Buvusieji mūsų laukiniai arkliai

Buvusieji mūsų laukiniai arkliai

“Medžiotojas” 1939 m. Medėjas

Keistoki žmonės buvo tie mūsų prabočiai: mėgo karą su jo vargais ir pavojais, bet drauge mėgo ir patogumus. Kad kariauti, tai kariauti: nužygiuoti į Naugardą, Maskvą, iki Juodųjų jūrų ar pasiekti vakaruose Vyslą jiems buvo vieni niekai. Iš kitos pusės, gyveno jie patogiai: mėgo ir tirštą šiupinį, ir žalią vyną, ir saldų midutį bei alutį, ir gražias moteris, ir gerą medžioklę. Gal užvis labiau medžioklę. Pavyzdžiui, Gediminas, nukovęs stumbrą, lieka prie grobio miške nakvoti ir duoda pradžią gražiai Vilniaus įkūrimo legendai. Kęstutis apimtas tokios medžioklės aistros, kad medžioja Paprūsėje, prie pat kryžiuočių sienos, ir medžioklės metu patenka į jų nelaisvę. Jogaila su Vytautu, rengdamiesi į karą su kryžiuo­čiais, medžioklėse gamina kariuomenei mėsos atsargas. Tiesa, buvo ir kur ir ką pamedžioti: miškų ir laukų kiek akys mato, o juose ir stumbrų, ir taurų, ir laukinių arklių, ir lokių, ir briedžių, ir elnių, ir šernų — kiek tik širdis geidžia. Žinoma, anų laikų medžiotojai net nesapnavo, kad, ke­liems šimtams metų praslinkus, mums, jų palikuonims, teks pasitenkinti kiškeliu, lape, o geriausiu atveju — ožiu.

Mėgo jie patogiai gyventi, bet nemėgo rašyti (cit, turiu jums pakuž­domis į ausį pasakyti, kad ir mes šitą „tradiciją“ mielai tęsiame…). Lyg tasai H. Sienkevičiaus lepintinis Zagloba, ir jie labiau mėgo lazdą, negu lotynų kalbą, tad apskritai maža jie paliko mums rašytinių paminklų ir beveik nieko — medžioklės srityje. Užtat šiandien, panorus kiek pažvelgti atgal į anuos senuosius laikus ir pažinti buvusią mūsų krašto fauną, tenka kreiptis prie svetimųjų.

Vienu įdomesnių senosios mūsų faunos atstovų buvo laukinis arklys. Senaisiais laikais ir viduramžiais europiniai laukiniai arkliai buvo sutin­kami beveik visoj centrinėj Europoj. Šiaurinė jų gyvenamo ploto riba siekė Šiaurės ir Baltijos jūras, pietuose — Pirėnų, Alpių, Balkanų kalnus ir šiaurinį Juodosios jūros pakraštį, rytuose apytikriai siekė Dono upę ar gal net Volgą.

Misdami beveik išimtinai žole (tik daugiau šiaurėje gilesnėmis žie­momis turėjo misti, be žolės, dar medžių ir krūmų šakelėmis bei žieve), laukiniai arkliai buvo stepių bei miškų prošvaisčių ar retesnių miškų gyventojai.

Ar juos mūsų protėviai medžiojo? Į šį klausimą tenka atsakyti tei­giamai, ir štai dėl ko. Pirmiausia, iš istorijos mes žinome, kad į vakarus nuo Nemuno gyvenusios lietuvių giminės (vadinkime jas dažniau, nors ir neteisingai, vartojamu vienos jų — prūsų — vardu) valgė arklieną. Ją valgė ir Vytauto Didžiojo į Lietuvą atgabenti totoriai. Be to, laukiniai arkliai teikė geras odas, o Lietuva anuo metu buvo garsi kailių ir odos eksportu. Nekyla vėl jokios abejonės, kad laukiniai arkliai būdavo gau­domi, prijaukinami ir vartojami darbui bei jodinėjimui, taip pat ir ker­giami su naminiais.

Gyventojų skaičiui daugėjant ir kas kart vis tirščiau apgyvenant buvusius tuščius plotus, laukinių arklių gyvenamoji sritis palaipsniui siaurėjo. Ši sritis siaurėjo iš karto iš pietų — vakarų į šiaurės rytus, o vėliau iš šiaurės į pietus, lygiai taip pat, kaip siaurėjo taurų ir stumbrų gyvenvietės. Prie greito laukinių arklių skaičiaus mažėjimo prisidėjo ir nuolat betobulėją medžiokliniai ginklai. Lietuvoje laukinių arklių būta dar gan ilgai. Garsusis „Lietuvos Statutas“ X skiltyje „O puszczą, o Iowy“ (1744 metų laida, Jėzuitų spaustuvė, Vilnius) nustato piniginę bausmę už nukovimą laukinio arklio svetimoje žemėje. Ar būta jų tuo metu dabar­tinėj etnografinėj Lietuvoj, tenka abejoti, bet kad jų dar būta istorinės Lietuvos pietuose — yra visiškai tikra. Tenka pasakyti, kad paskutinė laukinių arklių priebėga kaip tik ir buvo Dniepro žemupių stepės. Pasku­tinis laukinis arklys nukautas 1879 metais Kalėdų metu netoli Agaimani kaimo, Tauridoje.

Šiandien visame pasaulyje tėra išsilikęs tik vienas europinio laukinio arklio skeletas (Leningrade) ir nebėra nė vienos odos, nors dar prieš pus­šimtį metų buvo nemaža žmonių, šiuos įdomius gyvulius mačiusių savo akimis. Pagal mačiusių nupasakojimus), laukiniai arkliai buvę žemo ūgio, elegantiško kūno sudėjimo, turėję trumpus karčius ir uodegą, sausas kojas, kaklą ir galvą ir kiek kuprotą nosį. Jie buvę pilkos žemės ar pelės spalvos su ryškiu tamsesniu diržu išilgai pečių. Turiu prisipažinti, kad keletą smulkių panašios spalvos naminių arklių man teko matyti prieš pirmą Didįjį karą Suvalkijoje, ir aš šiandien neabejoju, kad tai buvo atavizmo pasireiškimas ir kad jų protėviai yra buvę mūsų laukiniai arkliai.

Europinis laukinis arklys eksterjeriu ir spalva žymiai skyrėsi nuo savo Azijos brolio — Equus przewalskii. Pastarieji yra sunkesnio sudė­jimo, mėsingos galvos ir kaklo, ir yra derešos (rusiškai bulan, vokiškai falbfarbig) spalvos su vos žymia tamsesne juosta per strėnas.

Europinis laukinis arklys buvo labai atsargus gyvulys. Ganymosi metu visuomet vienas eržilas aukštesnėje vietoje palikdavo sargyboje. Pėsčią žmogų prisileisdavo kiek arčiau, o nuo raito bėgdavo neprisileidę keletą kilometrų. Be to, pasižymėdavo dideliu greitumu ir ištverme: raitam ant vietinio arklio jokiu būdu negalima buvo jų pavyti.

Įsidėmėtina, kad laukiniai arkliai būdavo gaudomi ir jaukinami jau labai senais laikais. Praeitame šimtmetyje, bekasinėjant vieną skitų pilkapį ties Certomliku, netoli nuo Nikopolio (pietų Rusijoje), buvo rasta dabrinė vaza, ant kurios bareliefo būdu nežinomas menininkas atvaizdavo laukinių arklių gaudymo, jaukinimo ir balnojimo scenas. Vaza yra Ermitaže, Leningrade. Falz-Fein’o žodžiais, vazoje atvaizduoti arkliai visiškai sutampa su atpasakojimais asmenų, savo akimis mačiusių pasku­tinius Europos laukinius arklius., Įdomi yra šios vazos istorija. Daugumas skitų pilkapių buvo apiplėšti jau senais laikais. Panašaus likimo neišvengė ir šis kapas. Matyti, vagys buvo į jį įsikasę iš šono, suradę brangenybes (ten rasta ir daugiau auksinių ir sidabrinių daiktų) ir jas benešdami tapo užversti naujos žemės griūties. Tuo būdu vaza dar kartą iškasta, bet jau drauge su jos vagių griaučiais…

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
30 ⁄ 5 =