paukščiai pamažu ima artintis prie žemės. Taip pat ruošdamosios kur poilsiui nusileisti gervės ilgai ties tąja vieta ratu suka ir tiria, ar nepastebės joje ką nors įtartino. Sulaukusios Birželio-Liepos mėn, senės gervės šeriasi.
Nuolatos tenka girdėti, kad kai kurie mūsų krašto gyventojai, daugiausia dvasininkai ir dvarininkai, kartais ir miestelėnai, taikę arba laiką prijaukintų gervių, kurias tuo būdu gaunamos,kad piemenys atneša pagautus gerviukus arba kas nors padovanoja sužeistą gervę, jaunikliai gerviukai dažnai pasiseka prijaukinti, o sužeistos ir pagijusias gervės nuolatos ieško progos iš nelaisvės pabėgti; prijaukintos gervės taip pat taiko rudens arba pavasario sulaukusios išskristi kartu su pro šalį kelionėn skrendančiomis jų draugėmis. Štai du atsitikimu, kuriuose mano mokiniai mini namie augintas gerves.

„Kartą prieš patį rudenį mūsų kaimyno žmonės sugavo gervę, kurią pamatė nutūpusia ant dirvono. Gal būt jinai buvo atklydusi nuo būrio, ar pavargusi, ar sužeista, kad ją sugavo su šunies pagalba, kuris ją nutvėrė už sparno. Pakilusi norėjo skristi, bet vėl nusileido. Stengėsi vėl pabėgti, bet šuo ją tuo metu ir nutvėrė. Sugavę, kurį laiką ja laikė tvarte ir penėjo duonos trupiniais ir kita kuo, o paskum padovanojo ją kitam kaimynui, kur ji labiau priprato. Pradėjo ją leisti ir į lauką, manydami, kad ji nebebėgs; kartą paleista ji sugrįžo, bet kai paleido antrą kartą, tai pakilo ir nuskrido“ (Užrašė J. Velikonis).

Kylančios gervės - Gervė pilkoji
Lietuvoje gervės pasirodo kovo pabaigoje bei balandžio pradžioje, o išskrenda spalio antroje pusėje. Prieš išskrisdamos telkiasi į gausius būrius. Migruojant skrenda ir dieną, ir naktį.

„Kai buvau dar maža, tai man vienas kunigas padovanojo gerviuką, kurį jam buvo pagavę ir dovanoję piemenys, Pagautas gerviukas greitai priprato prie žmonių ir išmoko lesti. Lesdavo tą, ką visi valgydavome — visų labiausiai mėgo pieną ir mėsą. Užaugo didumo sulyg stalu; svėrė 1,8 kg. Per dieną laikydavome kambaryje, o naktį tvarte. Nepatiko mums tiktai, kad užaugusi gervė knygas draskydavo.

Vieną kartą mamytė nupirko sesutei maldaknygę su geltonu kauliniu viršeliu. Pamiršo sesutė iš didelio džiaugsmo gervę ir palikusi knygutę ant stalo, išbėgo pasigirti draugėms; o kai po valandos su draugėmis grįžo, tai rado tik skiauteles ir gerokai aplamdytą viršelį. Ašarų nestigo.

Rudenį, kai skrido gervės, tai mūsų gervė nebelesdavo, tik galvą pakreipusi, akį primerkusi žiūrėdavo į pro šalį skrendančias jos drauges. Mėgindavo skristi, bet tenuskrisdavo iki kaimyno sodo. Galop, per trejus metus ji mums taip įkyrėjo, kad visi nutarėme nebesivežti jos į Panevėžį ir palikome pas kunigą“. (Užrašė A. Juškaitė).

Kai kurie sodiečiai, ypatingai tie, kuriems tenka nuolatinėje kaimynistėje su gervėmis gyventi, jų nekenčia ir tą neapykantą pateisina tuo, kad gervės darančios žemės ūkiui žalos: išlesančios ir išminančios daug javų, kurie tenką atsėti ir tuo būdu nuostolių esą turima. Kai kurie gervių priešai joms savo neapykantą pareiškia jąsias net šaudydami. Tačiau gerves medžioti — sunkus dalykas, nes tenka turėti reikalo su labai atsargiais ir pastabiais paukščiais, kurie tepavyksta apgauti poilsio vietoje arba ties vandeniu, kai gervės pripranta skristi ton pačion vieton atsigertų. Kantrus medžiotojai pataiko prisėlinti prie gervių ir jų lesimo arba nakvynės vietoje, pasiruošia tam reikalui tinkamą pasislėpti vietą ir t.t.

Sumedžiota gervė tiek duoda naudos, kad jos mėsa valgoma. Tačiau tenka turėti galvoje, kad net rudeninės gervės esti neriebios, o pavasarinės visai suliesėjusios: oda ir kaulai; senių gervių mėsa esanti, be to, sausa ir kieta, nors turinti laukinienos kvapo ir pakankamai gardumo; jauniklių gervių mėsa minkšta. Sultinga ir taip pat gero skonio.
Nukenčia gervės ne tiktai nuo medžiotojų, bet ir nuo įvairių miško lankytojų, kurie iškrapšto jų gūžtas, išgaudo jų jauniklius ir kt. būdais sutrukdo ramųjį jų gyvenimą

Gervė dažnai minima mūsų tautosakoje, pav., prieš tai minėtuose piemenų prasimanymuose su diržo tiesimu ir kepurės sukimu; piemenys už tokį gervėms „galvų susukimą“ vyresniųjų barami, nes paukščių klaidinimas esanti, nuodėmė. Iš pavasario gervių „karties“ pavidalo spėjama vasaros orai: jei jos skrenda kablio pavidalų, tai vasara būsianti sausa; jei „kartis“ primena raidę V — abi kraštinės lygios — vasara būsianti lietinga.

Gervė priklauso prie paukščių keleivių: pavasarį grįžta pas mumis arba toliau į žiemius skrenda, o rudenį vėl išskrenda šiltuosna kraštuosna. Paprastai, pavasarį jos atskrenda arba praskrenda apie Kovo mėn. galą — Balandžio pradžią. Kadangi pavasarinėje kelionėje visiems paukščiams tenka skubėti, tai ir gervės didelių sustojimų nedaro, bet skuba greičiau pasiekt perėjimo vietą. Sulaukęs gražios pavasario dienelės, kai saulė ima smarkiau kaitinti, išeini oran ir girdi padangėse kažkokius paukščius klykaujant. Pradedi dairytis ir, iš balso pažinęs gerves skrendant, galop pamatai tvarkingą jų „kartį kuri, žiūrėk, dviem mažesnėm „kartim“ pasidalina ir vėl vienon susilieja. Pavargusios jos nusileidžia, kai kuriose balose arba laukuose pasilsėti ir vėl toliau skrenda. Minint jų skridimo kryptį, reikėtų pasakyti, kad pastebima pavasarį jos skrendančios iš vakarų į rytus. Kartais sugrįžusios pas mumis, jos randa balas dar ledu padengtas ir vėl kuriam laikui turi grįžti atgal.

Gervės ir saulėlydis - Gervė pilkoji
Balsas žemas, primena trimito garsą. Labai gerai girdimas net kelių kilometrų spinduliu ir yra būdingas pelkynų, atokių vietų garsas.

Nespėjai vasarą apsidairyti ir matai, kad ruduo nebetoli. Nuliūdęs laukt pabiurūsių rudens dienų, įkyraus lietaus ir darganų. Pradeda ir voratinkliai laukuose skraidyti, kurią dieną saulutė tikrai vasariškai dar pakaitina, o aukštai vėl girdi tirlikuojant gerves, kurtos, joms begręsiančios maisto stokos varomos, grįžta į šiltuosius kraštus. Jei diena ypatingai graži, tat, žiūrėk, gervės pradeda ratu aplinkui sukti ir ieško patogios sustoti poilsiui vietos. Galop, skubintis jos neturi reikalo: pas mumis dar ne taip alkana ir šalta, o šiltieji kraštai visviena nepabėgs. Atsikelia rudenio rytą sodiečiai ir mato, kad jų lauke visas gervių būrys nusileidęs; tuomet ir pasako viens kitam: „žiūrėk! gervių, kaip avelių, prisileido visas laukas“. Nusileidusios pasilsėtų ir pasiganytų, jos kartais toje pačioje vietoje, paltai upių smėlynus, bet kuriame balokšnyje, laukuose ir kt., keletą dienų išbūna.

Paprastai, rudeninės gervių kelionės mūsų krašte pradedamos Rugpjūčio gale – Rugsėjo pradžioje, o kartais net truputį vėliau. Jei vienu metu skrenda kiek didesnis gervių būrys, tai jos susirikiuoja keliomis „kartimis“, jauniklės skrenda atskiromis kartimis ir pasiveja senes poilsio vietoje. Gražu esti pažiūrėti rudens saulėtą dieną į gerves, kurios aukštai padangėse ima sukti ratu, o ūkininkai, regėdami beskrendančias gerves, sako: „sėk rugius gervei gurklio, “o ne uodegon“, vadinas, nelauk su rugiu sėjimu ligi gervės baigs skristi. Žiemoja mūsų gervės greičiausiai Viduržemio jurų kraštuose. Atsitinka, kad kai kurios gervės rudeninėse kelionėse paliegsta ir turi likti pas mumis; tokias laukuose šunys papjauna arba jos žūsta nuo šalčio.

Gyvenamąją sritį gervė pilkoji turi labai plačią, nes jinai sutinkama beveik visoje Europoje ir žymioje Azijos dalyje, beveik visu Sibiru ligi Ramaus vandenyno. Perėjimo sritis taip pat plati, nes žiemiuose jinai siekia ligi 68° ž. pl., o į pietus ligi Elbos upės ir žemutinio Dunojaus; perinti jinai ir kai kuriuose pietų kraštuose, pav., Andalūzijos balose ir kt. Žiemoja Viduržemio jūrų kraštuose ir žiem. Afrikoje ligi Nubijos ir Abisinijos kraštų. Daugelyje svetur vietų gervė labai gerbiama; pav., japonai į gervę kreipiasi šiais žodžiais: didžiai gerbiama gervė, malonioji gervė (B. S. Jundzilt).

Pas mumis gervė seniau buvo dažniau sutinkamas ir plačiau pažįstamas paukštis. Dabartiniu metu jinai darosi kiek retesnė, ypatingai ryšium su nusausinimo darbais. Vietomis gali pamatyti Vasarą jų vieną kitą būrelį arba pavienius paukščius laukais vaikščiojant, o kai kur (Žalioji giria, Sepetos balos Panevėžio ap.) jų ir daugiau susirenka. Taip pat pastebėta, kad kartais vasarinius gervių būrelius pas mumis sudaro jauniklės arba bergždžios gervės, kurios ir trankosi ieškodamos ko palesti. Daugelis lietuvių tepažįsta gervę iš pavasarinių ir rudeninių jos kelionių, Saugokime užtat gervę, kaipo įdomų paukštį, kuriam gręsia pavojus visai Lietuvoje pranykti.

J. Elisonas “Kosmos” 1938 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
16 − 1 =


Įrašai kategorijoje

Vėžiai krūvoje 480x384 - Lietuvos vėžiai

Lietuvos vėžiai

P. Siurnaitė – Graužinienė “Kosmos” 1940 m. Mielas skaitytojau, norėtumėm atkreipti Jūsų
Miškinė kiaunė 480x384 - Kiaunių šeima

Kiaunių šeima

J. Elisonas 1931 m. “Medžiotojas” Kiaunėmis vadiname nedidelius, kartais vidu­tinio ūgio plėšriuosius,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
Kuolingos foto 480x384 - Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų
X
Eiti į Viršų