Radius: Off
Radius:
km Set radius for geolocation
Search

Juodoji beržų kempinė

“Mūsų girios” 1938 m. A. Minkevičius Kempinių ant medžių būna daug ir įvairių. Visos jos šiuo ar tuo yra reikšmingos, kiekviena jų medžių gyvenime vaidina tam tikrą, paprastai neigiamos reikšmės, vaidmenį. Išskirdamas iš jų visų tarpo vieną juodąją beržų kempinę ir duodamas čia jos kiek platesnį aprašymą, elgiuosi taip dėl to, kad ji mums yra […]

Grifai Lietuvoje

“Gamta” 1936 m. T. Ivanauskas Grifai, dideli plėšrieji paukščiai, yra tiek skirtingi nuo kitų šios grupės atstovų, kad juos jungia į vieną atskirą gerai apibrėžtą šeimą Vulturidae. Svarbiausis jų požymis tai plika arba vos tik pūkais ap­žėlusi galva ir kaklas. Nuo kitų plėšriųjų paukščių jie skiriasi savo kojomis, panašiomis į vištinių paukščių kojas. Jų yra […]

Labanoro giria

Gediminas Isokas 1979 m. Kuo garsi Labanoro giria? Nagi Labanoro dūda, padaryta iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių, per aštuoniasde­šimt ežerų, kurių mėlynuose veidrodžiuose maudosi garbanių pušų siluetai, geriančių šakotaragių briedžių galvos. Garsi Labanoro giria ir kaimais, išsivingiavusiais dažniausiai nederlinguose tarpumiškių duburiuose ir išsaugojusiais senovės dainas, pasakas, rimtį. Giria jungia apie 48 […]

Gudų giria

G. Isaokas 1979 m. Pušynų vargonais gaudžia didžiausia respublikoje Gudų giria. Va­rėnos rajone ji išraižyta Merkio, Katros, Grūdos, Ratnyčios ir kitų vėsavandenių Dzūkijos upių, o vakariniu kraštu ties Liškiava, Švendubre prigludusi prie senelio Nemuno. Šis 150 tūkst. ha miškų masyvas su reto įdomumo ant ledynmečio upių senvagių išaugusiais žemaūgiais pušynė­liais, eglynais, beržynais ir mišriais miškais […]

Lietuvos vėžiai

P. Siurnaitė – Graužinienė “Kosmos” 1940 m. Mielas skaitytojau, norėtumėm atkreipti Jūsų dėmesį į tai, jog tai gan senas straipsnis ir kai kurie čia naudojamie tiek lotyniški, tiek ir lietuviški pavadinimai jau nebesutinkami. Red. pastaba. SENIAUSI VĖŽIŲ ATSTOVAI Vėžiai — tikrai seno laikotarpio gyvulių grupė. Jų liekanų randa jau Juros laikotarpio sluoksniuose. Seniausi vėžiai, manoma, […]

Nevėžis. 1935 metų hidrografinė studija

Steponas Kolupaila, “Kosmos” 1935 m. Nedaug išleista knygų apie Lietuvos upes. Apie 1870 metus išėjo kelios regionalinio patriotizmo pa­skatintos monografijos: L. Syrokomlės – Nemu­nas, K. Tiškevičuaus — Vilija ir jos krantai, I. Bušinskio — Dubysa ir Nevėžio krantai. Nepri­klausomoji Lietuva negali pasigirti savo geografijos veikalais. Rimtesnėms studijoms trūksta matavimų medžiagos, tikslių duomenų, literatūros. O svarbiau­sia […]

Kiaunių šeima

J. Elisonas 1931 m. “Medžiotojas” Kiaunėmis vadiname nedidelius, kartais vidu­tinio ūgio plėšriuosius, kurie kūną dažniausiai turi liekną, pailgu ir laibučiu liemenimi, nors retkarčiais esti ir posunkio kūno sudarymo. Gal­vą turi vidutinio didumo, plokščią ir posmailiu, trumpučiu snukeliu. Akys žvitrios ir protingos; ausys trumputės ir apskritos. Kojos trumputės ir penkiais pirštais, kurie visu ilgumu laisvi, nors […]

Medžioklė

G. Isokas 1979 m. Ką rodo iškasenos Prieš 14-15 tūkst. metų, iš Lietuvos traukiantis ledynams, žemu­čių krūmokšnių lapus skabė gauruotieji raganosiai, pešė žolę, sliuogino mamutai, kurių kaimenė Lietuvoje galėjo siekti tūkstantį žvėrių. Kai mamutas, prisiėdęs žolės, lapų, suradęs duburį, siurbdavo vandenį, vyrai su ietimis (kurių antgaliai būdavo akmeniniai ir kauliniai), lazdo­mis su pritvirtintais akmenimis mušdavo […]

Punios šilas

G. Isokas, 1979 m. Alytaus rajone, Nemuno vingyje, keturių upės slėnio terasų apsuptas, ant 50-150 m aukštumų šniokščia vienas gražiausių miškų – Punios šilas (2720 ha). IV-XII m. e. a. šilo pilkapiai, degintiniai kapai, kuriuose rasta ietigalių, segių, geležinių peilių, plačiaašmenis kirvis, rodo jau tuomet čia gyvenus žmonių. Ties Bundorių kaimu užregistruota 40 pilkapių, o […]

X