Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

e7d 8912a - Baublys, arba ūkas, žvaigždėtasai

Baublys, arba ūkas, žvaigždėtasai

Flora ir fauna

Baublys žvaigždėtasai — pusėtinai retas pelkėtų mūsų krašto vietų paukštis, kuris visokiais būdais vengia žmonėms pasirodyti, ir užtat ne iš pavidalo, bet daugiau iš nepaprastai stipraus balso ir tai retai kam žinomas. Jisai savuoju balsu daugiausia ir pagarsėjęs, nes ir visi jo pavadinimai, kurių baublys turi pusėtinai, dauguma kilusi iš jų savininko gabumo baubti, rėkti, ūkti, ir t. t. (baublys, rėklys ūkas ir kt.).

Kas turėjo progos bent kartą baublį matyti, klausiamas apie šito paukščio pavidalą ir jo ūgį, tuojau pasako: baublio pavidalas nepergražiausias, o ūgiu jisai gerokai mažesnis už gandrą, tačiau mažu paukščiu jo nepavadinsi, nes didumo turi beveik sulig seniu naminiu gaidžiu (kiti prilygina liemens didumu laukinei ančai). Galvą baublys turi nedidelę ir ilgomis, plačiomis plunksnomis pakaušyje apaugusią. Snapas kiek ilgesnis už galvą, iš pašaknio drūtas, tiesus, viršūnėn laibėja, kitaip tariant, darosi smailas, o ant snapio galiukas kiek linkterėjęs; be to, snapas sudaro stiprų ir pavojingą baublio ginklą, kuriuo jisai vikriai sugeba nuo priešo gintis. Kaklas taip pat netrumpas ir, palyginti, laibas, tačiau pasipūtusios kaklo plunksnos jį storina ir tuo klaidina žiūrovą, kuris iš pirmo įspūdžio linkęs būtų pavadinti baublį storakakliu. Sparnus baublys turi ilgokus, bet kartu su tuo apskritus, kas didelių skraidymo gabumų jam nesuteikia. Kojom baublys gali pasigirti storokom, vidutinio ilgio ir ilgais pirštais apginkluotom; pirštų nagai taip pat ilgoki ir truputį išlenkti. Be to, sodiečiai čionai priduria, kad nors baublys ir gyvenąs ties vandenimis, tačiau kojų pirštus turįs plaukiamomis plėvėmis nesujungtus. Kūnas nubaigtas trumpa uodega.

Plunksninius rūbus baublys turi minkštus ir pašiaušiamų plunksnų sudarytus. Jų spalva, bendrai imant, gelsvai ruda, rasi kiek rausvuman pasinešusi; apačia kiek šviesesnė. Kūno viršus išmargintas juodomis ir juosvomis žvaigždelių pavidalo dėmėmis, apačia taip pat padabinta tamsiais ruoželiais. Viršugalvis juodas, snapas žalsvai geltonas, kojos taip pat žalsvos, o pirštų nagai juodi. Rudeniop spėjęs nusišerti baublys plunksninius rūbus turi kiek juodesnius, o pavasarį grįžta kiek ištamsėjęs. Pažymėsime dar tą, kad plunksninių baublio rūbų spalva labai primena sudžiūvusių nendrių, meldų ir kt. balinių augalų spalvą, ir tuo būdu saugo jų savininką nuo priešo akių. Baublių patelės kiek didesnės už patinus.

Gyvenamąją vietą baublys pasirenka stovinčiojo arba ramiai tekančiojo vandens plotuose, ir juo tankiau tie plotai nendrėmis, meldais, vikšriais, karklais ir įvairiais kitais vandeniniais augalais sužėlę, tuo noriau tokiose vietose baublių porelė apsigyvena. Tuo budu baublį gali išgirsti bebaubiantį ir balų lieknuose, pelkėse, paežerių ir paupių liūnuose, dideliuose tvenkiniuose, kūdrose, durpinyčiuose, pelkėtose ganyklose ir kt. Jei patogi baubliams gyventi vieta — tankus nendrynai, klampūs karklynai, žemutėmis eglėmis ir berželiais apaugusios kelmynės ir kt. — esti kiek siauresnė, tai apsigyvena tiktai pavienės poros, o jei vietos platu, tai didesnių porų skaičiai įsitaiso gyventi.

Minta baublys visu kuo, ko tiktai vandenyje randa, daugiausia įvairia vandens mažuomene: kirmėlėmis, dėlėmis, šliužais, vandeniniais vabzdžiais ir jų vikšrais, varlėmis ir žuvimis, kurių visų labiausiai mėgstąs lydžiukus ir karosiukus. Nors gyvulinio maisto baubliui vanduo patiekia ligi sočiai, tačiau paragauja jisai ir įviarių vandeninių augalų minkštų dalių ir šiaip kurių žolelių. Jaunikliai baubliukai visų daugiausia esą penimi varlių puntagalviais.

Prieš tai suminėjome, kad baublys pagarsėjęs savuoju balsu, kuris ramiame ore girdėti net keleto kilometrų atstumu nuo baubimo vietos ir daro įspūdžio, nelyginant koksai jautis, baloje paklydęs, toliese baubtų, užtat baublį vietomis ir vadina lieknų jauteliu. Kaip paprastuose žmonėse, taip ir gamtininkų nuomonėse viešpatauja pusėtinas nesutarimas klausimu, kaip baublys baubia ir kaip toksai jo stiprus balsas pasidaro. Visų pirma tenka pasakyti, kad paprastą baublio balsą, kuriuo jisai pasigarsina nakties glūdumoje beskrisdamas, sudaro skardus kranksėjimas: kra… kra (kitais nurodymais: kro… kro), šituo kranksėjimu baublys iš dalies primena kovo balsą. Minint baublio baubimas, tenka pasakyti, kad šituo gabumu tepasižymi patinai, kurių baubimas prilygsta kitų paukščių vestuvinėms giesmėms. Vadinas, iš girdęs iš pradžių duslų baublio suuksėjimą, o paskum toli nuaidintį baubimą, visa tai išreiškiama garsais: ū…. prumb, U… prumb, turėk galvoje, kad tai baublvs — patinas vilioja poron patelę, ją pamatęs stengiasi jai patikti, o kad jo pastangos tikresnės būtų, tai visaip kraiposi, stiepiasi, šeria vandenį snapu ir kitaip savuosius jausmus rodo. Visų smarkiausias baublių baubimas girdėti jų vestuvių metu, nuo balandžio mėn. pusiau net ligi birželio mėn., ypatingai prieš šv. Joną; baigęs vestuves ir beperinčiąja patele rūpindamasis, baublys taip pat nevengia nors retkarčiais pabaubti. Netoli kurios nors didesnės balos begyvendamas, pavasario metu gali pasidžiaugti proga pasigėrėti galingu, drūtu baublio balsu, bet tiktai netingėk ankščiau rytą atsikelti arba nesiskubink vakare eiti gultų, nes baubliai savąsias vestuves tekelia vakare, apie saulės sėdimą, arba anksti rytą dar prieš saulės tekėjimą; dieną prieš pietus arba po pietų jie rečiau girdėti baubiant. Pabalių gyventojai net tokį oro spėjimą turi, kad, girdi, jei baublys vakare ima ypatingai garsiai rėkauti, tai rodą blogą orą, prieš lietų. Pavakario metu, kai aplinkui viskas nutyla, baublio balsas darosi ypatingai toli girdimas. Veltui vienok darytumei pastangų susekti iš baublio balso tą vietą, kurioje paukštis baubia: jisai sugeba taip greitai pastebėti besiartinantį žmogų ir taip gerai slapstosi, kad, nors ir aiškiausiai jo balsu būtumei atsekęs, o to balso kaltininko nieku būdu nesurasi. Pabalių gyventojai kartais turi progos ir netoli bebaubiantį baublį pamatyti, bet, kaip anksčiau minėta, jie nevienodai baublio elgimąsi, baubimo metu jų regėtą, atpasakoja. Man teko girdėti šių atpasakojimų: pagurklyje baublys turįs didoką maišelį, kuris išsipučiąs ir leidžąs didelį balsą fiū… Du… uū (4-5 kartus tuo pradėjimų); pritraukiąs baublys pilną gerklę oro, apsivyniojąs kaklu aplinkui nendrę ir stumiąs tą oro visu smarkumu laukan, o paskum kaklo nuo nedrių nebeatvyniodamas vėl pritraukiąs oro ir tuomet esąs girdimas, nelyginant girgždėjimas, kurį pakeičiąs aiškiai girdimas, oro laukan stūmimo metu, baubimas; baubdamas baublys ne tiktai patsai išsitiesiąs, bet ir kaklą ant kelmo ištiesiąs; kiti tvirtina, kad baublys baubdamas apvyniojąs kaklą aplinkui nendrę ir kaklą įkišąs vandenin; daugumas sodiečių, apskritai, linkę manyti, kad baublys baubiąs visą arba bent pusę snapo įkišęs vandenin. Teko nugirsti net tokį sodiečių pastebėjimą, kad jie, girdi, regėję bebaubiantį baublį, kuris vakare skraidžiojęs paliai balą.

Gamtininkai taip pat nesutaria baublio balso klausimu. Visų daugiausia pasekėjų turi grafas Vodzickis, lenkas — paukščių gyvenimo žinovas, kuris tvirtina štai ką: baublys kišąs snapą vandenin, ir kai traukiąs jo vidun vandenį, esąs girdimas „ūkimas“.,, u., u… u; paskum jisai atsilošiąs, atmetąs galvą nugarop, nuleidžiąs ją žemyn, vėl kišąs snapą vandenin ir vandenį, snapo vidun pritrauktą, varąs laukan; vandens išvarymo metu ir esąs girdimas baubimas; „prumb, prumb“. Kiti gamtininkai tvirtina, kad baubimo metu baublys apsieinąs be vandens, net sausumoje būdamas baubiąs ir darąs tą pagalba stemplės, kuri einanti čionai balso aparato pareigas: prisipūdami oro ir vėl jį išstumianti. Plačiau šito klausimo neliesdamas, pasakysiu tiek, kad nors kiekvienas gamtos mylėtojas atsidėjęs klausosi saviškai įdomaus baublio balso, kuris vieniems primena jaučio baubimą, kitiems tą balsą, kurs pasidaro pučiant orą butelin, tačiau pirmą kartą ramaus vakaro apystovomis jį išgirdus ir nebailus žmogus krūptelėja, o prietaringi žmonės tiesiog tiki prasimanymais, kad tai ne paukštis, bet kažkoks tai baisus žvėris baloje rėkiąs, žemė tenai atsiverianti tr t t. Žinoma, prasimanymai tepalieka prasimanymais, o mes išgirdę kuriame nors nendryne galingą baublio balsą ir prisiminę, kad ir žmonių vestuvėse įsilinksminę vestuvininkai kartais subaubia, kaip baubliai, turėkime galvoje, kad tatai niekuo nedėtas balų paukštis savąsias vestuves kelia.

Galop, baublių porelė vestuves baigia; patelė rūpinasi gūžtos įtaisymu, o patinas ją saugo, palinksmina baubimu; jisai prireikus ir perėti patelei padedąs, maisto jai pristatąs. Vietą gūžtai įsitaisyti baubliai pasirenką kur nors kimšose, ir krūvose, suneštų nendrių kur nors prie kalnelio sunkiai prieinamoje balos vietoje, žemai krūmuose ir tankiose žolėse arba kartais net virš vandens, kitaip tariant, plaukiamąją gūžtą įsitaiso. Pačią baublio gūžtą sudaro senų nendrių meldų, virkšrių ir kt. medžiagos krūva, kurios vidus išklotas kiek minkštesniais stiebeliais, žolėmis ir kt. Kiaušinių, kurie savo dydžiu primena vištos kiaušinius, gegužės mėn. pradžioje — pusiau, baublio patelė deda 2 – 5, kartais 2, o visų dažniausiai pas mumis esą randami 4; kiaušinių spalva nepastovi, pilka arba melsva ir gelsvo, rusvo arba žalsvo atspalvio; jie neturi jokio blizgesio ir išmarginti juosvais taškeliais. Beperinti patelė, pamačiusi ateinantį žmogų, didelių rūpesčių kiaušiniams gelbėti neturinti, nes tiesiog nuo jų pabėganti; kiti tvirtina, kad pastebėjusi arti bevaikščiojantį žmogų, jinai apklojanti kiaušinius sausomis žolėmis ir tiktai tuomet pabėganti. Perėjimas trunka 3 savaites, kurioms praslinkus iš kiaušinių prasikala ilgu ir retu pūku apaugę baubliukai, kurie negražūs pasižiūrėti ir ilgokai nepameta gūžtos. Užklupti gūžtoje jie visaip kraiposi, tuo būdu priešą baidydami, taiko kirsti snapu ir kartais taip atsigina nuo piemenų arba kurio kito bailesnio sutvėrimo Kiek paūgėję baubliukai pradeda ropinėti jų gyvenamąja, bala, o kokio mėnesio amžiaus sulaukę, tiek jau sutvirtėja, kad gali paskristi ir tuomet gyvena būreliais – šeimynomis, kurios tačiau greitai išsiskirsto. Teko nugirsti, kad piemenys ir kai kurie medžiotojai, kurių rimtais žmonėmis nepavadinsime, buvo parsinešę namo pagautų baubliukų, kurie paleisti kieman tuojau tūpdavę siurbiu žemėn ir keldavę snapą aukštyn, o paduoti lesti gnybdavę negeriems globėjams pirštus. Mėginimai nelaisvi auginti, jį varlėmis ir ūmia mėsa penėti nueidavę niekais, nes dėliai menkos priežasties prarytą mėsą augintiniai tuojau išvemdavę, pradėdavę nykti ir, galop, kokio nors jiems nepataikyto maisto paragavę, išdvėsdavę. Savaime suprantama, kad toksai retų paukščių darkymas nepateisinamas jokiais sumetimais.

Baublys — tikras naktinis paukštis, nes dienos metu jisai riogso kur nors balos klampynėse ir tiktai bėdos prispirtas pakyla saulės šviesoje skristi; saulei nusileidus jisai pakyla skraidinėtų ir lesalo ieškotų; taip visą naktį jisai ir darbuojasi. Skraido neaukštai ir nedidele ištverme; priverstas dienos metu skristi tyliai pakyla ir vėl ramiai puola į nendres. Leisdamasis žemyn, tačiau, apsižiūrįs aplinkui, ar negręsiąs jam pavojus. Sugebąs net medžiais laipioti ir tarp tankių šakų slapstytis. Bėgdamas ištiesiąs kaklą ir snapą pirmyn, tarp nendrių ir kitų balinių augalų stiebų bėgąs nepaprastu vikrumu. Plaukyti baublys nemokąs. Jei aplinkui viskas ramu, tai baublys tupi kur nors slaptoje vietoje pasistiepus ant vienos kojos. Pajutęs besiartinantį priešą, jisai pritupia ant sturplo (užpakalio), visas išsitiesia, galvą aukštyn užriečia ir, pamažu sukdamasis aplinkui, lydi akim pro šalį einantį priešą. Jei priešas, pav., kuris piemuo, neprityręs medžiotojas arba šuo nesiliauja artintis, tai baublys snapą nuleidžia žemyn, plunksnas pašiaušia, sparnus išskečia ir taiko priešui akin kirsti. Daugelis piemenų ir medžiotojų tokiu būdu savąsias akis palydėjo. Šuo taip pat ne kiekvienas baublį paima, nes užpultas paukštis atkakliai ginasi ir, jei žaizdos neturi, tiktai galutinai suimtas pakyla skristi; ypatingai pavojingi esti pašauti baubliai, kurie nuduoda nebegyvi esą ir pasilenkus juos paimti kerta akin. Be to, tenka paminėti, kad baublys ne tiktai atsargus ir pastabus paukštis, bet kartu su tuo ir niūrūs, nevisuomeningas sutvėrimas, kuriam vienuolio gyvenimas itin malonus: jei patogus jiems gyventi plotas kiek didesnis, tiktai tuomet jų keletas porų viena šalia kitos apsigyvena, nes dažniausiai jie gyvena pavienėmis poromis.

Pas mumis, Lietuvoje, baublys tegyvena šiltuoju metu; žiemoti jisai skrendu į pietines Viduržemio jūrų šalis ir šr. Afriką. Atskrenda anksti pavasarį, kartais net su sniegu, bet dažniausiai kovo mėn. gale — balandžio mėn. pradžioje. Kadangi jo atskridimo metu balų nendrynai esti dar neužaugę, tai tuo metu baubliai slapstosi kur nors tarp tankių medžių ir krūmų. Išskrenda rugpjūčio mėn. gale — spalio mėn. pradžioje, o jei ruduo esti milsnus, tai ir vėliau; kartais mėginąs palikti ir visai žiemai, jei ši esti lengva, kur nors neužšąlančiose balų vietose. Kelionėje skrenda naktimis ir tiktai pavienėmis poromis.

Paklausti apie baublio reikšmę žmogaus gyvenimui, sodiečiai nelaiko jo nei naudingu nei žalingu paukščiu, nes jisai nebent tiktai tuo prieš mumis nusideda, kad kartais neleistiną žuvavimą pradeda. Vienu žodžiu, žemės ir miško ūkiui baublys nieko gero, nieko blogo nedaro. Kiti sodiečiai prikiša baubliui pavasarinį jo baubimą, kuris neduodąs jiems ramybės vakarais; tuo remiantis kai kuriose apylinkėse piemenims leidžiama baublių gūžtos kraustyti, ir baubliai naikinti. Galop, kai kurie medžiotojai taip pat turi negeresnį už suminėtus sodiečius supratimą apie baublį, nes dažnai, patykoję šitą retą paukštį, pašauna jį ir be prasmės paleidžia sužeistą žūti. Dažnai tuo budu baubliai iš kai kurių apylinkių visai išbaidomi, nes pašaunamos patelės, o patinas vienas pasilikęs kitais metais tokion nevaišingon vieton nebegrįžta. Norint baublį baloje nutverti kartais tenka net keletą valandų nekrutant pasėdėti ligi jį pamatai.
Baublio žvaigždėtojo gyvenamoji sritis labai plati, nes gūžtas jisai suka beveik visoje kontinentalėje Europoje ir šiaurės Azijoje ligi 60 — 64° šr. platumos; Šiaurės Afrikoje, Vidurinėje Azijoje ir kai kuriose vietose paliai Viduržemio jūras, jisai — sėslus paukštis. Daugelyje Europos vietų, prasidėjus balų sausinimui, jisai išnykęs arba tiktai praskrisdamas pasirodęs, pav., Britanijos salose jisai nuo 1868 mt. nustojęs perėti. Pas mumis daugelyje apylinkių jisai taip pat pranyko (balų sausinimas, ežerų nykimas ir kt.), tačiau kur-ne-kur pavienėmis poromis, kartais ir didesniu skaičiumi dar apsigyvena. Kaip retą mūsų krašto paukštį, turėtume jį bet kuria proga globoti.

J. Elisonas “Mūsų girios” 1931 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Įrašai kategorijoje

Miškinė kiaunė 480x384 - Kiaunių šeima

Kiaunių šeima

J. Elisonas 1931 m. “Medžiotojas” Kiaunėmis vadiname nedidelius, kartais vidu­tinio ūgio plėšriuosius,
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
Kuolingos foto 480x384 - Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų
Eiti į Viršų