Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Žebenkštis

in Gyvūnų paveikslai

Žebenkštis (Mustela nivalis L.) priskiriama kiauninių (Mustelidae) šeimai. Kiauninių žvėrelių kaulų rasta ankstyvojo ir vidurinio neolito (IV-III t-mečiai pr. Kr.) ir vėlyvojo neolito (IV t-mečio pr. Kr. pab.-II t-metis) stovyklavietėse. Galėjo ten būti ir šiek tiek žebenkščių. Apie žebenkščių kailių eksportą žinių neradau. 1958 m. į paruošas pristatyta tik 15 žebenkščių kailiukų. Nuo 1970 m. jie nebegaudomi. Tačiau 1981 m. Trakų rajone į kurmiams pastatytus spąstus pateko 53, o 1982 m. – 21 žebenkštis. Gaila, kad taip atsitiko…

Žebenkštis priskiriama plėšriųjų būriui. Tai pats mažiausias Lietuvos plėšrūnas, ir toks slapukas, kad nedaugelis jį pamato, nors, atrodo, žebenkštys paplitusios visoje Lietuvoje. Apsigyvena miškų pakraščiuose, paupių ir paežerių krūmynuose, nendrynuose, o drąsesnės įsitaiso prie trobesių: malkų rietuvėse, žabų krūvose, net tvartuose ir daržinėse. Kaimiečiams dėl to nereikia sielotis – vištos joms nerūpi, gaudo peles, o žiurkių neįveikia, nes patinėliai sveria 60-100, o patelės 39-68 g. Patinų ilgis – 159-197, o patelių – 149-169 mm. Žebenkštys neilgomis uodegomis, trumpomis kojomis bukasnukės, kojų nagai aštrūs, o dantukai geri. Kailiukas per metus keičiasi. Vasarą galvos viršus, nugara, šonai ir šoninės kojų pusės rudos, o pilvas, šonų apačia, krūtinė, pasmakrė ir vidinė kojų pusė – baltos spalvos. Pastebėta ir gelsvos, žalsvos spalvos, margų ir net baltais uodegos galiukais žebenkščių. Žiemą visas kailiukas baltas, tuo žebenkštys skiriasi nuo šermuonėlio, kurio uodegos galiukas žiemą būna juodas. Nuolatinės slėptuvės neturi, slepiasi graužikų urvuose, po medžių šaknimis, išpuvusiuose kelmuose, po akmenimis. Žiemą, kai gilu sniego, lando graužikų takais. Bėgdamos šuoliuoja 20-25 cm šuoliukais, įsilipa į medžius, gerai plaukia. Plaukdamos kartais sučiumpa vandeninį pelėną, žuvį, sukramsnoja moliuską. Retsykiais jos pasmaguriauja ir lizde rastais kiaušinėliais, jaunikliais paukšteliais, tačiau apie 80% jų maisto sudaro peliniai graužikai, kurių, pasak kai kurių autorių, per metus sudoroja 2-3 tūkst. Žebenkštys poruojasi pavasarį. Atveda 2-7 jauniklius, kurie sveria 1,2-1,6 g, o jų ilgis – 42-46 mm. Po mėnesio jie pasunkėja 44 g. Praėjus 19-21 dienai, pradeda girdėti, o po 20- 24 dienų ir matyti. Po 2-2,5 mėnesio jaunikliukai ima gyventi savarankiškai ir sulaukia 3-4 metų. Taigi žvėreliai trumpaamžiai.

Kai kurių pasaulio tautų mitologijoje žebenkštis – nešvarus gyvūnas, pastojus pro snukį, o vaikus vedąs pro ausis.

Gediminas Isokas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gyvūnų paveikslai

Pilkasis garnys

Mažesnis už baltąjį gandrą, pilkas arba pilkai melsvas, su juodu, smailiu, nusvirusiu

Kurmis

Talpa europaea L., 1758 Обыкновенный крот (rus.) Common mole (angl.) Kurmio kūnas

Baltakrūtis ežys

Erinaceus concolor Martin, 1838 Восточноевропейский ёж, или белогрудый ёж (rus.) East European
Pakilti į Viršų