Gargatūnas

Gargatūnas

“Medžiotojas” 1940 m. T. Ivanauskas

Šiuo vardu vadinamas paukštis, panašus į kurtinį ir į tetirviną. Savo didumu jis užima vidutinę vietą tarp šių dviejų rūšių. Patinas sveria 2,25 – 2,9 kg, ir jo uodega yra šiek tiek gale išpjauta ir lenktom kraštutinėm plunksnom, bet toli gražu ne tiek, kaip tetirvino. Skersai sparnus balta juosta, kaip pas tetirviną, o pagerklėje barzda iš pailgintos plunksnos, kaip pas kurtinį. Patinas yra juodas, puikaus violetinio žvilgėjimo. Pate­lė panaši į tetirviną, bet žymiai didesnė.

Senesni autoriai, kaip Tyzenhauzas, šį paukštį skaitė atskira rū­šimi ir visą savo gyvenimą gynė šią nuomonę, nežiūrint tai, kad kiti auto­riai ėmė abejoti šio paukščio rūšies savarankumu ir spėliojo, esą, gargatūnas yra mišinys (hibridas), kilęs iš susiporavimo kurtinio su tetir­vinu. Ši nuomonė pagaliau užviešpatavo, ir dabar jau niekas nekelia abejonių, kad taip yra.

Gargatūnai pasitaiko ten, kur gyvena kurtiniai ir tetirvinai, bet daž­niausiai ten, kur kurtiniai yra išnaikinti, bet lieka viena kita jų patelė, kuri ir poruojasi su tetirvinu. Vargu ar galėtų būti atvirkščiai, nes tarp kurtinio patino ir tetirvino patelės būtų per didelis ūgio skirtumas, o kurtinė yra nedaug už tetirviną patiną didesnė, todėl proporcija yra tokia, kad apvai­sinimas yra pilnai galimas. O kad tetirvinas yra labai aistringas paukštis — dalykas žinomas. Naumann’as aprašo pusiau laisvėje laikomą tetirviną, kuris burbuliuodavo aptvertame sode ir padengdavo ne tik pas jį atskridu­sias tetirvas, bet ir namines vištas ir kitus paukščius.

Kad gargatūnai yra reti, suprantama iš to, jog jie patys yra nevislūs t. y., pratęsti savo padermės negali. Aš pats gargatūną esu užtikęs vieną sykį savo gyvenime, būtent, Suomijoje, ir šis egzempliorius tebėra V.D. Universiteto zoologijos rinkinyje. Atrodo, kad Lietuvoje jis nėra retas, ir grafas Tyzenhauzas savo paminkliniame veikale mini tris egzempliorius, sumedžiotus Rokiškio dvaro miškuose. Tarp kitko, šis autorius pirmas mini šio paukščio lietuvišką vardą. Swietorzecki’s savo monografijoje apie kur­tinį teigia, esą, jo tėviškėje, Vileikos apskrityje, pokariniais laikais, kai kur­tinių buvo maža, bet tetirvinu daug, dvi kurtinės išvedė po vieną gargatūnų būrį. Vilniaus Universiteto rinkiniuose yra gražus patino egzem­pliorius, nušautas 1934 metais apie Pabradę.

Pasak Swietorzecki, jo stebėti gargatūnai visą žiemą laikėsi arba tetirvinu būryje, arba arti jų. Anksti pavasarį jie ėmė groti netoli nuo kur­tinių tuoktuvietės, medžiuose, kaip kurtiniai, bet, saulei užtekėjus, atskris­davo pas burbiančius tetirvinus ir vėliau jau tik šios vietos prisilaikydavo.

Jie buvo labai karingi: atskridę pas tetirvinus, tuoj puldavo juos ir bematant išvaikydavo, bet patys čia negrodavo. Savo gi tuoktuves atlik­davo medyje, kaip kurtiniai, ir toje pačioje pozoje, t. y., pakeltu aukštyn kaklu, pakelta ir išskėsta uodega ir truputį nuleistais sparnais. Giesmė susidėdavo iš trijų posmų, kurių du pirmieji buvo visiškai vienodi ir la­bai panašūs į slankos knarkimą, o trečias kiek ilgesnis, aukštesnio ir garsiau čirškiamo tono. Ši giesmė nebuvo panaši nei į tetirvino, nei i kurtinio giesmę, bet jos pobūdis, ypačiai tai, kad ji susidėdavo iš trijų už­baigtų, tam tikrais laikotarpiais kartojamų posmų, turėjo daugiau bendro su kurtinio grojimu. Ši giesmė buvo girdima per 600—700 žingsnių, vadi­nasi, daug toliau negu kurtinio.

Minėtas autorius nieko nemini, ar gargatūnas per savo giesmę apkurs­ta, kaip kurtinys, bet kitas autorius (Kronprinz Rudolf „Jagden u. Beobachtungen“) teigia, esą, jis turėjęs progos sumedžioti gargatūną, priėjęs prie jo lygiai tokiu būdu, kaip prie kurtinio, t. y. sekdamas giesmės posmus. Iš to matyti, kad gargatūnas irgi turi savo apkurtimo momentus.

Medžioklės ūkiuose gargatūnai yra nepageidaujami svečiai, nes, bū­dami labai karingi, įie išvaiko lygiai kurtinių, lygiai ir tetirvinu tuok­tuves.