Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vieno vakaro prisiminimai

in Medžiotojo dienos

Salalės tvenkinys, paslėptas miškuose, toli nuo visų ūkio trobesių, atrodo kaip ežeras. Jo pakraščiai apaugę nendrėmis, vidurys tik žiba kaip stiklas, jame atsispindi dangus, čia mėlynas, čia paniuręs. Aplinkui ūžia miškas ir saugoja tvenkinio gyvenimą.

Daug paukščių privilioja Salalė, jos nen­drėse randa jie tinkamą sau prieglobstį. Kadangi jos vandenyse yra daug žuvų, ji privilioja ne tik paukščius, bet ir žvėris, pavyzdžiui ūdras.

Pačiame vandenyje kiek augmenų, kiek įvai­riausios rūšies mažų gyvių! Taip turtinga yra Salalė, įvairus jos gyvenimas.

Tas miškas, kuris apsupa Salalę, kaip sar­gas saugoja ją, lyg nenorėdamas išduoti pasau­liui jos paslapčių.

Aš noriu papasakoti, kas atsitiko Salalės tvenkinyje vieną vakarą. Tai buvo, kada paukš­čiai traukė iš mūsų krašto. Buvo gražios, gied­rios rudens dienos. Susibūrę varnėnai susimetė į Salalės nendres ir išbuvo porą dienų. Gal nenorėjo palikti mūsų ir naudojos tomis gražio­mis dienomis, gal laukė dar nesusirinkusių drau­gų. Turbūt laukė, nes kas vakaras jų atlėkda­vo vis daugiau. O tą vakarą jų susirinko di­džiausias būrys, kuris atrodė juodu debesiu.

Dieną jie buvo išsiskirstę. Kada saulė prieš nusileisdama sužibėjo vandens paviršiuje, apšvietė nendres ir mišką ugnies spalva — tylu ir ramu buvo Salalės tvenkinyje. Pamažu pradėjo rinktis varnėnai mažais būreliais. Kiekvienas naujas būrelis prisidėdavo prie esančio, ir tas vis didėjo, augo. Tai vėl išsiskirdavo jie į keletą pulkų, tai išsirikiuodavo ilga juosta, tai, sukdami ore ratus, vėl susiburdavo.

Nuo tų keleto tūkstančių paukščių judėjimo — ore švilpė ir čirškėjo. Štai, sukdami ratus, jie ėmė leistis kaskart žemyn, žemyn. Paskuti­niame rate sparnai siekė nendres, ir vienu sykiu visi atsitūpė. Jų kalba ėjo tylyn. Tik staiga su dideliu triukšmu pakilo jie, bet neaukštai, ir vėl sukritę atgal tik čirškėjo. Pamažu nyko jų čiulbėjimas, pagaliau girdėjosi tik atskiri balsai… po valandos ir jie nutilo. Tylu ir ramu Salalėje.

Tik štai iš už miškų pasigirdo skambantis švilpiantis ančių lėkimas. Jos lėkė mažais pul­keliais ir greitai tūpė į nendres, kitos traukė pro šalį, į kitą tvenkinį. Aštriai skambėjo jų sparnai, aštriai ir kartu tyliai ir pilnai harmonizavo su bendra vakaro nuotaika.

Nustojo traukti ančių pulkeliai, dar tyliau liko Salalėje. Jau žengė naktis su savo palydovu — sidabriniu mėnuliu.

Bet gyvenimas tvenkinyje tuo nepasibaigė. Kartkartėmis pliaukštelėdavo žuvys, sujudindamos vandenį. Štai tolumoje vėl supliauškėjo, tik labiau. Tuo tarpu mėnuo kilo vis aukštyn ir apšvietė mažą salikę, kuri buvo netoli vieno krašto.

Tuo laiku su medžiotoju ramiai sėdėjome pakrašty ant seno išvirtusio medžio, pasislėpę tarp mažučių eglaičių, ir klausėmės. Vėl pliaukš­telėjo! Šį kartą žymiai arčiau. Ir šit, anapus salikės sulingavo ir apsipylė sidabru dideli vandens ratai. Jie vis didėjo ir plaukė tolyn, o vi­dury kaži kas sujuodavo. „Ūdros! Trys ūdros“— sušnibždėjo medžiotojas ir tame pačiame akymirksnyje išsitiesė ant žemės. Mano širdis ėmė smarkiai plakti. Aš mačiau, kaip ūdros nardyda­mos ir plaukiodamos vis artinos prie krašto. Dabar jos jau aiškiai matosi. Tai ilgos, didelės, tai vėl vos tik matomos vandenyje, sidabrinėje mėnulio šviesoje. Tuo tarpu medžiotojas ilgoje žolėje pamažu šliaužia pirmyn. Jau greit turi įvykti, greit! Ir taip ilgai tęsėsi tos sekundės. Staiga viena ūdra, matyt ką tai sugavus, priplaukė prie kupsto pakraštyje ir išlipo. Kuone tuo pačiu momentu blykstelėjo ugnis ir suskambėjo nakties tylumoje šūvis, jo aidas atsiliepė iš visų pusių. Medžiotojas puolė pirmyn ir pražuvo iš mano akių. Aš nekrutėdamas klausiaus ir žiūrėjau, kas bus toliau. Tuo tarpu mažas debesėlis uždengė mėnulį, liko tamsu. Po trumpos valandėlės, kuri atrodė ilgiausia, aš išgirdau, nes matyti tamsumoje negalėjau, kaip pliauškino vandenį sužeistas žvė­ris ir paskui jį sekantis medžiotojas. Dar sykį šovė, dar gilyn puolė į vandenį. Nebegalėdamas daugiau iškęsti, aš sušukau: „Kur esi, ar turi“?— „Turiu… ūdrą turiu“, atsakė jis uždususiu balsu. Aš pribėgau kiek galėdamas arčiau prie vandens ir laukiau, kol jis grįš prie kranto.

Vėl pasirodė mėnulis iš uždebesio, ir aš ga­lėjau viską gerai matyti. Medžiotojas sunkiai brido vandeniu. Jis buvo sumirkęs iki juostos, nuo jo drabužių varvėjo vanduo, šautuvas kybojo ant peties, o dešinėj rankoj jis laikė nebegyvą ūdrą. Nuo varvančio vandens jos kailis mėnesienoj atrodė juodai žibantis.

Dar porą žingsnių — jis išlipo ant kranto ir padėjo savo naštą ant žemės.

Vėl tylu ir ramu Salalėj. Niekas nebepliauškino vandens, kuriame bespindėjo mirganti mė­nulio šviesa. Rūstus ir tamsus stovėjo miškas, kupinas nakties paslapčių ir ramumo.

D. P.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžiotojo dienos

Sibiro medžiotojai

Daug metų gyvendamas Rytų Sibire, Jeni­siejaus gubernijos Krasnojarsko mieste, turėjau progos šiek

Laukinis kalakutas

Didžiųjų kunigaikščių laikai, mūsų neįžen­giamos traškančios girios, ir garsios stumbrų, lokių, briedžių,
Pakilti į Viršų