Zuikių medžioklė

in Medžioklės taktika

Zuikiai medžiojami įvairiais būdais, bet čia norime aprašyti tik tris varymo būdus.

Medžiojant zuikius varymu, pirmiausia ži­notina, kad jiems užvaryti reikia daugiau žmo­nių nei kitiems žvėrims, nes zuikiai moka pa­sprukti pro retoką varovų grandinę. Reikalin­gas žmonių skaičius nevienodas įvairiais lai­kais. Taip antai, anksti rudenį ar žiemą atolydžio metu reikia tankesnės varovų eilės, nes tada zuikiai atkakliai veržiasi atgal. Taikantis prie to, imami medžioklei nevienodi plotai. Esant dideliam šalčiui, galima apimti 40 — 60 ha, o rudenį tik 12 — 15 ha. Retų miškų ar laukų plotai gali būti didesni, o tankios augmenijos apaugę — mažesni. Pagal varymo plotą reikia atitinkamo medžiotojų skaičiaus. Ge­riausia, jei tarp medžiotojų būtų atstumas apie 50 — 80 žingsnių. Siaurose miško vietose, o ypač tankumyne, tam pačiam plotui reikia di­desnio medžiotojų skaičiaus. Normaliai me­džiotojų skaičius turi būti 10 — 12, daugiausia 20. Jei neužtenka medžiotojų, kad apstatytų visas vietas, blogesnėse vietose statoma po vie­ną vaikezą, kuris turi pabaidyti ties juo išėjusį kiškį. Tačiau jis turi tatai padaryti nerėkda­mas, o tik pasijudindamas ar pamodamas ran­kom. Gerai taip pat apstatyti varovais ir šo­nai. Šie žmonės gali stovėti rečiau, būtent, miš­ke per 60 žingsnių, o lygumoje per 100. Einant į juos žvėriui, jie turi tik tyliai ir ramiai pabai­dyti, kad žvėris neišeitų iš medžiojamo ploto.

Varovų eilė kai kur aprūpinama vėliavė­lėmis; jie eina šūkaudami ir švilpaudami; kar­tais varovai įsitaiso tam tikrus barškalus; tokį barškalą turi kas antras varovas. Gerai įtai­sytuose medžioklės ūkiuose, kaip antai, Ryt­prūsiuose, viename plote daroma tik viena zui­kių medžioklė per metus ir tokios medžioklės vienur rengiamos anksti rudenį, kitur vidur­žiemį. Pirmu atveju daugiau sumedžiojama, nes plėšrieji žvėrys nespėja daugelio zuikių išnaikinti. Antru atveju daugiau pelnoma, nes žie­mą zuikiena brangesnė ir ją ilgiau galima iš­laikyti.

Be šio paprasto varymo būdo, yra dar ki­tas būdas zuikiams medžioti. Medžiojamasis plotas apsiaučiamas ratu. Varovai ir medžioto­jai sustatomi pakaitomis tam tikru atstumu. Davus ženklą, visi palengva artinasi į centrą. Centrui pažymėti pastatomas koks nors gerai matomas ženklas arba susitariama juo laikyti kokis trobesys, medis, ar šiaip vietos daiktas.

Šitokiu būdu apsiaustas plotas kai kur įprasta vadinti „katilu”.

Kai medžiotojų ir varovų rato radiusas sieks 200 žingsnių, duodamas ženklas, ir tada nėbegalima šaudyti į rato vidurį, kad išvengtų nelaimingų atsitikimų. Tada varovai eina į ap­siausto ploto vidurį, išvaro zuikius, jei jų ten likę. Medžiotojai gali juos šaudyti tiktai už rato ribų. Tokio rato dydis gali būti labai įvai­rus. Tai pareina nuo esamo medžiotojų ir varovų skaičiaus. Labai mažų ratų daryti nepa­tariama, nes tada daugumas zuikių pasprunka dar prieš uždarant ratą. Mažiausias plotas katilui — 25 ha, bet daroma iki 150 ha. Vidu­tiniškai reikia turėti vienas varovas pusei ha.

Medžioklės vadovas turi žinoti apsupamojo ploto apskritimą ir lygiai apstatyti jį varovais. Varovai statomi per 100 žingsnių vienas nuo kito, o į jų eiles įterpiami medžiotojai, pavyz­džiui: per 10 varovų po vieną medžiotoją.

Štai keletas svarbiausių taisyklių šiai me džioklei:

  • Varovai turi eiti lygiais atstumais, nes priešingu atveju zuikiai išbėgs ten, kur varovų rečiau.
  • Einama vienodu greitumu visam plote ir nestovima vienoje vietoje.
  • Gera turėti keletas raitų prižiūrėtojų. Jie įspėja atsilikusius ar einančius per greit. Tuo būdu palaikomas lygesnis ratas, ir nė vie­nas medžiotojas nelieka nuskriaustas.
  • Rato forma turi būti kuo taisyklingiausia, nes tada bus vienodesnis varovų ir medžio­tojų paskirstymas.
  • Kiekvienas medžiotojas pats turi steng­tis palaikyti tvarką — nesulaikyti savo pusėj varovų, nesustoti šaudydamas žvėrį ir t. t.

Trečias medžiojimo būdas toks: sudaroma grandinė iš varovų ir medžiotojų; nuo jos į šo­nus, buku kampu išsirikiuoja vien varovų du sparnai; ketvirtas kraštas lieka atviras.

Pabaidytas zuikis bėga kurį laiką į pryšakį, o vėliau apsisuka ir stengiasi patekti į bu­vusią savo vietą. Šia zuikio ypatybe remiasi šis medžiojimo būdas. Begrįždamas zuikis klumpa nuo medžiotojų šūvių.

Pamatinė grandinė ir šoniniai jos sparnai visą laiką slenka palengva į priekį. Kai spar­nų galai pasiekia medžiojamo ploto ribą, duo­damas ženklas; medžiotojai sustoja. Šonai su­sijungia ir pradeda varyti į medžiotojus, t. y., į pamatinę grandinę.

Šiam būdui reikia didelių plotų, nes kitaip varomi zuikiai perbėgs atidarytuoju kraštu į svetimą medžioklės ūkį, nesuspėję sugrįžti. Norint gauti gerų medžioklės vaisių, einama 4 — 5 kilometrai. Šiuo būdu medžiojant su pa­lyginti nedideliu žmonių skaičiumi išmedžiojami gana dideli plotai. Mat, čia nereikta daug gaišti skirstant medžiotojus ir varovus. Per dieną tuo būdu galima išmedžioti apie 3.000 ha, medžiojant 100 varovų ir 10 medžiotojų.

“Medžiotojas” 1933 m. Nr.: 13

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.