Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

vis - Apie šaudymą šratais

Apie šaudymą šratais

Medžioklės taktika

Kiekvieno medžiotojo ir šaulio – sportininko idealas — 100% pataikymų.

Kiekvienam medžiotojui svarbu gerai šaudyti ne tik dėl to, kad tas sudaro jam didelį malonumą medžioklėje ar sportiniame šaudyme, bet ir kitais sumetimais.

Aš turiu galvoje nelaimingus nevykusiai šaudytus gyvius: pabėga jie nuo tokio blogo šaulio sukruvinti, su sulaužytais kaulais ir kur nors miško tankumyne dėl gangrenos, pūliavimų ir baisių kančių liūdnai baigia savo dienas. Nei gydytojų, nei gailestingų seselių, nei vaistinių jie neturi, ir tik kartais lapė ar kitas kuris plėšrusis gyvis padaro jų kančioms galą.

Mes žinome amžiną tiesą, kad viskas, kas gyva, turi kada nors mirti. Bet, turbūt, nėra geresnės ir lengvesnės mirties už momentinę. Čia nesikankinama ilgas dienas ar net metus nuo ligų, nuo senatvės ar kitos kokios nelaimės. Tokia mirtis daug geresnė, negu nuo vanagų ar plėšriųjų dantų. Mes dažnai matome, kaip momentiniai miršta taikliai nušautas gyvis, net keletą kartų iš inercijos persivertęs per galvą, ar krisdamas akmeniu iš dangaus aukštybių.
Todėl manau, kad ir etikos sumetimais medžiotojai turi stengtis gerai šaudyti ir nedaryti gyviams nereikalingų kančių. Praktika parodo, kad, iš prigimties turėdamas šiokių tokių gabumų šaudyti, kiekvienas gali pasidaryti geru šauliu. Bet tam reikia ne tik praktikos, bet šiek tiek ir šaudymo teorijos žinojimo, laiko, darbo ir noro.

Kitos tautos daugiau turi lėšų, seniau gyvena savarankišką politinį gyvenimą, daugiau kreipia dėmesio į šaudymo sportą. Todėl jos ir šioje srityje pasiekė žymiai geresnių rezultatų. Pas juos, ypačiai vokiečius, yra ištisi tomai literatūros šaudymo teorijos ir praktikos klausimais. Pas mus, deja, tėra, berods, tik vienas vertingas šios srities veikalas, būtent: p. K. Svilo knyga „Šaudymo kultūra ir technika“. Bet ir šioje knygoje kalbama daugiausia apie šaudymą kulkomis, nors knyga rekomenduotina kiekvienam šauliui.

Kaip medžioklės sporto mėgėjas, norėčiau pasidalinti su savo kolegomis mintimis ir praktika, kurios įsigijau per ilgus medžiojimo bei sportinio šaudymo metus, ir žiniomis, kurių įsigijau iš visokios šios srities literatūros.

Manau, kad mano iškelti klausimai yra įdomūs ir aktualūs kiekvienam medžiotojui, ypačiai tiems, kuriems dėl įvairių priežasčių svetima šios srities literatūra neprieinama.

Medžiotojų tarpe yra įvairiausių nuomonių dėl šaudymo būdų; dažnai galima išgirsti nuomonę, kad, taikindami stačiai į gyvį, jie visados pasiekia gerų rezultatų, ir dėl to jokių užmetimų pirmyn nereikią. Pirmiausia sustokime prie klausimo, kokios reikalingos geram šaudymui sąlygos?

Svarbiausia sąlyga — tai geras šaulio matymas. Medžiotojas, už 60 — 70 žingsnių gyvio aiškiai nematąs ir negalįs savo matymo pataisyti dirbtinėmis priemonėmis, — niekuomet nebus geras šaulys. Taip pat niekuomet nebus geras šaulys žmogus, turįs svarbius psichinius ar fizinius trūkumus. Sunku ir manyti, kad žmogus, turįs chroninį rankų virpėjimą, būtų geras, ypač kulkinis, šaulys. Labai nervingi ir jautrūs žmonės šiame sporte sunkiai pasiekia geresnių rezultatų, nes tik ramaus būdo, tvirtų nervų ir tvirtos valios žmogus gali tikėtis pasiekti gerų šaudymo rezultatų. Norint šioje srityje pasiekti idealą, be viso to, dar reikalinga ir didelio noro, ištvermės, nemažų finansinių aukų.
Reikia savimi pasitikėti, o nepasisekimai, ypačiai pradžioje, neturi sudrumsti tokio šaulio nuotaikos, nes jie yra neišvengiami. Tų pačių ar dar geresnių rezultatų nė vienas šaulys negali kasdieną pasiekti, ir dėl laikinės atžangos nereikia nusiminti.

Norįs gerai šaudyti šaulys ne tik privalo būti fiziniai ir psichiniai sveikas, bet privalo turėti ir gerą ginklą bei geros municijos, privalo išeiti gerą šaudymo mokyklą ir nuolatos treniruotis. Tik išpildęs šias sąlygas medžiotojas gali pasidaryti, jei ne meisteris, tai nors I ar II rūšies šaulys. Įdomu, kad kartais, pasak vokiečių šaudymo autoritetų, šaulys, suradęs savo klaidas, per vieną dieną iš blogo gali virsti geru šauliu.

Šauliai paprastai kvalifikuojami meisteriais ir I, II ir III rūšies šauliais. Meisteriais skaitomi tie, kurie pasiekia 80—100% pataikinimų; I rūšies šauliai — 70—80%; II — 55—70% ir III — 40—55%. Šaulio klasė apskaičiuojama iš 50 taikinių. Šis skaičius yra pakankamas šauliui pažinti, nes toliau laimi ne geresni šauliai, o fiziniai stipresni, kurie be nuovargio gali tris dienas šaudyti 300 lėkštelių.

Gera šaudymo mokykla reikalinga prityrusio trenerio priežiūros. Treneris turi tuojau atkreipti kiekvieno šaulio rimtą dėmesį į taisyklingą kūno padėtį prieš šūvį. Su ta padėtimi šaulys turi visiškai suaugti: ji turi būti šauliui vienoda tiek stende, tiek ir medžioklėje. Šaulys turi būti prie jos pripratęs ir ją prieš šūvį visur automatiškai ir instinktyviai užimti. Tik taisyklingai stovint galima pasiekti gerų šaudymo rezultatų. Taisyklinga šaulio poza prieš šūvį yra tokia: šaulys turi stovėti laisvai, nesivaržydamas; kairė koja turi būti pusę žingsnio pastumta pirmyn; kelių negalima lenkti; korpusas turi būti kairiu šonu truputį pasuktas pirmyn į šūvio šoną, o patsai šaulys turi būti kiek palinkęs į priekį taip, kad pravesta nuo jo barzdos į žemę stati linija eitų per išstumtos pirmyn kairės kojos pirštus.

Šaudant medžioklėje, šautuvą reikia laikyti taip aukštai, kad galima būtų kuo greičiausiai ir kuo trumpiausiu laiku ir keliu jį įremti į petį, tai yra, buožė turi būti prie tiesiu kampu sulenktos dešinės rankos alkūnės. Laikyti šautuvą taip, kaip jis laikomas dabar šaudant šaudymo rungtynėse, tai yra, laikyti šautuvą prieš šūvį iš anksto įremtą į petį, medžioklėje nereikia, nes laiko pakelti šautuvą tenai beveik visuomet pakanka, o taip darant, būtų tik nereikalingas nuovargis, ir medžiotojo išvaizda būtų labai neestetiška. Tik retkarčiais, žinant, kad dėl vietos stokos šūviui bus tik trumpa akimirka, galima sportinio šaudymo būdą iš anksto sėkmingai panaudoti.

Įmetus šautuvą petin, reikia visą dėmesį atkreipti į tai, kad visi šaulio veiksmai būtų atliekami natūraliai, vikriai, sklandžiai ir be jokių suvaržymų ir pataisų. Šaulys turi jaustis visiškai laisvai ir taip priprasti prie taikinio gaudymo, kad patsai negalėtų pastebėti, kaip greitai ir vikriai jis įrėmė šautuvą į petį, jo akys šautuvo galu pagavo taikinį, o pirštas laiku nuleido gaiduką. Įrėmus šautuvą petin ir jo per daug nespaudžiant prie peties, šaulio galva turi savaime glaustis prie buožės; bet prie buožės nereikia spaustis, nes dėl to bus juntama didesnė atatranka. Buožės negalima kelti virš peties aukščiau, kaip jos 1/3 dalį.

Kairė ranka, laikant šautuvą, turi būti pusiau sulenkta, nes taip daug patogiau, negu ją visiškai ištiesti, o dešinė turi apimti šautuvo kaklelį ir antras jos pirštas savo pirmu sąnariu turi gulėti ant nuleistuko.

Pradedant mokytis šaudyti, reikia pratintis instinktyviai taisyklingai išmesti šautuvą prie peties ir stengtis kuo greičiausiai pagauti taikinį, kurio reikia ieškoti kuo įvairiausioje nuo šaulio padėtyje. Reikia pratintis gaudyti ne vieną, o dažnai ir du taikinius ir tokiu būdu ruoštis prie būsimų dubletų, bet reikia žiūrėti, kad šautuvas nebūtų nukrypęs į šonus. Visi kūno, galvos, rankų ir šautuvo judesiai turi būti daromi momentaliai vienu laiku, ir visas šaulio dėmesys turi būti nukreiptas į taikinį, o ne į šautuvą ar save. Reikia amžinai atminti, kad tik greitas Šūvis duoda gerus rezultatus. Todėl reikia išmokti greitai, drąsiai ir energingai gaudyti taikinius ir pagavus tuojau ryžtingai ir pasitikinčiai, o ne trūkčiojant, nuleisti gaiduką.

Sunkiausia gaudyti šoninius judančius taikinius. Čia reikia ne tik greitai sukti į šonus savo korpusą, bet reikia sukti ir visą kūną, darant skubius pasisukimus į reikalingą pusę ant išstumtos pirmyn kairiosios kojos. Pagavus taikinį, reikia pratintis momentiniai paspausti nuleistuką, bet taip pat reikia žiūrėti, kad šautuvas nuo to nenustotų krypties, tai yra, spaudžiant reikia netrūkčioti. Pratinantis nuleidinėti gaiduką, negalima jo nuleidinėti tuščiuose vamzdžiuose, nes nuo to genda dūžikliai. Tam tikslui yra parduodami pratimo patronai su spyruoklėmis, nors galima panaudoti ir senus iššautus patronus, juos vamzdžiuose apsukant, kad kapsuliuose nepasidarytų per gilių duobučių.

Iš pradžių reikia neužtaisytu šautuvu gaudyti nejudančius taikinius; vėliau — taip pat neužtaisytu šautuvu pratintis gaudyti visokius judančius taikinius: paukščius, išmetamus akmenis, medžių nuoplovas ir pan. Mes, lietuviai, šaudyti mokomės savamoksliais — be trenerių, be nurodymų, todėl daug mums laiko, parako ir šratų nueina niekais, kol pasiekiame šiokių tokių rezultatų. Pirmieji latviai atkreipė mūsų dėmesį į netaisyklingas mūsų šaudymo pozas ir daug mums tuo padėjo. Latviai šiame sporte turėjo daugiau prityrimo, nes šį sportą jie pradėjo dar prieš Did. karą, daugiau gaudavo tam lėšų ir dalyvavo pasaulinėse šaudymo rungtynėse. Įdomu žiūrėti, kaip šaudo meisteriai. Jų kūno padėtis prieš šūvį visuomet vienoda; tik šiek tiek skiriasi atskirų šaulių šaudymo stilius. Visų nežymūs, bet greiti ir tikslūs kūno judesiai. Toks šaulys tenai visuomet ramus, vienodas, veikia, kaip automatas; po netikslaus šūvio nepamatysim jokio meisterio susijaudinimo ar kito pasikeitimo. Pilnas susivaldymas. Atrodo, kad čia veikia dvi mašinos: žmogus ir šautuvas, kurios susilieja ir sudaro vieną harmoningą aštraus regėjimo, didelės atidos, tvirtų nervų ir valios vienetą.

B. Dirmantas. “Medžiotojas” 1940 m.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Įrašai kategorijoje

Kiškiai 480x384 - Vėjo reikšmė medžioklei

Vėjo reikšmė medžioklei

Kiekvienas medžiotojas turi būti gerai susipažinęs su vėjo sąlygomis ir medžiodamas prie
pexels photo 247373 480x384 - Zuikių medžioklė

Zuikių medžioklė

Zuikiai medžiojami įvairiais būdais, bet čia norime aprašyti tik tris varymo būdus.
7807 478389492254818 427013051 n 480x384 - Medžioklė su "krikšte"

Medžioklė su “krikšte”

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina
Eiti į Viršų