Flammulina velutipes on Fagus sylvatica 2 - Žieminiai kelmučiai

Žieminiai kelmučiai

in Grybauti ir uogauti

Dygsta, kaip grybai po lietaus, — lietuviškas priežodis. Grybauti einama po šiltų vasaros lietų. Tik išgudrėjusios didesnių miestų apylinkių grybautojos atneša į rinką anksti pavasari bobausių, o rudeniop kelmučių, įnoringų miesto gyventojų „šviežienos“ geiduliui patenkinti. Žiemą mums grybas iš rinkos ir nuo stalo išnyksta. Nebent tik kur rūpestingesnė šeimininkė acte marinuotų arba sūrime paraugtų rudmėsių, voveruškų arba baravykų puodynaitę iki Kalėdų išlaiko, arba kada ne kada džiovintą kremblį į viralą ar kokį padažalą įmerkia. Bet, jei būtume bent kiek akylesni, tai galėtume ir žiemą pasigrybauti tiesiogine šio žodžio prasme. Ypač šiltesnėmis žiemomis.

Šitaip rašydamas turiu galvoje vieną grybų rūšį, kurią Lietuvos botanikai yra susitarę vadinti Plempe judkote ir taip ją įrašė į botaniškąjį žodyną; bet kasdienei apyvartai, man atrodo, tikslu būtų jai duoti šalia botaniško pavadinimo, žieminio kelmučio vardą (panašiai, kaip, pav., vokiečiai greta Samtfuss-Rubling vartoja ir Winterpilz), nes toks vardas nusako šio grybo auginio laiką (vėliau pamatysime, kad jis tikrai žiemą auga ir iš kitos pusės sugretina jį su tikruoju kelmučiu  (Armillaria mellea), į kurį jis panašus ir savo augimo būdu ir augimo vieta, nes dažnai auga ant kelmų ir stuobrių.

Iki šiol niekur nesu aptikęs lietuviškoj spaudoj plačiau minint šį daugeliu požiūrių įdomų, iš dalies naudingą, iš kitos pusės, kaip vėliau pamatysime, drauge ir kenksmingą grybą; todėl tariau, kad bus pravartu čia su juo supažindinti visus tuos, kurie domisi mūsų gyvąja gamta.

Lotyniškai žieminis kelmutis vadinamas Flammulina velutipes. Tai nedidelis Lakštabūdžių (Agaricaceae) šeimos kepurėtas grybas, jo kepurėlė 3—12 cm skersmens, jauna beveik pusrutulio pavidalu išgaubta, vėliau darosi paplokščia, aptraukta iš viršaus slidžia, gleivėta žvilgančią medaus geltonumo odele, kuri ties viduriu paprastai būna tamsesnė, kepurėlės kraštai ploni ir pro juos dažnai prasišviečia iš apatinės pusės lakšteliai; šie pastarieji turi 5—10 mm platumo, gelsvai balti; pasenę darosi tamsesni, ne per arti vienas kito, prie koto nepriaugę, arba tik vienu kampu priaugę; ant lakšteliu paviršiaus atsiranda sporos; jei grybo kepurėlę apvošime ant juodo popierio, tai po keletos valandų rasime po jąja pribirusių baltų dulkelių: tai kelmučio sporos; jos elipsinės, apie 8-9 ilgumo ir apie 5—6 skersmens. Kotas dažniausiai iš vidurio kepurėlės išaugęs, bet kartais pasitaiko ir ekscentriškas, paprastai daugiau arba mažiau kreivas, mėsingai plušingas, tamprus; pradžioje pilnaviduris, bet vėliau darosi tuščiaviduriu, apie 3—10 cm ilgumo ir 3—15 mm drūtumo, į viršų šviesiai gelsvas, apatinėje dalyje tamsiai rudas arba beveik juodas, trumpais tankiais, kaip aksomu, plaukeliais apaugęs, daugiau arba mažiau, kartais visai nežymiai, išilgai vagotas smulkiomis vagelėmis. Mėsa balta arba gelsvai balta, jauną-minkšta, pasenusi darosi tampri, truputį karstelėjus, nežymaus kvapo. Žieminiai kelmučiai yra valgomieji grybai ir kai kam net labai skanus, išvirti, maloniai kvepia. Valgyti paruošiami panašiai, kaip dauguma kitų grybų, tik, prieš paruošiant, reikia gerai nuvirinti, kad išnyktų kartus prieskonis. Į žieminį kelmutį yra panašus kai kurie kiti, taip pat ant kelmų augantys, bet nevalgomi arba net nuodingi grybai; bet žieminį kelmutį nesunku nuo jų atskirti pagal jo slidžią, gleivėtą kepurėlę, baltus arba gelsvai baltus lakštelius ir aksomiškai plaukuotą, tamsiaspalvį kotelį.

5284331620 3e63b32399 b - Žieminiai kelmučiai

Retai kada žieminiai kelmučiai auga pavieniai: dažniausiai jie būriuojasi būriais po keletą, keliolika arba net po keliasdešimt vienoj kupetoj, nelyginant, kaip ir savotiškos grybų šeimynėlės, sudarytos iš didesnių ir mažesnių, senesnių ir jaunesnių narių. Dėl to juos pastebėti ir rinkti labai nesunku, o jei pro juos praeiname neatkreipę į juos dėmesio, tai tik dėl to, kad iš anksto būname įsitikinę, jog žiemą joks doras grybas augti negali ir, jei auga, tai nebent tik koks šungrybis.

Nežiūrint to, kad žieminio kelmučio vai-siakūnis minkštas ir gležnus, jis pasižymi dideliu patvarumu: ne greit pūna, lengvai duodasi sudžiovinamas, o atmirkytas vėl atgauna beveik pirminę savo išvaizdą, nelyginant atgyja. Įstabiausia betgi tai, kad žieminiai kelmučiai ypatingai atsparūs šalčiams, ko mes nematome turint daugiau kitų panašios konsistencijos grybų.

A. Minkevičius „Kosmos“ 1938 m.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*