Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Visiems pažįstama kuoja

in Žuvys

Kuoja labiausiai paplitusi mūsų vandenų žuvis, jų yra visur. Kuo­jos gerai jaučiasi tiek ramiose, tiek gana srauniose upėse ir upeliuose, giliuose ežeruose ir beveik balose, kur dar gali gyventi nebent karo­sai. Kiek labiau privengia šaltiniuotų arba labai sraunių vietų.

Nutirpus ledui, tiek upėse, tiek ir stovinčiame vandenyje pri­silaiko arčiau krantų. Dažnai išeina į užliejamas vietas, kur kartais pasilieka ir vandeniui nuslūgus, todėl daug šių žuvų susiburia Ne­muno užliejamų pievų polderiuose.

Neršia sekliose vietose prie žolių ir labai triukšmingai, dažnai net iššokdamos ant kranto. Patinėlių žvynai neršto metu pasidaro tarsi iš stambaus švitrinio popieriaus.

Pradeda kibti dar ne visai nutirpus ledui ir vis intensyviau kimba iki pat neršto. Tuo metu puikiai ima kelių milimetrų ilgio slieko gabaliukus arba uodo trūklio lervas, tinka ir tešlos. Meškerės įranga ir kabliukai parenkami atsižvelgiant į gaudymo sąlygas ir žuvies dydį. Kadangi vanduo dar drumstas, pačių ploniausių valų rinktis nereikėtų. Pavadėliui tiks 0,1-0,12 mm valas. Prieš nerštą žuvys visada kyla į ežerą įtekančiais upeliais arba susirenka į du ežerus jungiančiuose sąsiauriuose. Prieš nerštą čia ir yra geriausia vieta jų žūklei. Po neršto kuojos puikiai kimba dar mėnesį. Jas tuomet ypač masina musės lerva, kuri šių žuvų mėgstama ir kitu metų laiku. Da­bar kuojos laikosi netoli krantų, kur jau pradeda augti žolės. Be minėtų masalų, joms patinka nebaigta virti bulvė arba bulvės ir manų kruopų mišinys. Kiek tenka stebėti iš šalies, bulves žvejai naudoja tik gaudydami karpius. O juk tai vienas iš geriausių ir prieinamiausių masalų beveik visoms žuvims.
Prasidėjus maudymosi sezonui, ežeruose kuojos ima trauktis nuo atvirų krantų, tačiau ten, kur auga žolės, jas galima sėkmingai gau­dyti ir toliau. Į slieką šiuo metu jos beveik nebežiūri, tačiau įvairios lervos ir ypač apsiuvos jas vis dar vilioja.

Šylant vandeniui, žvejai dažniau ima naudoti augalinius masalus: tešlas, perlines kruopas, kitus grūdus ir panašiai. Nemažai kuojininkų kuojas bando suvilioti duonos minkštimo rutuliukais, nors esu linkęs manyti, kad tešla visais atžvilgiais yra geriau. Jei geros tešlos neturite, masalo rutuliukams geriausiai tiks šviežia „Palangos“ duona.

Įsibėgėjant vasarai, kuojos darosi išrankesnės arba, kaip žvejai sako, kaprizingesnės. Kai kurie skundžiasi, kad geras kuojų kibimas jau pasibaigė. Nieko panašaus. Pasikeitė tik jų mitybos įpročiai ir, jei parinksite gerą masalą bei mokėsite pašerti, žūklė bus sėkminga. Priminsiu, kad kuojiniams pašarams labai tinka anyžių aliejus.

Keičiantis sezonams, kuojos, išskyrus smulkmę, jau nebekimba visą dieną, kaip tai būdavo po neršto. Dabar ryškiai išsiskiria rytinis ir vakarinis kibimas, nors, kaip sakiau, daug kas priklauso nuo pa­šarų kokybės ir žvejo meistriškumo. Iš varžybų praktikos įsiminė toks epizodas. Prieš keliolika metų, birželio mėnesį, Panevėžyje prie­šais „Ekrano“ gamyklą vyko Respublikos pirmenybės. Apie 8 va­landą atėjus į varžybų vietą, vietiniai žvejai jau skirstėsi ir, nors sakėsi gaudę nuo pat ankstaus ryto, tai yra pačiu geriausiu laiku, jų laimikis buvo tik keliolika žuvelių, o varžybų prizininkų, gau­džiusių „blogu“ laiku (nuo 9 iki 12 vai.), — daugiau kaip keli šimtai.

Kuojos priskiriamos prie dugninių žuvų, todėl joms gaudyti ruo­šiami atitinkami įrankiai bei pašarai. Kai karšta, jos pakyla net į viršutinius vandens sluoksnius ir neblogai kimba. Pačios didžiausios žuvys vis dėlto gaudomos ir pagaunamos anksti iš ryto, temstant ar kai apsiniaukę. Kitu paros metu didžiosios kuojos į masalą žiūri labai įtariai ir pakliūva tik atsitiktinai.

Kuojų, kaip jau minėjau, visą laiką reikia ieškoti prie žolėtų kran­tų, atskirų žolės salelių, žolėtų seklumų, žodžiu, kur žolės, ten ir kuojos. Pačios didžiausios į seklumas išeina labai retai. Šios žuvys mėgsta netikėtai apleisti vietas, kur iki tol pastoviai laikėsi, ir surasti jas dideliuose ežeruose nėra taip jau paprasta. Skaisčio ežere, kur dažnai lankomės su bičiuliu Kęstu, antrojoje vasaros pusėje ne kartą esame pastebėję tokį reiškinį: viename ežero pakraštyje kimba tik viena kita žuvelė, o kitam — tiesiog viena po kitos, nors prieš sa­vaitę buvo priešingai.

Rudenėjant kuojos patraukia gylyn ir renkasi į duobes, nors, at­siradus ledui, ypač smulkesnės ir vidutinės, vėl išsisklaido po visą ežerą. Jos neblogai kimba žiemos sezono pradžioje ir itin suaktyvėja prieš ledui nutirpstant. Žiemą avižėle kuojas galima gaudyti panašiai kaip ir ešerius. Avižėlės rišamos ir dvi, jos gali būti labiau blizgančios, tik žaidimo amplitudė ir tempas turi būti mažesni. Dau­gelis žvejų (ypač pavasarėjant) kuojas gaudo ir žieminėmis meš­kerėmis su plūde.

Į kuoją kartais žiūrima pernelyg gastronomiškai: ir kaulėta, ir ne­labai skani, ir apskritai nieko iš jos gero. Va, šamas — visai kitas reikalas! Tačiau taip suniekinti šios žuvies tikrai nereikėtų, jau vien dėl to, kad nuo jos daugelis žvejų pradėjo savo mokslus.

Teko skaityti, jog Anglijoje yra net kuojų gaudytojų klubų. O anglai, kaip žinome, — žūklės sporto pradininkai ir šiuo metu dik­tuoja jos madas.

Steponas Pučinskas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų