Fotografavimas ir filmavimas turistiniame žygyje

J. Vaitkus; V. Januskis

Vargu ar vertingas bus tas turistinis žygis, iš ku­rio neatsivešime gerų foto nuotraukų ar video filmų. Ne tik todėl, kad be foto-kino medžiagos neįmanoma pakenčiamai pasidalinti kelionės įspū­džiais. Fotografavimo, filmavimo prasmė tu­ristiniame žygyje kur kas gilesnė. Užaštrintas pa­stabumas, daugiadienis kritiškas aplinkos (krašto­vaizdžio, savo bendražygių) stebėjimas, kompona­vimas, ieškojimas dėkingesnių matymo taškų, — visa tai fotografuojančiojo turizmą daro žymiai turtinges­nį. Mus sudominusių vaizdų, momentų perteiki­mas fotografijoje ar filmo juostoje — tai jau me­ninės kūrybos užuomazgos, o rezultatas priklauso nuo mūsų pačių. Ko gi reikia, kad tas rezultatas būtų apčiuopiamiausias? Vertingą foto kino medžia­gų galima atsivežu tik iš vertingo žygio. Tai svar­biausioji sąlyga. Nei patirtis, nei geros medžiagos ar gera foto kino aparatūra negali užpildyti dva­sinės tuštumos, neišvengiamos skurdžiame turisti­niame žygyje.

Koks gi turi būti tas žygis?

Visų pirma reikia pasirinkti racionalų maršrutą, t. y. maksimumą įdomių dienų, įdomių kilometrų. Tokiose „balastinėse” atkarpose, kur būtina die­ną ar kelias eiti monotoniška, skurdžia vietove, fotoaparatą reikia dėti į kuprinę. Jeigu tokios at­karpos nusitiesia iki pusės maršruto, turistui belieka gailėtis ne tik to, kad pasiėmė fotoaparatą, bet ir kad susidėjo su tokiu vadovu.

Ne žygio sudėtingumas ar sunkumas lemia jo „fotogeniškumą”. Daug svarbiau grupės draugiš­kumas, tas palankus psichologinis klimatas, kuris privalo būti perteiktas foto-kino medžiagoje. Jei­gu žygis sunkus ir įdomus, kur stačiai persisoti­nama gerais vaizdais, įspūdžiai kompensuoja fi­zinį nuovargį, nejučiom lekia juosta… Toks žygis ir bus vertingas, gausi bei įdomi bus ir iš jo par­sivežta foto-kino medžiaga. Ir atvirkščiai, pelnytai neįdomios, skurdžios būna paskubom prasuk­tos juostos tų “varytojų, kurie išvargo sun­kų, beprasmiškų maršrutų, paskui vadinamų „sportišku“. Grupės vadovas dalį dėmesio privalo skirti fotografavimui, filmavimui. Nenormalu, kai žygio diena pavirsta ištisais pozavimais, vaidini­mais, dubliais prieš objektyvų, bet taip pat ne­normalu, kai vadovas raukosi dėl kiekvienos fotografuojančių sugaišintos minutės. Ir visai ne­gerai, jeigu praeinama pro tikrai įdomius objek­tus, sunkioje kelio atkarpoje grupės nariai de­monstruoja savo meistriškumų ar nesugebėjimų įveikti kliūtis, o grupės vadovas skubina, ragina, nepaisydamas fotografo ar operatoriaus prašymų lukterėti, kol šis užims tinkamą poziciją.

Rekomenduotina, kad fotografuotų ar filmuotų ne vienas kitas, o visi žygio dalyviai. Gausi foto-kino medžiaga liks bet kokių atmintį pralenkiančiu kelionės dienoraščiu.

Žodžiu, geroms fotografijoms, kino filmams reikia skirti nemažai dėmesio ir laiko.

Pirmoji fotografavimo objektų grupė. Pirmiausia — tai kraštas, per kurį keliaujame, jo kaimai, miesteliai, etnografiniai objektai, kalnai, upės, eže­rai, miškai, dirbamos žemės laukai. Visa tai bus įdomu, jeigu kadruose bus pastebėta, kas ryškiai tipiška, nepakartojama. Vidutiniškų vaizdų nerei­kia fotografuoti. Per visą kelionę jų prisirinktų šimtai. Prieš fotografuojant būtina išmokti atskirti tikrai retus ir ypač patrauklius kadrus. Žodžiu, būtina atranka. Visą kelionę atrinkinėjame akimis, objektyvu. Persijoję tūkstančius vaizdų, galime tikėtis keleto gerų peizažų.

Kokiomis taisyklėmis vadovautis, fotografuojant ar filmuojant peizažinio tipo motyvus? Pirmiausia — gerai sukomponuoti. Ypatingų geros kompozicijos taisyklių lyg ir nėra. Visų pirma vengti tokių kadrų, kurių kompozicija „griūvanti“ — vienas šonas tam­sus, kitas šviesus. Pavyzdžiui, pastatas viename kad­ro pakrašty, o kitame — tuščias laukas. Taip pat vengti kadro viduryje horizonto linijos. Jeigu vie­nu atveju įdomesnė žemė, vanduo — horizonto linija turi būti kadro viršuje ar net už jo, jeigu įdomesnis dangus (nepaprasti debesys) — apačioje.

Stengtis, kad į kadrą nepatektu atsitiktinės šakos, laidai, stulpai ir t.t. Norint jų išvengti, reikia šiek tiek pakeisti fotografavimo tašką. Šakos, medžių la­pai tik tada puošia peizažą, kai jie labai gražūs, reti, vykusiai įkomponuoti, tačiau to negalima daryti štampu. Atsitiktiniai elementai kadre — tai kom­pozicijos šiukšlės, fotografuojančiojo aplaidumas.

Gerai kompozicijai labai pasitarnauja įstrižos, tie­sios ar kreivos linijos, o ypač ritmas, t. y. tokių pat detalių ar linijų pasikartojimas viename plane ar perspektyvoje: trobesiai lauke, pavieniai medžiai, ežerai, gubos, arimas, žmonės, valtys, kalnai, bangos ir t.t.

Fotografavimas kalnuose — tai visai skirtinga sri­tis. Lygumų gyventojo akis, įpratusi prie horizonta­liai gulinčios plokštumos ar net horizonto tiesės, kal­nuose susiduria su „žeme aukštai virš savęs” ir „žeme po savimi”. Žodžiu, viskas transformuojasi į vertikalią plokštumą, erdvė įgyja akivaizdų tūrį. Pagaliau erdvės, atstumo pojūčiai kalnuose daug ryškesni. Dėl gryno kalnų oro ir aukšto stebėjimo taško matomumas padidėja iki dešimčių kilometrų. Šitame mums neįprastame pasaulyje akis pasimeta, ir mes nebesugebame komponuoti. Tuo, gal būt, galima paaiškinti, kad dažnai net gerų fotografų iš kalnų parsivežti peizažai būna nevykę. O tai­syklės čia tos pačios: kompozicijai pajungiu linijų ir elementų ritmo ieškojimas.

Antroji fotografuojamų objektų grupė — tai žmo­nės, per kurių kraštą mes keliaujame. Mūsų foto-kino pasakojimas būtų nepilnas ir monotoniškas, jeigu jo nepaįvairintume keletu štrichų apie to krašto žmones. Retame žygyje būna per daug lai­ko, tačiau negalime teigti, kad bendrauti su žmo­nėmis jo neliko. Iš tų bendravimo trupinių ir turi būti daroma fotografija. Pavyzdžiui, vienas klau­sia kelio, kitas gali spėti padaryti gerą portretą. Žinoma, tam reikia kitokių įgūdžių — reporteriškumo, psichologinio pastabumo, žaibiškos reak­cijos. Derinti kompoziciją dažnai nebėra kada. Gyva, betarpiška akimirka diktuoja formą, sąlygoja netikėtą, bet dažnai priimtiną kompoziciją.

Keletas bendrų taisyklių: tipažas turi būti neeili­nis, pradžiai jis turi patikti bent autoriui. Jei aplin­kybės leidžia, reikia „pagaudyti” įdomesnį veido, drabužių apšvietimą. Kai fotografuojamas žmogus varžosi, yra suglumintas, negyvas, tai blogo pozavi­mo pavyzdys. Yra ir gero pozavimo pavyzdžių: fotografuojamasis laisvai, betarpiškai laikosi prieš objektyvą, iš jo tiesiai žiūrinčių akių plūsta žmogiš­ka šiluma. Čia reikia daug takto, subtilumo. Pagal galimybę turi atsispindėti ir fotografuojamojo ap­linka: buities elementai ar peizažas. Deja, čia jau norisi ir aiškios kompozicijos. Dažniausiai tai ne­sunku pasiekti. Žmogus ir jo aplinkos ryšys foto­grafijoje pilniau perteikia tautos charakterį bei gyvenimo būdą, portretui teikia platesnes kompo­zicines galimybes. Etnografija — savaime įdomus fotografavimo objektas — kadrui pagyvinti dažnai irgi prašosi žmogaus. Žinoma, jei akis neranda ge­rai besikomponuojančio fono, geriau apsiriboti portretu stambiu planu, kuriame aplinkos nedaug ar­ba ji neryški. Atminkime, kad į visų tautų žmones turime žiūrėti su gilia pagarba. Fotografijoje, kine aiškiai atsispindi autoriaus mintys, pozicija. Labai gražu, kai jaučiama viena didžiausių žmogaus (ir tu­risto) vertybių — humaniškumas.

Trečioji fotografuojamų objektų grupė — tai gru­pės draugai žygyje. Tai irgi sunki tema. Vidutiniš­kų ir prastų žygio kronikos kadrų apstu, reikia ne­eilinių. Kelionės įtampa ir įveikiami sunkumai, rizi­ka ir pavojai — tai išraiškingi ir efektingi kadrai, užfiksuoti sunkiuose žygio metruose, o ne vien košę srebiant. Žodžiu, parodyti gerokai daugiau išradingumo, negu „grupė kokio nors paminklo fo­ne”, „grupė ant tokios viršukalnės” ir t.t. Turi būti aštrus kelionės reportažas, giliai psichologiški portretai. Būnam ir pervargę, ir sušalę, ir šlapi, ir purvini. Reikia tik pačiam pakilti virš viso šito ir… daryti kadrus.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
39 ⁄ 13 =