Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Žemaičių medžioklės

in Medžioklės istorija

Dar 1861 metų Kauno gubernijos at­mintinėje knygelėje minima, kad Telšių apskrityje yra daug žvėrių, o retsykiais sutinkamos net rudosios meškos.

Eržvilkietis medžiotojas Antanas Umantas, per 40 metų ištarnavęs savo apylinkės girininkijoje eiguliu, pasakodamas tėvo, ir­gi Antano (1862—1945), prisiminimus, sa­kė, jog kaip dabar tarp neaprėpiamų aria­mų plotų matyti miškeliai, taip tėvo jau­nystėje tarp nepraeinamų miškų ariamų lau­kų buvo tik lopeliai, o tie miškai pilni įvai­rių žvėrių. Tik kiškių, stirnų ir lapių tai vienais metais buvę labai daug, kitais — mažai. O jau šernų, vilkų, kiaunių, ūdrų — per akis. Taip pat daug buvę ančių, kurti­nių, tetervinų, kurapkų, slankų. Panašiai pasakoja ir Telšių apylinkės medžiotojai. Anot jų, žiemą kurapkų būdavę pulkų pul­kai, o kiškių žiemą — kaip akmenuotame lauke akmenų.

Paprastai apylinkėje valstiečių medžioto­jų būdavo aštuoni — dvylika vyrų. Matyt, ginklų stokota. Mat po 1831 ir 1863 metų sukilimų, ginklus iš gyventojų atėmė. Šau­tuvai paliko tik patikimiems žmonėms, tu­rintiems leidimus. Bet „laisvųjų šaulių” ir­gi netrūko. Nuošalesnių miško kaimų gy­ventojai kone iki aštuntojo dešimtmečio naudojo skiltuvinius šautuvus, o vėliau iš Klaipėdos krašto kapsulinių šautuvų ne­legaliai atsigabendavo. Antai telšietis Sta­sys Gricius persinešė per sieną gerą dvi­vamzdį, paslėpęs po skėčiu. Iš Tilžės, Sma­lininkų, Klaipėdos medžiotojai parsigaben­davo „prūsko” parako, šratų. O kai pritrū­kdavo jų, tai šovinius užtaisydavo bertoleto druska ir gabaliukais kapotos švino vielos. Bet jie nuo mažesnio sutrenkimo patys savaime sprogdavę. Parakines ir šratines dažniausiai iš ragų medžiotojai pa­tys pasidarydavo. Iš opšraus (barsuko) odos siūdindavosi dviejų kiškių talpos medžiok­lės krepšį.

Nors ir buvo medžioklę reguliuojąs įsta­tymas, tačiau apie jį mažai kas žinojo. Tikri medžiotojai ir patys žinojo, kada ir ką galima šaudyti. Būdavo, kad jauni vy­riokai, nutvėrę tėvo šautuvą, mėgaudamie­si šaudydavo kada panorėję. Tokius „strielčius” medžiotojai, gerokai išjuokę, rimtai įspėdavo. Kad šūvis būtų taiklus ir ma­rus, daugelis medžiotojų naujo šautuvo vamzdį ištrindavo mėlynuoju akmenėliu ar iššaudavo gyvatę, kol dar gegutė neku­kavo. Išgirdus pirmą kartą kūkuojant, bū­tinai reikėdavo ką nors nušauti. Tačiau didžiausią metų sėkmę garantuodavo velykų rytą nušauta varna ar šarka. Kai kurie seni medžiotojai nepatardavo šauti katino. Bronius Kungys nuo Telšių mano, kad po tokio šūvio jis netekęs kojos. Katiną nu­šovęs rugpjūčio mėnesį, o spalio mėnesį tuo pačiu šautuvu jam peršovę koją, ku­rią teko amputuoti. Ir vėliau nesisekę tuo šautuvu medžioti. O kai įsigijo kitą, vis­kas sekėsi kuo puikiausiai. Geram medžio­tojui nesvarbu, koks oras, bet visi steng­davosi medžioti tik gražiomis dienomis. Mat kai oras blogas, šeši vyrai su vienu kiškiu grįždavo. Daugelis medžiotojų, ei­dami į medžioklę, nesakydavo kur einą ne tik svetimiems, bet ir namiškiams. O jei pirmą sutikdavo moterį, ar kiškis, katė perbėgdavo kelią, tai ne vienas suabejodavo ar verta iš viso eiti. Tik vyrą suti­kus, galima ramiai traukti miškan — me­džioklėje seksis. O kad medžioklė būtų dar sėkmingesnė, kepurės snapelį atsukda­vo užpakalin. Neblogai ir ausis kiškio šla­pimu išvalyti — tada geriau girdėti net tyliausias šlamesys (dažnas medžiotojas tu­rėdavo tokių atsargų). Rengdavosi medžio­tojai šiltai lr lengvai: puspalčiu ar trum­pais kailiniais, užsidėdavo lapinę ar ausinę kepurę su snapeliu, apsiaudavo aulinius batus, išteptus opšraus, žąsies ar kiškio taukais. Atseit žvėrys neužuosdavo žmo­gaus pėdų. Be to, avalynė neperdrėgdavo. Žiemą į medžioklę važiuodavo ir rogėmis. Mat žvėrys ir paukščiai važiuoto mažiau bijo ir ne taip gerai užuodžia. Žiemos mė­nesiais stirnas, kiškius, lapes ir vilkus me­džiodavo naktimis. Miško pakrašty pasi­slėpdavo už medžio arba į jį įsiropšdavo ir laukdavo. Kartais, kad nepaliktų pėdų, į medžioklės vietą jodavo dviese raiti. Numatytoje vietoje vienas tiesiai nuo arklio įlipdavo medin, kitas arklius parjodavo na­mo. Būdavo, ir vienas eidamas medžioti at­sinešdavo arklio mėšlo, kurį, įlipęs medin, išbarstydavo aplinkui. Panašiai medžioda­vo vilkus ir lapes. Prie žvėrių takų me­džiotojas, važiuodamas rogėmis ar slidėmis, išmėtydavo pastipusio paršiuko gabalus, vištos liekanas ar šutintos katino mėsos gabaliukus. Kad nesijaustų žmogaus kva­pas, rankas patrindavo eglišakiais ar kadagiais. Vilkus gaudydavo vilkduobėse arba medžiodavo važiuoti. Kaip vilioklį veždavosi žviegiantį paršiuką. Kartais tokį masalą užpuldavo alkanų vilkų gauja, ku­rių neiššaudysi. Kad apsigintų, medžioto­jai prie rogių iš trijų pusių tvirtindavo akėčias virbais į lauką.

Lomelės, kur kiškiai kelia vestuves, vi­dury medžiotojas dieną paruošdavo sniege guolį, išklodavo šienu, o vakare atsigulęs apsiklodavo balta drobule ir laukdavo kiš­kių. Šūvis, ir kiškiai tik pašokdavę, bet neišbėgiodavę. Per naktį net prastas šau­lys nušaudavęs 3 – 4 kiškius. Kai kurie me­džiotojai žvėris ir paukščius viliodavo mėgdžiodami jų balsus. Kuolingas ir jeru­bes viliodavo švilpukais, padarytais iš kiauro kaulo su plunksnele. Ne vieną kiš­kį, kiaunę, šešką ar šermuonėlį pagauda­vo spąstais, kilpomis. Iškritus pirmajam sniegui, lapes iš olų išvarydavo ir nušau­davo. Įprastiniais medžioklės laimikiais bū­davo kiškiai. O retkarčiais pavykdavo ir stambesnį žvėrį nudobti. Laimikio medžio­tojai nesidalindavo. Kas nušaudavo, tas ir pasiimdavo. Jei bendroje medžioklėje žvėrį vienas sužeisdavo, o antras pribaigdavo, tai laimikis atitekdavo svečiui, draugui ar kaimynui. Juokingas dalykas buvo ginčytis.

Miškingose vietovėse daugeliui medžiok­lė buvo papildomas pragyvenimo šaltinis. Eržvilkietis Antanas Kaveckas sakė, kad tikrieji kaimų medžiotojai „paliavodavo” ūkiškais sumetimais, o dvarininkai pramo­gai. Teisingai, nes kailiukų, žvėrienos ir laukinės paukštienos kainos buvo gana didelės. Centrinės Rusijos valiuta mokėta už briedį 30, ūdrą, šerną po 12—15, stir­ną — 8, lapės, vilko kailius — po 7—9, šeško — 2 rublius, už kiškį, kurtinį, tetervi­ną — rublį, už kurapką — 40 kapeikų. Palyginkime: aštuntame dešimtmetyje Kauno gubernijoje dešimtinė žemės (1,09 ha) kainavo apie 60 rublių. Be kailiukų ir žvėrienos, paklausą turėjo opšraus ir kiš­kio taukai. Jų reikėjo ne tik miestelių ir kaimų „daktarams”, bet ir kiekvienai vais­tinei. Opšraus taukais džiovą gydydavo, tepdavo patinusias vietas skausmui malšin­ti. Kiškio taukais rakštis išvarydavo ir ki­tus sopulius gydydavo.

Medžioklės plotai nebuvo paskirstyti, bet dvarininkai neleisdavo medžioti jų valdomuose miškuose. Valdas prižiūrėda­vo eiguliai, ir su jais buvo galima nesun­kiai susitarti. Rudenį ar žiemą beveik kiek­vienas dvarininkas ruošdavo vieną ar dvi medžiokles. Tada su šeimomis ir šunimis atvykdavo tolimi ir artimi kaimynai. Pono medinčius turėdavo parodyti, kur daugiau­sia žvėrių ir paukščių, surinkti varovus. Ir tada nuo arklių žvengimo, ragų pūtimo, šunų skalijimo, varovų alijimo ir daugy­bės šūvių visi pašaliai skambėdavo. Me­džioklėje varovais privalėjo dalyvauti me­džioklės šeimininko miškų eiguliai, sam­dyti valstiečiai. O kai būdavo rengiamos kiškių medžioklės, tai varovais vaikus samdydavo. Sukdami tarškynes, vaikai iš­landžiodavo visus miškelius ir krūmus. Už tai jie gaudavo pinigų ir gerą vakarienę. „Pavargę” ponai irgi puikiai vakarieniau­davo, o kitą dieną žvėrienos patiekalais smaguriaudavo.

Valstiečiai po medžioklės nepuotaudavo, bet, anot S. Griciaus, du trys draugai iš­lenkdavę po gerą burnelę. Dažniausiai tai būdavo smuklėje, ypač jei geras laimikis. Dažnai medžiotojai smuklininkams parduo­davo savo laimikius, o ilgiau užsisėdėję ir pajamas palikdavo. Kiekvienų metų gruo­džio ir sausio mėnesiais būdavo surengiamos dvi trys grupinės stirnų ir zuikių me­džioklės. Jose dalyvaudavo visi apylinkės medžiotojai, atvykdavo svečių. Šios me­džioklės būtinai baigdavosi kurioje nors smuklių. Gal todėl kartais ir vaidendavosi. Buvo tikima, kad vaiduoklis, pasivertęs kiškiu ar kitu žvėreliu, medžiotojus klaidi­na. Va, vienam medžiotojui kartą teko per Gadūnavo apylinkę naktį eiti. Akys lyg aptemo, ir pažįstamose vietose ėmė klai­džioti. Taip žmogus klaidžiojo iki paryčių, kol netolimoje sodyboje sulojo šuo ir su­kruto žmonės. Tada lyg kokia uždanga nu­slinko nuo akių, ir pamatė esąs prie savo namų. Kitą kartą tekę važiuoti iš Eigirdžių pro Šašaičius į Pasvaigę. Ogi ties vietove, vadinama Kazarieza, stovi graži karieta, pakinkyta dviem arkliais. Ir vežikas prieky snaudžia. O kitoj pusėj, toliau nuo kelio, frakuoti ir cilindruoti ponai didžiausius kelmus rovę ir mėtę juos į degantį laužą. Laužas smarkiai degęs, net krūtinėje karš­tis jautėsi ir burna džiūvo. Toliau, netoli Tausalo ežero, visai iš kelio išklydęs. La­bai tamsiame miške arkliai patys prie auk­što skardžio sustojo. Kai panorėjo grįžti atgal, tai niekaip negalėjo rasti kelio, ku­riuo atvažiavo. Ir A. Umantas pasakojo, jog ir jo tėvui vaiduoklis buvo pasirodęs. Tai buvę šimtmečio pabaigoje. Kartą, tik išėjus medžioti, aplink jį ėmęs ratu šuo­liuoti dvigalvis kiškis. Medžiotojas jis bu­vo geras ir neišsigando. „Na, vaidale, bai­dyk mane”, ir taikliai iššovė. Priėjęs žiūri, ogi seno kiškio galvoje išaugęs kumščio dydžio navikas…

Taigi, nors ir daugiau kaip šimtmetis prabėgo, bet me­džiotojai liko tokie patys.

Juozas Čivilis

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų