Airiškas seteris

Airiškas seteris

M. L. G. “Medžiotojas” 1933 m.

Kaip angliškas, taip ir airiškas (irlandiškas) seteris greičiausiai yra kilęs iš ėpagneul’ių. Jo kilmė dar senesnė nei angliškojo. Jau nuo senų laikų šie seteriai buvo plačiai paplitę Airijoj dėl jų ištvermingumo, geros uoslės ir didelio, tiesiog nesuvaldomo pamėgimo medžioti. Airiškas seteris, kaip ir daugumas airiškų medžioklinių šunų, yra raudonojo medžio (mogano) spalvos plauko su aukso atspalviu. Tačiau senovėje daugumas šios veislės šunų buvo baltai lopuoti.

Prasidėjus XIX amž. antroj dekadoj šunų parodoms bei lauko bandymams ir nusistovėjus oficialiems įvairių veislių standartams, iš airiškojo seterio buvo reikalaujama vienodos (rausvai auksinės) spalvos plauko. Baltos dėmelės buvo laikomos svarbiu defektu, ir tokios spalvos šunes nebuvo premijuojami nei parodose, nei lauko bandymuose, nepaisant visų kitų teigiamų ypatybių. Šis per didelis puritanizmas ar mados liga neišėjo airiškam seteriui į sveikatą, nes daugumas augintojų bei mėgėjų eliminuodavo nuo reprodukcijos nemažą skaičių visais atžvilgiais gerų ir gražių darbo šunų vien dėl spalvos trūkumų. Senojo tipo pakitėjimui atsiliepė ir kilusi XIX amžiaus gale per didelė lengvumo bei grožio manija. Ir čia galima pasakyti tas pat, kas jau buvo kalbėta dėl angliško seterio. Iš airiškojo seterio visų pirmiausia buvo stengiamasi išauginti gerą balų bei miškų medžioklinį šunį. Drėgnas ir vėsus Airijos klimatas reikalauja šilto apdaro, užtat šis seteris ir turi pakankamai tankius ir ilgus plaukus. Visai gerai jis dirba ir lygumose bei kalnuose, uždengtose ir atvirose vietose. Dėl jo ištvermės anglų medžiotojai sako, kad ten, kur angliškas seteris tepajėgia dirbti vos dvi dienas, airiškasis lengvai ištvers bent šešias. Uoslę jie turi labai gerą, išstatymai staigūs ir stiprūs. Ieško airiškas seteris labai greitu ir gražiu aliūru, bėgiodamas plačiais zigzagais. Čia jis drąsiai gali lenktyniuoti su pointeriu. Iš jo išvaizdos, sudėjimo bei spalvos nieko geresnio reikalauti negalima. Užtat jis yra dažnai toleruojamas ir mylimas net išlepusių poniučių, kurios paprastai labai šnairomis žiūri į kitų veislių medžioklinius šunis, kai jie būva kambariuose. Airiškas seteris protingas, lipšnus, labai prisiriša prie savo šeimininko, namie nepaprastai ramus, nors kartais lepokas maistui ir dažniau už kitus seterius mėgsta pasipešti su kitais šunimis. Dėl savo per didelio, kartais sunkiai suvaldomo, medžioklės instinkto šie šunes sunkokai pasiduoda dresuojami, ir užtat, norint išvengti nemalonių siurprizų medžioklėje ir turėti čia pakankamai klusnų padėjėją, kiekvieno medžioklės sezono pradžioje jiems reikėtų pakartoti dresavimas, kas mūsų sąlygose, ypač neturint gerų specialistų dresuotojų, vidutiniškam medžiotojui yra sunkiai teprieinama. Užtat suvaržius jo neribotos laisvės instinktą ir tinkamai apmokius, galima turėti iš tiesų nepakeičiamas medžioklinis šuo, kuris gerai dirbs baloj, lauke ir miške, kaip lygiai galės drąsiai pasirodyti lauko bandymuose bei parodose. Rusų profesoriaus Buturlin’o nuomone, airiškas seteris geriau dirba už angliškąjį bei Škotiškąjį, bet čia greičiau yra skonio dalykas.

Airiškasis seteris, kaip ir angliškasis, ne labai noriai paduoda nukautus gyvius, nes savo kilimo tėviškėje jis per eilę šimtmečių to ne buvo mokomas. Nepatinka jam ir per dideli karščiai, nors ir čia jis žymiai ištvermingesnis už savo angliškąjį pusbrolį.

Airiškojo seterio žymės.

Bendra išvaizda: šuo kilnus, elegantiškas, stipraus kūno sudėjimo, ne per sunkus ir ne per lengvas.

Galva: ryškios išvaizdos, proporcinga visam kūno sudėjimui, sausa, ilga, lengvoka.

Galvos kiaušas: gražiai apvalus nuo vienos ausies iki kitos, smegenų tuštuma didelė ir gerai išsivysčiusi, pakaušio išsišovimas gerai matomas, antakių kaulo išsilenkimai žymūs, ryškus persilaužimas („kaktos šuolis”) tarp kaktos kiaušo ir snukio.

Snukis: aukštokas, kiek keturkampiškas prie galo, gana ilgas.

Akys: ne per didelės, tamsios riešutinės ar kaštoninės spalvos.

Nosis: tamsaus mogano ar tamsiai riešutinės spalvos.

Lūpos: plonos ir neapdribusios; jų susijungi mas turi būti kuo mažiausiai matomas.

Žandikauliai: vienodo ilgio ir ne per platūs susijungimo vietoje.

Dantys: viršutiniai su apatiniais turi sutapti labai darniai.

Ausys: vidutinio dydžio, plonos, išaugusios žemai ir užpakaly, gražiai nulinkusios, priešąkiniais savo kraštais prisiglaudusios prie žandų.

Kaklas: vidutinio ilgio, raumeningas, bet ne per storas, šiek tiek išlenktas, be jokių piršių (pakibimo) po kaklu.

Pečių mentės: ilgos ir įstrižos.

Krūtinė: žiūrint iš profilio — aukšta, gražiai apvali ir galimai gili, t. y., žemai nusileidžianti; žiūrint iš priekio — greičiau siaura, negu plati.

Šonkauliai: lengvai išlenkti, krūtinės tuštuma ties plaučiais (krūtinės narvas) plati, gerai išsivysčiusi.

Strėnas (juosmuo): plačios, raumeningos lengvai apvalios.

Nugara: plati ir raumeninga.

Kojos: priekinių kojų dilbiai tiesūs ir raumeningi, išaugę žemai ir tiesiai; pasturgalinių kojų šlaunys ligi kulnų ilgos ir raumeningos, žemiau kulnų kojos plonos ir trumpos; keliai gražiai apvalūs, bet nelenkti.

Pėdos: mažos ir tvirtos, pirštai stiprūs, lenkti ir gerai susijungę (suspausti).

Uodega: vidutinio ilgio, išaugusi, žemai, stora prie šaknies ir smailėjanti prie galo, kardo pavidalo, nešama nugaros aukštyje ar žemiau.

Plaukai: trumpi ir švelnūs ant galvos, ant priekinių kojų pusių ir ant galų ausų; vidutinio ilgio ant kitų kūno dalių; plaukai turi būti švelnūs, lygūs, negarbanoti, tik iš lengvo banguoti.

Skaros (plaukų nuskarimai): ilgos šilkavilnės ant viršutinių pusių ausų, ilgos ir švelnios ant užpakalinių pusių kojų, ant pilvo, krūtinės ir kaklo. Pėdelių tarpupirščiai turi būti gerai prižėlę; uodega gerai nuskarusi ilgokais plaukais, trumpėjančiais prie laibgalio. Skaros turi būti švelnios ir lygios, nebanguotos.

Spalva: turtinga, raudonojo medžio (mogano) su aukso atspalviu, žibanti, visai be juodų plaukų; vos pakenčiamos mažos baltos dėmelės ant kaktos, kaklo, krūtinės ir kojų pirštų.

Aukštis: tarp 55 — 65 cm.

Bendrais defektais laikoma: menka ar pikta šuns išvaizda; akys piktos, ar per šviesios, ar per didelės, ar per mažos, ar išaugusios per arti viena nuo kitos; galva siaura, be ryškių formų, per sunki ar per smaila; ausys aukštai išaugusios; žandikauliai nevienodo ilgio ir per ryškiai matomas lūpų susijungimas; šonkauliai tiesūs ar per trumpi; uodega tiesi ir per aukštai nešama; netaisyklingi „aplombai” (kreivos ar iškrypusios kojos); pėdos per plačios, pirštai išsiskėtę; per šviesi spalva (didžiausias defektas), garbanoti nuskarimai; už ausų šviesios dėmelės; plaukai per reti ar per trumpi (paskutiniu atveju reiškiasi pointerio kraujo įtaka).

Airiškų seterių dažnai sutinkama ir Lietuvoje; mūsų medžiotojai paprastai juos vadina raudonaisiais seteriais. Gerų šios veislės šunų galima rasti Anglijoj, Prancūzijoj ir kai kur kitur.

Trackbacks and pingbacks

No trackback or pingback available for this article.

Leave a reply

Solve : *
52 ⁄ 26 =