Anglų seteris

Anglų seteris

Mieli skaitytojai, norėtumėme atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad straipsnis parašytas 1933 m. todėl tiek rašymo stilius, tiek kai kurie vartojami terminai gali atrodyti neįprastai. Red. p.

L. G. “Medžiotojas” 1933 m.

Ši graži angliškų medžioklinių šunų veislė yra labai sena. Kai kas mano, kad angliški seteriai esą kilę iš epagneul’ių, kiti tvirtina atvirkščiai.

Senovėje jie buvo daug stambesni už šiandieninius ir buvo naudojami kaip padėjėjai medžioklėse su sakalais. Nuo antros XVI a. pusės Laičesterio grafas pirmutinis pradeda juos imti į medžiokles su šautuvu.

Turtingieji senovės anglų lordai bei grafai, dideli kinofilai iš atavizmo, nuo metų į metus laikė skirtingus angliškus seterius, dažnai kiek kitokios struktūros bei plauko spalvos. Laikui bėgant, ypač įėjus madon šunų parodoms bei lauko bandymams, ši veislė išsiselekcionavo, žymiai pasikeitė ir priartėjo prie šiandieninio tipo.

Dabartinis anglų Kenel Club vadina „angliškais” visus seterius, kurių pagrindinė plaukų spalva yra balta. Medžiotojai dar juos dažnai vadina pagal dviejų žymiausių šios veislės rengėjų bei tobulintojų vardus: Laverack’o ir Liewellin’o.

Abu juodu tiek daug pasidarbavo šiai veislei patobulinti, jog pro juos negalima praeiti tylomis. Ypač daug prisidėjo Laverack’as. Jis gimė visai neturtingoj šeimoj ir iš pradžių vertėsi kurpiaus amatu. Apie 1825 m. Laverack’ao netikėtai paveldi iš mirusio tolimo giminaičio didelius turtus ir stambius žemės plotus. Dabar jis su visa aistra pradeda medžioti grausus (škotiškoji žvyrė — Lagopus Scotticus), kurių tais laikais buvo daugybė jo plačiuose brūzgynuose.

Jo mylimieji šunes — anglų seteriai. Pirmuosius šios veislės šunis jis perka iš kunigo A. Harrissono iš Carlisle. Tai buvo garsieji „Old Molio” ir „Ponto”, kurie, pagal Harrissono žodžius, buvę kilę iš senos atskiros grynakraujų seterių veislės ir iki kurių turėtų siekti kiekvieno seterio — laverako genealogijos medis.

Per 40 metų Laverack’as medžioja su savo seteriais, stropiai atrinkdamas ir tobulindamas geresniuosius ir pašalindamas menkesnės vertės individus, iki pagaliau išaugino tipišką ang­liškų seterių rūšį.

Pagal Laverack’ą geras angliškas seteris
turi būti štai koks:

  • Galva turi būti ilga ir lengva, bet ne per daug. Masyviška galva, kuri turėtų būti proto požymiu, dažnai reiškia tingumą bei neveiklumą.
  • Nosis didelė, juoda, drėgna, šalta, žibanti, lengvai ilinkusi ties viduriu, gerai išvystytomis šnervėmis.
  • Akys žibančios, didelės, švelnios, protingos, tamsiai kaštaninės spalvos; tačiau jų spalva gali keistis pagal antraeilę plaukų spalvą.
  • Žandikauliai taisyklingi su tokiais pat ge­rais dantimis.
  • Ausys, išaugusios žemai ir kiek užpakalin, gerai prigula prie žandų, palyginti ilgos, ne per smailos, plonos, apaugusios švelniais plaukais; geras šuo jų nekilnoja ir nebando statyti aukštyn.
  • Kaklas raumeningas, ne per riebus, šiek tiek lenktas (kaip gulbės); sujungimas kaklo su galva ryškiai matomas; kaklas platesnis ir raumeningesnis prie krūtinės.
  • Mentės gerai pasidavusios užpakalin, įžam­bios, ilgos.
  • Nugara trumpa, labai tiesi, horizontali.
  • Krūtinė plati ir gili, šonkauliai gerai lenkti; šunes, turį siaurą krūtinę, greitai ilsta.
  • Šlaunys stiprios, raumeningos.
  • Kojų pėdelės glaustos, apvalios, pirštai su­glausti, jų tarpai priaugę plaukų.
  • Uodega išaugusi aukštai, vidutinio ilgio, šiek tiek riesta, apaugusi nuskarusiais žemyn ilgais, švelniais plaukais, kurie laipsniškai trumpėja prie uodegos galo.
  • Plaukai švelnūs, ilgi, lengvai banguoti (bei ne garbanoti); ne per tankūs, nes tai rodytų epagneul’io kraujo priemaišą.
  • Spalva balta, juodai ar durpiškai taškuota. Kai pagrindinė (balta) spalva nusėta juodais taškeliais, tai seteris vadinamas „blue (mėly­nas) beltonu”, kai durpiniais — „limon-beltonu”.

Klasiškas laverako tipas, kiek trumpomis kojomis, labai išvystyta krūtine, ilgu kūnu ir plačiomis strėnomis (liemeniu), buvo labai iš­tvermingas darbe, nors gal kiek per stambus ir lėtokas. Laverack’as ugdė savo šunų veislę artimoj giminystėj. Toks kergimo būdas, iš karto davęs gerų vaisių, neigiamai paveikė kitas šios veislės kartas. Dabartiniu laiku ne tik Anglijoj, bet ir Europos kontinente grynakraujų laverakų nesutinkama.

Nemaža nuopelnų angliškų seterių veislę tobulinant turi ir lordas Liewellin‘as. Jis iš karto buvo šalininkas seno tipo angliškų bei škotiškų (juodi, rausvomis pažandėmis ir pa­pilve) seterių. Tačiau lauko bandymuose (field trials) jo šunes sėkmingai nesirodė. Tada jis ima auginti airiškus seterius. Su šiais nors ir kiek gerėliau sekėsi, bet gautaisiais rezultatais jis nesitenkina ir britišku užsispyrimu daro ban­dymus toliau. Sukergia vieną laveraką su airiš­ku seteriu, ir laimė nusišypso: jo išvestieji šunės jau varžosi parodose bei lauko bandymuose dėl pirmų vietų. Bet ir čia dar neapsistoja. 1871 m. nuperka du anglišku seteriu „Diek“ ir „Dan”, gavusiu pirmus prizus Shrewsbury lauko bandy­muose. „Diek” jam vėliau nepatiko, taigi jį pa­šalina nuo kergimo, o „Dan” suleidžia su viena grynakrauje laverake. Iš šitos poros ir prasideda garsioji angliškų seterių veislės Llewellin‘o li­nija. Trumpu laiku jo šunes laimi visas pirmą­sias vietas parodose bei lauko bandymuose ir darosi nenugalimi. Liewellin‘ui pavyko sujungti nepaprastas grožis su geromis darbo ypatybė­mis. Jo linijos šunų dar kai kur galima užtikti ir šiandien. Jie turi apie  ½ dalį laverakų kraujo.

Reikia
pasigailėti, kad tolimesnis angliškų seterių veislės vystymasis nukrypo nuo
tikrojo kelio. Anksčiau jau minėjau apie neigiamą gimi­ningo kraujo kergimo
įtaką. Pats Laverack’as pergyveno savo sukurtos veislės auksinį kles­tėjimo laikotarpį
ir matė jos nykimo pradžią. Tiesa, kai kurie kinologai tokį kergimo būdą laiko
labai geru, kiti vėl labai blogu. Kaip vi­sur, taip ir čia nereikėtų perdėti:
viskas yra gera tik iki tam tikro laipsnio. Artimo kraujo kergimas yra geras,
kai abu tėvai yra visapu­siškai gerai išsivystę, sveiki, be defektų ir geri
darbo šunes. Kitaip yra pavojaus, kad ne visai gerų tėvų vaikai paveldės visas
blogąsias ypa­tybes.

Ne mažiau
įtakos tipą pakeičiant padarė lauko bandymai, kur seteriai ir pointeriai, taip
kardinaliai skirtingi savo būdu ir darbo stilium, buvo statomi į vienodas
sąlygas.

Grynakraujis angliškas pointeris yra labai karšto temperamento, turi labai gerą uoslę, dir­ba bėgiodamas nepaprastai smarkiu aliūru, ieš­ko „aukštutine uosle”, aukštai iškelta gai­va, atkišęs snukį prieš vėją. Jo išstatymai be galo staigūs, besibaigią tiesiog kataleptišku su­stingimu. Tada visi jo raumens įtempti iki kraš­tutinumo, matomas gyslų drebėjimas. Bėgdamas visu aliūru ir užuodęs gyvį, nuo staigaus susto­jimo pointeris dažnai net persiverčia per galvą ir tada tik sustingsta skulptūriškoj išstatomojoj pozoj. Yra tai tipiškas plačių lygumų darbo šuo, ne labai mėgstąs miško ir dar mažiau balų medžiokles.

Laverako ar Levelino grynakraujis seteris turi labai gerą uoslę ir nors ir labai gražų, bet žymiai lėtesnį aliūrą; jis ieško „žemutine uosle”, yra labai atsargus, seka paukščio pėdsakais sto­viniuodamas, šliauždamas pilvu prie žemės. Jo išstatymai nestaigūs, bet labai stiprūs. Čia jis prisigužia prie žemės, plačiai išplėtęs šnerves ir ugningas akis. Jis gerai dirba lygiuose laukuose, bet dar geriau balose ar miškuose. Užtat nenuostabu, kad pastatyti į vienodas są­lygas lauko bandymuose (ypač garsūs anglų field trials subrendusiems čempionams „Ali Aged Stakes”, kurie įvyksta lygiuose, apau­gusiuose reta žole, smulkiais viržiais bei sama­nomis plokštakalniuose „moors”) seteriai nepa­jėgė nukonkuruoti pointerių, nes pastarieji veikė klasiškame savo darbo terene, o praktiškais sumetimais atskirų rungtynių skirtingoms veis­lėms neruošiama. Tad kai kurie seterių mėgė­jai ir augintojai, norėdami pastatyti savo šunis į vienodas sąlygas, pasistengė jiems duoti gero­ką dozę pointerių kraujo, žinoma, niekam nieko apie tai nesakydami. Suprantama, kad tokie se­teriai pasidarė daug gyvesni, lengvesni, karštėsni. Greitumu jie drąsiai konkuruoja su pointe­riais. Užtat daugelyje atvejų jie prarado ir geras, charakteringas savo ypatybes. Toks moderni­zuotas seteris (o tokių šiandien dauguma) dirba labai greitai ir plačiai, ieško „aukštutine uosle“, jo išstatymai visai panašūs į pointerio. Net lau­ko bandymuose teisėjai jiems nestato tai mi­nusu. Dabar neretai galima sutikti anglišką se­terį, kuris pagal savo standartą yra ne kas kitas, kaip… pointeris su seterio plaukais! Užtat šitam mišinyje irgi neretai pasitaiko, kad pointerio kojos (greitas ieškojimas) yra nesuderinamos su seterio uosle, ir toks šuo medžioklėje prabėga, neužuodęs pasislėpusio paukščio.

Šiandien pačioj Anglijoj, o daug kur ir va­karų Europoj, seterių veislė vystoma dviem link­mėm: vieni stengiasi grįžti prie senojo tipo, at­rinkdami sunkokus, gerus darbo šunis, ir užtat vengia su jais pasirodyti parodose ir lauko bandymuose kartu su kitų veislių šunimis, iš anksto žinodami, kad pralaimės dėl grožio trūkumo bei lėto darbo stiliaus; kiti, sekdami mada, vaikosi grožį, ir jų šunes vyrauja ar lengvai konkuruoja su kitomis veislėmis visose šunų parodose bei lauko bandymuose. Užtat daug kas angliškąjį seterį laiko daugiau liuksusiniu, aristokratišku, daugiau tinkamu parodoms, negu darbui, nes jis esąs per lepus, greit ilstąs bei liesėjąs ir nepa­keliąs didesnių karščių. Žinoma, mados mes nesustabdysime. Bet dar ir dabar angliškas sete­ris, ypač senojo tipo, yra vienas iš geresniųjų medžioklinių šunų, visiškai tinkamas mūsų są­lygose, ypač stipriam, energingam medžiotojui.

Angliškas seteris ne labai linkęs padavinėti
nukautą gyvį, nes jo kilimo tėvynėj Anglijoj šiam reikalui vartojami
retriveriai. Net ir iš­mokytas padavinėti seteris dažnai labai sulamdo paukštį,
arba, medžiotojų žargonu tariant, turi „kietą dantį“.

Pačioj Anglijoj dabar sunku užtikti tipingų šios veislės šunų. Visi geresnieji egzemplioriai Europos kontinento mėgėjams savo kaina yra dažniausiai neprieinami. Užtat jie lengvai, grei­tai ir gausiai apmokami skambia dolerių va­liuta ir keliauja anapus vandenyno. Neblogų egzempliorių galima rasti Skandinavijoj, Belgijoj, Prancūzijoj, kai ką Italijoj.

Čia paduodu oficialų anglų „Setter Club’o“
standartą (eksterjerį).

  • Galva ilga ir sausa; galvos kiaušas nuo ausies ligi ausies apvalus, smegenų tuštuma gerai išsivysčiusi.
  • Snukis vidutinio ilgio, ketur­kampis; nosies galas ilgokas; šnervės išsiplėtu­sios, lūpos ne per daug nusvirusios; nosies spalva juoda ar tamsi kaštaninė (durpinė), pagal antraeilę plaukų spalvą.
  • Akys didelės, malonios ir protingos, tamsiai riešutinės spalvos; juo tamsesnės, juo laikomos geresnėmis.
  • Ausys viduti­nio ilgio, išaugusios žemai, gražiai prilinkusios prie žandų; jų galai turi būti minkšti, aksomi­niai; viršutinė pusė apaugusi plonais, švelniais plaukais.
  • Kaklas ilgokas, raumeningas ir liesas, šiek tiek išlenktas (gulbiškai) viršutinėj dalyje jo susijungimas su galva aiškiai apibrėžtas; turi būti platesnis ir raumeningesnis prie pečių, be drimbančių piršių, elegantiškos išvaizdos.
  • Kūnas vidutinio ilgio, gerai priaugusiomis ir kiek užpakalin pasidavusiomis įstrižomis pe­čių mentėmis; nugara tiesi, trumpa ir siaura; strėnos (juosmuo) plačios, kiek išlenktos, stip­rios ir raumeningos.
  • Krūtinė gili, stipriais, apvaliais, ryškiai ma­tomais šonkauliais.
  • Kojos ir pėdos: keliai gražiai lenkti, šlau­nys ilgos, dilbiai (viršutinė priekinės kojos dalis) stori ir labai raumeningi, pėdos apvalios, pilnos, tarpupirščiai gerai priaugę plaukų.
  • Uodega išaugusi nugaros aukštyje, viduti­nio ilgio, truputį riesta (kardo pavidalo), bet nė kiek nekylanti aukštyn, apaugusi ilgais, švelniais, nuskarusiais žemyn (panašiai į skaros ku­tus) plaukais; plaukai pradeda ilgėti šiek tiek toliau nuo uodegos šaknies, laipsniškai ilgėja vidurin ir tokiu pat būdu trumpėja prie galo; uodegos plaukai turi būti lengvai banguoti, bet ne garbanoti ar susiraitę.
  • Plaukai ant viso kūno, išskiriant galvą ir ausis, turi būti ilgi, švelnūs, lengvai banguoti; užpakalinės kojų pusės beveik iki pėdelių tu­rėtų būti apaugusios labai ilgais, nuskarusiais banguotais plaukais.
  • Spalva gali būti balta — juodais lopais ar taškais, arba balta — riešutiniais ar durpiniais lopais ar taškais, arba visų trijų spalvų, t. y., balta, juoda ir durpinė ar riešutinė; pageidau­jama, kad pagrindinė (balta) spalva būtų nu­sagstyta padedamąja spalva ne lopais, o smulkiais taškeliais.
  • Aukštis nuo 54 iki 58 cm.

Prancūzų bei italų priimtieji Standartai ski­riasi
nuo angliškojo tik detalėmis ir dėl vietos stokos praleidžiami.

Kalbant apie angliškuosius seterius, reikėtų dar paminėti keletas jų rūšių:

  1. Naworth Castle ir Featerston Castle (la­bai senos rasės — pirmoji Carlisle grafo, antroji lordo Wallace); abeji yra baltai durpinės spal­vos, žemiau vidutinio ūgio, masyvaus sudėjimo, plaukai ilgi, ypač ant viršugalvio, dėl ko ten su­sidaro tam tikras kuodas.
  2. Limond Castle irgi baltai durpinio plau­ko, bet žymiai lengvesnio kūno sudėjimo, taigi dirba daug greičiau.
  3. Lordo Lowat rasė yra balta, juodai ar ugniškai taškuota.
  4. Grafo Soutnesk seteriai irgi panašios spalvos, kaip ir lordo Lowat, tik labai aukšto ūgio, stiprūs, ilgais plaukais.
  5. Grafo Leaffield seteriai irgi panašios spalvos, kaip punktuose c) ir d), tik tankiais ir labai ilgais plaukais ir trumpomis, palyginti su visu kūnu, kojomis.
  6. Grafo Tankewille rasė turi puikius juo­dus su melsvu atspalviu plaukus; jų sudėjimas stiprus ir elegantiškas, galva lengva, kūnas rau­meningas, o plaukai trumpesni kaip kitų seterių.

Gaila, kad beveik
nė iš vienos čia išvar­dytų rūšių negalima gauti pirkti nė vieno eg­zemplioriaus.