Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Žvejų kaimelis – Karkliškiai

in Istorija

Prie Biržulio sąsmaukos iš pietų pusės buvo vienintelė vieta, kur buvo galima privažiuoti. Tą sausumą iš visų pusių su­po Stervo ir Biržulio ežerai ir karklų pri­žėlusios pelkės. Karklai ir davė kaimui vardą. Dėl ežerų artumo ir patogios vie­tos laiveliams laikyti bei žvejybos įran­kiams džiaustyti Karkliškių kaimas nuo senovės buvo žvejų apgyventas.

Senelio Anastazo amžiuje žvejų šeimose iš linų tinklams siūlus verpdavo moterys, o iš kanapių — vyrai.

Numegztą driką didžiuliame katile per­traukdavo per verdančią dervą. Po to džio­vindavo, iki derva susigerdavo į siūlus ir nebelipdavo prie rankų. Dervuotus tink­lus rečiau reikėjo džiovinti ir ilgiau jie tvėrė.

Smalnyčiose degindami pušinius kerus, beržų ir epušių žieves, žvejai dervą vieto­je pasigamindavo ar parsiveždavo iš Šau­kėnų.

Velkamiems tinklams daug sieksnių rei­kėjo storų virvių, o statomiems ir baido­miems — plonų. Virves vydavo iš kana­pių kobiniais, vėliau pradėjo vyti kalvėse padarytom mašinom, kurios greičiau suko tris kobinius.

Dažniausiai buvo žvejojama velkamu tinklu, o ant lentinių laivų buvo įrengti volai. Užmetę tinklą, žvejai sukdavo volus ir vyniodami virves išvilkdavo per valks­mo atstumą.

Iki devynioliktojo šimtmečio vidurio žvejai laivelius darydavo iš storų, išskobtų rąstų, panašių į geldas. Kad laivelis nesikraipytų ir neapsiverstų, prie šonų prikal­davo lentas. Irkluodavo vienu irklu. Vė­liau laivelius pradėjo dirbti iš lentų, jie buvo varomi irklais, o plaukiant toliau ir bures iškeldavo.

Mano atmintyje Biržulio ir Stervo eže­ruose su velkamais tinklais žvejojo 4 barzdoti žydai. Per naktį jie turėjo ištrauk­ti 8 valksmus. Už darbą gaudavo po 35 kapeikas ir dar į krepšius prisipildavo smulkių žuvų.

Žvejyba žiemą po ledu buvo sunkesnė. Ant ežero susirinkdavo 12—20 žvejų, sto­davo prie abiejų tinklo sparnų po lygiai. Vieni lede duromis aketes kirto, kiti tam tikrom šakėmis ir kobiniais (kliučiais) kar­tis su pririštomis virvėmis po ledu vary­davo ir po valksmui iškirstas aketes pertraukdavo. Paaugliai suko kubikus, ant kurių uždėtos virvės traukė po ledu tink­lą. Išvalkoje iš po ledo tinklą traukė pli­kom rankom, o sparnų skylėse įsivėlusias žuvis žvejai į savo krepšius dėjo. Atitek­davo tam, ties kurio rankomis tinkle iš­kildavo žuvis.

Dėl tokių nuotykių žvejai nesipykdavo ir vienas kitam nepavydėdavo. Po gero laimikio žvejų krepšiai būdavo pilni žu­vų. Krepšių buvo veik maišo didumo. Pardavę laimikį, žvejai gaudavo po 5 ir daugiau caro rublių. Žiemą ant ledo atva­žiuodavo pirklys ir žuvis supirkdavo. Atveždavo degtinės gorčinę ir storų ries­tainių po kapeiką.

Pavasarį pirmoji žvejyba prasidėdavo takyšiuose. Ežero pakraščiuose palei pel­kes, ties krantu buvo iškasti dviejų sieks­nių ilgumo grioviai. Pavasarį iš griovių išvalydavo ledą ir į juos suspęsdavo tūp­tas ar žilvitinius venterius. Per iškirstas angas pasidarydavo takas žuvims iš po ledo išlįsti į saulę ir narštoms į patvinu­sias pelkes. Takyšiuose paspęstose tūp­tose daugiausia rasdavo lydekų, ešerių, kuojų.

Parvežus naujus įrankius — venterius, Biržulio ir Stervo ežeruose žvejyba pasi­darė sėkmingesnė, sugaudavo daug lyde­kų, ešerių, lynų, karšių, karosų, kuojų, raudžių, vėgėlių.

Dėl patogumo paspęsti ir išimti ir svar­biausia — gerų laimikių „meriozai“ pasidarė svarbiausi žvejybos įrankiai visuose Žemaitijos ežeruose.

Iki pirmojo pasaulinio karo iš Salake buvusios žvejybos įrankių parduotuvės Biržulio žvejai parsiveždavo medvilninių siūlų ir drikių, o nuo 1920 metų įrankių iš kanapių ir lininių siūlų visai nebedirbo.

Iki 1914 metų per nerštą gaudyti žuvis nebuvo draudžiama. Žeberklais (pentikėmis) buvo badomos neršiančios žuvys. Tykiais rudens vakarais Biržulio ir Ster­vo ežeruose plaukiodavo keliolika laivelių su žiburiais. Taip apšviestas žuvis ir ba­dydavo žeberklais.

Rudenį po žolynus žuvis gaudydavo ir baidomais tinklaičiais, tremtuvais vadina­mais.

Palei ežerą gyvenę neturtingieji ir pase­nę žvejai žuvis gaudydavo tinklaičiais, velkėmis, palaidynėmis ir meškerėmis. Ant meškerių kabliukų Biržulio ežere kibo kuojos, aukšlės, karštai, plakiai, ešeriai, rečiau šapalai. Vėžius gaudydavo Stervo ežere, o Biržulyje vėžių nedaug buvo.

Žvejai, kurie nuolat žuvis gaudė vente­riais ir tinklaičiais, pusę jų turėjo atiduoti Biržulio nuomininkams.

Biržulyje buvo apie 30 laivelių žvejai laivelių nerakindavo, nes kas norėjo žve­joti, tas turėjo ir laivelį. Žvejybos įrankius džiovindavo palei ežero krantus, kur kam patogiau, įrankiai, palikti prie ežero, ir per ilgesnį laiką nepražūdavo.

Šaltame vandenyje žvejai žuvis laikyda­vo lentinėse laidose. Atšilus žuvis padė­davo ledainėse ant ledo. Supirkti žuvų pirmadieniais ir ketvirtadieniais atvažiuo­davo iš Šiaulių Koganai, o iš Raseinių Codikas. Varniuose gyvenęs Pivornikas iš žvejų supirktas žuvis veždavo parduoti į Kelmę, Skaudvilę, Rietavą ir kitur.

Karkliškių žvejai žiemomis velkamu tinklu dar žvejodavo Gludo, Žvirgždžių, Veniu, Tyklio, Labūnavos, Karklėnų, Lūks­to, Žiezdžio, Sydeklio, Baltežeryje, Gušros, Viekšnalių ežeruose.

Prieš gilias ir sunkias žiemas vėlais ru­denimis žuvys iš Biržulio plaukdavo ten, kur įteka Nakačios upelis. Sulindusios po velėnom į aklaežerius, žiemodavo instink­tyviai vengdamos dusimo.

Ta žuvų trauką žvejai iš senųjų patirties žinojo. Rudenį tykodavo, kada pradės į Nakačią žuvys plaukti.

Mano tėvas pasakojo, kad jo jaunystės metais vieną rudenį žvejai velkamu tink­lu prie Nakačių sugavo tiek žuvų, jog iš sparnų prisipylė pilnas valtis. Matnę, pil­ną žuvų, tekę susiaustą palikti. Ryte per dieną matnėje paliktas žuvis samčiais sė­mę, laiveliais krantan vežę. Tokių didelių laimikių daugiau nebuvę, bet žiemą vie­noje valkšnoje po du tris vežimus žuvų pasitaikydavo.

Jau mano vaikystės dienomis žvejyba su patobulintais įrankiais pasidarė labiau alinanti.

Žvejai galvos sau nesuko, kaip užauga žuvys. Biržulis jiems atrodė neišsenkamas žuvų aruodas.

Adomas Butrimas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir

Lietuvos meteoritai

Apskaičiuota, kad į Žemės atmosferą kasdien patenka apie aštuoni milijardai kosminių dalelių. Dauguma
Pakilti į Viršų