Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

paprastasis bobausis - Bobausis ir jo naudingumo klausimas

Bobausis ir jo naudingumo klausimas

Grybauti ir uogauti

Gana išsami studija apie bobausių nuodingumą. Tiesa, tai senas straipsnis, parašytas 1940 metais. Jame remiamasi daugiausia Vokietijos mokslininkų įžvalgomis ir išvadomis. Beje, perspėjame, straipsnio pabaigoje autorius pateikia šokiruojančio įvykio aprašymą, būdingo tų laikų žmonių supratimui.


Balandžio antroje pusėje reiktų laukti pasirodant pirmojo pavasario kremblio, garbaniaus bobausio. Sniegui tik nutirpus ir žemei šiek tiek atšilus, kai šiaip reta dar ką besutiksi atgimstančio, šitos keistuolės, žiūrėk, jau rėpso kur nors prie kelmo. Tai pirmasis drąsuolis, savo galvą iškišęs, tartum apsidairyti, patirti norėtų, kaip čia beatrodo po stiprios, šaltos žiemos. Tokių tik vieną kitą besutiksi. Tai avangardas žemėje atgimstančios gyvybės. Neužilgo pasirodys jų visa armija. Tai įvyks tuomet, kai visur vienodai atšils gilesnieji dirvožemio sluoksniai.

Pas mus šis kremblys, paprastai, nežymiai pasirodo balandžio mėnesyje, dažniausia antroje jo pusėje. Tai priklauso nuo pavasario. Vegetacijos maksimumą pasiekia apie gegužės vidurį. Į pabaigą jau pradeda retėti ir pradžioje birželio visai išnyksta. Taigi pilnas, tikras, augimas tesitęsia tik apie vieną mėnesį.

Tai šviesamėgis, mėgstąs atviras vietas, kremblys. Eglynuose bei tankiuose viduramžiuose pušynuose jo negausu. Iš mano stebėtų Pivonijos miške vietų didžiausi derliai buvo senuose išretintuose pušynuose arba kirtimuose su retu pomiškiu. Panašiose vietose kai kur jų pasitaikydavo taip daug, kad, kaip sakoma, ant vietos galėdavai pintinę prikrauti. Tuo tarpu užtemdintose vietose terasdavai tik atskirus egzempliorius.

Bobausio galvutė labai netaisyklinga — apvali, kuprota, kampuota, skiautėta, išvagota giliomis raukšlėmis, įdubimais, tarprumbiais, apvaliomis rumbėmis, klostėmis banguojančiai garbanota; primena smegenų ar žarnų išvaizdą; tuščiavidurė, dalinai su kotu suaugusi arba vietomis nuo jo atstojusi, sudarydama tam tikras skiautes, klostes. Įvairaus dydžio: 2—10 cm pl., neretai pasitaiko kumš-ties didumo, trapi. Tamsios, kavinės iki juodai durpinės, taip pat šviesiai — gelsvai arba rausvai rusvos, labai retai šviesios, grietinės spalvos. Apačia pilkai balta, švelniai tūbuota, visa išraizgyta urveliais bei landomis.

Kotas tiek pat netaisyklingas, kaip ir galvutė: 2—8 cm aukšt., 1½— 4 cm d., cilindriškas, suplotas, rumbėtas, kresnas ar išbėgęs, iš pradžių koringas, vėliau tuščiaviduris, lastėtas, balzganas arba pilkai rausvos spalvos.

Pernai Pivonijos miške jų buvo labai gausu. Pasitaikydavo visokių atspalvių: nuo beveik juodų iki rusvai geltonų. Įdomu, kad spalvų atžvilgiu, jie buvo pasiskirstę atskirai, kur tamsūs, tai tam¬sūs, o kur geltoni, tai geltoni. Ypatingai man krito į akį dvi jų kolonijos. Vienoje augo grynai tamsūs, beveik juodi, kitoje — grynai geltoni, šviesios molio spalvos. Per visą sezoną nė mažiausios priemaišos bei nukrypimo nepastebėjau. Abi kolonijos buvo sename, retame, maždaug 4 — 5 sk., pušyne, atskiruose kvartaluose. Kur tamsieji augo, pomiškį sudarė reta eglė, be to, ir medyne buvo viena kita primišus. Paklotas — samana (hypnum) ir vietomis kerpė (cledonia). Dirvožemis — smėlis. Geltonųjų kolonijoj pomiškio visai nebuvo. Taip pat nebuvo ir eglės. Paklotą sudarė žolės, avietės ir kt. Dirvožemis — irgi smėlis. Abiejose kolonijose augo nepaprastai gausiai, tiesiog krūvomis. Maždaug ketvirtadaly hektaro pasisukinęs, prisikraudavai pintinę ir gailėdavaisi, kad nebėra kur dėti — dar kita tiek pridėtum. Nuskynus, po kelių dienų vėl tiek pat. Kartą radau vieną egz., kuris svėrė truputį daugiau kaip pusę klg. Galvutė buvo 16 cm d. ir 12 cm auk. Tai buvo geltonasis milžinas.

Be spalvos, kitokių skirtumų tarp jų nepastebėjau. Tiesa, geltonųjų kotas, galima sakyti, kresnesnis, storesnis, lyg ir daugiau suaugęs, išsikerojęs į galvutę; beveik grynai baltas, be rausvo atspalvio. Geltonųjų miške, bendrai, buvo daug mažiau, negu tamsiųjų. Tai, be abejo, retesnė spalvos atmaina, greičiausia pareinanti nuo specifinių dirvos bei pakloto savybių. Spalvotuose literatūros veikaluose tokios spalvos šio kremblio paveikslo man išvis neteko pastebėti. Paprastai, charakteringa tėra tamsi, kaštaninė, durpinė spalva. Toks griežtas spalvos dvilypumas to paties kremblio gana keistokas, tačiau kremblių pasaulyje tai nėra retenybė. Pav., tikrinis (baravykas), augąs grynuose pušynuose, turi tamsios, kaštaninės ar durpinės spalvos galvutę, maišytuose ar lapuotuose miškuose bei eglynuose — šviesiai gelsvą ar dar kitokią.

Bobausis Hylomytra - Bobausis ir jo naudingumo klausimas
Valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta)

Pažvelkime į šio kremblio ūkiškąją vertę. Patsai jo rūšies lotyniškas pavadinimas — esculenta sako, kad šitas kremblys yra valgomas. Vokiečiai jį taip ir vadina: Speiselorchel. Toks jis ir yra. Vienok, nežiūrint to, apie jį susidarę įvairiausių nuomonių. Vokiečių žurnale ,,Zeitschrift fūr Pilzkunde” retame numeryje nerasi straipsnio apie šį kremblį. Iš vienos pusės jį kaltinama, iš kitos teisinama, o griežto, aiškaus sprendimo nepadaroma. Kodėl taip yra? Todėl, kad įvykstantieji bei įvykusieji šiuo krembliu apsinuodijimai (kartais mirtini) daug kam sukelia neaiškumų. Kaip žinome, tvirtinama, kad šis kremblys tur savyje helvelinės rūgšties, kenksmingos žmonių ir gyvulių sveikatai. Apsinuodijimo reiškiniai maždaug toki: didelis vidurių skausmas, vėmimas, viduriavimas, veido bei ausų išbalimas, regėjimo susilpnėjimas (kai kam viskas rodosi oranžinės spalvos), didelis troškulys, apetito netekimas, šlapime kraujo atsiradimas, galvos svaigimas ir kiti pažymiai. Ligos reiškiniai nėra griežtai visiems vienodi. Tai pareina, be abejo, ir nuo suvalgyto kiekio ir nuo paties organizmo atsparumo bei kitų savybių. Liga tęsiasi nuo kelių iki keliolikos dienų. Ne vienas yra užregistruotas ir mirtinas apsinuodijimas. Taip, pav. 1935 mt. Vokietijoj, iš 15 mirtinų krembliais apsinuodijimų, 10 buvo Amanita phalloides ir 5 Helvella esculenta, kas sudaro trečdalį. O nuo 1926 mt. iki 1934 įvairiais krembliais nusinuodijo viso 294 asmenys. Kokia dalis šio skaičiaus teko H. esculenta, neturiu žinių, bet jeigu paimtume tą pačią proporciją, tai sudarytų 98 asmenis. Toks skaičius skaitlingai vokiečių tautai, be abejo, labai mažas (tiesa, susirgimų turėjo būti keleriopai daugiau, nes šios rūšies mirtini susirgimai, palyginti, reti), tačiau, atrodo, ir to turėtų užtekti, kad atgrąsinus visuomenę nuo šio kremblio. Juo labiau, kad tos nelaimės įvyksta kasmet, kas turėtų įtikinti šio kremblio nuodingumu. Vokiečių spauda taip pat daug šiuo reikalu rašo, perspėdama bei teikdama visuomenei nurodymus apie šio kremblio savumus. Be to, kai kuriose provincijose, miestuose, pav.: Plauene, Miunchene vietinės valdžios oficialiu įsakymu bobausiai pardavinėti uždrauta. Kitose, kaip Saksonijoj, Dessau ir kitur, leidžiama pardavinėti tik sąlyginiai, t. y., su tam tikrais perspėjimais. O vis dėlto, nežiūrint viso šito, nežiūrint grąsinančios statistikos bei įvairių tikinimų, gal būt, didesnėje Vokietijos dalyje, be abejo ir pas mus bobausiai mėgiami, renkami ir valgomi. Lygiai kaip su žuvim: apsinuodijimų pasitaiko, tačiau jos vistiek nevengiama. Tokia padėtis tebesitęsia ir po šiai dienai.

Vienas aukštas Silezijos miškų valdininkas 1936 m. žurnale „Zeitschrift fūr Pilzkunde” Nr. 1 rašo, kad jis 20 metų su savo šeimyna šį kremblį laimingai valgęs, ir tai nenusunktą (t. y., be vandens nupylimo), 1935 mt. stebėtinu būdu įvyko apsinuodijimas. Bobausių, pagamintų įprastu būdu, kiekvieno asmens buvo suvalgyta maždaug po ½ kg. Iš valgiusių 8 asmenų apsinuodijo 6 ir tai, būtent, tie, kurie jau iš vakaro ir prieš tai dieną buvo jų valgę. Tie, kurie pirmą kartą valgė, nieko napajuto. Valgiusieji trečiu kartu susirgo sunkiausia. Iš šito autorius daro išvadą, kad apsinuodijama valgant pakartotinai trumpais laikotarpiais. Taip pat buvęs suvalgytas per didelis kiekis. Praeityje valgydavo po mažiau.

Trečias sunkus, ir visai nepanašus į šiuodu, apsinuodijimas atsitiko 1936 m. Berlyne, aprašytas taip pat p. Kallenbacho.

Per Velykų atostogas dvi šeimynos netoli nuo Berlyno esančiame miške pasirinko bobausių. Mišką sudarė pušys ir eglės. Viena jų pasirinko apie 4 svarus. Du svarai buvo paruošti 5 asmenims vakarienei. Krembliai buvo suvalgyti su visais syvais, be nusunkimo. Vadinasi, vienam asmeniui teko, maždaug, 164 g. Tai kiekis nedidelis, o vis dėlto 1 val. naktį visi valgiusieji pajuto didelį blogumą ir vidurių skausmą. Vieni jų sirgo sunkiai, kiti lengviau. Dvi mergaites net reikėjo paguldyti į ligoninę. Antroji, kartu rinkusioji, šeimyna bobausių iš vakaro nevalgė. Tokį staigų savo kaimynų susirgimą ji aiškino žibalinės krosnelės, stovėjusios miegamajame, dujų išsiveržimu ir apsinuodijimu. Todėl, nieko nenusivokdama apie tikrąją priežastį, rytojaus dieną paėmė tuos du likusius bobausių svarus (jų būta peraugusių ir aštraus kvapo) ir dar kita tiek naujų prisirinkę, per du kartu tą pačią dieną, taip pat be nusunkimo, 3 asmenys suvalgė. Sekančią naktį, o ypač ryto metą, visi jie jautėsi labai blogai. Patsai šeimininkas į vakarą neteko sąmonės, kurios neatgavęs, po 3 dienų mirė. Įdomu, sako, kad ši nelaiminga šeimyna, prieš metus turėjusi bendrus bobausių pietus su kitu pažįstamu, nė kiek nenukentėjo, o jų kaimynas panašiai sunkiai susirgo, kaip šį kartą jie. Kotai šių bobausių buvę, pastebi Kalienbachas, lilijavai pilki, melsvi, ne balti. Tokius kotus jam tekę kartą konstatuoti taip pat apsinuodijimo atveju.

Iš paduotų pavyzdžių matome, kad šių apsinuodijimų aplinkybės, tam tikrais atvejais, iš tikrųjų tamsios, viena kitai prieštaraujančios. Tie patys asmenys, ištisais dešimtmečiais laimingai valgę, visai netikėtai apsinuodija. Be to, vieni suserga iš antro ar trečio karto, kiti — iš pirmo. Yra ir daugiau prieštaravimų šiame klausime. Taip, pav., atsitinka, kad apsinuodija ir nusunktais bobausiais, tuo tarpu kiti giriasi į sveikatą esą tiesiog sriuboje išvirti. Štai vienas zarasiškis man teigia, kad Zarasų apskr., Antazavės vaisė, pavasariais piemenys šiuos kremblius, ant žarijų pakepinę, valgo. Susirgimų, sako, nepasitaikę. Taigi šiame klausime, atrodo, yra klaustukų, kurie gali bent keno dėmesį atkreipti.

Tokią šio reikalo padėtį mėgina nušviesti vienas prityręs vokiečių mikologas W. Villingeris (Z. f. P., 1936, Nr. 1). Pirmiausia jis pabrėžia, kad jo apylinkėje, Offenbache, vietinės krembliams pažinti draugijos nariai, per 15 metų bobausius valgę, nė vienas nesusirgo. Daug kartų jis patsai valgęs sriuboje virtus ir kitaip be jokių blogų pasekmių.

— Kartą, 1933 m. pavasarį, — pasakoja autorius, — parsinešiau iš miško daugiau kaip 3 jų svarus. Nuvalęs, tiesiog keptuvėje su riebalais iškepiau ir pats vienas suvalgiau. Ar ne šiurpu? — klausia.

Panašiai pasakoja ir kitas vokiečių mikologas Huberis (Z. f. P.( 1938 m., Nr. 1). Villingeris visai kitos nuomonės dėl tų tariamai paslaptingų apsinuodijimų. Jeigu šie krembliai būtų nuodingi, tai esą nesuprantama būtų, kaip per 15 metų nė vienas valgiusių žmonių neapsinuodijo. Jis galutinai tvirtina, — nors dėlto, sako, būčiau apšauktas ir atskalūnu, kad bobausiai sveiki, nepavojingi krembliai. Galvojant priešingai, kaip reiktų suprasti ir paaiškinti čia paminėtus reiškinius? Imunitetu? Bet ar galima esą manyti, kad žmogus, į metus kartą ar kelis kartus pavalgęs nuodingų kremblių, išsidirbtų prieš juos imunitetą. Tam reiktų nuolatinio organizmo pratinimo mažomis, progresyviai didėjančiomis, dozėmis. Pagaliau, jei ir tikėti tuo imunitetu, tai jis prieštarautų anam įvykiui su miškininko šeima. Prigimtas imunitetas? Taip pat sunku patikėti, kad nors ir tvirčiausias organizmas, suvalgęs ½ kg nuodingų kremblių, nesusirgtų, kai kiti nuo 160 g darosi ligoniais. Tai kaip išaiškinti tuos nesuprantamus apsinuodijimus? Į tai p. Villingeris duoda du atskiru atsakymu.

Viena, nuodingieji nesą tikrieji bobausiai. Esanti labai panaši, nuodinga atmaina, kurią sunku atskirti. Šią atmainą Krombholzas prieš 100 metų savo veikale „Nuodingieji ir kenksmingieji krembliai” yra aprašęs ir pavadinęs Helvella suspecta — įtartinu bobausiu. Ji, ir ne kas kitas, esanti šių apsinuodijimų kaltininkė. Tiesa, autorius sakosi, nesąs jos matęs, tačiau prileidžia ją esant kartu su tikruoju. Jis duoda smulkų Krombholzo veikalo. Tas aprašymas labai ilgas, be to, iš jo beveik neįmanoma kokį nors atskirą, naują vaizdą susidaryti. Tepaminėsiu tik skirtumus tarp šio abejotino ir mums žinomo bobausio. Suglaustai, jie turėtų būti toki:

  1. Helvella suspecta galvutė, ir kotas vingriuoti, šiaip ir kitaip išraityti raukšlėmis, gyslomis, vagelėmis, kas sudaro išvaizdą savotiškos garbanos.
  2. Visa kremblio substancija drėgnesnė, beveik vandeninga.
  3. Skonis iš pradžių, kaip ir kitų (Morchelartig), vėliau saldus, atgrasus.
  4. Kotas mėsos spalvos, melsvas ar lilijavas, murzinas, tamsiais šlakeliais išbertas.
  5. Auga eglynuose ir kenynuose. Helvella esculenta beveik išimtinai auga pušynuose.

Čia autorius primena aną apsinuodijimą miškininko šeimoje, kur bobausiai buvo rinkti kaip tik eglyne, dėl ko ir pats Kallenbachas stebėjosi. Ponas Villingeris duoda šio įtartino bobausio ir štrichinį atvaizdą, kuris, vienok, lygiai, kaip ir aprašymas, kaip matyti, nieku nesiskiria nuo paprasto.

Taigi, apsinuodijimai lengvai būtų išaiškinami, jei ši nuodingoji atmaina kieno nors būtų užtikta, ištirta ir apčiuopiamai atvaizduota. Tačiau, deja, kol kas tėra ne daugiau, kaip spėliojimas. Žinoma, ginčyti, kad tokios atmainos išvis, negali būti, taip pat nėra jokio pagrindo. Turint galvoje kitų rūšių labai panašias atmainas bei porūšis, analogiškai galima manyti, kad ir šis turėtų savo palydovą. Iš tikrųjų, daugelis kremblių turi savo antrininkus. Pav., visiems pažįstamą ruduokę (Canthazellus cibarius Fr.) tik gerai pažįstąs kremblius atskirs nuo silpnai nuodingos jos palydovės, netikrosios ruduokės (Caurantiacus Vulf.). Arba tikrinį (baravyką), ypač jauname amžiuje, daug kas sumaišo su panašiu į jį kiškiabudžiu (Boletus fellcus Bull.), kuris kartus ir nevalgomas. Panašių pavyzdžių galima priskaityti daug. Tiesa, čia paminėtų kremblių skirtumai vis dėlto mikroskopiški, vadinasi, bent kiek daugiau nusimanąs tokius antrininkus iš akies atskirs. Nors, pav., ūmėdes nepavyks visas skirti be tam tikro pasiruošimo ir mikroskopo. Bet gi yra ir tokių, kuriuos net profesoriai, ilgai laikę tais pačiais, vėliau pripažino skirtingais. Taip, Huber’is, paremdamas šios rūšies Villingerio išvedžiojimus, pastebi, kad prieš keletą metų sveikatai kenksmingais buvo laikomi Ramaria botrytis, aurea ir flava, tuo tarpu šiandien žinoma, kad nuodingosios atmainos yra pallida ir formosa. Jos taip viena į kitą panašios, kad net ir šiais laikais mikologų sumaišomos. Taip pat buvo manoma esant tuos pačius Amanita pantherina ir Spissa grupė, A. rubescens ir psendorubescens ir kt. Šitokiais motyvais, aišku, galima aiškinti ir suspecta buvimą, bet tiktai spėti, o ne tvirtinti.

Bobausį išteisinti jaučiama palinkimo ir liaudyje. Tiek pas mus, tiek svetur jo nuodingumą, paprastai aiškinama nuodingais vabzdžiais, tūnančiais skaitlinguose jo urveliuose. Dažniausia kaltė suverčiama ilgam, judriam, rudam vabalui, vadinamam šimtakojui. Tiesa, šis vabalas dažnai užtinkamas bobausio garbanose, tačiau, kiek yra nuodingas, parodo, kad ir šis faktas: kartą mačiau, kaip jį gyvą prarijo jaunas kalakutas, ir vis dėlto nieko blogo jam neatsitiko. Vokietijos visuomenėje pasigirsta balsų ir apie aną nuodingą atmainą. Esą bobausiai visai nenuodingi, tik juos reikia mokėti skirti nuo nuodingų, kurie kartu auga. Kas nepažįsta, tas geriau visai jų tenevalgo. Tą patį tvirtina ir Siegburgo krembliams pažinti draugija. (Z. f. P., 1939, Nr. 2).

Antras dr. Villingerio atsakymas į šį klausimą yra toks. Jo paties ilgų stebėjimų išdava parodžiusi, kad bobausiai, kuriuos jis dar kartą pabrėžia kaip nenuodingus, gali sukelti organizmui tam tikrų komplikacijų, lygių apsinuodijimui, jeigu, jų pavalgius, geriama vandens, alaus ar kitų skysčių, su kuriais bobausiams ne pakeliui. Lygiai taip, kaip negalima esą gerti vandens po žalių vaisių, ypač vyšnių. Tokių susirgimų (net mirtinų) pasitaiką kas metai, o vis dėlto, sako, vyšnias niekas ir nemėgina įtarti nuodingomis. Bendrai, krembliai, būdami sunkiau virškinami, ilgiau išbūva virškinimo organuose, tai tokiu metu pakartotinas maistas ar netinkamas gėrimas suvalgytus bobausius paverčiąs kančių šaltiniu. Yra žmonių, negalinčių kai kurių valgių priimti nė į burną, o suvalgę, suserga. Autoriui ne vienas žinomas faktas, kad sunkiai susirgo nuo visur plačiai naudojamų ruduokių.

Toksai šio klausimo sprendimas, be abejo, per drąsus ir be aiškių pagrindų, susilaukė ir gana griežtos kritikos. Taip, dr. Velsmann sutikdamas, kad ne tik po vaisių, bet ir po kremblių reikia vengti skysčių, atmeta, vienok, bet kokią mintį šiuo būdu pateisinti bobausių nuodingumą. Jis ir dr. Stahras pastebi, kad organizmo sutrikimas nuo apsinuodijimo medikų atskiriamas, nors, tiesa, ne visuomet lengvai. Jei Offenbacho draugijos nariai, sako Velsmanas, ištisą eilę metų be žalos valgė nenusunktus šiuos kremblius, tai tas parodo, kad jie kai kuriose vietose nėra nuodingi arba tik silpnai nuodingi. Tai patvirtina tyrimai su kitais medicinos augalais. Tačiau šitam teigimui skersai kelio stoja Koberto tyrimai su bobausiais, kuris eilę metų tyrė jų nuodingumą su šunimis. Jis ėmė bobausius iš įvairių Vokietijos ir net Rusijos vietų. Visi jie pasirodė, be didesnių svyravimų, nuodingi. Todėl Stahras, sutikdamas su tam tikru nuodingumo svyravimu vietos bei laiko atžvilgiu, neprileidžia, kad jie savo nuodingumą visai prarastų. Savo išsamiame straipsnyje (Z. f. P., 1936, Nr. 2) šiuo reikalu plačiai pasisako, griežtai atmesdamas bet kokią abejonę dėl bobausių nuodingumo. Villingerio ir jo šalininkų teoriją apie svetimą nuodingą atmainą jis tiesiog pavadina pavojingu ir klaidžių mokslu. Tai esą seni spėliojimai, kaip: Bahmo, Hegio, Koberto, Kincelio ir kitų. Jis tokios atmainos buvimu netiki, tai ir tyrimai šia linkme greičiausia būtų bergždi. O tuos, palyginti, retus ir neaiškius apsinuodijimus dr. Stahras supranta labai paprastai. Kaip kiekvienų nuodų, sako jis, taip ir bobausių, nepakenkiant sveikatai, galima priimti tam tikrą dozę, o kadangi bobausių silpni nuodai, tai, jų suvalgius ir apčiuopiamą kiekį, dažnai nieko nejaučiama. Bet jeigu neutralioji riba bus peržengta, organizmas neišvengiamai susirgs. Išlaikant saiką, galima ištisus dešimtmečius valgyti ir nesusirgti. Taip jisai išaiškina ir tą reiškinį Silezijoj bei Offenbache. Visai nesistebi, jeigu tam tikras kiekis nepakenkia suvalgytų ir su visais syvais, tačiau atsargumo dėlei, tai nepatartina. Tokias nepaprastai aukštas, kaip Villingerio, Huberio šio kremblio suvirškinimo dozes, dr. Stahras aiškina nepaprastu natūraliu nuodams pasipriešinimų.

Bobausis - Bobausis ir jo naudingumo klausimas
Šios genties grybai nuodingi, nes turi giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimus. Virinant, šis toksinas yra, bet grybai vis tiek išlieka toksiški.

Dėl paties apsinuodijimo būdų dr. Stahras yra tos pat paprastos nuomonės, būtent: apsinuodijama, iš karto priėmus per didelį nuodų kiekį. Tiesa, neneigia, nors ir nepriduoda savaiminės reikšmės, tų, kurie teigia, kad apsinuodijama, pakartotinai valgant trumpais laikotarpiais. Taip sakant, po pirmo valgio nieko nejaučiama, o tik po antro ar trečio susergama.

Straipsnio pabaigoje dr. Stahras duoda visą eilę išvadų bei nurodymų, kaip su bobausiais apsieiti. Pirmiausia jis siūlo nedelsiant pakeisti šio kremblio vardą — esculenta, nes jis esąs klaidinantis. Savo pastabas sutraukia į 10 punktų, kurių aktualesnius paduodu.

  1. Pavasario bobausiai (H. arba Gyromitra esculenta) nuodingi ir, kaip tokie, maistui naudoti tegalima tik sąlyginiai. Nuodingumas eksperimentais nustatytas ir ne visuomet vienodo stiprumo.
  2. Esculenta nuodai nėra stiprūs, dėl to galima keletą egzempliorių be rūpesčio suvalgyti. Kas kita Amanita pholloides, jo nuodai vienodai mirtinai kenksmingi ir mažais kiekiais.
  3. Kai kurie asmenys bobausių nuodams yra jautresni, kiti, priešingai, perneša ir didesnius kiekius. Tai pareina nuo jų prigimtų ar įsigytų savybių nuodams pasipriešinti.
  4. Bobausius verdant, pirmasis vanduo, kaip turintis nuodingos helvėlinės rūgšties, turi būti nupiltas.
  5. Nepasilikti bobausių valgio kitai dienai ir, kad išvengus anaphylaktinio veikimo, jų valgį pakartoti tik po keturių dienų. Vengti iš karto daug suvalgyti. Suaugusiems — ne daugiau kaip 0,20—0,5 kg, o vaikams žymiai mažiau. Autorius savo šeimynai iš 6 asmenų duoda tik 1 kg ir tai be vandens.

Šiaip ar kitaip beaiškinti šio kremblio nuodingumą, reikia vis dėlto sutikti su dr. Štahru. Užtenka to, kad jis nuodingas ir todėl maistui turi būti naudojamas atsargiai. Nereikia susižavėti anais drąsiais pareiškimais, kad tuo ar kitu atveju, jo pavalgius, nebuvo apsinuodyta ar mėginimu pateisinti nauja, bet neišaiškinta, nuodinga atmaina. Jeigu toji suspecta atmaina bus kada nors ir surasta, tai vis dėlto apsinuodijimo pavojus paliktų ir tada, nes ji būtų per daug panaši į tikrąją, kad ją sugebėtų paprasta akis atskirti. Atsargumas, sakoma, gėdos nedaro, o kai reikalas eina apie sveikatą, tai jis net būtinas. Šis kremblys valgytinas tik gerai išvirtas ir nusunktas ar džiovintame stovyje (Džiovintas visiškai netenka nuodingumo). Tai yra taisyklė, iš kurios neturi būti jokios išimties. Kad tai tiesa, aš pats gyvai įsitikinau pernai pavasarį. Kaip minėjau, pernai, esant geram jų derliui, aš ir šeimyna valgėme jį daugelį kartų. Valgėme iki soties ir tai, ar porą kartų, pakartotinai — ir rytojaus dieną. Jie visuomet būdavo dideliame vandenyje gerai išvirti, nusunkti ir tuomet paruošti. Nė vienas nepajutome jokio sutrikimo. Vandens, kuriame virė, neliejo lauk; jame liepiau paruošti ėdalą savo netikusiam šuniui — kiemsargiui. Jo nebrangindamas, aš turėjau progos įsitikinti to vandens nuodingumu. Pirmą kartą gavo nedaug ir jokių žymių nepastebėjau. Rytojaus dieną gavo žymiai daugiau. Šį kartą susirgo: plaukai pasišiaušė, akys paraudo, vėmė ir labai nelinksmas buvo. Po pusantros paros pasveiko. Pamaniau, jeigu persirgo, tai daugiau nebesusirgs nuo to vandens ir tuojau gavo trečią porciją. Bet, deja, šito ir užteko. Maždaug po 10 val. buvo negyvas. Bobausiai buvo rinkti iš pušyno, tiesa, su reta, kur-ne-kur egle. Tokioje vietoje, pagal tos nuodingos atmainos augavietės nurodymus, suspecta neturėjo būti, bet vis dėlto, kaip matom, ,,jis” ten buvo. Tas dar kartą parodo, kad tuose „suspecta skirtumuose“ stebėtinu būdu nesimato skirtumo.

Lietuvoje šis kremblys visame krašte pažįstamas, tačiau, kaip ir kitur, traktuojamas įvairiai. Daug kas į jį žiūri per daug įtartinai ir visai neliečia, daug jisai turi ir savo mėgėjų. Pavasarį pasirodo ir miestų rinkose, halėse. Kaip priimtinis ir trumpasezoninis kremblys, palyginti, gana brangus. Jo konservų dirbtuvė, berods, turėtų būti ir Vilniuje, nes apie tai, tarp kitko, trumpai prasitarė dr. Štahras. Rytų Lietuvoje, sako, jo daug džiovinama. Taigi, reikia manyti, kad pas mus jis nemažiau naudojamas, kaip kitur, tačiau, džiugu, apsinuodijimų kaip ir negirdėti. Iš to, žinoma, neseka, kad jis čia nenuodingas. Šią aplinkybę reikia kitaip aiškinti. Gal būt, nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje apsinuodijimų išvengiama nesąmoningu būdu. Būtent, dėl to, kad kremblių gaminimas valgiui yra skirtingas, kaip kitur. Pas mus, beveik be išimties, visus kremblius pirmiau išverda, nusunkia ir tik paskui paruošia valgiui, nežiūrint, ar būtų labai geras, ar abejotinos vertės kremblys. (Vokietijoje mėgstama daugiau sriuboje, vietoje daržovių). Vandenį paprastai išpila laukan. Taip elgiamasi net ir su rudmėse ar tikriniu, jei juos šviežiame stovyje gaminama. Žinoma, tai yra nuostolinga, bet kartu ir naudinga. Atžvilgiu vertingų kremblių nuostolinga, nes pačias gerąsias dalis išpilama, o naudinga, kad — nesant jokios šios rūšies propagandos, nurodymų, — visuomenę apsaugoja nuo susirgimų.

St. Aleknavičius “Mūsų girios” 1940 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
18 × 8 =


Įrašai kategorijoje

pintinė su grybais 480x384 - Grybų klausimu

Grybų klausimu

J. Viliušis, “Mūsų girios” 1932 m. Norėtumėm atkreipti dėmesį, kad kai kurie
Flammulina velutipes on Fagus sylvatica 2 480x384 - Žieminiai kelmučiai

Žieminiai kelmučiai

Dygsta, kaip grybai po lietaus, — lietuviškas priežodis. Grybauti einama po šiltų
Nature Mushrooms two boletus 033840  480x384 - Kaip baravykus naudoja Sibire

Kaip baravykus naudoja Sibire

Senovės kinų traktate yra parašyta: „Kūrėjas davė žmogui brangenybę, savo gydomosiomis savybėmis
X
Eiti į Viršų