Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Gandralizdis - Baltasis gandras

Baltasis gandras

Gyvūnų paveikslai

J. Elisonas “Kosmos” 1931 m.

Iš karto norėtumėme atkreipti skaitytojų dėmesį į teksto kalbą, kuri kiek skiriasi nuo šiandieninės mūsų kalbos, šiam tekstui beveik šimtas metų ir jame minimi kai kurie pavadinimai jau nebesutinkami dabartinėje mūsų kalboje. 

Baltasis gandras visiems pažįstamas ir mylimas, didelis ir gra­žus paukštis, kuris atskrenda pas mumis pavasario pradžioje ir išskren­da rudeniop. Tokiu badu jisai priklauso prie paukščių keleivių, kurie šaltuoju metu gyvena šiltuose kraštuose, o šiltuoju grįžta pas mumis, savojon tėvynėn jauniklių perėtu ir juos išauginus skrenda atgalios šiltuosna kraštuosna. Begyvendamas pas mumis lyg pusiau naminis paukštis, jisai dažniausiai įsitaiso savąjį lizdą visai arti arba šalia žmogaus ir vasarą vi­sur pastebimas: laukuose ir palaukėse, pievose ir papieviuose, balose ir kitose drėgnose bei šlapiose vietose.

Pavadinome gandrą didėliu paukščiu, ir jokios klaidos nepadarėme, nes iš laukinių mūsų krašto paukščių tiktai gervė kiek didesnė už jį. Ben­drai imant, jo kūnas matuojamas šiais skaitmenimis: patino išskėsti spar­nai 600—620 mm., uodega 240—260 mm., snapas 180—200 mm„ kojos 170-190 mm.,- patelių išskėsti sparnai 560—580 mm., snapas 150—175 mm., svoris siekia 3,5—4 klg. Vadinasi, kūną gandras turi sunkų ir auk­štom kojom paremtą. Jo galva nedidelė ir ilgu, visai tiesia šonais suspaustu ir posmailiu snapu. Kaklas ilgas ir lankstus, sparnai ilgoki ir posmailiais galais: III – ji, IV ji ir V- ji plasnojamosios plunksnos beveik lygios. Kojos ne tiktai ilgos, bet ir aukštos, laibos, ir geru pratęsimu turi plikas blauzdas; jos aprūpintos keturiais trumpais pirštais, kurių trys priešakiniai išližius turi sujungtus mažutėmis plėvelėmis. Kojų padedamas gandras ištisas valandas braido balomis, – šlapiomis vietomis ir kūnas nesušlampa. Uodegą gandras turi apskritą, palyginti, trumpą ir iš 12 vairinių, plunksnų sudarytą; kūnui vairuoti jinai mažai tetinka, skridimo metu ją pavaduoja suglaustos ir atgalios ištiestos kojos.

Kūno spalvos atžvilgiu gandras visas baltas, tiktai plasnojamosios ir didelės dengiamosios sparnų plunksnos juodos, — jos ir sudaro juodą nugaroje lopinį, kuris minimas žinomoje pasakoje apie Dievą, ir gandrą; snapas skaisčiai raudonas; plikosios vietos — žiedas — aplinkui akis juodos; kojos raudonos, o pirštų nagai tamsūs.

Kai tiktai pavasario saulutė pakyla kiek aukščiau ir sniegas baigia tirpti, įvairūs paukščiai, kurie žiemojo šiltuose kraštuose, vieni ankščiau, kiti vėliau pradeda grįžti pas mumis savojon tėvynėn. Pirmutiniai grįžta veversiai, paskum varnėnai, pempės ir t.t. Orai darosi vis šiltesni, paukščiams vis daugiau atsiranda maišto. Galop, atskrenda ir senai lauktasai ilgasnapis, raudonkojis gandras. Juo anksčiau jisai sugrįžta, tuo linksmiau darosi sodiečiams, nes jie tuomet tiki ankstyvuoju pavasariu ir džiaugias, kad anksčiau galės gyvulius laukan ginti. Paprastai gandrų sugrįžimas iš šiltųjų kraštų atitinka Kovo mėn. pabaigai — Balandžio m. pradžiai, destis, koksai pavasaris: šiltais, orais jisai grįžta anksčiau, vėsiais vėliau. Kadangi tai dažniausiai įvyksta Kovo mėn. pabaigoj, tai sodiečiai ir, sako: Gandras jau Blovieščiuose (III. 25 d.) turi stovėti lizde (kitur minimas šv. Juozapas, t.y. III. 19 d ).

Minėtina, kad gandro pasirodymas iš šiltųjų kraštų pas mumis pagražinamas ypatingais galvojimais ir papročiais; pav., sakoma, kad jisai atnešus grįždamas gūžyje pavasarį, vienu sparnu — kielą (kielę), o kitu — pusdienius. Kielos ir pusdienių parnešimas tiek turi bendro su gandro gyvenimu, kad kielos beveik vienu metu su juo grįžta iš šiltųjų kraštų, o pusdieniai pradedama šeimynai duoti taip pat nuo tos dienos, kada pirmą kartą sodyboj pasirodo gandras. Pamatę senai lauktąjį svetį, darbininkai tuojau ir sako šeimininkei: „Gandras, šeimininke, jau parnešė pusdienius“. Geros šeimininkės šitą paprotį gerbia ir pradeda duoti pusdienius.

Džiaugiasi gandrų sugrįžimu ne tiktai darbininkai, , bet ir visi sodiečiai, nes kiekvienam jų gandras primena linksmąjį pavasarį. Kiekvienas jų už tat stengiasi gandrą savaip pasveikinti. Ūkininkas kelia gandro įkurtuvėms auktštan medin senas akėčias arba ratą, o vaikai, pamatę atskridusį gandrą, bėga artyn, žiuri, sveikinas su juo, įvairių dainelių ta proga padainuoja ir šiaip prasimanymų turi. Jei gandras, didelio vaikų būrio pasveikintas pakyla aukštyn ir pradeda suktis ratu arba, sparnais neplasnodamas, nelyginant, važinėjasi, tai vaikai dainuoja:

Starkai, starkai pasuk ratą! Aš tau duosiu klevo lapą!

kitur dainuojama:

Gužuti mažuti, pavėžyk mane gražutį!

Jei gandras nesiliauja sukęs ratu, arba toliau važinėja, tai vaikams atrodo, kad tai jisai daro jų klausydamas. Žinoma, vaikams tuomet esti linksma.

Išgirdo vaikai gandrą kalenant, ir vėl dainuoja:

Stasy, Stasy!
Nukalk man geležėlę!
Aš tau Duosiu
Varlių puodimėlę

Dalykas čia toksai, kad seni sodiečiai, klausiami vaikų, ką gandras, daro kalendamas, visuomet atsako, kad jisai kaląs vaikams auksinį peiliuką; kiti sako geležėlę, kuriuos vėliau išmetąs vaikams iš lizdo. Taip pat išgirdę gandrą kalenant sodžiaus vaikai sako, kad jisai mėginąs kiaušinių stiprumą, ir laukia, kad jisai nors vieną kiaušinį jiems išmestų. Mėgsta vaikai iš gandro ir pasijuokti, tuomet jie dainuoja:

Garny, garny!
Gagago!
Tavo pati pastipo
Po varteliais patiso!
Tie varteliai girkšt, girkšt,
Tavo pati tirkšt, tirkšt!

arba

Garni, garni,
Ga-ga-ga,
Tavo motka ragana
Po tvarteliais pakišta,
šiaudų kūliu užkišta

Kitur dainuojama:

Starkai Jonai!
Ga-ga-ga!
Tavo pati ragana,
Man bandelės nekepė,
Kad ir kepė – nedavė
Po varteliai pakišė.

Didelio esti vaikams džiaugsmo, kai gandras, girdi, nesikęsdamas teisingais jų dainelės žodžiais, pakyla aukštyn ir nuskrenda.

Kai pamatome pavasarį sugrįžusį gandrą, tai mums linksma, bet pačiam gandrui sugrįžimas ne visuomet esti linksmas. Grįžęs jisai atranda kartais bąląs čionai dar užšalusias, dirvas dar dykas ir jokio maisto jam nėpatiekiančias. Pavaikščiojęs, pabraidžiojęs ir ką-ne-ką paėsti nutvėręs, pusalkanis grįžta jisai lizdan ir kalena ilguoju savo snapu, nelyginant sveikindamas pažįstamą vietą ir skųsdamasis tuo šalčiu, kuris jį čionai pasitinka.

Daugeliui sodiečių rūpi klausimas, ar gandras kasmet grįžta tan pačian lizdan, nes, girdi, sunku esą pažinti kas: senieji arba naujieji gandrai tame lizde įsigyveno. Kiti mėgina pažinti įsigyvenusįjį gandrą iš kurių nors kūno pažymių, arba trūkumų, kurie seniau gyvenusiuose gandruose buvo pastebėti, pav., kojose pirštų trūko ir t.t. Daroma sodiečių ir taip: pagauna gandrą, apriša jo koją raudona virvute ir laukia, ar sugrįš tasai pats gandras kitą pavasarį.

gandro portretas - Baltasis gandras
Photo credit: Tambako the Jaguar on Visualhunt.com / CC BY-ND

Belaukdami sugrįžtančio pavasarį gandro, sodiečiai daro pastangų jį sodybon prisivilioti; kerta kurio nors aukšto medžio, pav., senos liepos, topilo, uosio, vinkšnos ir kt. viršūnę ir traukia virvėmis viršūnėn, arba patogiom šiam reikalui šakumon, senas akėčias, ratą arba vartelius. Parenkama busimajam gandro gyvenimui vietą ir kurio nors trobesio, pav., daržinės, tvarto ir net gyvenamojo namo, stogo šelmuo, kurin taip pat įkeliamas tinkamas gandralizdžiui pamatas. Rūpesčiai padaryti tinkamą gandralizdžiui pamatą, įkeliant jį medžio viršūnėn arba stogo šelmenin nesibaigia, nes įkeltasai pamatas tenka gerai prikalti, kad nenuvirstų, sutvirtinti, šiaudais ir semenokais iš viršaus kiek prikloti; gandras noriau įsigyvenąs. Be to, daugelis sodiečių net tokį burtą turi, kad būsimo jo gandralizdžio pamatan įdeda arba prikala vieną, kartais keletą metalinių pinigų, dažniausiai rastinių, kurie senoviniais vadinaini. Nepagailima kartais tam reikalui ne tiktai didelio sidabrinio, pav., muštinio, bet auksinio pinigo; šykštesni žmonės tenkinasi tuo, kad tokiais atvejais įdeda gandralizdin bet kokį geležgalį. Paklausti, kuriam tikslui dedami gandralizdin pinigai arba šiaip metaliniai daiktai, sodiečiai atsako, kad atskridęs gandras, girdi, tuojau kalenąs tą pinigą, ir, jei jisai girdįs jo skambėjimą, tai toksai lizdas jam patinkąs, ir jisai jame įsigyvenąs; jei skambėjimo visai ne girdįs, tai skrendąs kitos vietos ieškotų. Vėliau pamatysime, kad šitas sodiečių samprotavimas turi silpnoką pagrindą. Jei gandralizdis esti jau nuo seno gandrų gyvenamas ir tankiai smaugusios šakos kliudo jiems tinkamai lizdan nutūpti arba gandralizdis esti toks didelis ir sunkus, kad susidaro pavojaus jam nugriūti, tai rūpestingi sodiečiai šakas nugeni, seną gandralizdį išverčia ir naujam gandralizdžiui susikrauti pamatą įkelia arba virvėmis įtraukia.

Taip paruoštame gandralizdyje darbštiems gandrams, pavasarį atskridus, nesunku esti naujas gyvenimas pradėti. Minėtina, kad gandrai, tinkamą gyvenimui vietą susiradę, kasmet stengiasi tan pačian gandralizdin grįžti, ir tiktai jaunikliai gandrai, kurie nuosavaus gandralizdžio neturėjo arba seniai gandrai, kurie turėtojo gandralizdžio dėliai kurios nors priežasties nebeteko, ieško neužimtų arba naujai jiems paruoštų gandralizdžių. Jei tokio gandralizdžio jie nesusiranda, tai ir patys sugeba jį patogioje vietoje iš žagarų bei kitokios medžiagos susinešti. Gyvenamąją vietą gandrai visuomet pasirenka tokią, kad artiese būtų upė, bala arba kita kuri šlapia vieta, varlėmis ir kitų gandro valgiu gausi, neš ir gandras, ir visi kiti paukščiai, kiekvienas seka paskui savo maistą. Artiese patogiu gandrui gyventi vietų kiekviename sodžiui ir kitose sodybose, net nedideliuose miesčiukuose nuolatos gali pastebėti ne vieną, bet keletą, aukštuose medžiuose ir stogų šelmenyse, gandralizdžių. Pastebėta, kad gandrai ir ant senų aukštų kryžių mėgina kartais lizdą krauti.

Pasitaiko gandrui ir atokiau nuo žmogaus, pav., kuriame nors pabalyje, pamiškėje arba net uolose, įsigyventi. Bet nemanykime, kad tinkamą gandralizdį surasti pradedami ir tuo baigiami sugrįžusiųjų gandrų rūpesčiai. Pavasario metu nuolatos gali pamatyti, kaip kuri gandrų pora turi rūpintis savo gandralizdžio likimu ir ginti jį, nuo kaimynės arba iš toliau atskridusiųjų gandrų poros. Paprastai tokios varžytinės virsta tikromis muštynėmis, kurios baigiamos tuo, kad tikrieji gandralizdžių savininkai atsigina nuo užpuolikų arba turi užleisti vietą stipresniesiems gandrams; vienas kitas jų kartais ir negyvas ties ginčijamuoju gandralizdžiu palieka šakose kabėti. Jei tokie puldinėjimai nuolatos kartojasi ir gynimasis nieko nepadeda arba susidaro kurių nors kitų priežasčių, kliudančių ramiai gandralizdy gyventi, tai gandrai, nors ir labai esti prisirišę prie gyvenamosios vietos, ją pameta ir kraustosi kitur gyventi.

Pastebėta, kad gandrai, kurie gyvena poromis, arba, kaip mūsų sodiečiai sako, šeimynomis, kartą poron suėję, vienas kito — patinas ir patelė — visą gyvenimą ligi mirties nepameta ir tuo sudaro mūsų sodiečiams tvirtos ir ištikimos moterystės pavyzdį.

Po sunkios kelionės iš šiltųjų kraštų, galop, pasiekią pavasarį gandrų pora senąjį savo gandralizdį arba sumano nauja gyvenimo vieta rūpintis. Nuo pirmosios atskridimo dienos jie turi devynias galybes rūpesčių, kurie visi liečia senojo lizdo sutvarkymą arba naujojo įsitaisymą. Senąjį gandralizdį jie apžiūri, taiso, lopo ir kamšo, kad patogiau būtų patelei jaunikliai perėti, o naujam gandralizdžiui sukrauti nešama įvairios statomosios medžiagos, pav. parinktu sode žagarų, pakelto lauke mėšlo, nutverto kur nors šieno arba pripešiotų iš stogų šiaudų, surastų pabalyje nendrių ir kt. Pasinaudoja gandrai savajam gandralizdžiui taisyti ir tąją medžiaga, kurios jie turi užvaldytame kaimynų gandralizdyje laimėtojo teisėmis ardo tą gandralizdį ir tempia iš jo medžiagą taisomajam arba nau­jai statomajam gandralizdin. Pataiko jie nutverti gandralizdin ir ant tvoros džiovinamąją siūlų tolką, arba kurią nors skepeta, todėl sodžiaus mo­terys, ypatingai mergaitės, negali gandrui dovanoti šitos ir kai kurių ki­tų jo nuodėmių. Kiekvieną gandralizdį sudaro didelė žagarų ir prieš tai minėtos medžiagos krūva, kuri esti tuo didesnė, juo senesnis gandralizdis,— beardant seni gandralizdžiai tenka kartais du-trys žagarų vežimai prikrauti. Gūžtą, tikra to žodžio prasme: vadinasi, vietą, kurioje patelė kiaušinius pe­ri, sudaro pusėtino gilumo duobė, kurios viduj išklota žolėmis, samanomis, plunksnomis, senomis lopetomis, skarmalais ir kt.

Gandralizdis ir sodyba kaime - Baltasis gandras
Photo credit: Donatas Greičiūnas on GoWild.lt / CC BY-ND

Be lizdo tvarkymo, kitų kasdienių rūpesčių gandrai pavasarį turi palesti, pasilsėti ir ant lizdo krašto atsistojus paklegenti. Anksti rytą atsi­kėlęs ir plunksninius rūbus susitvarkęs, gandras išsiruošia artimesnin pa­balio, paupin, pamiškėm pievon arba laukuosna medžiotų.

Pamatę ilgakojį gandrą kuria nors bala arba pelke bežingsniuojant, sodiečiai tuojau ir pasako: „Majai, gandras varlinėja“. Tačiau ne tiktai varlės dabar gandrui rūpi. Ilgomis kojomis braidydamas, ilgąjį snapą že­myn nulenkęs ir dėmesingai dairydamasis, jisai viską pastebi ir nė vieno gardaus kąsnelio neaplenkia: vienur nutveria slieką, kitur šliužą, dar ki­tur kokį vabzdžio vikšrą, arba patį vabzdį. Tinka jam ir kokia žuvis van­deny pasigauti, varlė praryti, arba roplys pamedžioti. Nukenčia nuo jo įvairūs paukščiai, jų lizdai ir smulkūs žinduoliai: Varlių jisai ragauja vi­sas –  varles, rupūžes, ir kt. Roplių nuo jo nukenčia: driežai, žalčiai, gy­vatės ir kt. Pamatęs gyvatę, jisai ištiesiąs sparną ir atkišąs jai, o kai gy­vatė įkandusi jo sparnus, netenkanti nuodų, tai gandras galingais smū­giais galvon, arba nugaron, ją apsvaiginąs ir net gyvą praryjąs arba liz­dan ją parsinešąs. Įdomų pastebėjimą teko nugirsti iš prof. P. Matulionio, kuris man pasakojo, kad apie 1905 mt. matęs Šešuolių apylinkėje, kaip gandrai, sustoję ties keliu, tykoję per tą kelią kitur besikraustančiusias gyvates: vieną po kitos riję. Pataikęs rasti paukščio arba kito kurio nors gyvulėlio gūžtą, jisai be jokio varžymosi suėda kiaušinius, išsmau­gia mažyčius paukštelius ir kt. jauniklius. Žinduolių daugiausia nuo jo nukenčia pelės, pelėnai, jaunikliai kiškiukai ir kt. Bendrai imant, gandras tektų pavadinti plėšriuoju paukščiu, nes augalinį maistą jisai tiktai atsitik­tinai paliečia; ragauja jisai ir dvesienos, bet iš jos daugiausia išlesa vabz­džių vikšrus. Daugelis kas net linkę jį grobuonių, nesąžiningu ir net kenks­mingu žmogui paukščiu vadinti. Paprastai gandrui prikasama tie patys elgesiai ir neleistino medžiojimo nusikaltimai būtent: jį priglaudusios so­dybos atsitiktinas padegimas, nuodingųjų gyvačių gandralizdžio apylinkė­je mėtymas ir naudingų žmogui gyvulių darkymas. Tiesa, kad gandrai pataiko atnešti neužgesusį nuodėgulį savajan lizdan, viršum kurio nors tro­besio sukrautan, ir tuo žmonėms netikėtą nelaimę padaryti. Taip pat atsi­tinka ir apsvaigusią gyvatę gandralizdžio sodybos apylinkėje pamesti, o vaikai bežaisdami kieme, suranda pamestąją gyvatę, pradeda jąją vartyti ir susilaukia nuodingųjų jos dantų kandimo.

Naudingų žmogui gyvu­lių gandras lesa dobilų laukuose bites; vienas medžiotojas sakėsi man, kad kartą radęs nušautojo gandro viduriuose 150 bičių, kurios buvusios dar nesuvirškintos. Bereikalingai nukenčia nuo jo ir žuvys, kurias jisai be jokio varžymosi gaudo visuose gėluose vandenyse. Daugelis kas negali dovanoti gandrui gaudymo varlių su rupūžėmis, kurios naikina kenksmingus žmogui vabzdžius ir žalčius kurie taip pat esą naudingi žmogui. Medžiotojai prikiša gandrui kurapkų, kiškių ir kt. medžiojamųjų gyvulių jau­niklių naikinimą, įvairių laukinių paukščių ir paukštelių lizdų kraustymų ir t.t., o sodžiaus moterys pyksta už neatsargiai, gandro nutvertus ir sulestus ančiukus, viščiukus ir kt. jauniklius naminius paukščius. Be to, gandro priešai pabrėžia, kad pelių jisai nedaugiausia sugaudąs, ypatingai belankydamas šlapias vietas, kurių pelės vengią. Visa tai, gandro priešų nuomone, ir sudarą pakankamai progos tvirtinti, kad gandras žmogui ne tiek naudingas, kiek kenksmingas esąs paukštis. Bešališkai spręsdami gandro reikšmės žmogui klausimą, turėtume suminėti, kad Dr. V. 0lfesas, išskrodęs 19 gandrų, jų skilvy surado: 8 laukines peles, 13 kurmių, 131 smilkiniuotąją varlę, 3 žaliąsias varles, 3 rupūžes, 4 driežus, 1 rupūžėlę –  kvarklį, 1 kartą paukščio liekanų, 2 kartu kiaušinio kevalų, 1 kartą žuvų liekanų, 1394 įvairių vabalų (žiogų, medinių vabalų ir kt), ir 133 kopūstinio drugio vikšrus. Šitie daviniai lyg ir leidžia tvirtinti, kad, nauda, gandro žemės ūkiui daromoji, lygi nuliui. Kai kurie medžiotojai, tuo rem­damiesi, linkę esti net slapčiomis gandrus naikinti; žinoma, mėginimas slapčiomis gandrą naikinti, jo priešų argumentu net kitų kraštų pavyz­džiais nesustiprina.

Paklausykime dabar, ką sako gandro draugai. Visų pirma, jie lin­kę manyti, kad jau gyvačių ir pelių naikinimas atsveria visus gandro nu­sikaltimus. Varliu naikinimas taip pat didelio nusikaltimo nesudarąs, nes varlės juk gaudo sliekus ir t.t. Be to, tenka atsižvelgti į nuolatinį gandro nykimą, jo stovyklos gražumą, šeimyninio gyvenimo pavyzdingumą. Ži­nomas lenkų ornitologas W. Taezanowski‘s, minėdamas gandro naudos klausimą, sako: „Pastaruoju metu pradėta jį vadinti žalingu ir per­sekioti už smulkių žvėrelių, žuvų, paukščių kiaušinių ir smulkiu jauniklių rijimą. Palyginus tačiau tą naudą, kurios jisai suteikia — naikindamas peles, nuodingas gyvates, skėrius, ir varles, kurios gaišina žuvų ūkį, — su maža ką tereiškiančia prieš tai suminėta žala, naudingumo reikšmė gero­kai prašoka. Vyriausiąjį jo maistą sudaro varlės; visos kitos būtybės, ku­rių jisai nesišykšti, nes suryja net kurmį, tenka pripažinti tiktai papildo­momis; prie namų augintas, tačiau kaip įpranta prie kito maisto, dažnai varlių ryti visai nenori.

Apie kitus sumetimus gandrą saugoti prakalbėsime vėliau, o da­bar pasakysime tiek, kad daugumas mūsų sodiečių gandrą gerbia ir lau­kia jo atskrendant.

Betvarkydami gūžtą, gandrai pradeda rūpintis šeimyniškais reikalais. Šitie jų rūpesčiai pasireiškia tuo, kad abudu gandru giedriomis dienomis aukštai skraido, nusileidžia lizdan, vėl skraido ir linksmai kalena. Paskum patelė deda sutvarkyton gužton kiaušinius, kurių paprastai, dedama 2-5, bet dažniausiai 4. Gandro kiaušiniai dideli (73 mm. ilgumo, 52 mm. pla­tumo), baltos spalvos, blizgančiu ir grūduotu kevalo paviršiumi; jų svoris siekia ligi 120 gr. Sodiečiai gandro kiaušinius, didumo ir pavidalo atžvil­giu, lygina su naminės žąsies kiaušiniu. Padėjus kiaušinius, patelė juos peri, o patinas, kuris patelę labai myli, perėjimo metu pristato jei maisto, saugo nuo tokių pat gandrų – priešų puolimo ir laisvomis nuo maisto rinki­mo valandomis, atsistojęs ant lizdo parkraščio, dengia ją nuo sąulės šviesos, sudaro savimi pavėsį.

Bet nevisuomet sekasi gandrams kiaušiniai laimingai padėti ir išpe­rėti: kartais jie patys kiaušinius per neatsargumą iš lizdo išmeta, kartais priešai juos išblaško, arba pasileidę sodžiaus pusberniai lenda iš smalsu­mo pasižiūrėti gandro lizdo ir ta pačia proga išima jo kiaušinius, arba pa­maino kitais, pav., vištos, žąsies ir kt. Paprastai, peri tiktai viena pate­lė, kuri pasižymi dideliu rūpestingumu ir nuo lizdo neskrenda, o patinas, kaip sakyta, atneša jai maisto, arba velka įvairios medžiagos, pav., ža­garų, velėnų, šiaudų ir kt., lizdui padidinti. Perėjimas trunka ligi mė­nesio laiko (apie 30 dienų), taip, kad Liepos mėnesį gandralizdy atsiranda nuo dviejų ligi keturių ir net penkių gandrelių. Minėtina, kad vienas ki­tas kiaušinis kartais pasilaiko kliugis, tokiu būdu ir išperėtų gandrelių skaičius gali būti mažesnis, negu kiaušinių buvo sudėta. Vėliau, pamaty­sime, kad sodiečiai prieš tai minėtą reiškinį mėgina saviškai aiškinti.

gandrai gandralizdyje - Baltasis gandras
Photo credit: Agustín Povedano on VisualHunt / CC BY-NC-SA

Jaunikliai gandreliai esti apaugę minkštučiais baltais, purvinokos spalvos pūkais ir, kas įdomu, snapą turi juosvą, kojas žemutes ir kiek rausvuman pasinešusias; vėliau jo kojos darosi tamsiai pilkos, gelsvumaų pasinešusios. Apie gandriukus tiek tenka pasakyti, kad jie nuo pat mažens sugeba, be jokio, senių pamokinimo, kalenti ir pasižymi dideliu ryklumu. Abudu seniu gandru, kai gandralizdy ima kalenti savo snapeliais ir kačių balsu kniauksėti, nuolatos alkani ir ko nors ryti prašą jaunikliai gandre­liai, turi daug rūpesčių: pamainomis nuo pat ryto vienas jų braido apylinkės balomis, vaikštinėja pievomis ir ieško maisto, o kitas tuo metu sauga jauniklius lizde, kad priešas jų neužpultų, kad tinkamos priežiūros ir pavėsio būtų ir t.t. Atsidėjęs pasek, kaip gandrai savaisiais jaunikliais rūpinasi, ir tikrai būsi sužavėtas jų pasiryžimu Pav., anksti rytą, saulei dar netekėjus, vienas senių skrenda maisto parnešti, o kitas tuo metu tupi sparnus apleidęs ant jauniklių. Kai saulė aukštokai patenka, tai vienas senių užstoja jauniklius iš saulėto šono. Jei priešai gandrai užpuola, tai ir antrasai senių puola savojo gandralizdžio gintų. Kai gandreliai paūgėja, tai abudu seniu skrenda jiems maisto ieškotų, bet toli nenuskrenda, kad turėtų galimumo, visuomet paskubėti jaunikliams pagalbon. Atneštą valgį arba vandenį seniai gandrai jaunikliams paduoda atrydami jį iš gurklio arba pamesdami čionai pat lizde.

Jauniklių gandrų maistą sudaro įvairūs smulkučiai gyvulėliai, pav., vabzdžiai, žuvytės, varlės ir kt; vėliau jiems tenka paragauti ir stambesnio grobio. Kadangi jaunikliai gandrai, kaip sakyta, pasižymi dideliu ryklumu, tai seniams gandrams, ligi jie juos užaugina, tenka gerokai grobio pri­nešioti, daugybė varlių išgaudyti, o aplinkui gandralizdį esti primėtyta visokių liekanų ir gausiai, priteršta mėšlo. Žinoma, sunkoka ėsti gandrams: sausais metais didelė šeimyna išpenėti, nes vabzdžiais jauniklių nenušersi; lietingais metais esti kas kita varlių nestinga, jaunikliai nesunku pasotinti. Rūpestingai senių prižiūrimi, jaunikliai gandrai auga, diena dienon darosi didesni, toki stiprūs, kad dviejų savaičių amžiaus sulaukę ima sto­viniuoti gūžtoje, o pagyvenąs visą mėnesį, jau sugeba ir ant vienos kojos pa­stovėti. Paūgėję, jie ne tiktai gūžtoje pastoviniuoja, bet ir jos pakraščiais mėgina vaikščioti. Apskritai, visas jaunų gandrelių gyvenimas gandralizdy trunka apie pusantro mėnesio. Prisiartina rugiapjūtė, seniai gandrai, vaizdžių sodiečių išsitarimų, pamatą sustatytas laukuose gubas, prisimeną bsiartinančiąją kelionę šiltuosna kraštuosna ir pradeda varyti jaunuosius gandrus iš gandralizdžio: jie, girdi, norį tuo parodyti, kad jaunikliai gand­rai patys galį pasieškoti maisto ir turį pasiruošti tolimai kelionei. Kiti sodiečių vėl taip protaują, kad gubos esančios reikalingos jaunikliams, gandrams pasistoti.

Pasižiūrėkime tačiau jaunikliu gandrų pirmųjų mėginimų paskristi, kuriuos jie daro labai atsargiai. Bemėgindami skristi, jauni gandrai, tai vienas, tai kitas atsistoja ant lizdo krašto, pradeda vėsenti sparnais, tripsi vietoje ir tarsi šoka, bet pasileisti skristi bijo. Galop, drąsesnis jų pasi­šokinėdamas pakyla aukštyn ir vėl krenta stačiai gandralizdin. Kai jau sugeba kiek paskristi, tai apskrenda aplinkui lizdą ir nutupia kur nors ant stogo arba kitos pakilesnės vietos. Taip beskraidydami iš gandraliz­džio stogan ir nuo šito stogo kitan besileisdami, nuolatos besipratindami ir pustrečio mėnesio amžiaus sulaukę, jauni gandrai tiek sutvirtėja, ir iš­moksta skraidyti, kad gali ruoštis tolimon kelionėn.

Sulaukę nakties jau­ni gandrai dažnai ir ilsisi ant stogų, o dienos metu vaikštinėja balomis, pievomis, laukomis ir kartu su seniais medžioja. Peiktini kai kurie so­džiaus gyventojai, ypatingai piemenys ir pusberniai, kurie turi blogą pa­protį pradėjusius skraidžioti gandrus visaip skriausti, juos gaudyti, o jei nepagauna, tai akmenimis juos svaido. Besvaidomi akmenimis jauni ir neprityrę gandrai netenka sparno arba susilaukia pamuštos kojos. Ten­ka paminėti, kad kai kuriu, gandrų poros lieka bevaikės arba, kaip sodie­čiai spėlioja, nenori blogais metais jauniklių perėti. Šitas spėjimas neturi jokio pagrindo, nes bevaikes gandrų poras dažniausiai sudaro jaunikliai gandrai, kurie, pradeda vėliau daugintis.

Artinasi ruduo, gandrai vis didesniais ir didesniais būriais pradeda burtis ir ruoštis kelionėn šiltuosna kraštuosna. Tatai vyksta Rugpjūčio gale, apie šv, Baltramiejų (VIII. 24,). Vaizdžių sodiečių protavimu, gand­rai susiprantą, kad žiema nebetoli, būsią alkana ir šalta jiems pas mumis gyventi, užtat jie ir pradedą tartis apie savąją kelionę ir, galop, išskren­da. Gandrų būriai, prieš kelionę šiltuosna kraštuosna, pradeda darytis iš anksto, vos jaunikliai pradeda skraidyti. Iš pradžių dienos metu artimo­je baloje arba palaukėje gali pastebėti nedidelius jų būrelius, po 20 — 30 galvų; vaikštinėdami jie gaudo varles, o naktį skrenda artiman, miškan ir sutupia medžiuosna. Taip jie išvaikšto kokias 5—10 dienų. Galop, atsi­kėlęs kurį nors rytą netikėtai sužinai iš namiškių, kad kurioje nors palau­kėje arba pamiškėje, kalnesnėje vietoje pasirodė didžiulis gandrų būrys: 200 – 300 galvų ir daugiau. Nusileidę iš kelionės kurion nors vieton, gand­rai esti visai nebailūs, vaikšto vienas paskum kitą ir ieško maisto. Pavaikštinėję keletą arba ir daugiau valandų, jie pakyla aukštai ir skrenda to­liau. Kartais šituose gandrų susibūrimuose, kuriuos sodiečiai vadina „gandrų seimais“, kyla peštynių ir vaidų, kuriuose silpnesni gandrai nu­kenčia. Pabaidęs toki gandrų būrį, girdi, kaip nuo jų skridimo oras pra­deda, nelyginant viesulo sujudintas, ūžti. Kelionėje šiltuosna kraštuosna gandrai skrenda tiktai dienos metu, labai aukštai ir virtinėmis, ku­riose ypatingos tvarkos nepalaikoma. Sulaukę nakties nutupia pasilsėtų medžiuošna.

Rudeni ir kitu metu susirenkančius gandrų būrius, kylančias juose peštynes mūsų sodiečiai žino ir savaip aiškina; būtent, gandrai įvairiomis progomis darą seimus, kuriuose teisią nusikaltusius tokius pat gandrus, tariasi prieš kelionę šiltuosna kraštuosna, renką „gandrų karalių“ ir kt. rei­kalus tvarką. Būtinai šituose gandrų seimuose dalyvauti turįs ir dalyvau­jąs juodasai gandras, kuris einąs teisėjo pareigas; visas gandrų susirinki­mas kalenąs snapais, vėsuojąs sparnais, o juodasai gandras ramiai visa klausąs ir paskum teisiąs. Bausmė esanti skiriama įvairi: nusikaltėlis tu­rįs pakilti oran arba aukštan medin ir kristi suglaustais sparnais žemėn, nusikaltėlis turįs įkišti galvą dvišakan medin ir patsai pasismaugti arba kiti gandrai jį arklio ašutais, ir plaušomis medyje pakarią, nusikaltėlis turįs likti visai žiemai ir nuo šalčio žūti arba kiti gandrai vietoje jį tuojau sukapoją. Paminėtos bausmės esančios skiriamos už įvairius nusikaltimus, pav., ųž gandralizdžio, padėtu kiaušinių arba išperėtų jauniklių nuo prie­šo, kurio nors plėšraus paukščio, negynimą arba už mėginimą pasprukti iš „kovos lauko“ nuosavam kailiui išgelbėti. Taip pat gandrai smarkiai kandžią, mūsų sodiečiu įsitikinimu, nusidėjusius prieš ištikimumą šeimy­nai. Šiuo atsitikimu nuolatos kartojama vienas ir tasai pats įvairių varian­tų pasakojimas. Buvęs girdi, gandralizdis, gandrienė perėjusi gandriukus, pakišę pusberniai jai naminės žąsies kiaušinį (kiti sako; vištos, strazdo ir kt., atsiradęs gandralizdy ne gandrų giminės jauniklis, gandras patinas kelias dienas pražuvęs, suskridę daug gandrų ir juodasai gandras buvęs, padarę teismą, nuteisę gandrienę žūti ir privertę ją kristi suglaustais spar­nais žemėn (kiti pasakoja, kad pasmaugę, užkanoję ir t.t.), Mano moki­nys R. Jankauskas užrašė tokį pasakojimą (Rinkūnų km., Pum­pėnų vi., Panevėžio ap.): „Piemuo, matydamas šeimininko kluone gandralizdį, vieną kartą sumanė įkelti naminės žąsies kiaušinį. Sumanęs taip ir padarė. Kai gand­rienė išperėjo gandriukus, senis gandras pamatęs kažin kokį, nepaprastai rėkiantį, paukštį, liūdnas išskridęs. Šeimininkai visa tai matė. Praslinkus trims dienoms, sugrįžo senis gandras su juodais gandrais. Tai būta tei­sėjų. Gandrienė, pamačiusi svečius, nieko nelaukdama pati išskridusi iš lizdo ir ilgai aplinkui tą medį skraidžiusi, o svečiai netoli jos skraidę. Ga­lop, gandrienė išsikėlė labai aukštai ir susinėrus sparnus, pasileido že­mėn: akies mirksnyje krito nebegyva. Vienas svečių tuomet įskrido liz­dan, žąsiuką išmetė ir visa tai padaręs nuskrido. Pasilikusius našlaičius užauginęs senis gandras“. Įdomu, kad žinomas rusų ornitologas M, Menžbir’as mini panašų dalvką: „Įdomus, faktas, kad patelę, kuriai buvo pa­kišti perėti vištos kiaušiniai, kiti gandrai užmušė, iki viščiukai išsiperėjo“ (Pticy Evropy 266 p.).

gandrų būrys - Baltasis gandras
Photo credit: fturmog on VisualHunt.com / CC BY-NC-SA

Pasakoja sodiečiai ir tai, kad rudenį prieš kelionę šiltuosna kraštuosna gandrų daromuose susirinkimuose visi susirinkusieji sustoja tvar­kingai, eilėmis kur nors aukštesnėje vietoje; juodasai gandras — suprask, karalius, arba teisėjas, — apeinąs visus gandrus ir tikrinąs, ar visi gandrai pakankamai esą stiprūs tolimai kelionei, ar nesudarysią sunkumų kitiems skristi; silpnuosius paliegėlius išrenkąs ir paliekąs žūti nuo žiemos šalčių arba suduodąs jam snapu, ir tatai esąs ženklas kitiems gandrams pul­ti nuteistąjį ir jį užkapoti. Kiti sodžiaus žinovai tvirtina kitaip, būtent, kad paliekamasai gandras primušamas tyčiomis, kad jisai negalėtų skristi ir būtinai pas mumis liktų tokiais sumetimais: viena — tenką atsilyginti, auką palikti už gandralizdžio padarymą, kita — reikią turėti žinių, ką da­rą pas mumis žmonės per žiemos šalčius, trečia — paliekamasai gandras sudarąs savotišką maisto atsargą pavasariui; mat, atskridę, alkani gandrai, neturėdami ko lesti, atrastąjį palikuonį sukapoją. Nuspręstųjų palikti žie­mai gandrų likimas esti nevienodas, vienus jų gandrai tiktai primušą ir ap­svaigintus palieką, kitus palieką pririštus plaušomis prie medžių ir taip pametą, trečius negyvai užkapoją ir t.t. Likimas tų gandrų, kurie palie­kami pas mumis žiemai, esą įvairūs. Vieni sodiečių reiškia nuomonę, kad išvargę žiemą, jie tampa kitą pavasarį gandrų karaliais, teisėjais; kiti sako, kad savąjį karalių gandrai renka, rudenį. Daugelis tačiau sodiečių tvirtina priešingai, būtent, kad paliktasai gandras turįs nuo šalčio žūtį, o jei gailestingieji žmonės nuo bado ir šalčio mirties jį išgelbėja, tai atskri­dę pavasarį gandrai gyvąjį palikuonį tuojau pripažįsta ir snapais užkapoją arba kitaip nužudą; tenka sodžiuje ir tokių tvirtinimų išgirsti, kad palik­tasai gandras, pajutęs pavasarį, sugrįžusius gandrus, patsai galą pasida­rąs: puoląs besikūrenančion krosnin, kišąs galvą dyišakin medin ir t.t. Ma­no mokinys P. Karosas nugirdo tokį pasakojimą, kuris buvęs Kiūčių sd., Piniavos vi., Panevėžio ap.: „Gyvenęs paliegęs starkus. Tikrai neatmena, ar jis nuo prigimimo toksai buvo, ar kas sužeidė. Rudeniui atėjus, kai starkai rengės išskristi, ir jis kartu su jais maklinėjo. Tame kaime buvo lizdas. Visi išskrido, o jis, kiek pamėginęs, skristi, paliko ant lankos. Artinantis šalčiams, jis prisiartina prie triobų. Galų gale įėjo į kiemą ir priprato prie vištų. Kartu su vištomis lošdavo ir kartu nakvodavo. Atėjus pavasariui, kai atskrido starkai ir pradėjo kalenti, jis pradėjo dairytis ir per tvorą išskrido į lauką. Po balas varlinėjo kiti starkai. Kaip tik jį pamatė, tuojau priskrido pilna bala starkų ir bent kelias valandas klegėjo. Po to, sugriebę ir nusinešė į krūmus. Paskiau jį atrado pakartą. Jis buvo taip susuktas žabais, kad net sunku buvo išimti“.

Rudeniniai gandrų susibūrimai sukelia žmonėse ir daugybę kitų kalbų, ypatingai tuo atsitikimu, jei gandrai susipeša: sodžiaus žinovai turi progos tvirtint, kad būsią blogi metai, prasidėsiąs karas ir t.t.

Visuose šituose mūsų sodiečių pasakojimuose bei protavimuose tiek teisybės, kad gandrai rudenį būriais išskrenda, kad jie tarpu savęs (dėliai maisto stokos) susipeša ir vienas kitą sukapoja ir kad kai kurie gandrai žiemai neišskrenda. Priežasčių dėl ko jie neišskreda, gali būti įvairių, pav., pajėgų menkumas, kūno sužalojimas ir kt. Paliegėlius gandrus, pav., iš­kritusius iš gandralizdžių jauniklius, negalėjusius išskristi šiltuosna kraštuosna ir lankomis beslankinėjančius, gailestingos širdies žmonės kartais pasigauna, parsineša namo ir juos gydo, pav., pamuštą sparną karklo žie­vėmis pariša, prieglaudos kur nors kūtėse suteikia ir pašeria. Tokiems namie laikomiems gandrams tinka duoti varlių, duonos, bulvių. Pataisę sveikatą ir sulaukę pavasario tokie gandrai palikuonys ramiai namus pa­lieka ir grįžta prie savųjų. Minėtas rusų ornitologas Menzbiras rašo: „Pa­sakoja, kad vienos gandro poros patelė tris žiemas palikdavo Europoje, o tuo metu patinas kiekvieną rudenį išskrisdavo ir kiekvieną pavasarį grįž­davo prie savosios draugės. Galop, ketvirtaisiais metais ir patinas atsisakė nuo savosios kelionės ir tokiu būdu porelė tris metus išgyveno sėslių būdu. Vėliau paaiškėjo, kad patelei kliudė išskristi jos turėtoji žaizda“.

Kaip pavasarį gandrai, atskrisdami iš šiltųjų kraštų atneša pusdie­nius, taip rudenį išskrisdami jie juos išneša; jei šeimyna nesiliauja jų pra­šiusi tai griežta šeimininkė visuomet atkerta, kad gandrai, girdi, jau išskridę ir pusdienius išnešę.

Būdo atžvilgiu gandras protingas ir nebailus paukštis. Jei jisai pavojaus savo gyvybei nejunta, tai visai arti prie žmogaus prieina ir šieną lankoje vartant, grėbliakočio atstumu ryja jam pametatas varles. Pama­tęs šunį, tuojau pakyla aukštyn. Gaudyti gandras tenka atsargiai, nes nuo priešo ginasi ir stengiasi kirstelėti snapu. Minėtina, kad dvi gandrų šei­mynos artimoje kaiminystėje nesugyvena ir nuolat pešasi; sodiečiai dažnai daro tokiems mušeikoms teismą ir kaltininką nužudo. Iš gandrų gabumų minėtinas jo paprotys kalenti. Daro jisai šitaip: nulenkia galvą ir vėl ją užriečia, kaklą visaip sukioja; kaip visato padarinys girdėti jo kalenimas. Be to, gandras moka šnypšti. Miega stovėdamas ant vienos kojos ir paki­šęs snapą po sparnu. Skridimo metu gandras kaklą ištiesia į priešakį, o kojas užpakalin ir taip skrenda. Kai kas mėgina gandrą prisijaukinti, ypatingai pasigavęs tokį gandrą, kuris paliko rudenį. Bet nevisuomet ta­tai pavyksta.

Kaip minėjau, gandrui žmonėse reiškiama didelės meilės ir pagar­bos, kuri kartais susijusi net su baime kuo nors gandrui nusidėti. Jei gandras įsigyvena bet kurioje sodyboje, tai namai viršum kurių jisai liz­dą susikrauna, tampą laimingi, nes sodybos savininkui visi gyvuliai seka­si auginti; arkliai einą rankon, jo namai išvengią visokių nelaimių ir pavo­jų, pav., perkūnas tokių namų netrenkiąs, gaisras niekuomet neatsitinkąs ir t.t. Kitur manoma, kad gandras net tuomet ūkininkui laimę pranašau­jąs, kai atskridęs ant kiemo ties klojimu sustojęs ir pranašaująs, kad jo aplankytame klojime tais metais pilna būsią rugių. Tačiau kitose apylin­kėse, pav., dzūkuose, pabrėžiama, kad gandras (busilas) tiktai tuomet laimės namams suteikiąs, kai peris juose savuosius jauniklius. Daugelis sodiečių net tokią mintį pareiškia, kad gandras esąs šventas paukštis ir kai jisai kurioje sodyboje įsigyvenąs, tai iš tenai turį visos piktosios dvasios išeiti. Prietaringi žmonės užtat ir daro įvairią pastangų prisivylioti gand­rus savojon sodybon. Geriems žmonėms gandras esąs geras ir laimės su­teikiąs, o už blogus darbus keršijąs, pav., sudeginąs namus, gyvatėmis apleidžiąs ir t.t. Gandras užmušti didelė nuodėmė, kurią papildžius, kalti­ninko liekanti amžinai užmerkta ta akis, kurią jisai gandrą šaudamas bu­vo primerkęs, šovusioji ranka nudžiūstant, namai sudegą, gyvuliai dvesią ir t.t. Prietarais tikįs ir senovės tikėjimo liekanomis gyvenąs sodietis už­tat net nedrįsta pagalvoti apie gandro nušovimą arba kurį jo naikinimo būdą. Reikia manyti, kad šita pagarba, kurią mūsų sodiečiai reiškia, gand­rui, turi kurio nors ryšio su senobinės lietuvių religijos liekanomis.

Galop, duoda progos taip manyti ir visiems žinoma pasaka apie gandro atsiradimą, kurios trumpas turinys toks. Eitą kartą smarkiai var­giną žmones visokius bjaurybės, būtent, varlės, gyvatės ir kt. Pradėję žmonės Dievui tomis bjaurybėmis skųstis. Surinkęs Dievas tąsias bjaury­bes maišan, padavęs tą maišą žmogui, kurio vardas buvęs Jonas (kitur sa­koma Stanislovas) ir liepęs nešti ir paskandinti vandeny, bet tiktai prieš tai uždraudęs atrišti maišą ir žiūrėti, kas maiše padėta. Benešdamas mai­šą tasai vyras (kiti sako, kad tai buvusi moteris) pavargęs, atsisėdęs pasil­sėti ir jam parupę pažiūrėti, kas tam maišan padėta. Atrišęs maišą, ir vie­na bjaurybė šmukšt ir išlindusi. Pradėjęs pabėgėlę gaudyti, o tuo metu ir kitos išbėgusios. Nuliūdęs ir susirūpinęs grįžęs tasai vyras pas Dievą, ku­rį radęs krosnį bekūrenantį, ir pasisakęs nelaimę. Dievas smarkiai supy­kęs, nutvėręs iš krosnies nuodėgulį ir šėręs juo nusikaltėlį, kuris tuojau pavirtęs gandru ir nuo to meto tebenešiojąs nugaroje juodą lopinį. Rasi galėtume tuo būdu paaiškint pagarbą gandrui, kad čionai reiškiama užuo­jauta nelaimingam žmogui kuri Dievas nubaudė už jo nuodėmes.

Galop, mėgsta sodiečiai gandrą ir už jo didelį ūgį, gražų, pavidalą, mokėjimą pakalenti ir ant vienos kojos pastovėti, rimtą vaikščiojimą. Vie­nų žodžiu, gandras, sodiečio supratimu, yra ne tiktai jo sodybos globoto­jas, bet ir pagražintojas: užtat ir tenka jisai visiems mylėti. Į didelius išprotavimus apie, neva, gandro daromąją žemės ūkiui žalą, sodiečiai ne­sileidžia. Girdi, gandras javu nemindžioja, pievų nebraidžioja, o kad var­les gaudo, tai tuo tiktai gera žmonėms daro, nes ir varlės ir gyvatės, so­diečių supratimu lygiai negeri gyvuliai, kuriuos reikia naikinti.

Tiesa, sodietės kartais pareiškia priešingo pobūdžio nusistatymą, ir sako, kad gandras esąs nenaudėlis. Suprask, jos negali jam dovanoti nu­nešto žąsiuko, viščiuko arba nutvertos siūlų tolkos, kurią gandras suvarto­ja gandralizdžiui pataisyti. Be to, šeimyninis gandro gyvenimas mūsų so­diečiams taip pat gerą sudaro pavyzdį, kuriuo ir žmonės raginama sekti. Atsiminkime, kad ir krikštynose mūsų sodiečiai gandrą prielankiai mini ir už vaikų „atnešimą“ jam dėkoja. Įdomią pastabą iš žemaičių patyrimo man pasakė prof. I. Končius, kuris girdėjęs savo tėviškėje sakant: „Jei eini svetimame krašte ir nori gauti nakvynę, — prašykis prie to ūkininko, kur gandras peri, kur karveliai laikosi, — geri žmonės tavęs nenuskriaus“.

Skrendantis gandras - Baltasis gandras
Photo credit: emmapatsie on Visualhunt / CC BY-NC-ND

Pamatę gandrą, pavasarį sodiečiai tris kartus virsta kūlio, nes tuo­met būsiąs greitas ir viskas tais metais seksis, pav., rasi ką nors pamesto, nieko savo nepamesi ir t.t. Taip pat kreipia sodiečiai dėmesio net į tai, kaip ir ką darant gandras pirmą kartą pavasarį buvo pastebėtas: stovintis ar skren­dantis ir t.t. Jei pamato pirmą kartą stovintį arba lizde tupintį, tai ma­no, kad tai esąs blogas, nelaimės ženklas: visus metus vietoje stovėsi, indus daužysi, baisus tinginys būsi, silpną sveikatą turėsi, sirginėsi ir nie­kur toli nekeliausi; jei pamato jį skrendanti, tai mano, kad tai esąs geras, laimės ženklas: visus metus bėginėsi, indus nedaužysi, darbų nestigs ir jie gerai seksis, sveikas būsi, turėsi progos toliau nuvažiuoti ir gyvenimo pasimokyti. Kiti suminėtą spėjimą kitaip aiškina: jei gandrą pirmą kartą girdi, pamatysi į galvą, tai visus metus būsi protingas, į uodegą — tinginys, į šoną — puodus daužysi, į sparną — greitai iš tų namų išlėksi į kojas — būsi labai greitas. Apskritai, gandro elgesys duoda progos mūsų sodiečiams įvairiai spėlioti apie oro atmainas, derlių ir kitus įvykius, pav. jei gandrai anksti pavasarį atskrenda, tai būsiąs geras pavasaris; jei vėlai — blogas; jei gandrai aukštai skraido arba pasistiepę ant vienos kojos stovi, tai bus giedra; jei gandras neša velėną arba mėšlą lizdan, stovi ant abiejų kojų, tai bus lietus.

Blogą ar gerą derlių busiant sodiečiai spėja iš to, ką gandrai meta iš lizdo: kiaušinį ar gandriuką, Ppagrindą šitam spėjimui sudaro dažnas atsitikimas, kad per neatsargumą gandrai išmeta iš lizdo kiaušinį, arba gandriukai, nesugebą dar skraidyti, patys iš jo iškrinta. Prietaringų sodiečių manoma, kad, jeigu gandras išmeta kiaušinį, tai turįs būti labai geras derlius, vadinas, geri metai, o jeigu vaiką išmeta, tai turįs būti nederlius, vadinas, blogi metai; dideli lietūs, didelė sausra ir badas. (Kitur tvirtinama atvirkščiai: kiaušinį išmeta — blogi metai, gandriuką — geri metai).

Paklausti, kodėl taip gandras daro, sodiečiai atsako, kad gandras, girdi, nujaučiąs blogus metus ir nusimanąs, kad daug vaikų negalėsiąs išmaitinti. Kiti vėl taip šitą reiškinį aiškina, kad gandras, girdi, būtinai turįs vaikus poromis užauginti, užtat ir metąs nuliekamąjį kiaušinį, o jei atsitinka, kad jisai išperiąs tris arba penkius gandriukus, tai ir nuliekamąjį vaiką išmetąs arba nusinešus jį miškan ir tenai nužudąs. Priduriama dar ta pastaba, kad kiaušinį gandrai patys su sava žinia išmetą, o gandriuko išmetimas, prieš jį įvykdant esąs aptariamas gandrų susirinkime, kurie iš plačios apylinkės suskrendą įvykio vieton. Žinoma, suminėti sodiečių spėliojimai neturi jokio pagrindo, nes kiaušinių arba gandriukų iškritimas galima butų paaiškinti ir atsitiktinumu arba nelaimingu įvykiu, kurio priežastis gali būti gandrų kautynės ir kt. Tąja pačia proga pažymėsime, kad gandrų kautynės — sodiečių supratimu — pranašaujančios karą, kiti sako, kad gandrų kautynės tiktai tuomet pranašaujančios karą, jei vykstančios gandrams dideliu būriu susirinkus.

Baltasis gandras peri jauniklius beveik visoje Europoje, Šiaurinėje Airiškoje, Mažojoje Azijoje ir kai kuriose kitose Azijos šalyse. Rodos, daugelyje Pietinės ir Vakarinės Europos kraštų, pav., Prancūzijoje, jisai gerokai apnykęs, taip pat jo stinga Britanijos salose ir žymioje Rusijos daly, ypačiai šiaurės linkui; juodasis gandras pamaino jį šiaurinėse srityse, o Amūro ir Korėjos, kraštuose gyvena kita gandrų rūšis, kuri žymi juodu snapu ir baltais žiedais aplinkui akis. Žiemoja baltasis gandras Pietinėje Afrikos daly ligi Sudano. Keliai, kuriais jis pasiekia žiemojimo vietas, tiksliai sužinoti žieduotųjų gandrų pagalba.

Grįžtant į baltojo gandro nykimą, kuris pastebimas daugely kraštų, reikia pasakyti, kad to nykimo priežastys spėjamos įvairios. Vieni mano, kad kaltas esąs kai kurių kraštų gyventojų nevaišingumas gandrui, kuris nemėgsta, kad kas nors ramųjį jo gyvenimą drumstų ir keliasi kitur gyventų, jei kas ima jį medžioti, jo lizdą liesti ir t.t Kiti spėja, kad neigiamai veikią gandrų kiekybei sausinimo darbai, kurie pas mumis plačiai vykdomi. Galop, tvirtinama taip pat, kad daugelis gandrų žūsta pakeliui į šiltuosius kraštus ir grįžtant iš jų. Šiaurinėje Afrikoje, kurioje plačiai esą kovojama su skėriais įvairiais nuodingais preparatais, pririję užnuodytų skėrių, gandrai dvesią ir jų skaičius einąs mažyn. Kuri suminėtų priežasčių visu daugiausia neigiamai veikia gandrui, sunku pasakyti. Gana to, kad pastaruoju metu pastebėtas jo mažėjimas Vakarinėje Europoje ir kraustymasis vasarai gyventi toliau į rytus.

Lietuvoj baltasis gandras pelkėtose, šlapiose apylinkėse dažnai sutinkamas paukštis. Kai kurių apylinkių gyventojai taip pat tvirtina, kad gandrų jų krašte kasmet pradedą rodytis mačiau; priežastys nurodomos nevisai tikslios: girdi, skardinį stogą vieton šiaudinio uždengė ir panašiai.

Jau ir iš šio straipsnio matyt, kad ne visur Lietuvoj gandras vadinamas vienu vardu ir kai kur jis vadinamas dar garniu, gužučiu ir starkum. Bet gandras Lietuvoj turi ar turėjo dar ir daugiau pavadinimų, kaip antai: gužas, busilas ir net dar kitokiu. Prieš dešimtį su viršum metu Baselio profesorius filologas Maksas Niedermann‘as visus lietuvių kalboj vartojamus gandro vardus padarė objektu studijos „Die Namen dės Sforches im Litauischen“, įdėtos knygose: Festgabe Adolf Kaegi Von Sehulern und Freunden dargebracht zum 30. September 1919. Frąuenfeld. Čia tat iš gyvos žmonių kalbos į ir spausdintų senų lietuviškų raštų surinktieji gandro pavadinimai išnagrinėti ir filologiniu atžvilgiu.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Solve : *
28 − 1 =


Įrašai kategorijoje

apalai 480x384 - Šapalas

Šapalas

J. Elisonas “Kosmos” 1935 m. Šapalas pažinti ir nuo artimų jam žuvų,
tulžys virš upės 480x384 - Tulžys

Tulžys

J. Elisonas, “Kosmos” 1931 m. Jei kas paklaustų, kuris mūsų krašto paukštis
Starkis 480x384 - Starkas

Starkas

Starku vadiname apyretę mūsų šalies žuvį, kuri priešakine savo kūno dalimi (galva)
Kielė baltoji foto 480x384 - Kielė baltoji

Kielė baltoji

Kielė baltoji visiems pažįstamas, gražus ir malonus paukštelis, kuriam daugelis žmonių turi
Kuolingos foto 480x384 - Kuolinga

Kuolinga

Vienur kuolingomis, kitur kūlindimis ir žiūrliais vadiname didelius ir gražius — tilvikų
Eiti į Viršų