Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Virbalgirio Liepynuose

in Objektai Lietuvoje

Vilkaviškio rajone, už dviejų kilo­metrų į pietus nuo Virbalio miesto, prie kelio Virbalis – Pajevonys – Višty­tis, kaip oazė šiame nemiškingame Sū­duvos krašte dunkso Virbalgirio miš­kas. 1960 metais šis miškas buvo pa­skelbtas botaniniu zoologiniu drausti­niu. Botanikos Instituto mokslinė ekspe­dicija, nuodugniai ištyrusi Virbalgirio miško florą ir augaliją, padarė išvadą, kad ne vien tik liepynais ir fauna, bet ir kitais atžvilgiais jis yra įdomus gamtinis objektas. Dėl to ir norime su šiuo draustiniu supažindinti.

Draustinio teritorija išsidėsčiusi Ne­muno žemupio lygumos rajone. Silpnai banguotas jo paviršius formavosi ledyninių ežerų smėliams ir priesmėliams užpylus ledyno atneštų pakraštinių mo­reninių darinių ruožą. Išilgai miško vingiuoja Paviržupio upelis su dar ma­žesniais, vasarą išdžiūstančiais intakais. Po mišką išsimėtę nedidelės žemapelkės ir užmirkę bei vandens apsemti reljefo įdubimai. Dirvožemis — derlin­gi priemoliai. Draustinis yra stačiakampio formos, apie keturis kilometrus ilgio ir kilometro pločio. Jis sudaro kompaktišką septynių kvartalų miško masyvą. Plotas — 360 hektarų. Iš visų pusių draustinis ribojasi su dirbamais laukais, todėl jis labai pagyvina kraštovaizdį, teikia prieglobstį žvėrims ir paukščiams.

Virbalgirio miškas yra liekana tų di­dingų senovės miškų – ąžuolynų, kurie ne tik čia, bet ir šį mišką supančiuose žemės plotuose, nūnai dirbamuose lau­kuose, dunksojo. Draustinio miškas įvairių karų ir suiručių metu ne kartą grobuoniškai kirstas ir niokotas. Dabar atsistatantys medynai yra jauni, dar ne visai susiformavę, tačiau labai įdo­mūs savo rūšine sudėtimi ir jų palydo­vais — žoliniais augalais. Greta ąžuolo auga liepa, skroblas ir drebulė. Visas miško bendrijas jungia ir vienija, ro­do bendrą jų kilmę trako ir žoliniai augalai, kurie minėtose bendrijose yra pastovūs ir vienodi. Pirmieji yra cha­rakteringi mišriems plačialapiams miš­kams, o antrieji būdingi ąžuolynų palydovai.

Trake čia nuolat auga dažnai jau kovo mėnesį pražystantis lazdynas. Po jo gražiais violetiniais žiedais pražysta žalčialunkis, o rudenį gelsvai raudo­nais vaisiais lyg auskarais apsikarsto europinis ir karpotasis ožekšniai. Raudonomis uogomis pasidabina paprasta­sis sausmedis ir šermukšnis, putinas.

Žolių aukšte čia nuolat auga būdin­gi ąžuolynams plačialapiai žoliniai au­galai. Iš jų paminėtini efemeroidai. Tai įdomi augalų grupė, kuri vystytis pra­deda dar nenutirpus sniegui. Šie auga­lai mėgsta šviesą, todėl jie vystosi ir žydi anksti pavasarį, kai miško me­džiai dar neišskleidę lapų ir neužstoja šviesos. Tai geltonžiedė plukė, pavasa­rinis švitriešis ir bene vienas puošniau­sių, labai retas mūsų floros augalas tuščiaviduris rūtenis. Šie augalai, žy­dintys ankstyvą pavasarį, kai dar ny­ki gamta ir maža žiedų, puošia aplinką ir labai džiugina žmogaus akį. Vėliau jų nepastebime; antžeminės dalys nudžiūsta, ir vėl trumpam jie sužaliuoja ir pražysta tik kitą pavasarį. Sulapojus medžiams, jų vietą užima kiti — paunksniniai plačialapiai augalai. Tai paprastoji garšva, europinė pipirlapė, geltonžiedis šalmutis, tamsioji plautė, krūmokšninė žliūgė, daugiametis laiškenis, paprastoji pakalnutė, dilglalapis katilėlis, daugiažiedė baltašaknė bei re­tas ir puošnus mūsų floros augalas miš­kinė lelija (Lilium martagon), iš varpi­niu ir viksvinių čia auga miškinė strūgė, miškinė viksva, retas mūsų floros augalas blakstienotoji viksva (Carex pilosa) ir kiti. Tai vis į pietus nuo Lie­tuvos esančių Europos plačialapių miš­kų floros atstovai.

Pagrindiniai miško medžių rūšių iš­plitimo arealai rodo, kad po ledynme­čio plačialapiai miškai su bukais, skroblais, uosiais, ąžuolais iš Užkarpa­tės papilto Centrinėje Europoje ir pamažu užėmė nemažus Rusų lygu­mos plotus net iki Volgos ir Onegos ežero. Iš Pietų Uralo „gyvybės slėptu­vės“ į vakarus ir Šiaurę plito bukų ir liepų miškai, kurie susijungė su Euro­pos plačialapių miškų formacijomis. Mažiausiai nei kiti į šiaurę ir į rytus pasistūmėjo bukas, o po jo skroblas. Toliau — ąžuolas, lazdynas, klevas ir toliausiai liepa. Taigi Virbalgirio draustinyje augantis skroblas yra reikš­mingas medis augalų geografijos požiū­riu, nes jis rodo, kad Lietuvos piet­vakarinė dalis savo augalija gi­mininga Vidurio Europos ąžuolynų ir skroblynų miškams. Be to, šis medis Lietuvoje yra jau prie šiaurinės savo paplitimo ribos.

Beje, kalbant apie Virbalgirio draus­tinio miško medžius, daugiausia tenka paminėti liepas, nes šio draustinio įsteigimo pagrindinis tikslas buvo čia augančių liepynų apsauga. Nors liepos daugiau už kitus plačialapius medžius pasistūmėjusios į rytus ir į šiaurę, lie­pynų Lietuvoje yra išlikę labai nedaug. Medynų, kuriuose vyrauja liepos, respublikoje priskaičiuojama tik apie 600 hektarų. Nedaug jų yra Baltarusijoje ir kitose respublikose, o liepų vertė labai didelė. Kaip pažymi miškininkas M. Jankauskas, iš nedaugelio me­džių rūšių, šiandien natūraliai augan­čių mūsų miškuose, liepa yra vieninte­lė taip labai liaudies mėgstama. Nerasi­me nė vieno parko, alėjos ar skvero, kaimo sodybos ar medžiais apsodinto kelio, kur nebūtų auginamos liepos. Su jos vardu susiję daugelio vietovių pavadinimai, žmonių pavardės, ji pla­čiai minima liaudies dainose, pasakose, poezijoje, grožinėje literatūroje ir vaizduojamajame mene. Gražiausias va­saros mėnuo irgi vadinamas liepa. Be to, liepa yra labai vertingas medingasis ir vaistinis augalas, o jos mediena pla­čiai vartojama medžio dirbiniams, dai­lėje. Senovėje liepų žievė (karnos) bu­vo plačiai vartojamos apavui (vyžoms) siūti, o nulupus nuo jų medelių žievę, jų mediena — liepkauliai — ži­bintams. Dar ne taip seniai Lietuvoje buvo netgi toks užsiėmimas — „liepavimu“ vadinamas. Štai kaip tą amatą aprašo M. Katkus savo knygoje „Ba­lanos gadynė“.

…Žemė pašalusi, snie­go maža, laikas patogus liepauti. Rei­kia pasitiekti karnų visiems metams. Darbas nesunkus — aštriu peiliu nu­pjauti rykštę minkšto medžio… Išva­žiuodavo anksti rytą, dar su tamsa. Veždavosi tarbą rugių — tai dovana medsargiui, kad parodytų, kur geresni liepynai, kur neliepauta vieta… Parva­žiavo vėlai vakare dvejais ratais, kupi­nai prikrautais liepų, rykštės ir lazdos storumo… Karną reikia nuplėšti nuo medžio; tam tikslui reikia liepas pakišti po karšta krosnim ir pašutinti. Nuo šu­tinimo liepos karna atšoksta ir gerai plyšta. Gauname karną ir liepkaulį. Kar­nas suriša į kūliukus, sukrauna į per­pučiamas vietas, ir medžiaga vyžoms patiekta. Liepkauliai dega balta ramia liepsna, negęstančia, nespragančia. Jei gryčioje yra mažų, tinkančių žibinti, juos pristato šviesti gryčias liepkauliais… Antras liepavimo laikas yra pa­vasari, kada liepos esti atšutę. Tada namo parveža grynas karnas, liepkaulius palieka miške…

Reikia manyti, kad toks platus liepų pritaikymas liaudies buityje ir beatodai­riškas jų naikinimas dar visai netoli­moje praeityje yra viena pagrindinių liepynų sumažėjimo priežasčių.

Be aprašytų miškų, Virbalgirio draus­tinyje yra įdomios tarpmiškių pievos. Tarpmiškių slėniuose labiausiai paplitusios ir didžiausius plotus užima paupinės  usnies su kupstine šluotsmilge balinės pievos, kurios turi zoninių bendrijų požymių ir yra būdingos šiam floristiniam geografiniam rajonui. Pa­žymėtinos taip pat stepinė ir miškapievės, kurioms čia atstovauja plunksnalapės strugės su smiltyniniu lendrūnu bendrijos. Plunksnalapė strugė gana re­tas augalas Lietuvoje ir taip pat yra ti­piška Vidurio ir Pietų Europos plačia­lapių miškų atstovė. Taip pat čia au­ganti kalninė viksva laikoma charakte­ringa Vidurio ir Rytų Europos plačia­lapių miškų rūšimi, todėl ir Virbalgirio miške ji randa savitas augimvtetes ir neretai gaustai auga liepynų ir ypač skroblo bendrijų žolinėje dangoje. Čia ji sudaro kalninės viksvos su kalniniu dobilu, kalninės viksvos su pušynine geltekle asociacijų bendrijas. Minėtos bendrijos yra įdomios augalų geografi­jos ir geobotaniniu – indikaclniu požiū­riu. Smiltyninio lendrūno su saldžiašakniu pelėžirniu bendrijos, pasitaikančios Virbalgirio draustinyje, įdomios floris­tiniu požiūriu, nes čia auga retas gam­tos apsaugos įstatymo saugomas augalas miškinis begalis (Laserpitium pruthenicum). Smiltyninio lendrūno su krūminiu kupolu asociacijos bendrijas čia puošia paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus), kuris yra ne tik dekoratyvus, bet retas, saugomas augalas. Pelkinėse pie­vose, šaltiniuotame tarpmiškio slėnyje aptikome rausvosios viksvos su paupine usnimi asociacijos bendrijų. Šioms bendrijoms yra charakteringi orchidiniai augalai. Tai pelkinis skiaulalūpis, raudonoji, dėmėtoji, siauralapė ir vyriš­koji gegužraibės.

Plačialapiuose miškuose, liepyninio drebulyno bendrijose neretai pasitaiko miškinė lelija (Liliurn martagon). Tai labai puošnus ir retas, gamtos apsaugos įstatymo saugomas augalas. Čia taip pat rastas vienas didesnių Lietu­voje meškinio česnako sąžalynas, įdo­mu, kad šis augalas čia auga ne visai įprastomis ekologinėmis sąlygomis ir labai gausiai. Dar įdomesnė jo sandrau­ga su skirtinga ekologiniu atžvilgiu miškine lelija. Jie čia tam tikrame čes­nako paplitimo plotelyje auga drauge. Tokia augalų bendrija kitur respublikoje neužregistruota ir kažin ar bus kur nors pastebėta iš viso. Dar išskyrė­me liepyninio drebulyno su blakstienųotąja viksva bendrijų. Tai beveik pa­skutinis tokio miško tipo su vyraujan­čia žolinėje dangoje blakstienotąja viks­va forpostas Pietų Lietuvoje su dideliu pertrūkiu ligi Rytų Lietuvos. Ši viksva yra Rytų Europos floros atstovas ir mūsuose labai retas augalas. Gau­si čia ir krūminė viksva, taip pat jau minėtas tuščiaviduris rūtenis. Iš retų­jų mūsų floros augalų paminėtinas ir dirvinis česnakas. Labai negausiai au­ga mėlynasis palemonas, paprastasis burbulis, menturlapė baltašaknė. Pa­starasis augalas Virbalgiryje auga ant savo arealo rytinės ribos.

Bendras užregistruotų rūšių skaičius draustinyje — arti penkių šimtų. To­kiam palyginti nedideliam plotui, kaip Virbalgirio miškas, tai gana daug. Didžioji šių augalų dalis yra senieji Vir­balgirio gyventojai ir nemaža — pla­čialapių miškų atstovai, o ne kaitos produktas, kaip yra daugumoje Lietu­vos miškų. Iš jų 27 rūšys yra retos ir saugomos įstatymo.

Bronė Kizienė; Algirdas Lekavičius, Leonas Šidla, Zenonas Venckus


Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Objektai Lietuvoje

Pakilti į Viršų