Ešerys

Ešerys

Perca fluviatilis. Kiek kuprotas ir iš šonų suspaustas ešerio kūnas padengtas smulkiais, kietais, stipriai besilaikančiais žvynais. Jo nugara dažniausiai tamsiai žalia, šonai žalsvai geltoni su 5 — 9 tamsio­mis skersinėmis juostomis. Ešerio pilvas geltonai baltas. Pir­mas nugarinis pelekas esti pilkas su juoda dėme pačiame gale ir turi 13 — 17 aštrių spindulių, antras nugarinis pelekas būna žalsvai geltonas ir turi 1 — 3 tvirtus bei 13 – 15 minkštų spin­dulių. Krūtininiai pelekai būna geltoni, pilviniai ir pauodegi­ais — raudoni, uodeginis pelekas, kuriame esti 17 minkštų spindulių, viršuje pilkas, o apačioje raudonas. Ešerys žiotyse turi daugybę smulkių dantų.

Ešerio varsos labai priklauso nuo laikymosi vietos. Antai, vandenų pakrantėse gyvenantieji ešeriai yra margiausi ir ryš­kiausių spalvų. Toliau nuo krantų esantys ešeriai turi šviesesnes varsas, o gilumose arba durpingą dugną turinčiuose vandenyse jie esti tamsūs.

Šoninėje ešerių linijoje būna 57 — 77 žvynai: stubure turi 41 — 42 slankstelius. Stambesnių ešerių santykis tarp liemens ir viso kūno ilgio sudaro 0,88.

Ešeriai gyvena beveik visos Europos, Vidurinės Azijos ir Šiaurės Azijos vandenyse iki 1000 m aukščiau jūros lygio. Tai viena labiausiai paplitusių Lietuvos vandenyse žuvų. Eže­ruose, upėse ir tvenkiniuose jie mėgsta švarų ir daug deguonies turintį vandenį, pakelia aukštą vandens rūgštingumą, nevengia ir sūroko vandens.

Upėse ešeriai daugiausia laikosi pakraščiuose, kur vandens srovė nėra labai stipri, o ežeruose būna įvairiame gylyje. Eše­riai mėgsta puikuotis, sudarydami maždaug vienodo dydžio būrius. Tiktai stambūs vienetai nesudaro didelių būrių. Ešeriai labiau mėgsta vandenis su akmenuotu, žvyringu bei žvirgždėtu dugnu. Dažnai didelius ešerių būrius galima aptikti gilių ežerų seklumose. Žiemą ešeriai praleidžia paprastai gilumose.

Ešerių patinėliai subręsta dvejų — trejų metų, išaugę iki 9 — 10 cm, o patelės — 3 — 5 metų ir išaugusios ne mažiau kaip 15 cm ilgio. Neršia dažniausiai balandžio mėnesį. Neršto metu upėse ešeriai padaro nedideles keliones į jų aukštupius, o gy­venantys ežeruose traukia prie pakrančių ir seklumų. Patelės ant vandeninių augalų, žagarų, akmenų ir kitų daiktų padeda 12 — 300 tūkst. ikrelių. Ikreliai kabo 1 — 2 m ilgio kaspinais. Iš padėtų ikrelių po 2 — 3 savaičių išrieda jaunos žuvytės.

Ešeriai retai būna ilgesni kaip 30 cm ir sunkesni negu 1 kg, bet retkarčiais užauga iki 4 — 5 kg. Nors ešeriai yra gana judrūs bei vikrūs ir intensyviai maitinasi, jie auga nesparčiai. Lietu­vos vandenyse ešeriai vidutiniškai per pirmuosius metus išauga iki 7 cm, antraisiais metais — 11 cm, trečiaisiais — 14 cm, ketvirtaisiais—16 cm, penktaisiais— 18 cm ir t. t. Kai ešerių vandenyje daug ir jiems neužtenka maisto, jie ir lieka nedideli (neužaugos).

Maži ešeriukai, konkuruodami karšiui, žiobriui ir kitoms ver­tingoms žuvims, minta planktonu, įvairiais vėžiagyviais, vabz­džių lervomis, žuvų ikrais bei žuvytėmis, kurias tik pajėgia nu­galėti. Ešerius labai vilioja išsinėrę vėžiai. Jie puola ir mažes­nius ešerius. Grobi ešeriai medžioja gana vikriai. Padarę keletą šuolių vandenyje, ešeriai mėgsta sustoti ir nejudėdami laikytis prigludę prie žolių ar akmenų. Iš tokių vietų ešeriai staigiais judesiais puola praplaukiančias žuvis. Jeigu iš karto laimikio nenugali, tai jį persekioja, neretai iššokdamas iš vandens arba įplaukdamas į seklumas. Medžiojantį ešerį dažnai parodo rai­buliuojantis nuo šokčiojančių žuvyčių vanduo. Ešerys yra labai godi žuvis ir grobį visuomet čiumpa labai energingai. Maisto ešeriai daugiausia ieško rytais ir pavakariais, vandeniui užša­lus — po pirmuoju ledu.

Žvejai mėgėjai ešerį vertina ne tiktai už skanią žuvieną, bet ir už tai, kad jį galima pagauti beveik visuose vandenyse per ištisus metus. Masalą ešerys visada ima. Jis yra pagrindinė žieminės žūklės žuvis.

Ešerius labai intensyviai gaudo lydekos, sterkai ir kitos plėš­riosios žuvys, paukščiai. Daug jų ikrų suėda pūgžliai, kuojos, išmeta į krantą bangos.


[m_youtube src=”reBrhL25V8Q”/]