Žemaitijos kalvų žiedas

in Maršrutai

Turistinis maršrutas per Žemaičių aukštumą.

 

Maršrutas sudarytas taip, kad jį pradė­ti ir baigti galima bet kuriame iš nurody­tų punktų. Keliauti geriausiai tinka pės­čiomis, dviračiais, slidėmis. Bus galima apžvelgti nuo aukščiausių didkalvių šį savito grožio Lietuvos kampelį, kartu aplankant įdomiausius gamtos bei kultū­ros paminklus. Rytinė maršruto dalis su­pažindina su vietovėmis, kur 1944 metais vyko dideli mūšiai tarp Rusijos ir Vokietijos karių. Vakarinis maršruto ruožas veda rečiau lankomomis miškingomis vietovėmis, apeidamas dides­nes gyvenvietes. Centrinis žygio rajonas takoskyrinis Žemaičių aukštumos ma­syvas — mažiausiai miškingas, tačiau pil­nas gražiausių vaizdų. Maršrutas dažniau­siai eina panoraminiais kalvagūbriais, juosdamas Lūksto—Biržulio duburį su Varnių miestu. Norintieji susipažinti su Varnių kultūros paminklais nesunkiai galės juos pasiekti iš kitų maršruto taš­kų (Pavandenės, Eidžiotų, Laukuvos). Mū­sų kelionės pradžia ir pabaiga —
(0) Telšiai. (Skaičius kairėje, prie maršruto punkto, rodo atstumą nuo pra­dinio taško). Iš miesto sukame Varnių keliu. Po truputį kylame į viršų.

Kalvotumas vis didėja. Prasideda aukš­tas, kampinis Viešvėnų moreninis masy­vas, kuris skiria Masčio ir Virvytės dubumas. Kairėje kelio pusėje matyti Žvyzdro kalnas — buvęs karo laukas. Už po­sūkio

(10) Viešvėnai — graži gy­venvietė kelių sankryžoje. Čia —  nemaža architektūros bei dailės paminklų. Iš pietų pusės gyvenvietę juo­sia didelis tvenkinys. Už 300 metrų nuo jo pamiškėje — liaudies architektūros paminklas — Juozo Kazalūpskio sodyba, įdomus kirviu suręstas iš rąstų XIX am­žiaus gyvenamasis namas, tvartas, kluo­nas.

Gražiomis tarpumiškėmis pro Ąžuolų kalną pasiekiame

(13) Muitaičių alką. Gaila, kad pietinė dalis ariama, o papėdę kerta aukštos įtampos linija, čia daug smulkių stačiais šlaitais riedulingų kalvų. Pasitai­ko ir stambesnių plokščiaviršūnių kalvų – keimų, padengtų morena. Smėlingos ir žvyringos kalvos apsodinamos mišku. Tan­kiame beržyne, prie Viešvės upelio,

(15) Getautės (Pilies kalno) kupra. Tai ilga siaura ovalo formos kalva Abiejuose galuose — pylimo liekanos. Pasakojama apie kalne pasislėpusius „šve­dus”. Per­einame Telšių—Varnių plentą. Palikę kai­rėje Vembūtų gyvenvietę, lendame į di­džiuliais ąžuolais garsią

(19) Jomantų girią. Susiraskime kvartalinę, skiriančią 13 ir 14 miško kvartalus. Nuo jos į dešinę už 150 met­rų auga Triliements ąžuolas, dar už 600 metrų į pietvakarius — senas drevėtas Jomantų ąžuolas. Drevėje telpa 4—5 žmo­nės. Apie 600 metrų į pietryčius už kvartalinės tame pačiame eglyne riogso didžiulis kiaušinio formos akmuo — gam­tos paminklas. Jo Ilgis 4,5, aukštis — iki 2 metrų. Dar vieną ąžuolą galiūną suran­dame rytų pusėje

(22) Skliaustuose. Už kal­vų išnyra sraunioji žemaičių upė — Virvyčia, plukdanti Lūksto, Biržulio eže­rų vandenis. Jai kelią pastoja stambus pakraštinis kalvagūbris, kuris užsibaigia pirma didkalve mūsų kelyje —

(25) Žąsūgala. Senas kalno pava­dinimas — Žąsino kalnas. Be Žąsino kalno, šis masyvas turi dar dvi viršukalves: Eglynoko ir Katino. Stambios kalvos čia išsidėstę pakaltomis su uždaromis daubo­mis. Įspūdingas „amfiteatras” pietvakariu pusėje. Visa Ząsūgala tartum pasvirusi į pietus. Nuolaidus plikas pietinis šlaitas net 85 metrus leidžiasi iki pat Virvytės. Vasarą margaspalvis gėlių kilimas dengia šį šlaitą. Žąsugaloje auga retųjų augalų: pelkinis pelėžirnis, paprastasis burbulis daug vaistinių augalų. Siekiant apsaugoti šias augalų bendrijas bet unikalų Virvy­čios slėnį su Kūlio dauba, Jono vingiu, 1974 metais įkurtas Žąsūgalos landšaftinis draustinis. Nuo kalno giedrią dieną ma­tyti Šatrija, Sprūdė, Žiograkalnis, apa­čioje boluoja Baltininkai. Nusiritę nuo viršukalvės M. Valančiaus aprašytu Pa­langos Juzės būdu, sukame žvyrkeliu į dešinę. Virš Virvyčios iškyla Sėbų ir

(28) Eidžiotų piliakalniai. Dar sykį kertame plentą. Kelių sankry­žoje, vadinamoje Pušine, seniau stovėjo karčiama, kurioje nakvodavęs Tadas Blin­da. Šiuose miškuose auga dailūs eglynai. Survilų girininkijoje 1983 metais įsteig­tas pirmasis respublikoje genetinis miško rezervatas. Jo tikslas — išsaugoti ver­tingiausius eglių palikuonis.

Pušinės miškai (čia pušys užima tik 30—40 procentų bendro ploto) tęsiasi iki Ilgio ežero. Tai gražus 1,5 kilometro ilgio rininis ežeras. Iš šiaurės vakarų eže­rą juosia aukštas moreninis Pluotinės gūb­rys, beveik 200 metrų pakylantis virš jū­ros lygio. Tai savotiška Žąsūgalos masy­vo vakarinė tąsa. Į Ilgio ežerą atiteka Mavos upelis, kuris laikomas didžiosios Žemaitijos upės — Minijos pradžia. Ilgio pietinėje pakrantėje —
(35) Kegai. Sukame į pietus. Prasideda rečiausiai turistų lankomas mūsų maršruto ruožas.

(40) Milkantų pamiškėje, prie kelio į Vertininkus — 3 milžiniški šimtamečiai kadagiai. Vienas jų net ke­turių kamienų. Greta esanti K. Va­siliausko sodyba. Sraunus, paslap­tingas Velnio upelis veda į pačią Ankantų girios glūdumą. Čia vietomis rodos virš tavęs ištisinė apsamanojusių eg­lių skraistė. Miške labai vešlus trakas kurį sudaro lazdynai bei avietynai. Ties dviaukščiu mūriniu

(42) Šilų girininkijos pastatu pereiname Varnių—Žarėnų kelią. Nuo

(44) Vismaldų aukšto žvyro gūbrio, vadinamo Baltrimo kalnu, puikiai matyti Žarėnai, Minijos klonis. Ant kalno stovėjęs medinis bokštas — žemaitiškai karoblis. Apačioje, už Auškalnio — labai įdomus akmuo, išlikęs po melioracijos. Prie akmens — Andruškų sodybvietė, kuri garsėjo 170 metų senu­mo kalve. I sodybą per Šlapias pievas ve­dęs grįstas kelias. Tačiau žymiausias tarp pelkių vingiuojantis senovinis vieškelis yra

(47) Rešketėnuose. Iš Peklos „lučmos” — didelės šlapios pievos — prasideda Rešketa — Virvyčios intakas Tarpupelkėje — kalnas su neaiškios pa­skirties rūsiais, požemiais. Ant kito kalno stovėjęs vėjo malūnas. Mes Ventos ir Nemuno baseinų takoskyroje, kurio vie­nas aukščiausių taškų

(54) Lopaičių kalnas. Visas šis nepaprastai vaizdingas kalvų masyvas apaugęs eglynais. Seniau, kai nebuvo miško, nuo Lopaičių kalno buvo matyti net iki pajūrio. Lopaičių šlaitas nusi­leidžia į Rietavo lygumą 100—120 metrų laiptu. Kokie platūs vaizdai. Išnirus iš miško! Vakarų pusėje, virš šlapgirio — Patyrio miškų. Iškyla didingas Alkos kal­nas. Giedrią dieną pietuose matyti Lau­kuva. Leidžiamės į priešingą pusę, kur giliai dauboje — Ruškio ežeras. Čia įren­gta poilsiavietė. 1974 metais, siekiant iš­saugoti vertingą pietvakarinio Žemaičių aukštumų šlaito geomorfologini komplek­są, buvo įsteigtas Ruškio landšaftinis draustinis. Pietrytiniame Lopaičių moreni­nio masyvo šlaite iš nedidelio ežerėlio prasideda egzotiškas upelis Aitra — Jūros intakas (vandens kelionių entuziastai plau­kia Aitra, įtekėjus Laukei). Miške, prie Aitros, ties Kermušės vienkiemiu, susiran­dame išvaizdų

(57) Tverų piliakalnį, vadina­mą Pilies kalnu. Pats Tverų miestelis dar už 3 kilometrų, kiek paėjus vieškeliu į dešinę. Už Kaupų kaimo, Navados—Sklindos tarpupy­je, plyti nemaži miškai. Kaupuose — etno­grafinė K. Jasevičiaus sodyba su žiogriniu tvorų labirintu, Vydmantų kaime — milžiniškas akmuo.

(70) Apvaršuvoje kopiame į aukščiausią apylinkėje Panų kalną. Apvaršuvoje 1891 metais gimė Leo­nas Jonikas, pažangus JAV lietuvių veikėjas. Sodybos vietoje 1972 metais pa­statytas paminklinis akmuo. Čia pat

(72) Burbiškiai — garsusis Paršpilis, sau­gojęs kelią prie plačiai L. Kšivickio apra­šytos Sietuvos kūlgrindos. Už Melnyčlos upelio — alkakalnis. Iš šiaurės tęsiasi ap­valios kalvos. Tarpukalvės labai supelkėjusios. Nuo Burbiškiu prasidėjęs kalvagūbris tęsiasi toli į vakarus. Juo ke­liaudami Juodainiuose pamatytumėte ak­menį — Puntuko pusbrolį, o Ręsčiuose uosį — gamtos paminklą. Viso šio gražaus kalvoto krašto centras —

(78) Laukuva. Miestelis paskelbtas urbanistikos paminklu (gerai išlikęs gatvių tinklas, centrinė aikštė) Laukuvos kapuose palaidoti L. Joniko palaikai. Netoliese, Stirbiškių kaime, Atlanto nugalėtojo F. Vaitkaus gimtinė. Pati didžiausia šių apylinkių įžymybė —

(83) Dievytis (Dyvytis). Tai vaiz­dingo ežero pakraštyje iškilusi didžiulė (40 metrų aukščio) kalva, visa apaugusi gražiu eglynu. Viršūnėje yra aikštė, ku­rioje seniau, pagal padavimus, buvo kū­renama šventoji ugnis. Maironis labai mėgo šias apylinkes. Jis parašė poema „Dyvytis”.

Miško takeliu leidžiamės į paežerę ir senuoju vieškeliu pasiekiame

(86) Girvainius. Tuoj už Žemaičių plento „dangų remia”

(90) Švedkalnio (kitaip vadinamo Bilionių piliakalniu) piramidė. Tai tarytum du kalnai, vienas ant kito uždėti. Vietos gyventojai vakarinę kalno dalį vadina Svedkalniu, rytinę — Bliūdkalniu. Pietinė­je plikoje papėdėje — gražus tvenkinys. Jo pakrantėje, ąžuolų ir skroblų paunksmėje, J. Rupšlaukio sodyba — liaudies architektūros paminklas. Dėmesį patraukia didelė daržinė, sujungta su staldu, eilėmis susodinti lanksvų krūmai, ąžuolų alėja. Kitoje pusėje — graži K. Požėlos gyvenvietė su puošniais kultūros namais. Dabar keliaujame prie sekančios didkalvės —

(93) Aukštagirio. Tai pailgas gūbrys, iš pietų pusės apsodintas pušelė­mis. Nuo jo atsiveria gražiausias vaizdas į Medvėgalio masyvą. Nusistatę azimutą 60, leidžiamės žemyn į Vankių eglyną. Vankiuose prie J. Prialgauskio sodybos randame didelį ąžuolą. Gražūs Ropkalnio, Šilvio ir Gervės kalnai. Daug „liūgnų” su baltuojančiais švyliais. Tankūs brūz­gynai veda iki pat

(99) Medvėgalio. Tai takoskyrinio masyvo kulminacinis taškas. Medvėgalis turi dvi viršūnes: aukštesnioji, siekianti 234 metrus, — aukščiausia Žemaičių kal­vyne, žemesnioji vadinama Pilies kalnu. Medvėgalio masyvą be minėtų viršukalvių dar sudaro gražiu ratu išsidėstę Ąžuolų Aukos (arba Barsukų), Piliorių (arba Juo­ko) ir Bevardis kalnai. Praeito amžiaus pra­džioje, kai Medvėgalis nebuvo užžėlęs nuo jo buvo matyti trylikos miestelių bokštai. L. Kšivickis rašė, kad „origina­lumu ir dailumu Medvėgalis labiau impo­nuoja nei Trakų ir Vilniaus griuvėsiai”. Medvėgalis apsuptas gamtinių kliūčių. Šiaurinė kalno dalis ypač stati. Ji leidžia­si į pelkę, kur rastas kūlgrindos frag­mentas. Medvėgalis buvo stipriausia že­maičių tvirtovė, kur buvo ir krivūlė Apie šias apylinkes nemažai galime sužinoti Palentinio (Severėnų) aštuon­metės mokyklos kraštotyros muziejuje. Nuo Medvėgalio bemiške, kalnuota vie­tove leidžiamės keliomis pakopomis že­myn. Nepameskime kelio, nes daug ga­nyklų aptvarų, žemapelkių.

(109) Kaltinėnai — pačioje aukštumų pašlaitėje. Čia staigiai baigiasi pie­tinis takoskyrinio kalvagūbrio šlaitas. La­bai ryškus smėlio—žvyro gūbrys su Kepalužkalnio, Raguvijos kalnais ateina net nuo Bilionių. Beveik 80 metrų iškyla aukščiausias Žirgkalnis, o kur dar Bytauto kupra, Kaltinis kalnas, nuo kurio kilo miestelio pavadinimas. Lietuvoje nėra ki­tos tokios kalvų papėdėje įsikūrusios gy­venvietės. Nuo Kaltinėnų prasideda uždaras limnoglacialinis duburys. Jame gerai želia kultūrinės pievos. Už jų, prie tilto per Akmeną, iškyla nupjauto kūgio formos

(112) Skuburkalnis. Nuo čia dau­gelis baidarininkų pradeda įdomią kelio­nę žemyn iki Tauragės ir toliau.

Skuburio kalnas — pirmas Akmenos aukštupyje stovintis piliakalnis.

(116) Kaušų kaime yra didelis platus Aušrinės kalnas. Jis apaugęs medžiais. Labai stati kalno pietrytinė pusė. Kaime yra senkapių — respublikinės reikšmės archeologijos paminklų. Naujasis Žemai­čių plentas kerta Akmeną ties

(120) Traksėdžiu. Dešinėje pusė­je Akmena nuplovė alkakalnį, vadinamą Pilale. Dar vieną didelį piliakalnį srau­nioji Akmena baigia nuplauti ties

(122) Vėdriais. Paliekame Akmeną ir sukame į

(124) Varsėdžius. Tai nedidelė gyvenvietė, gar­sėjanti savo mokyklos kraštotyros muzie­jumi. Nuo Varsėdžių vėl prasideda kalvo­tas reljefas. Per kilometrą į šiaurę — Žemėkalnis. Netoliese — Dungerių dvar­vietė, kur lankydavosi Maironis, Šatrijos Ragana. Upeliai čia tikrai skambiais var­dais: Varė, Maušas, Knopė, neatsilieka ir kalvų pavadinimai: Žiogdaubė, Puškalnis. Didelis kalvynas tęsiasi nuo Varsėdžių į pietus. Tai vadinamieji Gūrai, arba

(127) Užkalnio „kalnai”, kurie atveda į

(131) Vytiogalą. 1896 metais čia gimė lakūnas Atlanto nugalėtojas St. Gi­rėnas.

(137) Upyna — pati pietinė Žemai­čių aukštumų vietovė, įsikūrusi prie Upynos ir Šunijos santakos. Labiau­siai Upynoje lankoma vieta — sename svirne įsikūręs kraštotyros muziejus. Gudirviuose — senoji Upynos vieta. Čia yra akmuo su ženklais, senkapiai, kalva, vadinama Gyvatkalniu. Tuoj už jos didelė išvaizdi aukštuma

(140) Miegė. Jos viršuje — pi­liakalnis.

(142) Gegužkalnis (Bliūdkalnis). Valstybinės reikšmės istorijos archeolo­gijos paminklas. Čia buvo kryžiuočių kronikose minima Gegužės pilis, kurią jie 1329 metais sunaikino kartu su Medvėga­lio pilimi. Gegužkalnis siekia beveik 191 metrą virš jūros lygio. Tai aukščiausias viso Upynos moreninio masyvo taškas. Pro Lingus išeiname į vieškelį Upyna— Bijotai.

(147) Girdiškė — D. Poškos gyvenvietė. Čia nemažai liaudies dailės paminklų. Toliau kelias atveda į

(151) Bijotus, kur D. Poškos kolūkis gražiai tvarko savo centrinę gyvenvietę. Bijotuose apžiūrime pirmą ir kartu originaliausią Lietuvos kraštotyros muziejų — Baublius. Jį 1812 metais išskobtame ąžuolo kamiene įkūrė žymus žemaičių ra­šytojas, kultūros veikėjas Dionizas Poška. Čia dar tebestovi ąžuolinis staliukas, prie kurio poetas parašė savo garsųjį „Muži­ką Žemaičių ir Lleluvos”. Ąžuolijoje, pa­lei Vyšnių kalną, žaliuoja Baublių ainių giraitė. Toliau rašytojo takais traukiame į pietus, kur prie Pelos upelio stūkso se­nas, statytas XVIII amžiuje, Bardžių (Poš­kos) vandens malūnas. Siauras, tačiau gilus Pelos slėnis ties

(156) Pelėdkalniu susilieja su erd­vesniu Ančios kloniu. Kalnas stačia be­veik 20 metrų siena remiasi į upę. Ančia leidžiasi nuo Žemaičių aukštumų pietinio šlaito į Karšuvos lygumą. Upėje gausų rė­vų — ji įdomi vandens turistams. Ja ga­lima plaukti nuo Žemaičių plento (geriau­siai tinka balandžio—gegužės mėn.). An­čios dubuma skiria Upynos ir Skaudvilės kampinius moreninius masyvus. Ties Kavadoniais persikėlę į kitą krantą, sukame rytų pusėn, kur jau matyti didingas

(163) Kryžkalnio monumentas. Toliau keliausime vietomis, kur 1944 metais vyko atkaklūs mūšiai, tarp Vokietijos ir Rusijos karių. Kiek į šiaurę nuo Kryžkalnio —

(165) Stulgiai. Mes — Kelmės rajo­ne. Stulgiai senovėje įėjo į Vangių žemę, kurią Mindaugas už­rašė Livonijai. 1863 metais čia su carinės kariuomenės būriais kovėsi Igno Laskausko vadovaujami sukilėlių daliniai. Stul­giuose palaidotas žuvivaisos darbų Lie­tuvoje pradininkas — mokslininkas My­kolas Girdvainis. Iš Stulgių, dešinėje pa­likę Bumburių durpyną bei keletą tven­kinių, o kairėje — Vyžakalnio mišką, su­kame į šiaurės rytus. Gerokai paklai­džioję po Sodkalnio girią, orientuojamės į aukštai iškėlusį savo kuprą

(176) Daugvierės (Bumbulių) kalną. Beveik 50 metrų iškilusi virš Duobikės pelkynų, Daugvierė atrodo kaip neįveikiamas kalnas — tvirtovė. Tą įspūdį dar labiau paryškina kalno viršūnėje esantys didžiuliai 200 metrų ilgio pylimai (čia spėjama buvus XVII amžiaus gynybi­nius įrenginius). Menamos legendos apie „švedų tvirtovę”, slaptą „vienuolių sto­vyklą”. Vieta tikrai atkampi. Dabar čia tik medžiotojai senu papročiu susirenka prieš medžioklę. Daugvierės miškas tęsia­si iki pat

(180). Vaipainių.  Ant vienos kal­vos — paminklinis. Plūsčiuose prie kelio — dar vienas paminklinis akmuo.

Kiek į šiaurės rytus nuo buvusio Valpainių ga­mybinio centro — didžiulė plika supiltinė smėlio—žvyro kalva — Pilies kalnas. Čia, istorikų spėjimu, XIII amžiuje buvusi žemaičių kunigaikščio Saulės mūšio nuga­lėtojo Vykinto pilis. Netoliese aptikta viena seniausių Lietuvos geležies liejykla. Pilies kalną juosia Kražantės slėnis. To­liau mūsų maršrutas vingiuos palei upę iki pat jos ištakų Girgždutės papėdėje. Pro Kartuvių kalną Kalvių kaime, Greitiškės šimtametį ąžuolą patenkame į senąjį žemaičių kultūros centrą —

(185) Kražius. Miestelis — išsidėstęs jau­kiame Kražantės slėnyje tarp kalvų. Ant upės kranto išlikęs dviejų aukštų mūrinis pastatas primena laikus, kuomet jėzuitai čia įsteigė savo kolegiją (1614 m.). Vaka­rinėje miestelio dalyje aplankome kapines, susipažįstame su Kra­žių architektūros paminklais, aplankome muziejų. Už tilto per Kražantę — status Medingėnų kalnas. Nuo jo atsiveria Kra­žių apylinkių panorama. Šiaurėje liepomis ir ąžuolais pasidadabinęs alkakalnis

(185) Medžiokalnis.Ši didžiulė lapuočių miško sala paskelbta botaniniu draustiniu. Senovėje Medžiokalnyje augo šventoji giria: pasak lengendų čia buvu­si miškų deivės Medeinės šventykla. Grįstas takelis veda kairėn prie šaltinėlio, ištekančio tiesiog iš seno ąžuolo kelmo. Nuo Medžio­kalnio į šiaurę tęsiasi kelminių plokščiakalvių virtinė, apaugusi tankiais eglynais. Gilios tarpukalvės čia supelkėję, yra ne­didelių ežeriūkščių: Katežeris, Kiaunė. Nesupelkėjusiose salose ir pusiasaliuose įsikū­rę kaimai. Išnirę iš Pamedžiokalnio— Kaupų miško, matome gy­venvietę — Petrališkes. Vėl kertame Kra­žantę ties

(191) Linkučiais, kur eina Kražių— Užvenčio kelias. Upės vaga ištiesinta (ka­nalizuotas ruožas tęsiasi dar 8 km aukštyn iki Gorainių). Stačiame Kražantės kran­te — maro kapeliai. Kylame į plynaukštę, vadinamą Krikštakalniu. Čia daug ir nepaliestos gamtos kampelių. Vie­nas jų —

(191) Šventragiai. Išliko didingų ąžuolų salos (Ąžuolynas, Gojus, Bruku gi­ria). Ąžuolyne buvo rastas gintaro gabalas, o ties Varlakoja buvo atkasta senovi­nių pastatų liekanos. Prie kelio į Karklė­nus yra senkapis, apaugęs beržais, ąžuo­lais. Iš jų išsiskiria vienas labai seaias (apie 800 m. amž.) apdegęs ąžuolas. Pra­sideda būdinga Kilbalių aukštapelkė su „dzūkiškomis” pušelėmis. Truputį į pietus, Gediminkalnio papėdėje, prasideda mūsų jau matytas Ančios upelis. Vėl ilgas pa­kilimas ir mes —

(197) Aukšmiškyje, kurio pakraš­tyje — Kupšeliuose atsiveria puiki pano­rama. Apačioje tamsi Šventragiu giria, pieiuose ranka paduoti iki Pašilės bokštų, vakaruose — galinga Medžiokalnio siena. Iš čia visai arti iki

(200) Karklėnų. Buvusiame dvare įsi­kūrusi mokykla. Prie mokyklos yra likusi parko alėja, netoliese — plynaukštė, vadinama Pilies lauku. Seniau ten buvusi pilis. Pati Karklėnų kolūkio centrinė gyvenvietė — kiek tolėliau, pen­kių kelių kryžkelėje. Karklėnai garsėja di­džiausiu apylinkėje 44 hektarų ploto ežeru, kuris per du kilometrus į pietryčius. Eže­ras, išskyrus Šiaurvakarinį krantą, užpel­kėjęs, apaugęs nendrėmis, krūmais. Ant kalniuko, pietiniame ežero krante, gražio­je sodyboje auga dvi didžiulės tujos. Kar­klėnų miške yra kapinės. Šiaurės vakaruose — vulkaną primenanti kalva, vadinama

(204) Spunčiu. Šalia jo kitas mažes­nis, beržais apaugęs Spunsčiukas. Kalno papėdėje — gražiame lapuočių guote įdomi sodyba. Prie šaltinio buvęs malūnas, išlikęs tik tvenkinys. Nuo Spunsčio vakaruose labai ryš­kiai išsiskiria

(208) Girgždutė. Senovėje, pasak le­gendos, į ją ėjęs urvas. Gėrimės natūra­liomis Kražantės pievomis, pasidabinusio­mis dailiomis ąžuolų, beržų giraitėmis. Girgždutė — vienas didžiau­sių ir sudėtingiausių Žemaitijos kalvų masyvų. Čia siaura ketera jungia dvi vir­šūnes, rytinėje, apjuostoje dvejomis py­limų eilėmis, būta pilies, o vakarinėje — alkos. Gražiausia panorama atsiveria iš rytinės plikos kepurės: matyti Vašilėnų bokštai, Medvėgalis, o nuo vakarinės pusės — Moteraitis. Nuostabą kelia rytinėje papėdėje išlikęs tikras aukštikalvių ežerėlis, iš kurio pavasarį vandenys srūva į Kražantę. Pasakojama apie toje vietoje nugrimzdusią bažnyčią, apie milži­nę Girgždutę, iš Latvijos atitekėjusią už lietuvio milžino ir palaidotą šiame kalne. Vasarą Girgždutės beržynuose — tikra žemuogių karalystė, o žiemą slidininkus džiugina bene storiausia ir ilgiausiai Že­maitijoje išsilaikanti sniego danga. Grįstu senkeliu pro lazdynų tunelį beveik puskilometrį leidžiamės žemyn.

(209) Pagirgždučio kaimas. Pa­siklausykime čia gyvenančio liaudies dai­nininko Jono Silenskio dainuojamų dainų, pasakojimų apie kalną. Kylame beveik ki­lometro ilgumo plokščiakalvės — keimo briauna. Apačioje gilus Alkupio slėnis, viršuje stati Olkakalnio siena. Labai puikus kampelis slidžių slalomo mėgė­jams. O pačioje kepurėje — dar viena stačiašlaitė Pilalė. Tai ji užstoja vaizdą nuo Girgždutės piliakalnio į šiaurę. Prasi­deda gražiausių keimų grandinė, iš jų iš­siskiria Byksvė, Šventkalnis, Stumbrakalnis. Prie Varnių—Užvenčio plento

(214) Daukantų gyvenvietė, įsi­kūrusi buvusiame Zdoniškės dvare. Ąia kurį laiką, atsikėlęs iš Varnių, gyveno S. Daukantas. Išliko dvaro pastatai: sandėlys, mūrinė dviejų aukštų sūrinė, kalvė, bu­vęs vėjinis malūnas. Gyvenvietę puošia tvenkinys bet parkas, kuriame auga du dideli maumedžiai. Vertėtų šį komplek­są paskelbti paminklu. Toliau keliaujame paplente į

(216) Gaudkalnį. Nuo jo geriausiai matyti Biržulio duburys.

(218) Pavandenė — gyvenvietė. Dėmesį patraukia liaudies architektūros paminklas — 1625 metais iš ąžuolinių rąstų statyta varpinė ir bažnyčia. Pavandenės apylinkėse 1831 me­tais vyko mūšiai su carine kariuomene. Di­džiausia vietovės puošmena

(219) Moteraičio kalnas. Pagal geografinę padėtį jis yra pačiame takoskyrinio kalvyno centre. Todėl nuo jo maty­ti beveik visos stambiausios Žemaitijos didkalvės. Ypač išsiskiria pietuose esan­tis Kerėblis, o rytuose — Liubišiškių „pli­kė”, Trigalvis Moteraitis forma primena milžinišką gulinčios moters kuną. Tai, anot padavimo, kapas, kurį supylė milži­nas Glūdas savo mylimajai.

(222) Sprūdė – Moteraičio dvynys. Pasakojama, kad ant Moteraičio gyvenęs vienas milžinas, o ant Sprūdės – kitas. Milžinai samčiais sėmę vandenį iš Bliūdo – Glūdo ežero. Sprūdė, kitaip vadinama šaukštelio piliakalniu, įrengta natūralioje kalvoje. Piliakalnio aikštelę iš visų pusių juosia pylimai. Seniau rytinėje pusėje buvusi mūro siena. Visas kalnas, išskyrus pietinį šlaitą, apaugęs medžiais. Senų žmo­nių tvirtinimu, Sprūdė — tai kalnas, ku­riame viskas skamba, o kaimyninis Knebės kalnas — švedų tvirtovė. Prie Gludo ežero — taisyklingos formos alkakalnis, vadinamas

(223) Sklepkalniu. Tai „milžinų virtuvė”, kur jie valgydavę, sėdėdami vienas ant Sprūdės, kitas — ant Moterai­čio. Paežerėje — sename parke išlikę bu­vusio dvaro pastatai. Labai vaizdinga, išraižyta takų parko šiaurinė dalis. Ji užlipusi ant nemažos kalvos. Pavandenės dvare moky­tojavo Šatrijos Ragana. Apylinkes labai puošia senose sodybvietėse išlikusios tik Žemaitijai būdingos rutulinių gluosnių alėjos.

Užglūdo didmiškis — tai eglynas su ąžuolų, drebulių, beržų priemaiša. Čia, tarp Pavandenės ir Kolainių, būta didžiulio ąžuolyno.

(232) Lyva. Šiaurinė kalno dalis apau­gusi mišku. Greta — aukštokas skardis vadinamas Majauskio Kakta. Graužupio pamiškėje — šlaitas. Čia visi upeliai teka į Ventą. Apačioje —

(238) Gaulėnai. Mo­kyklos pastate — labai turiningas krašto­tyros muziejus.

(240) Zylakių pamiškėje, rausvos spalvos paminklinis akmuo.

Šatrijos upokšnis veda aukštyn. Gražūs raguvingi šlaitai. Panuovaliuose pasitaiko nemažų ąžuolų, liepų. Iš rytų pu­sės kopiame

(243) Šatrijon. Tai viena gražiausių ir aukščiausių Lietuvos didkalvių — valstybinės reikšmės archeologijos paminklų. Čia baigiasi Žemaičių aukštuma. Toliau tęsiasi lygumos. Tai dar labiau pabrėžia kalno didingumą. Giedrią dieną matyti daugiau kaip 30 kilometrų spinduliu. Šat­rija pagal savo paskirtį — ir piliakalnis, ir signalinis kalnas. Čia rasta geležies gaba­lų, kirvukų, molio degintų plytų, net Perkūno akmeninė stovyla. Ši žymiausia žemaičių šventvietė vėliau buva paversta piktų dvasių, raganų buveine. Kalną bu­vo bandoma net perkrikštyti, suteikiant jam Juozapoto vardą, tačiau nieko iš to neišėjo. Šatrija buvo ir bus žemaičiams tik ŠATRIJA — Žemaitijos širdis. Gaila skir­tis su žemaičių didkalvėmis. Gražiu gūb­riu pro Raudonkalnį leidžiamės į

(247) Luokę. Susipažinę su Luokės įžymybėmis (apie jas galima sužinoti Iš C. Kudabos knygutės „Kalvotoji Žemai­tija”), toliau keliaujame į šiaurę.

Ties (252) buvusiu Staniškės gamybiniu cen­tru — tiltas per Virvytę. Čia prisiminsime, jog praeito amžiaus pirmojoje pusėje ant Virvytės kas 3 — 5 kilometrai buvo išsidės­tę vandens malūnai. Nedideliame ruože nuo Baltininkų iki Pavirvytės veikė net 11 malūnų.

(255) Kinčiuliuose irgi buvęs van­dens malūnas. Prasideda Bivainės giria.

Nuo pušies sukame kvartaline tiesiai į vakarus ir pro Stonkalnio — Gerulių miškų masyvus grįžtame į

(272) Telšius. Norintys pasirinkti trumpesnį kelią (4 km), galės pasukti į šiaurės vakarus, į Dusetkių geležinkelio stotelę.

Tadas Šidikis

Na, o jeigu skaitant šio maršruto aprašymą, vis tik nusprendėte pakeliauti po aprašytas apylinkes, siūlome atsispausdinti ir, kiek senoviška, šio maršruto žemėlapį, kurio pagalba, galėsite apkeliauti visu, aprašytu maršrutu.

Pagrindinis maršrutas (1), trumpesnis maršruto variantas (Medvėgalis - Girgždutė) (2), gamtos paminklai, lankytini objektai (3), Antrojo pasaulinio karo istorijos paminklai (4), Muziejai, kraštotyros rinkiniai (5), didkalvės, piliakalniai, alkakalniai (6). Skaičiais pažymėti įdomesni lankytini objektai, akmenys ir kita. Jomantų ąžuolas (1), Didysis akmuo, (2) Triliemenis ąžuolas (3), Skliausčių ąžuolas (4), Milkantų kadagiai (5), Vismaldų akmuo (6), Girkantiškės parkas (7), Juodainių akmuo (8), Ręsčių uosis (9), Sietuvos kūlgrinda (10), Vankių ąžuolas (11), Varnių parkas (12), Dungerių trijų upelių santaka (13), Paškevičiaus parkas (14), Antininkų ąžuolas (15), Greitiškės ąžuolas (16), Užvenčio parkas (17), Šventaragių ąžuolynas (18), Paspunčio ąžuolas (19), Gorainių didysis ąžuolas (20), Kerbedlaukio ąžuolas (21), Pavandenės parkas (22), Zdoniškės maumedžiai (23), Bergždžių liepa (24), Biržuvėnų parkas (25), Tado Blindos pušis (26), Vincento eglė (27), Rumšiškių kadagiai (28), Jonaičių ąžuolas (29), Oreliškės akmuo (30), Burnių ąžuolas (31), Pašilės akmuo (32), Miškinių ąžuolas (33), Pabutkalnio ąžuolas (34), Karūžiškės kulgrinda (35), Kujainių ąžuolynas (36), Gudirvių akmuo su ženklais (37), L. Joniko gimtinė (38), Tūbinių mokyklos muziejus (39), Palentinio (Severėnų) mokyklos muziejus (40), Dariaus ir Girėnu muziejus Vytogaloje (41).
Pagrindinis maršrutas (1), trumpesnis maršruto variantas (Medvėgalis – Girgždutė) (2), gamtos paminklai, lankytini objektai (3), Antrojo pasaulinio karo istorijos paminklai (4), Muziejai, kraštotyros rinkiniai (5), didkalvės, piliakalniai, alkakalniai (6). Skaičiais pažymėti įdomesni lankytini objektai, akmenys ir kita. Jomantų ąžuolas (1), Didysis akmuo, (2) Triliemenis ąžuolas (3), Skliausčių ąžuolas (4), Milkantų kadagiai (5), Vismaldų akmuo (6), Girkantiškės parkas (7), Juodainių akmuo (8), Ręsčių uosis (9), Sietuvos kūlgrinda (10), Vankių ąžuolas (11), Varnių parkas (12), Dungerių trijų upelių santaka (13), Paškevičiaus parkas (14), Antininkų ąžuolas (15), Greitiškės ąžuolas (16), Užvenčio parkas (17), Šventaragių ąžuolynas (18), Paspunčio ąžuolas (19), Gorainių didysis ąžuolas (20), Kerbedlaukio ąžuolas (21), Pavandenės parkas (22), Zdoniškės maumedžiai (23), Bergždžių liepa (24), Biržuvėnų parkas (25), Tado Blindos pušis (26), Vincento eglė (27), Rumšiškių kadagiai (28), Jonaičių ąžuolas (29), Oreliškės akmuo (30), Burnių ąžuolas (31), Pašilės akmuo (32), Miškinių ąžuolas (33), Pabutkalnio ąžuolas (34), Karūžiškės kulgrinda (35), Kujainių ąžuolynas (36), Gudirvių akmuo su ženklais (37), L. Joniko gimtinė (38), Tūbinių mokyklos muziejus (39), Palentinio (Severėnų) mokyklos muziejus (40), Dariaus ir Girėnu muziejus Vytogaloje (41).

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.