Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vilkų medžioklė žiemą su varovais ir su vėliavėlėmis

in Medžioklės taktika

Žie­ma — geriausias laikas vilkams medžioti. Pėdsakai sniege paro­do, kur vilkai apsistojo ir kiek jų yra.

Žiemą vilkai medžiojami su varovais ir su vėliavėlėmis. Abu šie būdai yra panašūs. Medžiojant su varovais, vilkus baido tik varovai, o medžiojant su vėliavėlėmis — vėliavėlės ir keletas varovų.

Vilkų, kaip ir lapių, medžioklėse vėliavėlės labai daug pa­deda medžiotojams ir pavaduoja varovus. Vėliavėlės baido žvė­ris, ir vilkai nei dieną, nei naktį iš apsupimo neišeina. Vėlia­vėlių žvėrys bijo mažiau, negu žmonių. Užtat vėliavėlėmis ap­supti vilkai varymo metu būna klusnesni, mažiau blaškosi į šalis.

Ant patvarios ir stiprios, nesigarankščiuojančios, gerai impregnuotos ar išdervuotos virvutės prikabinėjama maždaug 15 cm pločio ir 35 cm ilgio spalvotų vėliavėlių. Tinkamiausia spalva — raudona. Tarpas tarp vėliavėlių 60—70 cm. Didesnės vėliavėlės dar efektingesnės, tačiau brangiau kainuoja. Virvė su vėliavėlėmis susukama ant specialios ritės. Ričių reikia tu­rėti keletą, paprastai užtenka keturių. Mažiausiu komplektu laikoma 2,5 km vėliavėlių grandinė. Vilkus baido ne tik pačios vėliavėlės, bet ir jų kvapas. Todėl patartina vėliavėles apšlaks­tyti aštriai kvepiančiu skysčiu, pavyzdžiui, žibalu. Vėliavėles reikia kabinti aiškesnėse vietose, kad iš toliau būtų pastebimos. Tankumynuose kabančių vėliavėlių vilkai gali nepastebėti, o pastebėję iš arti — dažnai pro jas pralenda. Taip pat nepatar­tina liesti vėliavėlių didelės aikštės viduriu, nes vejamas vilkas, išbėgęs iš miško tankynės ir išvydęs platų atvirą plotą už vėliavėlių, pasileidžia šuoliu, įsibėgėjęs nebesusilaiko ir pa­sprunka.

Supant vilkus vėliavėlėmis, prie kiekvienos ritės turi būti du žmonės. Vienas neša ritę, nuo kurios atvynioja virvutę su vė­liavėlėmis, antras kabina jas. Darbui paspartinti plotas supa­mas iš dviejų šonų. Kad vilkas per anksti neužuostų vėliavė­lių, reikia pradėti jas kabinti prieš vėją. Vėliavėlės kabinamos ant medžių, krūmų, ne aukščiau kaip 10—20 cm virš sniego. Geriau jas kabinti žemiau, negu per aukštai, nes paprastai vil­kas bando pralįsti pro vėliavėlių apačią, o ne peršokti per jas. Apsupus vilkus, reikia laikytis ramiai, nes vėliavėlės ne narvas, iš kurio išgąsdintas vilkas negalėtų pasprukti. Atsargiai su­pant, vilkus galima išlaikyti keletą dienų. Pustant ir sningant medžioklė su vėliavėlėmis mažiau sėkminga.

Supant vėliavėlėmis, kartu turi būti nustatyta varymo kryp­tis ir parinkta vieta medžiotojų linijai. Vilkus supti geriausia pailgais butelio pavidalo barais, siaurėjančiais į medžiotojų li­niją. Reikia nepamiršti, kad vilkas paprastai traukia tiesiai, nesisukiodamas. Gerai, kai varymo kryptis sutampa su įėjusių vilkų pėdsakų kryptimi. Jei tik aplinkybės ir vėjas leidžia, ge­riausia vilkus varyti tiesiai į priekį. Tai palengvina ir varo­vams: varydami jie gali sekti vilkų pėdsakus.

Medžiojant vilkus su vėliavėlėmis, užtenka 3—4 gerai mišką pažįstančių varovų. Varyti reikia lėtai, neskubant ir kalbėtis tiek, kiek reikia ryšiui palaikyti.

Patartina medžiotojams sustoti apsuptame bare apie 20—30 žingsnių nuo vėliavėlių. Medžioklėse su vėliavėlėmis labai svar­bios sparninės vietos.

Tvarkingai varomi vilkai beveik visi kartu išeina į medžio­tojų liniją. Pirmoji dažniausiai pasirodo senė vilkė, o paskui ją — jaunikliai. Reikia nepamiršti, kad medžiotojas dažnai pir­miau vilką pamato, bet neišgirsta.

Galima vilkus su vėliavėlėmis medžioti uždarame rate. Šis medžiojimo būdas nuo aprašyto skiriasi tuo, kad medžiotojai nestovi linijoje. Medžiotojai stovi įvairiose vietose ant žvėrių takų 20—30 m nuo vėliavėlių. Vilkus varo vienas arba du, gerai mišką pažįstantys asmenys. Varoma lėtai, be triukšmo, prade­dama iš centro ir spirale žingsniuojama vėliavėlių link. Pakelti vilkai slankioja apsuptame plote, bėga pagal vėliavėles ir užbė­ga prie įvairiose vietose laukiančių medžiotojų. Šitaip medžio­jama, kai yra mažai medžiotojų arba kai vilkai apsupti labai mažame bare.

Vilkas gajus gyvulys, todėl į jį šaudyti iš toliau kaip 30 m nepatartina. Į pasprukusį už vėliavėlių vilką leidžiama šauti iš bet kokio nuotolio. Mirtinu šūviu laikomas šūvis į šoną, po mente. Vilkas krinta vietoje, kai kulka pataiko į širdį, galvos smegenis, didžiąsias kaklo kraujagysles arba kai sutriuškina­mas stuburas. Jei po šūvio vilkas bėga risčia ir greit, po to pereina į žinginę, aišku, kad jis toli nenubėgs.

Vilko sužeidimo vietą galima nustatyti iš kraujo. Šviesiai rausvos kraujo dėmės, kurių gausu tuoj po šūvio, bet vėliau pranyksta, rodo paviršines vilko žaizdas. Raudono, tamsiai rau­dono sukrešėjusio kraujo žymės rodo sunkų vidaus organų su­žeidimą. Šviesus kraujas su seilių priemaiša rodo, kad sužeisti kvėpavimo organai. Šis sužeidimas laikomas sunkiu.

Pasprukę pro vėliavėles vilkai negreit sustoja. Reikia gerai pažinti vietą, kad galima būtų išgąsdintus vilkus dar kartą apsupti tą pačią dieną. Iš viso kartą pasprukę iš apsupimo vil­kai savaip reaguoja į vėliavėles: vieni dar labiau jų bijo, ki­ti — drąsiai pro jas išlenda.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės taktika

Medžioklė su „krikšte“

Tarp kitų šios medžio­klės būdų noriu paminėti Rusijos medžioklės bū­dą, kurį vadina

Šaudymo menas

Medžioklinis šaudymas pagrindinai skirstomas į dvi grupes: a) stacio­narinis šaudymas su šratais

Ar lanko žverys urvą

Yra paprastas būdas, kaip nustatyti, ar lanko žvėrys urvą. Skersai urvo įėjimo
Pakilti į Viršų