Apie slieką

Apie slieką

K. Sčesnulevičius, “Medžiotojas” 1939 m.

Kiekvienam meškeriotojui gerai pažįstamas šis nekaltas gyvūnėlis, tiek daug naudos ir malonumo duodąs meškeriotojams. Beveik kiekvienas meškeriotojas pradeda meškerioti „ant slieko“, nes, greta musės naminės aukšlėms gaudyti, tai yra mėgiamiausias ir kartu populiariausias jaukas. Vasaros metu rytais matyti pavėsinguose pakampiuose meškeriotojus sliekus kasant: rimtais veidais, susikaupę meškeriotojai kasa žemę, deda iškastus sliekus į dėžutes ir nešasi prie ramių ežerų bei sraunių upių ir, atsisėdę ramioj vietoj, užneria besiraitantį slieką ant vąšiuko ir užmeta toli nuo kranto, tarp tamsių žuvingų žolynų. Tikrai tuo momentu meškeriotojas negalvoja apie patį slieką, kuris vis tik turi gana įdomią biologiją.

Kartą paklausiau vieną vaikiną, kam žemėje yra sliekai. Jis atšovė man: „Tam, kad vaikai turėtų ką užkabinti ant meškerės vąšiuko.“

Bet taip nėra. Kad skaitytojai daugiau žinotų apie slieką, čia pateikiu kelius jo gyvenimo bruožus, naudingus meškeriotojams žinoti.

Nevarginsiu skaitytojo ilgais slieko vidaus organų aprašymais. Tik pažymėsiu, kad sliekas priklauso žiedinių kirmėlių klasei. Dėka stiprių išilginių raumenų ir trumpų, bet, palyginti, stiprių plaukų jis gali gana greit šliaužti savo urvuose ir ant žemės paviršiaus.

Sliekas minta mirusių augalų liekanomis ir tuo tikslu dažnai į vidurius pasiima puvenomis turtingos žemės.

Gyvendamas žemėje, jis padaro joje daug urvų per kuriuos į žemę lengvai patenka oras ir vanduo. Tuo būdu žemė įgyja geresnių augalams augti savybių. Savo laiku Darvinas buvo išdėstęs teoriją, kad dėka tūkstančių tūkstančius metų trukusio nuolatinio sliekų veikimo susidarė dabartinis Ukrainos juodžemis. Jeigu tokios didelės reikšmės gamtos gyvenime sliekas ir neturi, vis tik jo vaidmuo yra didelis, nes sliekas pagreitina augalinių dalių patekimą į gilesnius žemės sluoksnius.

Sliekas, kaip ir kiekvienas gyvūnas, alsuoja atmosferos oru, sunaudodamas deguonį. Alsuoja jis visu kūno paviršiumi. Deguonies sliekui daug nereikia; jis, kaip ir vandeniniai gyvūnai, gali netgi ištisus mėnesius gyventi vandenyje ir nepaskęsti. Bet be deguonies sliekas gyventi negali. Po smarkių lietų pakeliais matome daugelio sliekų paliktas išmatas ir dažnai gyvus ir negyvus pačius sliekus. Kodėl sliekai lietaus metu apleidžia savo gyvenamą žemę? Jie tai daro tik didelio vargo spaudžiami, būtent: dėl to, kad lietaus vandenyje esąs nedidelis deguonies kiekis yra sliekų greit sunaudojamas, ir jie, kad neužtrokštų, išlenda į žemės paviršių. Čia, bėgdamas nuo vilko, sliekas patenka ant meškos — jį užmuša dienos šviesa. Sliekas yra visiškai aklas, bet į šviesą taip smarkiai reaguoja jo odos paviršiuje esančios nervų ląstelės. Kad sliekas numirtų, užtenka spalių mėnesio dienos šviesos intensyvumo. Virš 30 laipsnių Celsijaus šilumoje sliekas irgi miršta.

Šios žinios apie slieką turėtų būt naudingos mūsų meškeriotojams. Norint turėti gerų, stiprių gyvų sliekų (tik ant tokių kariasi gera žuvis), reikia juos iškasus padėti į erdvią, purios, kiek drėgnos žemės pripiltą dėžutę, nelaikyti dėžutės saulės atokaitoje, bet paslėpti ją pavėsyje ir laikyti ją atdarą. Jei sliekai ima iš dėžutės smarkiai veržtis, tai tas reiškia, kad arba sliekui per šviesu, arba jam per šilta, arba jam trūksta deguonies.

Tad laimingo meškeriojimo su naujom žiniom! Nepamirškite slieko tris kart paspiaudyti, nes tai, sakoma, laiduoja pasisekimą.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
36 ⁄ 18 =