Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vokiečių paukštiniai šunys

in Kinologija

Medžioklinių paukštinių šunų grupei priklauso ir vokiečių paukštinių šunų veislės — trumpaplaukis (kurtsharas), šiurkščiaplaukis (dratharas) Ir ilgaplau­kis (langharas). Mūsų šalyje ir musų krašte labiausiai paplitę kurtsharai ir dratharai, kur kas mažiau yra langharų.

Kurtsharo protėvis yra senasis vo­kiečių paukštinis šuo su trumpu plau­ku, kilęs, kaip ir dauguma trumpaplau­kių paukštinių šunų, iš medžioklinių šunų, vadinamų brakais Ir jau XVII— XVIII amžiuose augintų Italijoje, Pran­cūzijoje ir Ispanijoje. Tačiau kurtsharas gerokai skiriasi nuo senojo vokie­čių paukštinio šuns tiek bendra išvaiz­da, tiek psichinėmis savybėmis.

1878 metais jungtiniame vokiečių- austrų kinologų suvažiavime buvo iš­kelta idėja išvesti šunį, tinkamą visoms praktikuojamoms medžioklės rūšims.

Kryžmindami savus trumpaplaukius paukštinius šunis su pointeriais, XIX amžiaus pabaigoje vo­kiečių medžiotojai išvedė harmoningos, lengvos, bet galingos kūno sudėties šuns tipą, kuris buvo labai ištvermin­gas, palyginti greit ieškantis, su išlavėjusia tiek aukštutine, tiek žemutine uosle ir turėjo patikimą tilktį. Siste­mingas darbas, griežta atranka tobulino šio šuns morfologines, psichines ir ypač darbines savybes. Jau pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais kurtsharo tipas nusistovėjo, visas jo savybes paveldė­jo palikuonys.

Kurtsharas
Kurtsharas

Dratharai buvo išvesti XX amžiaus pradžioje, kryžminant vokiečių dygiaplaukius paukštinius šunis (Stichelhaar-  Vorsttehhund) su grifonais ir kurtsharais. Juos vedant, buvo stengiamasi įtvirtinti piktumą, palinkimą sekti su­žeistą žvėrš ir paukštį, jį atnešti (arba kviesti lojant prie nušauto žvėries šei­mininką, jei nesugebėtų jo atnešti). Dėl to per daug nebuvo rūpinamasi plaukų dangos vienodumu bei kitomis psichi­nėmis ir fizinėmis savybėmis. Nenuos­tabu, kad greit Vokietijoje atsirado daug šios veislės atmainų, besiskirian­čių viena nuo kitos ūgiu, spalva, charakteriu.

Tik 1902 metais, kai čia buvo įsteig­tas Dratharų mėgėjų klubas, imta kryžminti anksčiau atsiradusias atmai­nas. Paprastai kiekviena nauja šunų veislė išvedama tarpveisliniu kryžmini­mu, o po to ji tik gryninama, vieno­dinami skirtumai. Vokiečių kinologai šio uždavinio antrąją pusę sprendė kitaip. Laikydami, kad medžioklinės sa­vybės, sugebėjimas gerai dirbti kur kas svarbiau už išvaizdą, plaukų vienodu­mą, jie nuolat leisdavo dratharų veis­lėje „pasisvečiuoti“ tų veislių atstovus, kurie sudaro jos pagrindą.

Suprantama, kad dėl to dratharai iki šiol nėra visiškai nusistovėjusi, susiformavusi veislė, ne visad tėvų savybes paveldi palikuonys, ypač tai liečia plaukų pobūdį. Vieni šunys, panašiai kaip grifonai, turi gauruotą, dažnai švelnų plauką, kiti vidutinio ilgumo, glaudžiai prigludusį ir šiurkštų, kaip dygiaplaukiai paukštiniai šunys (štichelharai), o dar kiti trumpą plauką, kaip kurtsharai. Kartais net vienoje vadoje būna visų trijų tipų jauniklių.

Tuo požiūriu dratharo etalonas, kurį nustatė šių šunų klubas Vokietijoje ir 1954 me­tais patvirtino Tarptautinė kinologinė federacija, apsiriboja gan bend­ru šuns išvaizdos ir atskirų kūno dalių aprašymu. Pagal tą etaloną plaukai tu­ri būti prigludę, šiurkštūs, vidutinio ilgio. Virš akių jie turi būti kur kas ilgesni ir sudaryti tankius antakius, o ant smakro nedidelę barzdą. Apie spal­vą buvo pasakyta tik tiek, kad ji turi būti tamsi.

Tačiau Vokietijoje ir toliau tiek auginimo praktikoje, tiek parodose nebuvo teikiama per daug dėmesio plaukų dangai. Buvo leidžiama auginti įvairaus plau­ko šunis ir net toliau juos kryžminti su kurtsharais. Tik nuo 1968 metų — Dratharų klubas Vo­kietijoje uždraudė dratharus kryžminti su kurts­harais ir įpareigojo savo narius besą­lygiškai šalinti iš bandos visus šunis su netinkamu plauku.

Dratharas
Dratharas

Lauko bandymų metu iš šių veislių šunų reikalaujama mokėti miške sekti sužeistos stirnos, elnio ar šerno pėdsakais (vedant pavadėliu ar laisvai). Atradęs žvėrį, šuo turi jį ap­loti arba grįžti prie šeimininko, mokėti sekti kiškio pėdsakais, prieš šeiminin­ką apieškoti „šaudykle“ vietovę, pa­kelti paukščius. Medžiojant paukščius laukuose, jis privalo ieškoti (,.šaudyk­le“), nutilkti, atnešti nušautą paukšti, ieškoti pagal pėdsakus sužeistų paukš­čių ir juos atnešti. Dirbant vandenyje, jo pareiga apieškoti meldynus, perse­kioti meldynuose antis ir pakelti jas, atnešti nušautus ir sužeistus paukščius iš vandens, ieškoti sužeistų paukščių meldynuose. Šuo turi būti ramus paukš­čiui pakilus, šūvio metu, absoliučiai paklusnus miške, vaikštant be pavadėlio, atnešant žvėrį ir paukštį, persekiojant žvėrį pėdsakais, medžiojant laukuose ir vandenyje paukščius. Jis turi atnešti lapes, kiškius, antis, vištinius paukš­čius. Be to, teisėjai kreipia dėmesį į šuns elgesio prasmingumą ir jo kontak­tą su medžiotoju.

Esant tokiems gausiems ir sudėtin­giems reikalavimams, suprantama, ra­mūs, „protingai dirbantys“ vokiečių paukštiniai šunys kokio nors ypatingo stiliaus negali turėti. Taip pat nereikia pamiršti, kad, norint išmokyti šunis dirbti tiksliai ir gerai, reikia juos mo­kyti labai ilgai ir kruopščiai. Užsie­nyje tas mokymas baigiamas tik ketvir­taisiais metais. Beje, medžioklėje ne visad šių veislių šunų sugebėjimai būna vienodi. Štai dratharai dažnai turi įgim­tą palinkimą labiau dirbti žemutine uosle, todėl juos lengviau išmokyti at­nešti sumedžiotus paukščius ir smulkius žvėris bei kraujo pėdsaku sekti sužeis­tus, gal kiek labiau jie tiktų šernų me­džioklėse. Tuo tarpu kurtsharų tarpe kartais pasitaiko šunų, visai neturinčių polinkio dirbti žemutine uosle. Tokiems šunims žiemą gan sunku išnarplioti kelių valandų senumo kraujo pėdsaką. Prieš įsigyjant dratharų veislės šuniu­ką, pravartu pasidomėti, kaip jo tėvai dirbo lauko bandymų metu. Mat, tarp šios veislės šunų, kur kas dažniau ne­gu tarp kitų paukštinių šunų veislių, pasitaiko Individų, neturinčių įgimto sugebėjimo daryti tilktį. Šiaip jau drat­harai labiau tiks medžiojant dygliuotuose sąžalynuose, kur kas geriau jie perneša šalčius ir kitas atmosferinius negandas.

Vytautas Girkantas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Kinologija

Idealus šuo

Kartą, bevartydamas dienraščius, užtikau skelbimą, kuriame buvo skelbiama, kad dėl iš­vykimo į

Cidas eina pėdsaku

Cidas ramiai ąpuostė vietą, kur prieš pusantros paros buvo sužeistas taurusis elnias,

Basetai

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šie šunys tapo ypač populiarūs Europos šalių medžiotojų (bet,
Pakilti į Viršų