Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Žiemojančių paukščių karalijoje

in Objektai svetur

Kai šis paukštis miega ar ilsisi pri­gužęs ant ilgastaibės kojos, o antrąją priglaudęs prie kuno ir galvą paslėpęs po aušros snapu, jis labai primena neišsiskleidusį rožinį gėlės pumpurą. Di­džiuliai šių paukščių būriai palieka neišdildomą įspūdį. Čia jų tiek daug, jog atrodo, kad jūros plynėje juda vin­giuoja kelis šimtus metrų nusidriekęs rožinis kaspinas. O kai vakaro žaroje toks būrys staiga pakyla iš žydro vandens, nuo tūkstančių paukščių spar­nų debesies rožiniu tampa dangus. Tai flamingai, bene patys „įžymiausieji” Krasnovodsko rezervato paukščiai.

Specialistų apskaičiavimu, visose kolo­nijose flamingų yra šiek tiek daugiau kaip dvidešimt tūkstančių. Didžiuma jų, maždaug 16 — 17 tūkstančių, žiemoja Krasnovodsko rezervate. Pirmieji maži flamingų būreliai į rezervatą — Michailovsko ir Balchano įlankas atskren­da jau rugsėjo pradžioje. Tai daugiausia jauni pilkšvi paukščiai — žėrinčias ro­žines plunksnas flamingai užsiaugina tik trečiaisiais ketvirtaisiais, o grakštų vestuvinį šokį šoka tik šeštaisiais gyvenimo metais. Spalio viduryje jau pa­sirodo didesni būriai — vyresni, ryš­kių spalvų paukščiai, lapkričio mėnesį atskrenda daugumas žiemojančių fla­mingų.

Gamta apdovanojo flamingą ilgomis kojomis, tokiu pat kaklu ir stambiu kumpu snapu, su specialiu filtru-koštuvu, panašiu į banginio ūsą. Mažas antsnapis yra lyg dangtelis didžiuliam posnapiui. Flamingų „medžioklė” atro­do maždaug taip. Braido jie orūs po vandenį iki kelių, o kartais iki pilvo, paneria giliai galvą ir snapu kaip sam­teliu semia skystą dumblą. Po to, šiek tiek pravėrę snapą, košia dumblą pro storo liežuvio šerelius, ragines snapo plokšteles, kur lr nusėda melsvai žalsvi dumbliai, smulkūs vandens gyvūnai — vėžiukai, kirmėlės, moliuskai. Visą die­ną išdidžiai braido jie po seklumą, priekabiai turkenasi dumble, kartkar­čiais užversdaml galvą į viršų ir nury­dami išfiltruotus smulkius organizmus.

Flamingų pirštai yra sujungti plauklojamąja plėvele, tačiau jie neplaukioja. Užtat, turint tokias kojas, patogu vaikščioti klampiu dumblu. Istorija byloja, kad senovės Romos smaguriautojai la­bai mėgo riebius flamingų liežuvius. Matyt, tais laikais šių paukščių buvo itin apstu. Prieš gerą pusšimtį metų fla­mingų neapsakoma gausybė susirink­davo ir į Kaspijos pajūrį. Vėliau jų katastrofiškai sumažėjo. Tačiau dabar, pagerėjus apsaugai, flamingų vėl pa­gausėjo.

Rezervate žiemojantys flamingai su­siburia į didelius būrius, Michailovsko įlankoje kartais net iki 8 – 9 tūkstančiu. Pastaraisiais metais tam tikra flamingų dalis žiemoja beveik prie pat Krasnovodsko. Flamingai čia labai atsargūs, jei kas, kaip mat sparnams žinią duoda — arčiau kaip per du tris šimtus metrų neprisileidžia jokio judančio daikto. Tik skrendančius flamingus galima pa­matyti šiek tiek iš arčiau — tada jie kur kas drąsesni ir praskrenda virš žmogaus 40— 60 metrų aukštyje. Arti­nantis prie flamingų būrio, girdėti gar­sus šaižus gagenimas, nelabai tinkantis šiems grakštiems, švelniems paukš­čiams.

Flamingai ir penkiolika kitų rezer­vate žiemojančių paukščių rūšių įtrauk­ti į Raudonąją knygą.

Rezervatas buvo įkurtas 1932 metais. Tada į jo teritoriją įėjo tik Atreko že­mupys bei Gasan Kulio įlanka. Vėliau, pakitus Atreko režimui, nuslūgus Kaspijai, jo ribos ne kartą kito.

1968 metais rezervatas buvo išplėstas. Dabar jis užima rytinę Kaspijos pakrantę — Turkmėnijos Krasnovodsko srities ribose ir susideda iš dvie­jų dailų. Šiaurinės — Krasnovodsko, Šiaurės Celekeno, Michailovsko, Balchano įlankos ir kilometro pločio apsauginės sausumos zona bei pietinės — buvusio Gasan Kuli rezervato terito­rija. Šiuo metu rezervatas užima be­veik 270, o jo jūros akvatorijų plotas apie 230 tūkstančių hektarų.

Rytinė Kaspijos pakrantė jau nuo seno žinoma kaip viena pagrindinių paukščių žiemojimo vietų. Per rezervato teritoriją praei­na svarbus perskridimo kelias, jungian­tis Palearktiką su Indija ir Afrika. Tuo keliu skrenda keli milijonai maždaug 300 rūšių paukščių. O kiek lieka žie­moti? Plaukiojant po rezervato vande­nis kateriu, atrodo, kad šiuos paukš­čius suskaičiuoti sunkiau nei kruopas katile — tokia čia jų gausybė. Tačiau rezervatu darbuotojai, pasitelkę avia­ciją, kasmet dirba šį darbą. Yra žino­ma, kad pastaruoju metu kasmet jų valdose maždaug penkiems šešiems mė­nesiams randa prieglobstį apie 280 rū­šių trečdalis milijono vandens paukš­čių.

Labai savita rezervato gamta. Čia susitinka sausa karšta dykuma, Kaspi­jos įlankų vandenys ir Irano Astrabado provincijos subtropikai. Rezervate gana dažnai siaučia dulkių audros. Va­sarą būna 40 — 45 laipsnių karščiai, šaltomis žiemomis temperatūra kartais nu­krinta iki 12 laipsnių šalčio. Kritu­lių Iškrenta 100 — 150 milimetrų, o kai kuriais metais sniego visai nebū­na. Dar rečiau ledas sukausto čionykš­čius vandenis. Tada ledo ir bado ne­laisvėn patekusiems paukščiams ateina pagalbon rezervato darbuotojai — su malūnsparniais, kateriais.

Šiaip jau maisto paukščiams pakan­ka. Hidrobiologų tyrimų duomenimis, bendra augalų – makrofitų, pagrindinio paukščių maisto biomasė rezervato įlankose didžiulė — apie 750 tūkstan­čių tonų. Be to, „povandeniniuose miš­kuose” gyvena daug rūšių moliuskų, smulkių vėžiagyvių, uodų trūklių. Vi­si šie bestuburiai gyvūnai taip pat di­delė paspirtis paukščiams. Rezervate žiemoja trijų rūšių gulbės: giesminin­kės, nebylės ir mažosios. Daugiausia būna gulbių nebylių — kai kuriais me­tais jų čia susirenka iki dvidešimt tūks­tančių.

Žiemą įlankų pakrantės seklumose turškiasi nemažai didžiųjų, smailiauodegių ančių, rudagalvių kryklių. Tai vadinamosios plauklojančiosios antys. Ne taip seniai čia jų žiemodavo apie du šimtai tūkstančių. Šiuo metu, nuslūgus Kaspijai, šių ančių priskaičiuo­jama vos kelios dešimtys tūkstančių. Kur kas gausesnė tiek skaičiumi, tiek rūšine sudėtimi yra nardančiųjų ančių grupė. Tūkstantiniai šių ančių (rudagal­vių, šalminių, kuoduotųjų) būriai plaukioja atokiau nuo krantų. Kasmet jų žiemoja apie šešiasdešimt tūkstan­čių. Nardančiosios antys maistą — jū­ros žolę, moliuskus, vėžiukus, mažus krabus gali pasiekti iš gana giliai. Kai kurie paukščiai paneria iki dvidešimties metrų.

Atreko žemupyje galima pamatyti žiemojančias ir praskrendančias didžiu­les pilkąsias žąsis. Nuo spalio pabai­gos per visą lapkritį anksti rytais, va­karais bei naktimis traukia ir traukia šių žąsų būreliai. Upę juosiančioje že­mumoje tuomet galima pamatyti tūks­tantinius jų būrius. Mažajame Delilio ežere ir aplinkinėse užlietose pievose žiemoja iki keturių tūkstančių šių at­sargių paukščių. Atskrenda į rezerva­tą žiemoti ir Jūriniai ereliai. Lyg pie­menys apskrenda jie paukščių būrius. Ieškodami tarp jų ligotų ir nusilpusių, kuriuos kur kas lengviau pagauti. To­kiu būdu šie ereliai atlieka sanitarų valdmenį, išgaudo ligotus paukščius, trukdo ligoms plisti.

Įdomu stebėti sklandantį jūrinį erelį virš beplaukiojančio laukių būrio. Laukiai tik brinkt — apsiverčia ant nu­garos ir ima mosikuoti kojomis, plakti sparnais — kyla neišpasakytas šurmu­lys, į visas puses tik tyška balti purs­lai. Atrodo lyg akies mirksniu iškrito sniegas ant juodo arimo. Ereliui tai di­delio įspūdžio nedaro, jis vis sklando ir kartkarčiais gąsdina — imituoja puo­limą, o pastebėjęs vangiau kojomis ir sparnais besidarbuojanti paukšti, jį stveria. Bet būna ir taip, kad šiek tiek paskraidęs ir neradęs tinkamos aukos, kuriam laikui palieka laukius ramybė­je.

Tuo tarpu nuo didžiojo apuoko lau­kiams išsigelbėjimo nėra. Tyliai atplas­noja šis paukštis vakaro sutemose prie laukių būrio ir stveria pirmąjį pasitai­kiusį.

Atokiau nuo būrio atsiskyrusi laukį retsykiais užpuola kirai — ir užkapoja, jei šis labai energingai nesigina. Lau­kių, čionykščių gyventojų vadinamų kaškaldakais, rezervato vandenyse yra tiek daug, jog dešimtys hektarų jūros nuo jų pajuoduoja. Manoma, kad tai pati masiškiausia laukių žiemojimo vie­ta vi­same pasaulyje. Ne veltui ir rezervato emblema — laukio siluetas. Žiemoti laukiai atskrenda spalio viduryje, o pavėlavę būriai — lapkričio mėnesį. Daugiausia šių juodų paukščių susi­kaupia Krasnovodsko įlankoje prieš Kaili kalną ir Bekovičiaus užtakyje. Ra­dę čia daug maisto, paukščiai taip nu­sipeni, kad dorai ir paskristi nebegali. Žiemojimo pabaigoje jie dalį riebalų praranda. Bet tai laukiams tik į nau­dą — antraip kaip jie sugrįžtų į už šimtų ir tūkstančių kilometrų esančias perėjimo vietas.

Rudenį, kartu su perskrendančiais, re­zervate prisirenka net iki 300 tūks­tančių laukių.

Pavasarį didžiuma žiemojusių paukš­čių palieka šį vaišingą kampelį — iš­skrenda kas į Kazachstaną, kas į Pavolgį, Rytų Sibirą. Tačiau rezervatas neištuštėja. Didelis pagyvėjimas rezer­vato akvatorijoje viešpatauja ir vasa­rą, kai jo salose įsikuria didžiulės ko­lonijos kirų, tilvikų, dešimtys tūkstan­čių margasnapių žuvėdrų tiesiog už­dengia visą dangų.

Iš rezervate perinčių paukščių šios rūšies žuvėdros bene labiausiai papli­tusios ir, esant gerai apsaugai, jų kas­met gausėja. Kolonijose margasnapių žuvėdrų lizdai, jų salose priskaičiuoja­ma apie dvidešimt tūkstančių, tiesiog vienas šalia kito — kas 17—20 centi­metrų. Kai ant kiaušinių tupintys paukš­čiai ištiesia snapus, lieka tik mažas tar­pelis. Iš kiaušinio išsiritusi ir šiek tiek sutvirtėjusį paukštelį tėvai veda į „vaikų darželį”, kuris kartais būna net už poros šimtų metrų. Kartais jau die­nos amžiaus jauniklį motina ima vi­lioti iš lizdo — šis pastipsena pastipsena dar virpančiomis kojomis ir tupiasi pailsėti. Tas kelias nėra lengvas — nemažai daliai paukščiukų jis ir pas­kutinis gyvenime. Ne taip retai, bežy­giuojant pro svetimą lizdą, agresyvūs jo šeimininkai negyvai užkapoja keliau­ninką. „Vaikų darželyje” margasnapių žuvėdrų agresyvumą kaip ranka nu­ima. Čia mažieji gyventojai saugūs.

Tirdami šių paukščių gyvenimo bū­dą, ornitologai nustatė ir daugiau įdo­mių dalykų. Pavyzdžiui, anksčiau buvo manoma, kad margasnapės žuvėdros savo jauniklių nepažįsta ir, atskridusios į „vaikų darželį”, pamaitina pirmą pasitaikiusį. Bandymai su žymėtais paukš­čiais (ornitologai juos žymi tupinčius lizde su pulverizatoriumi — kiekvieną porą vis kitais dažais — patinėlį į petį, patelę į krūtinėlę) parodė, kad tėvai savo vaikus pažįsta ir maistą duoda tik savam, nors, atskridus į „darželį”, snapelius į juos tiesia ir svetimi. Maža to, paaiškėjo, kad margasnapės žuvėd­ros, skirtingai nuo upinių, iš išvaizdos pažįsta net savo kiaušinius. Paprastai paukštis iš karto neatskrenda prie savo lizdo, o nutupia šalia kolonijos ir į „namus” eina pėsčias. Jei kiaušiniai sukeisti su kaimyninio lizdo, paukštis vis vien tūpia ant savų kiaušinių — į svetimą lizdą. Tiesa, kartais jį apima abejonės — tūpia tai į savo, tai į sve­timą lizdą, bet galiausiai ima perėti savuosius kiaušinius. Taip pat paaiškė­jo, kad dviejų trijų dienų jaunikliai jau gana tvirtai iš balso ima pažinti savo tėvus, įdomios ir šių paukščių vedybos. Patinėlis po vestuvinio šokio visada savo išrinktajai įteikia žuvytę. Jei patelė sutinka dalintis visomis san­tuokinio gyvenimo negandomis, ji atsi­tupia ant žemės tokioje pat pozoje kaip maitinamas jauniklis ir laukia do­vanos.

Žuvėdrų, kirų kolonijose galima pa­matyti bešliaužtojančius vandeninius žalčius. Jie minta daugiausia žuvimis ir paukščiams jokios skriaudos nedaro. Iki rezervato įsteigimo šie žalčiai buvo masiškai gaudomi, o jų vertinga oda, šiek tiek pasūdžius, eksportuojama į kai kurias Europos šalis.

Ant baltasniegių, kiaukutais nusėtų salų pakrančių kur ne kur išvysime Kaspijos ruonių gulyklas. Tai ne vie­nintelis žinduolių atstovas rezervate. Dar daugiau kaip trisdešimt rūšių žin­duolių gyvena rezervato sausumos plo­tuose, jų tarpe tokie reti, kaip medlaižiai barsukai, dygliuočiai ir kiti. Re­zervato akvatoriją juosiančiuose smė­lio barchanuose gyvena kelios dešim­tys reptilijų — didžiuliai driežai, pil­kieji varanai, į mažą drakoną panašūs ausytieji apskritagalviai, nuodingos gy­vatės kobros ir kiti. Iš rezervato sau­sumoje, jo brūzgynuose gyvenančių paukščių nevalia nepaminėti savotiškų, vien Azijos pietvakariuose sutinkamų paukščių frankolinų. Tai ir į fazanus, ir į kurapkas panašūs, tartum šias dvi gentis jungiantys vištų šeimos paukš­čiai. Ūgiu jie taip pat sakytum įsi­spraudę tarp šių dviejų rūšių ir yra labai puošnūs, ypač patinėliai.

Atsižvelgiant į unikalius Krasnovods­ko rezervato gamtinius ypatumus, nuo 1971 metų vasario 2 dienos UNESCO Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga įtraukė jo teritoriją į ypatingą sąrašą, kaip turinčią svarbią pasaulinę reikšmę.

Vytautas Klovas


Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai svetur

Giliausieji ežerai

Prieš 25 milijonus metų Azijos žemyną perkirto gilus randas, kuriam buvo lemta

Didžiausieji ežerai

Didžiausias planetos ežeras — Kaspija — nuo seno jūra vadinamas. Kinams jis

Kaimas kalnuose

Bulgarai turi nepakartojamo grožio kal­nus, pavadintus moters vardu — Rodopus (bulgarai sako

Mėlynieji akmenys

Taip pavadintas valstybinis parkas šalia Sliveno — jaukaus miesto, tyliai prigludu­sio nuostabios

Riugeno saloje

Baltijos ošimas, sniego baltumo krei­diniai šlaitai ir statūs krantai — tai vaizdas,
Pakilti į Viršų