Antys ir jų medžioklė

Antys ir jų medžioklė

L. M. “Mūsų girios 1933 m.

Antys Lietuvoje, ypač vandeningesnėse jos vietose, gausumo atžvilgiu užima pirmą vietą tarp kitu medžiojamu paukščiu, ir to­dėl jų medžioklė yra labai populiari. Ančių medžioti traukia visi, kas tik turi bent kokį šautuvą, kiti gi apseina ir be jo: pasiima ilgą lazdą ir kokį nors „Margiuką“, ir eina į kūdras, pelkes ar kitas an­čių mėgiamas vietas, iš kur dažniausiai parsineša nemažą grobi mažu, kartais dar tik pūkais apaugusiu ančiuku.

Dažnai pasitaiko, kad ir, taip vadinami, „tikrieji“ ar „taisyklin­gieji“ medžiotojai susigundo šauti į dar nepalekiančius ančiukus, kuriu vėlybesniame pavasaryje, sezono pradžioje (liepos m. 15 d.) pasitaiko gana daug; kartais tuo laiku net didesnė ančių dalis ne­spėja apaugti plunksnomis.

Todėl norint sulaikyti ančių naikinimą, reikėtų ne tik stropiau daboti ir sekti „medžiotojus“ prieš laiką su lazdomis ir „Margiu­kais“, bet vėlybesniais pavasariais medžioklės pradžią atidėti iki liepos ra. 25 d. ar net iki rugpjūčio m. 1 d, kad jauni ančiukai gelėtu kiek reikiant subręsti. Tuo būdu būtu apsaugota žymi jaunu ančių dalis, kuri paprastai per anksti tenka lengvu grobiu kai kuriems „medžiotojams“.

Ančių pas mus pasitaiko įvairiu rūšių. Vienos iš jų aplanko mūsų kraštą tik pavasarį ar rudenį traukimo metu. kitos gi pasilieka per vasarą ir išperi vaikus. Iš pastarųjų daugiausia sutinkama vi­siems gerai žinoma antis didžioji (Anas platyrhynchos), musu naminiu an­čių protėvis. Tai viena iš didesniųjų ančių rūšių, kuri skaičiumi viršija kitas pas mus perinčias rūšis. Žymiai mažesnė už ją yra rudgalvė kryklė (Anas crecca), kuri taip pat pasitaiko visur, nors ir mažesniame skaičiuje už didžiąją. Panaši į ją yra kiek rečiau užtinkama dryžgalvė kryklė (Anas querquedula). Iš kitu retesniu, bet taip pat perinčiu Lietuvoje, galima paminėti šaukštasnapė (Spatula clypeata), kurią labai lengva pažinti iš jos keisto snapo, kurio galas beveik du syk platesnis. Traukimo metu užtinkama pas mus smailuodegė (Anas acuta) ir cyplė (Anas penelope). Iš nardančiųjų ančių (Platypodinae) pas mus sutinkama rudgalvė (Nyroca ferina). klykuolė (Clangula glaucion). rudė (Nyroca nyroca) ir kuoduotoji (Nyroca fuligula).

Antys kasmet maino plunksnas (šeriasi), patinai du sykiu, o patelės dažniausiai tik vieną sykį. Tuo laiku jos sunkiai paskrenda, todėl daugiausia slapstosi, didelėse žolėse. Jaunikliu vasaros metu daugumo rūšių abiejų lyčių išvaizda maždaug vienoda, bet pavasarį, porinimosi laiku, patinu puikios ir ryškios spalvos žymiai skiria juos nuo daug paprastesnėmis ir kuklesnėmis spalvomis aprengtu pa­telių. Atskiroms rūšims pažinti dažnai gali patarnauti, taip vadina­mas, veidrodis (vok. Spiegei) — ryškesniomis spalvomis nudažyta plunksnų juostelė patinu sparnuose. Pavyzdžiui, rudgalvė ir dryžgalvė kryklė pagal šitą veidrodėlį lengvai atskiriamos: pas pirmąją veidrodėlis didesnis, puikios žalsvai auksinės spalvos, priešakinėje dalyje aksominiai juodas, viršuje platesne ir apačioje siauresne balta juostele aprėžtas, o pas dryžgalvę veidrodėlis mažesnis, pilkai juos­vas, tik silpnai žalsvas, viršuje platesniais, apačioje siaurais baltais pakraščiukais.

Antys labai gerai girdi ir mato, tačiau daugumas ornitologų ir medžiotojų sutinka, nors yra ir priešingu nuomonių, kad antys, kaip ir visi kiti paukščiai, labai silpnai, arba beveik visai neužuodžia. Apskritai imant, antys priklauso prie atsargiausiu ir baugiausiu paukščiu.

Visos antys daugiausia minta augalų maistu, nors retkarčiais, progai pasitaikius, mėgsta taip pat įvairius javu grūdus, ypač avižas ir miežius, be to, sulesa nemaža visokiu vandens vabzdžiu, lervų, slieku, mažu žuvelių ir varliukių.

Daugumas ančių rudenį išlekia į šiltesnius kraštus, nors jų ats­kiri būreliai dažnai pasilieka mūsų krašte neužšąlančiuose upeliuose (kuriuose yra daug šaltiniu) ir grioviuose per visą žiemą. Nuostabu, kad jos, kiek yra patirta, žiemą didelio vargo dėl maisto nekenčia. Man pačiam teko žiemos metu nušauti visai riebią antį. Tą pati pa­sakoja ir kiti ančių medžiotojai. Iš to matyti, kad antys neužšąlan­čiuose vandenyse randa pakankamai maisto, ir mažiau lakstydamos labiau nusipeni.

Pavasarį, ledams ir sniegui tirpstant, visos antys grįžta į mūsų vandenis ir tuoj poruojas. Per poravimąsi patinai aršiai kovoja dėl patelių.

Lizdą antis dažniausiai krauna ant žemės, paslėpusi jį nendrėse, viksvose, balu krūmuose, netoli negiliu vandenų. Kartais jų lizdą galima rasti ir toliau nuo vandens, arba pakraščiuose pavasarį susi­dariusiu. vėliau išdžiuvusiu, pelkučiu ir kūdrų. Perėjimo laikas pas atskiras rūšis būna įvairus, jis pareina daugiausia nuo kiaušiniu di­dumo ir svyruoja tarp 21 ir 26 dienų. Kiaušiniu skaičius lizde ne­vienodas: pasitaiko rasti nuo 7 iki 18 kiaušinių, vidutiniškai imant apie 10. Kiaušiniai vienspalviai — gelsvi, žalsvi arba melsvai balti, maždaug vienodos formos, taip kad pagal spalvą ir formą atskiru rūšių kiaušiniai mažai skiriasi, daugiau pagal didumą, bet ir tai ne visuomet.

Išperėtus mažus ančiukus autis motina stengiasi kuo greičiausia nuvesti į artimiausią vandenį. Iš mažesniu balu ir pelkučiu, kurios vasarą išdžiūsta, kelionė į didesnius ir patogesnius vandenius atlie­kama jau bent kiek ančiukams paūgėjus. Kol ančiukai pradeda laks­tyti, visa šeima, kurią tėvas jau pavasarį tuoj po vestuvių pameta, laikosi krūvos, saugojama ir globojama vien tik motinos, kuri ne­paprastu rūpestingumu ir pasiaukojimu gina vaikus nuo įvairiu priešu. Daugiausia ančių naikina ūdros, lapės, žebenkštys, nendrių lingė (Circus aeruginosus), varnos, šarkos ir vanagai. Perėjimo ir vaiku auginimo metu gyvenusios atskiromis šeimomis antys vėliau rudeniop susitelkia į didesnius būrius, kartais net į milžiniškus pulkus, kurie laikosi labai atsargiai dideliu vandenų ir tik naktimis išsiskirsto ir išlaksto į pakraščiu žolynus maisto ieškoti.

Ančių medžioklė, kuri atidaro, kaip sakoma, medžioklių sezoną, yra visu medžiotoju labai mėgiama, daugumui sudaro progą pirmą kart po ilgo „pasninko“ pašaudyti iki valiai. Ančių medžiokle įvai­rina ta aplinkybė, kad ji yra glaudžiai susijusi su vandenimis, kurie taip paįvairina ir pagražina mūsų gamtą.

Be gero šunies, kurs ne tik antis suranda ir išbaido iš žolių, bet ir nušautą atneša, ančių medžioklė beveik neįmanoma. Antį, kuriai peršautas sparnas, ir geras šuo sunkiai suranda ir pagauna, dažnai ji tuoj pasineria gilesniame vandenyje ir tolokai nuplaukusi iškyla iš vandens kur nors tarp žolių pailsėti, ir tai vien tik galvą iškiša iš vandens, pati pasilikdama pasinėrus vandenyje. Dažnai būna ir to­kiu atsitikimu, kad pašauta antis išeina į kraštą ir ten pasislepia to­liau nuo vandens žolėse ar krūmuose. Apskritai, antys gerai ištve­ria žaizdas, ir iš toliau šautos arba blogiau pataikytos nekrenta tuoj po šūvio, bet kartais dar tolokai nulekia. Todėl po šūvio, kada nesame tikri, kad nepataikėme, visuomet turime sekti anti akimis, nes dažnai atsitinka, kad ir tolokai nulėkusi antis staiga kaip akmuo krinta visai negyva, arba nusileidžia į žoles. Įsidėmėję tą vietą, galime ją vėliau surasti.

Antis sezono pradžioje medžiojame paprastai braidžiodami su šunimis balu ir kitu vandenų žolynuose ir šauname, kada jos pakyla ir pralekia virš mūsų gaivu. Rengiant dideles medžiokles dideliame vandenų ir žolynu plote, gerai yra vietomis išpjauti nendrėse ir žo­lėse praskiebus nuo ežero ar tvenkinio pakraščio iki vandens ir ant tu linijų sustatyti medžiotojus, kiti gi medžiotojai ar šiaip varovai brenda per žoles tarpe linijų ir tuo būdu varo antis, kiek lekian­čias, tiek ir plaukiančias, medžiotoju link. Gilesniuose vandenyse tenka pasinaudoti laiveliais. Juose sėdintiems kartais pasitaiko net daugiau progų šaudyti, bet pataikyti iš siūbuojančio laivelio daug sunkiau, negu stovint ant kranto.

Bendrose ančių medžioklėse reikalingas didelis atsargumas, ypač šaudant į plaukiančias arba žemai, virš žolių, skrendančias antis. Šratai, atsimušę nuo vandens, toli nulekia ir gali sužeisti net tolokai stovinčius žmones; pavoju padidina dar ir ta aplinkybė, kad tarp žolių ir krūmu įvairiose vietose stovėdami, medžiotojai nevisados vieni kitus mato.

Vėliau, kada antys pradeda telktis į būrius, prie jų sunkiau pri­eiti arčiau. Tada jos dažniausiai pakyla arba visos kartu, arba perdaug toli nuo medžiotojo, ir tik keli medžiotojai, apstoję medžio­jamąją vietą iš keliu šonu, suseka ančių laikymosi vietą ir gauna progos nušauti vieną kitą pakilusią antį. Bet dėlto dabar prasideda maloniausias ančių medžiojimo būdas — rytinio, o ypač vakarinio, traukimo metu. Reikia tik iš anksto stebėti, kur antys mėgsta va­karais skraidyti, arba kur sulekia iš platesnės apylinkės maisto ieškoti. Tokios ančių mėgiamos vietos dažnai būna vandeniu apsemtos pievos, tarplaukiu prūdai ir balos. Iš čia nesunku pastebėti ir įsidėmėti, kur daugiausia antys laikosi dieną ir kur išlekia vaka­rais. Pastebėję tokią vietą, pro kurią antys dažnai praskrenda, arba sulėkdamos iš visu pusiu nutupia, pasirenkame vietą, kurioje galė­tume tinkamai pasislėpti ir iš kur būtu patogu šaudyti. Kadangi an­tys traukia rytą labai anksti, o vakare vėlai temstant, tai vietą taip pasirenkame, kad galėtume šaudyti į apšviestą dangaus pusę. Nu­vykstame į paskirtą vietą visuomet iš anksto, būtent rytą tik pra­dedant aušti, vakare gi saulei leidžiantis. Atvykę įsitaisome pato­giau atsisėsti, paguldome šunį ir laukiame…

Saulė pasislepia už miško, maži, iš apačios rausvi debesėliai pa­lengva slenka vakaru pusėje, netolimoje bažnytėlėje suskamba var­pai, už kalnelio ant vieškelio girdėti vežimo dardėjimas, sužvanga grįžtančiu iš lauko pjovėju dalgiai, kaskart tyliau darosi, ir tik be­sirengiančiu nakvynėn paukštelių čiulbesys dar retkarčiais pasi­girsta krūmuose. Tik štai netikėtai smarkiai praūžia pro šalį kryklių būrelis… Sugrįžta atgal, pasisukina ties spindinčiu tarp žolių vandens paviršiumi, ir vėl kažkur dingsta. Tai jau pirmieji žvalgai apžiūrėjo kovos lauką, nes netrukus vėl girdisi garsus sparnu švil­pimas ir didžiųjų ančių būrys, budriai žvalgydamasis, suka ratą, vėl kyla, ir kiek toliau, nužiūrėjęs patogesnę vietą, nusileidžia. Tuo tarpu kitas būrys pralekia visai netoli, paskiros antys, glausdamos sparnus ir vartydamos ore, leidžiasi tarp žolių, garsiai taškydamos vandenį. Kitos rengiasi nutūpti, tik kažkas nepatinka, ir vėl pakilu­sios lekia toliau. Čia jau žiopsoti netenka: taikome kiek laiko į anti, paskui staiga bent metrą į priekį, ir spaudžiame. Apsisukusi net kelis kartus ore, antis smarkiai teškia į pakraščio purvą, kitos gi garsiai karksėdamos pakyla ir lekia ieškoti saugesnės vietos. Kitos vėl būriais, pavienios, po dvi, po tris atskrenda iš visu pusiu, vie­nos leidžiasi, kitos toliau lekia, arba apsukusios ratą vėl grįžta, šū­viai gi viens po kito nuaidi artimame miške. Nušautos antys krenta prie krašto, kitos toliau į žoles, todėl įsidėmime gerai kritimo kryptį: šita va už ano karklo, antroji nukrito prie didelio nendrių pluošto, trečioji subildėjo ant kalnelio už beržiukų, aną tai jau tikrai rasime. Blogiau yra su pažeistomis antimis į sparnus, kitu sutemus gal ir nepavyks surasti, teks dar kartą iš ryto paieškoti. Jei oras gražus ir daug ančių, galima per trumpą laiką, nuo pusvalandžio iki valandos, paleisti daug šūviu, bet rezultatai, žinoma, priklausys nuo medžiotojo, nuo jo šalto laikymosi ir šūviu taikumo. Besikar­ščiuodami paleidžiame veltui daug šūviu ir be reikalo nubaidome antis. Be šunies tokia medžioklė taip pat neįmanoma, nes susirinkti nušautas antis, ypač vakare sutemus, ir surasti sužeistąsias, pasi­slėpusias žolėse arba toliau nuplaukusias galima tik gero šunies pagelba.

Šauti į lekiančią antį reikia iš šono arba bent kiek įkypiai iš užpakalio, nes ta kryptimi šratai geriau pramuša plunksnas, negu iš priešakio. Ančių plunksnos ir pūkai, ypač rudenį, yra labai tankūs ir sudaro nemažą pasipriešinimą šratams, todėl vietoje vasarą dau­giausia vartojamu 3 mm., arba Nr 5 — vokiečiu numeracijos, rudenį geriau šaudyti truputį stambesniais šratais — 3 1/4 mm., arba net 3 1/2mm., (Nr. 4 ir 3).

Taikydami į lekančią pro šalį antį, neužmirškime, kad ji parodo mums tik taikymo linijos kryptį. Prieš šaunant visuomet reikia už­dėti į priekį, žiūrint į atstumą ir lekiančios anties greiti.1/2 — 1 mtr., kartais žymiai daugiau. Pripratęs medžiotojas instinktyviai pasi­rinks kiekvienu atveju tinkamą atstumą. Daugiausia šūviu kaip tik prašaunama pro užpakalį skrendančios anties, nes per daug laiko­masi taikinio. Šitaip taikant į pačią antį. priešais prašauti daug rečiau pasitaikys, nebent antis staiga pasisuktu į šalį.


Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
20 × 21 =