Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Voblerių karta

in Žvejybai

Klasikinis vobleris – žuvytės arba verpstės formos masalas, imituojantis realų atitikmenį gamtoje (aukšlę, ešeriuką, karo­sėlį, upėtakaitį, gružlį, kūjagalvį ir t.t.) Priekinėje šio masalo dalyje, t. y. galvoje, įklijuotas arba kartu su vobleriu nulietas liežuvėlis, kuris reikalingas, kad traukiamas masalas panertų ir imtų virpėti, imituodamas plaukiančios žuvies, vėžiagyvio, var­lės ar net vabzdžio judesius.

Seniai žinoma akivaizdi tiesa, kad plėšriosios žuvys medžio­ja taikiąsias, o dažnai – ir silpnesnius savo gentainius. Todėl spiningautojo akiai pats patraukliausias vobleris – tiksli žuvelės kopija. Šiuo subjektyviu požiūriu turbūt paaiškinamas faktas, kad tiek daug spiningautojų naudoja šiuos masalus.

Dažniausiai vobleriu panaudojimo žūklėje tradicijos sieja­mos su suomių spiningautojo ir masalų konstruktoriaus Laurio Rapalos vardu, bet teisingiau būtų manyti, kad jam tik pa­vyko sukurti keletą sėkmingų modelių, kurie tapo plačiai žinomi. Vobleriai, arba iš medžio išdrožti spiningo masalai, bu­vo naudojami daugelio šalių spiningautojų. Ne išimtis ir mūsų spiningautojai – Dzūkijos miškų viduryje tyvuliuojančio Lavyso ežero žvejai šiuolaikinių vobleriu prototipus naudoja lyde­kų žūklei jau kelis dešimtmečius. Jų naudojami vobleriai – sa­vadarbiai, o patys masalai siekė 30 cm ilgį. Tiesiog vobleris plačiau tapo žinomas miesto žvejams, pradėjus juos gaminti serijiniu būdu. Ir jis greitai išpopuliarėjo todėl, kad vobleriu lengviau suvilioti plėšrūną nei kokiu nors kitu spiningo masalu.

Vieni populiaresnių Lietuvoje, Japonijos gamintojų vobleriai.
Vieni populiaresnių Lietuvoje, Japonijos gamintojų vobleriai.

Voblerio standartas. Kokios savybės būdingos vobleriui, kuris atitinka žūklės standartą? Pirmiausia vobleris turi būti lengvai valdomas ir nerti į nustatytą gyli, kuris tiesiogiai proporcingas masalo užmetimo atstumui. Mat kuo daugiau vobleris gali įsibėgėti, tuo giliau jis paneria. Žinoma, ne giliau nei galima pagal jo konstrukcines savybes. Voblerio panėrimo gyli lemia tai, kokiu kampu įkli­juotas liežuvėlis, šiam masalui atstojantis gylio vairą. Tokie vai­rai įrengti povandeniniuose laivuose. Kuo smailesniu kampu įklijuotas voblerio liežuvėlis, tuo giliau neria šis masalas. Pa­prastai 0,5-1 m neriančių voblerių liežuvėliai yra trumpi, ap­valainos formos, o gerų narūnų liežuvėliai – ilgi, įklijuoti 10-25 laipsnių kampu. Tokie vobleriai paneria į 7-15 m gylį ir naudojami žvejoti stambias plėš­rūnes prieblandos zonoje. Pirmą kartą tokį voblerį išbandžiau Asvejos ežere prieš dvidešimt metų ir dabar, turėdamas tam tikrą žūk­lės šiais masalais patirtį, noriu pa­brėžti, kad giliai neriantys voble­riai yra sunkiai valdomi. Tokiais masalais geriausia velkiauti, nes tada jų panėrimo gylį galima re­guliuoti orientuojantis pagal tai, kiek metrų valo nuvyniota nuo ri­tės. Jei norima, kad vobleris panertų kiek galima giliau, reikia už borto paleisti 60-80 m valo. Trumpinant panardintą valo atkarpą vobleris ima plaukti ar­čiau vandens paviršiaus.

Voblerių liežuvėliai paprastai įklijuojami nejudamai, kad masalas nekeistų savybių, tačiau gaminami ir tokie vobleriai, kurių liežuvėlių pasvirimo kampą galima reguliuoti. Visame pa­saulyje šie masalai žinomi „Hi-Lo” vardu, o juos gamina dvi kompanijos „ABU Garcia” (Švedija) ir „Salmo” (Latvija). „Hi- Lo” voblerių liežuvėlius galima pasukti ir užfiksuoti maždaug 10-12, 20-30, 50-60 laipsnių kampu. Beje, liežuvėli galima at­lenkti taip, kad „Hi-Lo” vobleris nepaners nė centimetro, o stip­riau trūkteltas iššoks iš vandens.

Gerų narūnų liežuvėliai - ilgi, įklijuoti 10-25 laipsnių kampu
Gerų narūnų liežuvėliai – ilgi, įklijuoti 10-25 laipsnių kampu

Kokių būna voblerių? Vobleriai skirstomi į plaukiančius, t. y. lengvesnius už van­denį, skęstančius, arba sunkesnius už vandenį, ir pakimban­čius, t. y. turinčius maždaug vienodą lyginamąjį svorį kaip ir vandens. Spiningo ekspertai mano, ir pagrįstai, jog pirmieji vob­leriai buvo plaukiantys, nes 1936 m. Lauris Rapala (Suomija) pasidirbdino pirmąjį savo voblerį iš pušies žievės, apklijuotą folija nuo cigarečių pakelio. Vėliau geriausia medžiaga vobleriams gaminti laikoma balzos mediena, o pigesni vobleriai da­bar gaminami iš plastikų.

Kitas voblerių klasifikacijos kriterijus – forma. Klasikinių voblerių korpusų formos yra trys:

  1. trumpi, apkūnūs ir storo­ki vobleriai, šiek tiek panašūs į vandens lašą, pagal kanonizuo­tą tarptautinę terminologiją ženklinami FAT (amerikiečiai šiuos masalus vadina „Crank Bait“);
  2. vobleriai, primenantys silkę, vadinami „Shad“;
  3. verpstės formos vobleriai, labiausiai pa­našūs į žuvelę, priskiriami „Minnow” tipui.

Pastarieji vobleriai – ilgiausi iš šių masalų. Tiesa, amerikiečiai visus ilguosius voblerius vadina „Stick-Bait” (Stick – lazda angį.). Trumpi storuliai FAT – agresyvaus žaismo masalai, kurie plaukdami vandenyje nukrypsta nuo judėjimo ašies net iki 30 laipsnių, „Shad” voble­riai – vinguriuoja panašiai kaip pirmieji, bet jie dar sūpuojasi nuo šono ant šono, o ilgųjų „Minnow” voblerių virpesiai labai dažni, bet jie beveik nenukrypsta nuo judėjimo ašies.

12002325_1141322129229454_430418834207562319_n
Klasikinių voblerių korpuso formos dažniausiai būna trys.

Klasikinių voblerių vyravimo laikai jau seniai tapo praeiti­mi. Tarp „Rebel” (JAV) gaminamų voblerių labai didelę dalį su­daro įvairaus dydžio vėžių ir krevečių bei vabzdžių imitaci­jos. „Renosky” ir „Heddon” (JAV) vobleriai, imituojantys varles, yra tokie tikroviški, kad lydekai nesukelia jokio įtarimo. Vobleriai, imituo­jantys peles, naudojami lašišinių žuvų žūklei. Pe­lių imitacijas pradėjo gaminti ir lietuviška kompanija „Aisė“. Ypatingą voblerį gamina Sibiro ir Tolimųjų Rytų žvejai, kuris aptraukiamas kailiu, kad būtų absoliučiai panašus į tikrą grau­žiką. „Pelė” – pagrindinis gigantiškos giliųjų vandenų lašišos – taimenio gaudymo masalas. Pastaruoju metu ypač išpopulia­rėjo nedideli vobleriai – vabzdžių (karkvabalių, dusių) imitacijos, kurių konstravimo pradininku laikomas lenkų spiningautojas Jaroslavas Gusmanas. Šio tipo voblerį „Dusią” su­kūrė lietuviškų voblerių kūrėjas Vladas Valukonis.

Vobleriai klasifikuojami ne tik į klasikinius ir specialius. Spiningautojui svarbiausia yra žinoti, į kokį gylį neria vienas ar kitas modelis. Šią voblerio savybę masalo aprašyme visada pa­teikia gamintojas. Bet kurio voblerio gebėjimas panerti pri­klauso ne vien nuo to, kokiu kampu įklijuotas liežuvėlis, bet ir nuo liežuvėlio formos bei ilgio. Visi ilgaliežuviai vobleriai neria giliau.

Voblerių tipai pagal gebėjimą nerti (ES standartas)


Tipas Liežuvėlio ilgis Liežuvėlio forma Nėrimo gylis (m)
Skitter Be liežuvėlio skitter 0
Poper Be liežuvėlio poper 0
Minnow Trumpas minnow 0,5 – 2,1
Jointed Trumpas jointed 0,9 – 2,7
Long cast minnow Labai trumpas long-cast-minnow 0,3 – 0,9
Shallow shad rap Trumpas shallow-rap 0,5 – 3,0
Count down Trumpas nzn 0,6 – 4,0
Shad rap Ilgas shad-rap 1,8 – 4,5
Tail dancer Ilgas tail-dancer 1,0 – 3,6
Rattlin Be liežuvėlio rattlin Pagal pasirinkimą
Down deep Labai ilgas deep 3,5 – 10,0

Viktoras Armalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybai

Kaip parinkti galvakablį?

Turbūt ne kartą kiekvienam spiningautojui teko atsidurti situacijoje, kai kolegai kimba, o

Vardinės blizgės

Vienos blizgės pritaikytos gaudyti žuvis specifinėmis sąlygoms, o jų modifikacijos dažniausiai naudojamos
Pakilti į Viršų