Yra tokia upė Šešuvis

in Maršrutai

Sumanęs pavaikštinėti pašešuviais, dirs­telėjau į gamtos ir kultūros paminklų žemėlapius ir truputį nusivyliau. Vienas kitas senkapis, piliakalnis, storesnis me­dis… Su kokia Dubysa, Akmena ir lygin­ti nėra ko. Tačiau ne kartą patyriau — neįdomių vietovių nėra, yra tik nepa­žintos, mažai ištirtos, o kraštotyrininkui darbo čia daugiausia.

Šešuvis — didžiausias vaikas Jūros Šei­moje. Gimusi Šienlaukyje, į pietus nuo Lyduvėnų, 114 kilometrų susiraizgiusiu kaspinu ji išsitęsia per visą Karšuvos že­mumą, kol įpuola į neseniai su Taurage atsisveikinusią Jūrą. Iš pirmo žvilgsnio Šešuvis — lygumų upė. Tačiau vidutinis nuolydis ne toks jau mažas — daugiau negu metras per kilometrą. O daug kam tikriausiai įdomu žinoti, jog jau tinkama­me vandens kelionei 14 kilometrų ruo­že nuo Balčios iki Apusino žiočių tas nuolydis dai geru sprindžiu didesnis. Vidutinis upės plukdomo vandens kiekis žiotyse — 16,4 kubinio metro per sekun­dę, bet jis labai kinta nelygu metam — nuo 0,6 metro sausesnę vasarą iki 640 metrų greitesnį pavasarį (taigi — apie 1100 kartų). Beje, vandens lygis tada šok­teli net 7 metrus!

Šešuvyje neršia, laikosi vertingų, šian­dien nykstančių rūšių žuvys. Meškerioto­jams ta proga vertėtų priminti, kad nuo Upynos iki žiočių upė — Ichtiologinis draustinis, žvejyba čia uždrausta. Ir dar — Šešuvis gali pasigirti ąžuolais ir gand­rais. Nedaug tų tvirtuolių teliko, bet koks kiekvienas mielas, kaip smagu prisiliesti, apkabinti! Gandrų dar nemažai. Kas pa­vasaris — kalena virš dažno stogo, kiek­viename patogiau išsikerojusiame medy­je.

Apie upės senovę geriausiai byloja jos pakrančių archeologiniai paminklai. Pri­dėję kiek atokiau iškilusį Klukiškių, spė­jamąjį Vališkių piliakalnį, suskaičiuosime šešis piliakalnius, daugiau negu dešimt senkapių. Iš jų išsidėstymo aiškiai matyti, jog savo kelio pradžioje Šešuvis kadaise tekėjo per tankiai apgyventą ir gerai įt­virtintą kraštą. Atrodo, tai būta vieno iš svarbiausių viduramžių Žemaitijos admi­nistracinio vieneto — Viduklės žemės valdų. Vidurupis, net ir šiandien apgy­ventas rečiau, kovų su kryžiuočiais lai­kotarpiu turėjo įeiti į Karšuvą, bene la­biausiai kovose su Ordinu nukentėjusią Žemaitijos ar net apskritai Lietuvos sritį. Žemupio archeologiniai paminklai tyrinėti dar labai mažai, istorinių žinių taip pat trūksta, tačiau linkstama prie nuomonės jog čia gyveno jau ne žemaičiai, o dar XIII amžiuje riterių pavergta baltų gentis skalviai.

Šešuvies, kaip ir suvalkiečių Šešupės, pavadinimą kalbininkai linkę sieti su žo­džiu „šešėlis”, tačiau neatsisakoma min­ties, jog šaknyje „šeš” gali slypėti ir se­nesnė reikšmė — šaltas, vėsus. Į istori­nius šaltinius Šešuvies, tikriau, matyt, jos žiotyse stovėjusios skalvių pilies „Sassowia” vardas pateko gana anksti — dar 1276 metais. Pati upė pirmą kartą minima tik 1386 metais kryžiuočių kelių į Lietu­vą aprašymuose. Žvalgai primygtinai pa­taria žygiuoti „nuo Viešvilės iki Šešuvies upės”, „nuo Šešuvies iki Aukaimio lauko” ir taip gilyn į Žemaitiją. Aprašymuose minimi ir Šešuvies intakai — Ančia, Šaltuona (abi 1385), Upė (1393), taip pat kai kurios pakrančių gyvenvietės.

Kelionę Šešuvimi pradėsime nuo išta­kų. Jas rasti nesunku. Išlipus Šienlaukio geležinkelio ar autobusų stotelėje, kiek­vienas parodys Pušynpelkį — dažnai lan­kytą spanguolyną, buvusį gyvačių knibž­dėlyną, nūnai — eksploatuojamą durpy­ną. Pralindęs pro geležinkelio pylimą, Šešuvies griovelis tuoj pasislepia Lyduvė­nų miško Gedvilų kampe, išsišakoja. Tik senbuvis tepasakys, kur čia „tikroji” Še­šuvis, o kur naujai iškastas kanalas. Tiek jau to, upė pati susiras savo tikrąją va­gą, o mes pasidomėkime — ar nieko ne­girdėjo Šienlaukio gyventojai apie L. A. Jucevičiaus aprašytus, dar XIX amžiaus pirmoje pusėje kažkur ties kaimu, Šešu­vies pakrantėje stovėjusius keliasdešimt „deivių” akmenų, kurie, pasak autoriaus, buvo suguldyti pamatams. Ne, negirdėjo, tik, pasirodo, jau gerokai prieš mus panašių dalykų klausinėjo Tytuvėnų krašto šviesulys, kraštotyrininkas P. Jagminas.

Kiek pasilaužiusi nejaukiame kanale, Šešuvis greit susibėga su Lyksniu (dau­gelyje žemėlapių jis nepagrįstai žymimas kaip Šešuvies aukštupys), iš kairės įsruvena tik po lietaus atgyjantis Kumalupis, o dešinėje jau prasideda Bagamolai. Šis aiškiai slaviškos kilmės vietovardis į mū­sų kraštą turėjo atkeliauti neseniai. Mat vyresni apylinkių gyventojai mena ir se­nesnįjį kaimo vardą — Kliūkiai. Vieto­vardžio senumą patvirtina ir čia pat vinguriuojantis, pavadinimo dar nepame­tęs Kliūkės upelis.

Vis gilyn į slėnį besigraužiančią Šešuvį iš dešinės papildo Gervinas, Teternupis, kol nesmagiai ištuštėjusiais laukais pasiekiame Molavėnus. Tiek jų ir teliko — viena Petravičių sodyba, tačiau kiek įdomybių! Vos įžengę į Pūdžiškės (sako ir Pūdiškės, Pūžiškės) miškelį, esantį Šešu­vies ir dešiniojo jos intako Jaujupio san­takoje, kairiajame upokšnio krante tuoj pastebėsime didelį medį — gamtos pa­minklą Molavėnų ąžuolą. Jo apimtis krū­tinės aukštyje — daugiau negu 5 metrai. Dar keli žingsniai santakos link ir… koks netikėtumas! Tarp tankokų sąžalynų iš­ryškėja net keli gynybiniai grioviai, pyli­mai. Persivertę per didžiausią iš jų, atsi­duriame erdvioje, matyt, vėlyvo (XIII — XIV a.) piliakalnio aikštelėje. Ir netikėčiausia čia tai, kad tokį įspūdingą arche­ologijos paminklą kraštotyrininkas iš
Nemakščių A. Girčys atrado… pernai! Tačiau gal piliakalnis buvo tikrai visai užmirštas, apaugęs mišku ir niekam neži­nomas? Kur tau! Artimesnių kaimų senu­kai viens per kitą pasakoja, jog „Pūdžiškėje gyvenę žmonės, stovėjusi ka­riuomenė”, jog čia buvusi „kokia tvirto­vė ar štabas”, jog šlaite dar daug kas matęs „duris į kalną ir akmeninius laip­tus, kuriais kalno gyventojai nusileisdavę prie Šešuvies vandens pasisemti, nusi­prausti”. Ir dar — „kažkur Pūdžiškėje yra užkasta daug aukso” (lyg skrynia, lyg ir dvi statinės), o kitapus Šešuvies esančia­me Kanapinės miškelyje „buvę paslaptin­gi namai, kuriuose ant sijų vis sėdėdavę velniukai”. Kraštotyrininko atradimu greit susidomėjo mokslininkai. Istorikas Alvy­das Nikžentaitis jau spėjo paskelbti, jog piliakalnis — galbūt didvyriškųjų Pilėnų vieta.

Palikę Pūdžiškę, šlaite sužėlusios Lindi­nės giraitės pakraščiu paėjėkime į vaka­rus. Ir vėl! Ar tik ne romėnų palikuonys čia bandė įsirengti sau amfiteatrą! Šį tik­rai nuostabiai taisyklingą Šešuvies slė­nio lankstą žmonės vadina Bliūdu. Tai sena gegužinių vieta. Dar keliasdešimt metrų — ir prieš mus Kauprė. Jau anks­čiau pažintas dar vienas Molavėnų pilia­kalnis. Įdomus tai statinys! Vos ne 200 metrų ilgio Šešuvies apsuptame aukštu­mos kyšulyje rasime net tris aikšteles, keletą pylimų ir gynybinių griovių. Šalia Kauprės, dešinėje upės pakrantėje, pas­tabesnė akis sustos prie taisyklingos kal­velės, lyg ir pilkapio. Tai Kupstas. Se­niausias apylinkių gyventojas P. Stonys sako, jog čia „užkasti švedų kūnai”. Kaip yra iš tikrųjų, laikui bėgant gal išsiaiškins archeologai, o mes, grįžę prie Pūdžiškės, paėjėkime kilometrą į šiaurę. Skirtino upelio dešiniajame krante, netoli minėtos Petravičių sodybos, rasime dar vieną Mo­lavėnų įdomybę — vieną iš didžiausių Vakarų Lietuvoje akmenų. Įdomu, jog „senais laikais, kai žmonės gyvenę kartu su velniais, akmuo buvęs šlaito viršuje, tačiau atėję trys velniai, nuritinę jį prie upelio, bene norėję sau maudyklę pasi­daryti”. Akmens siejimas su nelabaisiais sakytų, jog tai gal ne tik gamtos, bet ir archeologijos paminklas, jog velniai jį pradėjo ritinėti tik įsigalėjus krikščiony­bei, o seniau čia buvo apeigų vieta.

Minėtasis Skirtinas Šešuvį pasiekia ge­rokai žemiau. Jau ties Pašešuviu. Kaimo senkapyje aptikta V — VII amžių radinių. Upę perkerta Žalpių vieškelis, srovėn įsijungia Zalpė, Dumbulis ir mes — Ma­žintuose. Na, ir įvairumas tų pavadinimų! Surasime Lendrės, Užiaugalio, Karkluotės, Lylės, Rūdynių, Graužtuko, Zvirsdūbės pievas, Deksnės dirvą, Trakutės miš­kelį, Raudonkalnį, Antsyiuvį ir t. t. Kai­mo viduryje, prie nežinia kur nutekančio griovio, pastebėsime dar vieną, tik pora sprindžių už kaimyną iš Molavėnų „lieknesnį” ąžuolą. Liaudies meno gerbėjai, pe­rėję Mažintų lieptu į kairįjį upės kran­tą, kitapus plento, prie J. Valinčiaus so­dybos gali pasigėrėti vertingu paminklu — Trepenėlių koplytstulpiu. Seniau šalia jo vingiavo kelias į Viduklę. Užsuksime čia tik trumpam. Miestelis — vienas svar­biausių senosios Žemaitijos centrų. Jau 1416 metais čia pastatyta viena pirmųjų krašto bažnyčių. Dabartinis kulto pastatų ansamblis (bažnyčia, varpinė, tvora) — įdomus XIX amžiaus architektūros pa­minklas. Daugiau apie Viduklės praeitį galima sužinoti mokyklos kraštotyros muziejuje. Patekus Viduklėn, gėda būtų neužsukti ir į Kanopėnus — Simono Sta­nevičiaus gimtinę. Iš ten Žemaičių plentu (senuoju ar naujuoju) nukakime į Ne­makščius, taip pat įdomų savo istorija žemaitišką miestuką. Jo vardą pirmą kartą aptinkame 1366 metais jau minė­tuose kryžiuočių šnipų sudarytuose kelių į Lietuvą aprašymuose. Kartu minimi Šventasis, taip pat Nemakščių („kuriame yra didelis ežeras, kur „pastoviui visko yra, kraštas turtingas”) miškai. Labai ti­kėtina, jog abu kartus aprašomas tas pats šventasis Nemakščių miškas. 1588 me­tais jau žinome miestelyje buvus bažny­čią, XVIII amžiuje čia leista rengti sa­vaitinius turgus, metinius prekymečius. XIX amžiaus pradžioje Nemakščiai kelis kartus degė, taip pat labai nukentėjo per antrąjį pasaulinį karą, todėl iš didžios se­novės ne kas ir teliko.

Nemakščių istorija neblogai aprašyta spaudoje, todėl į ją nebesigilinkime, su­grįžkime prie Šešuvies. Susijungusi su Balčia (92; skaičius čia ir toliau — kilo­metrai iki Šešuvies žiočių), bene padvigubėjusi upė jau kviečia pasinaudoti jos srove, keliauti nebe pėsčiomis, o vande­niu. Tačiau labai neįsibėgėkime. Perkirtę senąjj Žemaičių plentą, kairėje greit pa­matysime nedidelę kuplią kalvelę — Ylių kaimo piliakalniuką. Žmonės jį pra­vardžiuoja Armatkalniu, mat čia „arma­tas statydavę”. Upė tuoj lenda po dar vienu, šį kartą jau naujojo plento tiltu, daro vingį dešinėn, kairėn, apsuka Papilkalnio pievą ir kviečia vėl sustoti, su­sipažinti su Ižiniškių kaimo įžymybėmis senovės gyvenviete, piliakalniu. O šis, nors ir nedidelis, tačiau gerai įtvirtintas, smagus pasidairyti. Kalno viršūnėje bu­vęs pylimas pokario metais, įrenginėjant čia šokių aikštelę, buvo nulygintas, tačiau didesnysis, kokių 90 metrų ilgio, dviejų žmogaus ūgių aukščio, apjuosęs piliakalnį nuo aukštumos pusės, išliko. Dar P. Tara­senka, aprašydamas šį paminklą, mini, jog aikštelėje randama žmonių kaulų. Žinias papildo tautosaka, taip pat gretimoje so­dyboje gyvenantys Bubuiai, kurie tvirti­na, jog pylime kiek pasikasus galima rasti žmonių kaukolių. Taigi piliakalnis, matyt, kažkada buvo paverstas kapaviete, o gal, tai kruvinos tragedijos pėdsakai? Nors didesnė pilis kalne tilpti negalėjo (aikštelė vos 23 x 9 m), ją supo nemaža gyvenvietė. Į rytus ir pietus nuo piliakal­nio, kelių hektarų plote galima rasti įvairių laikotarpių šukių, perdegusio mo­lio. Besimėtantys šlako gabalai (vienas svėrė net kelis kilogramus) kalba ir apie čia rūkusias geležies lydymo krosneles.

Žemiau Ižiniškių didesnių įžymybių il­gesnį tarpą lyg ir nėra. Aukštai virš slė­nio pakimba dar pirmojo pasaulinio karo metais čia nusitiesusio Radviliškio — Tilžės geležinkelio tiltas. Saugodamiesi aštrumų, įveikiame po juo susidariusį slenkstuką, artėjame prie Taubučių, Pavailabio. Iš kairės atskuba Tramalkas (81). Koks pus­kilometris aukščiau santakos, išsiplėtusio, užpelkėjusio slėnio dešiniajame pakrašty­je, lazdynų vėsoj slepiasi neaukšta įdomi kalvelė — Kaukurė. Sako, čia vaidenasi „pakyla iš pelkių ko tai pilnas maišas ir ridinėjasi sau po Kaukurę”. Kitos pašešuvių įžymybės nepražiopsosi niekaip.

Po kelių vingių dešiniajame krante tvir­tai šlaitan kabinasi bene įspūdingiausias Šešuvies pakrantėse Trakų kaimo ąžuo­las. Medin, kaip ir dažnai kur Žemaitijo­je, įkelta primityvoka koplytėlė. Sako, anksčiau buvo sena, gražesnė, bet kažkas „pagavo”. Kelios močiutės daug neslėpė — kai nespėdavo, nebepajėgdavo bažny­čion (Viduklėn 10 kilometrų), eidavo prie ąžuolo. Drūtas (5 metrai ties krūtine), sveikas medis labiausiai stebina pustrečio metro aukštyje iškirsta 30 x 50 centimetrų dydžio dreve. Drevėtųjų pušų turime dar nemažai, o ąžuolų? Ar ne vienintelis? Ki­tapus Šešuvies pasklidusio Žažačių kaimo gyventojai patvirtina — drevė — biti­ninkų darbas. Būdavo kaip avilys vilioklis, o nepasisekus spiečiaus susemti, čia ir kopinėdavo. Taigi šventas medis, šven­ti ir jo gyventojai.

Žemiau Trakų Sešuvis trumpam sustoja, išsiplečia, tyliai susiplaukia su Apusinu (78) ir krenta nuo nedidukės Paupio užt­vankos. Kairėje vaizdą užstoja tvenkinių pylimas. Visas įdomumas — kilpose vešinčių lankų pavadinimai — Didžioji, Siežantiškis, Latvikė. Pralindusi pro minėtą pylimą, vandenis atplukdo Alsa (74,4). Kairiajame jos krante, aukščiau žiočių, jau tarp bekraščių tvenkinių galima ap­žiūrėti dar vieną nemažą ąžuolą, vadina­mą čia buvusio Keidžių kaimo vardu.

Šiauriniu kampu upėn tuoj įsiremia Daugėlinė — vienas iš nedaugelio Šešu­vies pakrančių miškų. Atskiros jos dalys vadinamos vis kitaip. Čia Zuiktrakis, Cepauskinė, Lopetinė, Guolinė, o čia Peštinė (dėl jos daug peštasi), Vilkšikis. Sako, pastarajame seniau gyvenusi ir visus gąs­dinusi kažkokia „baisi boba Guogė”. To­dėl aplinkiniuose kaimuose dar tebegy­vas apie nevalyvą moterį posakis: „Eik, eik, į ką panaši? Kaip Vilkšikio Guogė!”.

Miškas vos atitolsta, o aukščiau kairio­jo kranto žvilgsnis sustoja prie neįprasto dydžio išraiškingos trobos. Tai jau Daugėliai — geofizikos ir meteorologijos mokslų Lietuvoje pradininko, profesoriaus Kazio Sleževičiaus (1890—1953) gimtinė. Netrumpą gyvenimo dalį čia praleido ir profesoriaus brolis, žinomas visuomenės veikėjas Mykolas Sleževičius (1882 — 1939). Ilgai šioje sodyboje gyvenę Meržvinskai, kiti kaimo gyventojai prisimena K. Sleževičių kaip šviesų, savo kraštą mylinti žmogų. Kartu su broliu jie buvo nusprendę pastatyti Daugėliuose mokyklą. Jau ir medžiagos buvo supirktos, suvež­tos. Sutrukdė karas. Išdaužyti langai, skersvėjo girgždinamos durys sako, jog namas jau kurį laiką nenaudojamas. Jo šeiminin­kai linkę namą kuo greičiau nugriauti (negailu garantuoti, jog jis tebėra), o K. Sleževičiaus atminimą įamžinti „kitu bū­du”. O gaila! Pastatas dar tvirtas (suręs­tas 1935 metais), erdvus.

Ištįsę Daugėliai greit susilieja su spar­čiai augančiais Kartupiais. Gyvenvietės vardą išgarsino Kartupių polka bei puikiai ją griežiantis Eržvilko bandonistų ansamblio narys A. Janušas. Išlipusi iš Mažąja ir Didžiąja Gelminėmis vadinamų Smaidrių kaimo sietuvų, upė toliau ramiai sau kilpinėja, o mes, pastebėję lieptą, sustokime — laukia nauji įspūdžiai. Kai­rėje — Skliausčiai, kompozitoriaus Juozo Gudavičiaus (1863—1939) gimtinė. Muziko veikla apylinkėse gražiai aprašyta knygo­je „Eržvilkas” (Vilnius, 1970). Tik pami­nėsime, kad baigęs Varšuvos konservato­riją, tapęs diplomuotu specialistu, J. Gu­davičius gimtojo krašto nepamiršo, dar 1906 metais Skliausčiuose subūrė pla­čiai pagarsėjusį chorą. Tai pritildamas, tai vėl atgydamas jis gyvavo kelis de­šimtmečius, dalyvavo pirmosiose mūsų dainų šventėse. Ties Skliausčiais Šešuvį pasiveja Upė (61). Kitapus, sulipęs į ne­didelę aukštumėlę, apsilankyti kviečia Varlaukis. Pažintį pradėti geriausia prie jau minėto liepto. Kiekvieną sudomins čia išlikęs, be įprastų ornamentų dar ir Že­maitijos herbu papuoštas, koplytstulpis (valstybės saugomas dailės paminklas). Varlaukio pavadinimo kilmė ne visai aiš­ki. „Laukas” vietovardžio atsiradimo me­tu, tikriausiai, reiškė visai ne tai, ką šiandien. XIV, XV amžių laukas — tai laisvųjų nepriklausomų valstiečių (lauki­ninkų) gyvenamoji vieta, kaimas, kaip pasakytume šiandien. Dar XV amžiaus pradžioje Žemaitijoje, skirtingai nuo Rytų Lietuvos, kur dauguma valstiečių jau priklausė feodalams, laukininkai sudarė gyventojų daugumą. Taigi Varlaukis — arba gyvenvietė, kurioje daug varlių, ar­ba kurios gyventojai turi vario, moka gerai jį apdoroti. Miestelio centras išsi­dėstęs kiek išsišokusioje, labiau tinkančio­je gynybai nei gyvenvietės vystymuisi pakilumoje. Iš pietų ją juosia Šešuvis, iš vakarų, šiaurės ir rytų Rudynėmis tebevadinama įduba. Nors miestelio vardą istoriniuose šaltiniuose aptinkame tik XVI amžiaus antrojoje pusėje, galime įtarti. Jog kurtis jis pradėjo kur kas anks­čiau. Į didesnę gyvenvietę Varlaukis neišaugo. Šiandien tegalime apžiūrėti 1860 metais pastatytą bažnytėlę, keletą dailės paminklų joje, prisiminti, jog iš Varlau­kio kilęs kompozitorius, fleitistas Jonas Novakauskas.

Žemiau Upynos (55) Šešuvį iš kairės lyžteli pusamžis eglynas. Kitapus, slėnio šlaite, sunykusio Karklotės kaimo galu­laukėje, galime pabandyti apglėbti dar vieną penkių metrų storumo ąžuolą. Ki­lometras kitas, ir dešinėje prasideda Ožnugariai. Šio vardo dvaras minimas jau 1588 metais. 1881 metais Ožnugarių kai­mo valstiečių šeimoje gimė eksperimenti­nės psichologijos Lietuvoje pradininkas, garsus pedagogas Jonas Vabalas — Gudai­tis (mirė 1955 metais Vilniuje).

Priėmusi Trišiūkštę (52), pasipuošusi pušimis, apsupusi Vilksytuvio, Aukštijos lankas Šešuvis skuba į susitikimą su An­čia (36). Dar neseniai ties žiotimis buvęs Santakų kaimas (kur „nakvojama” ir „randama žolės pakankamai”) istorijos šaltiniuose minimas nuo XIV amžiaus pa­baigos. Jei tikėsime Ordino žvalgais, čia prasidėdavo „didelis kelias”, vedęs „tie­siai į Kražių kraštą”. Staiga vėl į pietus atsisukusios šešuvies pakrantėje ilgai ne­rasime nė vieno augesnio medžio. Tai vis karo aidai. Savo gynybos liniją įsi­rengę vokiečiai priešingame krante iškir­to net krūmus, sudegino viską. Kaip ir visas Gembrių kaimas, sudegė tada ir garsus apylinkėje Brino malūnas. Sugriu­vusi jo užtvanka — viena iš sudėtingiau­sių kliūčių maršrute.

Jei atsirado pavargusių, skubančių, pa­tarsime kelionę ties Traklauku baigti. Tauragė s— Eržvilko keliu greit išvyksite norima kryptimi.

Pamatę atplaukiančią Šaltuoną (36,5) vėl stabtelėkime — II — IV amžių senka­pio radiniais garsėjančlame Užvarnių kaime rasime gražų koplytstulpį. Pro Stirbaičius (tebėra IV – VI amžių senkapis) greit pasieksime Dargaičius. Pasakojama, jog čia buvusioje, dabar jau sunaikintoje Žalkapio kalvoje buvo užkasta „Napoleo­no karūna”.

Nuo Dargaičių patraukę keletą kilomet­rų į šiaurę, patvenkto Įkojo upelio deši­niajame krante surasime Kiukiškių pilia­kalnį. Trijų metrų gylio griovys, maž­daug tokio pat aukščio pylimas byloja, jog čia stovėjo neblogai įtvirtinta pilis. P. Dusburgiečio kronikoje rašoma, kad 1315 metais Karšuvos žemės gyventojai, „matydami, jog nebegalėsią ilgiau bro­liams priešintis, pasitraukė iš dviejų savo pilių, būtent: Skronaitės ir Bebirvaitės, neilgai trukus po to šias abi pilis broliai sudegino”. Istoriko R. Batūros nuomone, Skronaitės pilis galėjo būti būtent Kiukiškių piliakalnyje. Pasileidę Įkojo krantu atgal, perėję užtvanka į kairįjį jo krantą, atsidursime Gaurėje. Apie seniausius jos laikus pasakoja senkapyje (jau sunaikin­tame) aptikti II — IV amžių radiniai, tarp jų ir Romos monetos. Miestelio vardą žinome nuo 1500 metų — tada jis mini­mas kaip prie kelio į Prūsiją buvusi mui­tinė. 1701 karalius Augustas II leido Gau­rėje rengti turgus, nuo 1861 iki 1950 me­tų čia būta valsčiaus. Miestelio mokykla savo istoriją pradeda nuo 1621 metų. XIX amžiuje, nutiesus Rygos—Tilžės plen­tą, Gaurė liko nuošalyje. Ją nustelbė pa­togesnėje padėtyje atsidūrusi Tauragė. Tai tiek istorijos. O ką galima pamatyti Gau­rėje šiandien? Pirmiausia — jau kiek ap­lūžusi, apdžiūvusi, tačiau drūčiausio pašešuvių medžio vardo nepraradusį ąžuolą. Jį rasime rytinėje miestelio dalyje, kai­riame Įkojo krante. Verta dėmesio ir var­pinė — XIX amžiaus architektūros pa­minklas.

Žemiau miestelio, Agluonos žiočių (26.5) kairiame krante, pastebėsime liek­nomis pušimis apaugusią kalvą. Čia — geriausia vieta tarti keletą žodžių apie Gaurės dvarą. Nuo XVI amžiaus pradžios jį valdė Skopai, Kaminskiai, Bilevičiai, Mirskiai, Goštautai, Semiotos. Net galva sukasi nuo visų tų pirkimų, pardavimų, mainų. Prieš pirmąjį pasaulini karą dva­rą įsigijo armijos gydytojas Fišeris (vietos žmonės jį vadina grafu). Dar savo aki­mis jį mačiusi 88 metų senutė A. Urbutienė pasakoja, jog „parvykęs į dvarą liepdavo iškelti vėliavą, neturtingus žmo­nes gydęs už dyka”. Fišeris palaidotas minėtame kalne tebestovinčioje koplyčio­je. Pasakojama, kad dar Pirmojo pasauli­nio karo metais jo kapavietę apiplėšę, palaikus išniekino vokiečių kareiviai. De­ja, apžiūrėję koplytėlę, greit įsitikinsime,
jog ir šiandien netrūksta kapų niekinto­jų…

Ilgai dalijusi įvairiausias įdomybes, Šešuvis pagaliau leidžia kiek atsipūsti. Kunigiškiuose galime ir neišlipti. P. Tarasenkos minimo Aukuro akmens niekas kol kas nerado, kitų įžymybių lyg ir nė­ra. Plačiai, išdidžiai vingiuodama Šešuvis ties Gargždais priglaudžia Miliušą (20), ties Baltrušaičiais — Drūtupį (16,5), ties Meižiais — Meižį (10) ir Raudonmeižį. Abiejų paskutiniųjų versmės — nejučio­mis priartėjusios garsiojoje Karšuvos gi­rioje. Kaip ir dažnai kur, taip ir čia — kiekvienas miško kampas — su savo var­du. Bagužinė, Pjaunys, Baltieji kalnai, Vertimėliai, Avino kalva, Vilko giraitė, Kurkulinė, Takišius — tai tik žiupsnelis pamiškių gyventojų atmintyje tebegyvų šiaurinio miško pakraščio pavadinimų.

Respublikinėje spaudoje teko skaityti, jog kažkur prie Šiaulių gyvena vieninte­lis Lietuvoje verpimo ratelių meistras. Netiesa! Sustokite Rūgaliuose, Skirgailiuose — įsitikinsite patys. Kas sodyba — tai vis dūzgiantis ratelis. Tai skirgailiškio S. Ašmono nuopelnas. Dažniausiai reikia taisyti; tačiau jei nori — padarys ir nau­ją, ne blogesnį. Žemiau ūžiančio Tauragės — Žukų plento pilkas dešinysis Šešuvies krantas dar kartą prasiskiria, įleidžia Beržę (5). Truputį žemiau, toje pat pusė­je, per kelis šimtus metrų nuo upės, ga­lima pasivaikščioti kokių 150 metrų il­gio, 3 — 4 metrų aukščio, pasagos formos pylimu. Tai archeologijos paminklas — XVII — XVIII amžių karinės stovyklos vie­ta. Užių kaimo laukuose yra ir senkapis. Jame buvo randama žmonių kaulų, IX — XII amžiams būdingų papuošalų. Tačiau persikelkime kairėn. Gal per du kilomet­rus žemiau tilto, po staigaus posūkio de­šinėn, surasime Vališkių, kitaip — Dan­gaus kalną. Šių eilučių autoriaus nuomo­ne, kalva labai panaši į ankstyvojo tipo piliakalnį. Ja būtinai turėtų pasidomėti archeologai.

Nebeprasimušusi toliau į pietus, tarsi susitaikiusi su likimu, ties Lypkalniu Šešu­vis daro staigų posūkį dešinėn, mažai bevingiuodama artėja prie Jūros. Tačiau dar ne viskas! Per kilometrą iki žiočių upėn įalma mažutėlis upeliukas daug pa­sakančiu vardu — Perkūnupis. Tai ne vie­nintelis įdomios šių vietų istorijos liudi­ninkas. Yra žinoma, jog Jūros ir Šešuvies santakoje įsispraudusį žemės lopinėlį su­nykusio Ližių kaimo žmonės vadindavo Piliakalniu. Tačiau jokios žymesnės kal­vos čia nebuvo jau XIX amžiaus antrojoje pusėje. Matyt, ją jau seniai nuplovė upės. Greičiausiai kažkur šioje vietoje stovėjo skalvių pilis „Saccowia”. 1276 metų jos užpuolimą aprašė kryžiuočių kronikinin­kas P. Dusburgietis:

„…brolis Konradas iš Tirbergo, magistras (…), subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o kitiems išplau­kus į prliekį su 15 laivų, atitraukė prie „Sassowja”, skalvių pilies, kurią pradėjo smarkiai pulti, po ilgų grumtynių ją užė­mė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į ne­laisvę, o kitus išžudęs kalaviju”.

Kad vie­ta Jūros ir Šešuvies santakoje tikrai tiko piliai, sako ir žinia 1406 metų Ordino do­kumentuose, kur, aptariant Žemaitijos ko­lonizavimo reikalus (kryžiuočiai tuo metu ją buvo trumpam užvaldę), kalbama ir apie galimą pilies bei malūno minimoje vietoje statybą.

Na štai, dabar jau viskas. Kelionė Šešuvimi baigta. Ar patiko? Sakote, jei ne drumstas vanduo, daug kur visiškai nuplikintos, suartos pakrantės, kažkur išp­laukusios žuvys, seklumos ir žolių sąža­lynai, būtų visai neblogai?

Vytenis Almonaitis

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.