Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Žuvinto apylinkės

in Flora ir fauna

Vidgirėlių miško, Miknonių Palių, Riečių balų gyventojai

Lietuvoje mes turime daugybę miškų, ežerų, upių, upelių, pel­kių bei balų. Juose pilna visokios augmenijos bei gyvūnijos. Pas mus neištirta, neaprašyta miškai, mažai žinome apie žvėrių ir paukščių gyvenimą, o apie smulkesniųjų padarų plėtojimąsi ar ny­kimą ką ir bekalbėti. Viso to bene didžiausia kaltė bus tai, kad mažai toms mokslo šakoms turime žmonių. Tik organizuotu, ge­rai paruoštu kadru šį bei tą galėtume nuveikti, tačiau mums to stinga. Miškininkai neabejotinai pasitarnautų gamtos mokslui, jei jie, be savo tiesioginių pareigų, atliktų dar ir savo valdomų plotų tyrimą, tinkamą gyvių aprašymą.

Vidgirėlių miškas, Miknonių Palios ir Riečių balos priklauso Marijampolės miškų urėdijai, Palių girininkijai. Tie plotai yra šiau­rėje ir rytuose nuo Žuvinto ežero. Jų bendras plotas prašoka tūks­tantį ha; taigi, ne mažesnis, kaip pats Žuvintas. Vidgirėlių miškas mišrus: eglės, juodalksniai, beržai, pušys, drebulės ir kiti medžiai. Dauguma medžių tebėra jauni ir gal tik keletas juodalksnių ir eglių yra senesnio amžiaus. Miknonių Paliose viešpatauja nuskurdusios pušelės su berželiais, o Riečių balos pasižymi tankiais karklynais. Miškas nėra gausus paukščiais, tačiau jame gyvena kelios dešimtys paskirų rūšių. Pačiame miške yra dvi labai gražios vietovės, tai „Raizgė“ ir „Didieji“ — du aukšti kalniukai, pakraščiuose apaugę lazdynais ir kitokiais krūmais. Be abejo, kadaise jie buvo Žuvinto ežero šiaurinio galo salos. „Raizgėje“ yra keletas lapių olų, ku­riose jos kasmet veda vaikus. Ant „Didžiųjų“ yra barsukų olos, kame jie taip pat veda vaikus. Nereti čia šeškai, širmonėliai ir že­benkštys. Kartais atkeliauja ir pilkiai — vilkai, bet jie ilgai nesi­laiko, nes buveinei per mažas miško plotas. Iš graužikų čia sutin­kama kiškis pilkasis, voverė paprastoji, žiurkės — vandeninė ir ru­doji. Iš vabzdžiaėdžių randami: ežys, kurmis, šikšnosparnis, kirstu­kai: paprastasis ir mažylis, graužikai: lazdynų pelės ir kiti. Galimas daiktas, kad miško pakraščiuose gyvena ir vandeninis kirstukas. Iš puošniųjų arba elninių bene vienintelis atstovas — stirna, kurios gyvena visuose trijuose paminėtuose plotuose. Užklysta retkarčiais į Vidgirėlių mišką ir šernai, bet jie, kaip ir vilkai, nuolat nesilaiko: pasigano, pailsi ir iškeliauja savais keliais.

Olose lapės kasmet veda vaikus

Nors ir gražūs žvėrys, tačiau jie neprilygsta puošniems, įvairiabalsiams, margarūbiams paukščiams. Pavasariais čia skamba viso­kiausios giesmės, pradedant nuo gervių ir baigiant mažais nykštu­kais. Norėdamas sužinoti paukščių rūšis, Vidgirėlių miške lankiausi keletą kartų. Bendrą santrauką padaręs, radau šiuos: pilk. varnas, šarkas, karvelius keršulius, karvelius purplelius, volunges, strazdus: giesmininkus, smilginius ir juoduosius. Iš zylių užtikau didžiąją ir mėlynąją zyles; kitos rūšys dažnesnės traukimo metu. Radau lieps­neles, pilk. musinukes, papr. kikilius, gelton. startas, žaliukes, skietsakalius, pelėsakalius, paukštvanagius, vištvanagius (perint nera­dau) ir gegutes. Be to, dar buvo rasta visų trijų rūšių pečelindos, nykštukai paprastieji, sodinė, juodgalvė, rudoji devynbalsės ir kiti. Būdinga, kad kėkštų visai mažai radau. Pasak vietinio eigulio, jie praeitą žiemą sušalę. Esą, nekartą teko rasti iš po šaltų nakčių negyvų kėkštų. Stebėtina tai, kad Vidgirėlių miške neužtikau nei vieno iš kopikų ir šiaip drevėse gyvenančių paukščių atstovo. Ne­radau nei žalvarnės, nei kukučio, nei karvelio ulduko, nei gružgalvės. Jei bent patikėti vietiniam eiguliui, esą gružgalvės čia peri. Jisai kartą radęs drevėje kažkokius šnypščiančius (jauni gružgalviukai) paukščiukus. Kodėl tie paukščiai neperi, suprasti nesunku: todėl, kad miške nėra jokių drevių. Galimas daiktas, kad kai subręs miš­kas, tuomet ir paukščių padaugės.

Labai reti čia ir plėšrieji didesni paukščiai. Kadangi tų paukš­čių kraunami dideli lizdai, per tai į juos ir dėmesį žmonės greičiau atkreipia. O juk nepaslaptis, kad daugumai pamiškių gyventojų tie paukščiai nepažįstami ir jie, vietoje vištvanagio, skriaudžia papr. suopius, vapsvėdžius, peslius ir kt. Man pačiam tėko matyti papr. suopio išgriautą lizdą. Paukštis visai be reikalo už vištvanagį nu­kentėjo. Kopikams ir plėšriesiems daug labiau patikimesnis Buktos miškas, kame jie ir peri. Aukščiau paminėtieji paukščiai buvo rasti Vidgirėlių miške beperint, lizdus bekraunant arba tokiu metų laiku, kuriuo galima susivokti, jog jie yra tikrai nuolatiniai gyventojai.

Paprastasis suopis doroja savo grobį

Miknonių Palios jungiasi su Vidgirėlių mišku, Žuvinto ežeru ir Riečių balomis. Jų vardas pareina nuo greta esančio Miknonių kai­mo. Kadangi, kaip minėjau, čia skurdi augmenija, tai tokioje aplin­kumoje negalima rasti nei gausios gyvūnijos. Galima sakyti, tai sa­votiška paukščių grupė, kuriems ir Palios mielos. Jie čia ne tik kad peri, bet ir kasmet tiksliausiai į tą pačią vietą grįžta. Tų paukščių pavyzdžiu gali būti gervė. Miknonių Paliose gervių labai mažai, kasmet pasirodo 4—6 paukščių sąstatas, kuris, be abejo, jose ir gy­vena. Pasak vietinių gyventojų, seniau Paliose rasdavo ir jų lizdus, tačiau paskutiniais metais gervių nebuvo rasta. Antras, pasigėrėti­ną vaizdą Palioms teikiąs, paukštis — tai tetervinas. Jų esama ne­mažai.

Miknonių Paliose yra net maža salelė, kalniukas, „Burbuliais“ vadinamas. Gegužės pradžioje ant jo prisirenka daugybė tetervinų ir kelia tuoktuves. Jų aiškus burbuliavimas net už 3 km girdėti. Kartais jie atsikrausto į pat Žuvinto ež. pakraštį ir čia, pasilipėję ant kupstų, čiuksi, sukasi aplinkui ir traukia nerūpestingas arijas. Tik aukštu tonu varnos karktelėjimas nugąsdina juodąjį gražuolį. Jis nutyla, pasidairo ir, jei dar varna karkia, tetervinui aišku — vištvanagis, jis pakyla ir dingsta už pušelių, slepiasi nuo nuožmiau­sio savo priešo. Reikia pasakyti, kad varnos tikri tetervinų angelai sargai, nes jos pirmiausiai pastebi pavojų, duoda įspėjamąjį ženklą, ko budriam paukščiui ir pakanka. Kitas Miknonių Palių įdomesnis paukštis bene bus paprastoji medžšarkė. Tai maždaug gružgalvės ar špoko didumo paukštis, rausva nugara, žila galva ir juodais antakiais. Paprastosios medžšarkės peri Palių, pakraščiuose, daž­niausia kadugių krūmuose, bet kartais susuka lizdus ir pušelėse. Tai keistoki, mėgstą kraipyti į šalis, kaip laikrodžio švytuoklę, uodegą, paukščiai. Jų apstu dešiniajame Dovinės krante, Paliose arba ge­riau jų pakraštyje. Šalia jų peri pilkosios ir raibosios devynbalsės, atvirkščios pozos paukščiukai. Devynbalsės, užuot laikiusios pakel­tą galvą, dažniausia pasilenkusios, pritūpusios žiūri į žmogų ar kitokį nepageidaujamą padarą taip, kad jų uodegos padėtis visuomet aukš­čiau, negu galva, iškyla. Neretas Miknonių Paliose ir tikutis. Jų apsčiau esama ties Miknonių kaimu. Taip pat sutinkamas perkūno oželis, kiauliukė, papr. kikilis, mišk. kalviukas ir daug kitų smulkes­nių paukščių.

Paprastoji medšarkė

Riečių balos yra ne kas kita, kaip tik tęsinys žlugusio Žuvinto ežero. Jos vardą gavo nuo Riečių bažnytkaimio, esančio ant buvusio ežero kranto. Pačios balos pilnos prižėlusios karklų krūmų, mažų, apskurdusių berželių ir drebuliukių. Čia taip pat gyvena savotiški paukščiai. Iš jų bene didžiausia bus tai didž. kuolingos, mažne var­nos didumo, pilkai margos, ilgomis kojomis ir ilgais, lenktais snapais paukščiai. Bendrai tarus, didž. kuolingos mėgėjos plačių balų, todėl tik tokiose vietose jos sutinkamos, Pasirodo čia ir pievinės lingės, bet perint jų neradau: peri Dambavragio balose. Nemažai čia esa­ma papr. griciukų, raudonkojų tulikų, perkūno oželių, švigždų ir griežlių. Peri nendrinės startos, piev. kalviukai, kiauliukės, pilk. devynbalsės, karklinės nendrinukės, ežerinės nendrinukės, papr. medžšarkės ir kt.

Bene įdomiausias to ploto gyventojas bus mažas paukštukas — margasis žiogelis. Jų esama keletas porų. Tai labai malonus gies­mininkas. Galima sakyti, braziliškoji Lietuvos cikoda. Jo balsas be galo švelnus, monotoniškas, gražiai skambąs. Krauna jie lizdus sausų, pernykščių žolių kupstuose, dėdami 5—6, rausvais taškeliais nubarstytus kiaušinėlius. Artimi jų giminaičiai nendriniai ir upi­niai žiogeliai, kurie gyvena gretimame, pirmasis Žuvinto ežere, o antrasis Buktos miške. Riečių balose peri ir didž. antys, laukiai ir, gali būti, did. baubliai.

Margasis žiogelis

Turint galvoje plotų didumą, tenka pasakyti, kad Miknonių Pa­lių ir pastarųjų balų gyventojų skaičius yra nedidelis gal todėl, kad čia viskas taip skurdžiai atrodo.

T. Zubavičius, “Mūsų girios” 1940 m. Nr.: 8 – 9

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Flora ir fauna

Mūsų miškų sąmanos

Jei kam tenka susidurti su samanomis, tai pirmiausiai miškinin­kams ir durpynų tyrinėtojams,
Pakilti į Viršų