Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vienišas briedis

in Gamtos stebėjimai

Puikus indėnų rašytojas ir gamti­ninkas PILKOJI PELĖDA (Veši Kuonnezina) sake, kad žvėrys gamtos ap­dovanoti savotiška intuicija, kurios dėka jie jaučia — draugiškai ar prie­šiškai nusiteikęs žmogus. Štame pasa­kojime, kurį sutrumpintą siūlome skaitytojui, Pilkoji Pelėda kalba apie brie­dį, kuris, rašytojo nuomone, darė sava­rankiškas išvadas, savotiškai „protavo“.

Vos tik įsikūręs, aš greitai sužino­jau, kad šioje vietovėje gyvena brie­dis. Gana dažnai jį matydavau.

Tą vasarą savo ruožtu nukirtau ke­letą tuopų, kad būtų daugiau šviesos mano fotografiniam darbui. Pastebėjau, kad briedis paslapčia ateina nak­timis ir ėda nukirstų medžių lapus. Apsilankymai atviroje valgykloje tę­sėsi apie dvi savaites, kol ant šakų buvo lapų. Visą tą laiką aš būdavau netoli nuo savo svečio. Pastebėjau, kad briedis kartais praeidavo pro mano lūšnelę, retkarčiais netgi sustoja priedangoje ir ilgai stebi mano būstą Aš nepertraukdavau darbo ir apsimes­davau, kad nepastebiu jo.

Briedį labai domino bebrų judesiai. Kartą vakare jis drąsiai nusileido nuo kalvos ir, sustojęs netoli ežero, ėmė stebėti bebrus.

Briedis sveria apie pustonę, ir toks svečias nedidelėje bebrų gyvenvietėje galėjo pridaryti daug bėdos. Truputį sunerimęs dėl tokio netikėto dėmesio, išėjau iš trobelės. Briedis iš karto ap­sisuko ir nubėgo į kalvos viršūnę, o aš, norėdamas nuraminti bebrus, pra­dėjau juos tyliai šaukti. Dabar ir at­sitiko įdomiausia. Vos tik išgirdęs mano balsą, briedis sulėtino žingsnius, o paskui sustojo. Aš vis raminau beb­rus. Briedis pamažu sugrįžo atgal ir ramiai pradėjo ganytis artimiausioje giraitėje. Sunku patikėti, bei švelnūs žodžiai ir tonas nuramino briedį. Aš pirmą kartą stebėjau tokį laukinio gy­vūno elgesį, ir visa tai man pasirodė tiesiog stebūklas.

Vargu ar galima rasti kitokį paaiš­kinimą, išskyrus tą, kad briedis pats, savo protu išsiaiškino situaciją. Mano vaidmuo čia buvo bereikšmis, briedis pats nusprendė, kaip pasielgti ir ati­tinkamai veikė. Aš ilgai laužiau gal­vą, nesiryždamas padaryti galutinių išvadų. Vis iš naujo tikrinau šio nuostabiai mielo ir dailaus žvėries, dabar jau dažno mano svečio, atsako­mąjį reagavimą. Rezultatas buvo toks pats: briedis nubėgdavo, išsigandęs mano netikėto pasirodymo, bet labai greitai grįždavo pašauktas. Kiekvieną kartą, kai visa tai kartodavosi, gau­davau vis naujų įrodymų tam, kuo nesiryžau galutinai patikėti: be ma­žiausių mano pastangų prijaukinti brie­di ir apskritai be jokių užmačių pa­veikti jo elgseną, šis mįslingas lauki­nis, laisvas ir nieko man neprivalantis sutvėrimas atsiliepdavo į mano balsą ir paklusdavo man.

Beveik neabejoju, kad briedis iš pat pradžių teisingai suprato, kad nesu jo priešas. Galimas daiktas, kad dar iki tol, kada aš jį pastebėjau, briedis įdėmiai sekė viską, kas vyko aplinkui, atidžiai įsiklausydavo į garsus, kurie pasiekdavo jį iš mano pusės. Jis, ma­tyt, priprato prie mano balso ir pa­darė savo išvadas.

Daugelis gyvūnų turi jiems būdin­gus požymius, pagal kuriuos jų gimi­naičiai iš tolo pažįsta vieni kitus. Aš sugalvojau žodį, kurį ištardavau ta pačia intonacija ir vienodu aukštumu. Mane pradėjo pažinti visi vietiniai laukiniai gyventojai. Man tai pasiekti pavyko kažkaip netikėtai, savaime ir vėliau virto įpročiu.

Automatiškai kartodamas savo „slaptažodi“, aš nepa­galvojau, kokią magišką jėgą jis turi, kol nepamačiau jo poveikio tokiam veržliam ir atsargiam žvėriui, kaip amerikinis briedis. Pakakdavo man ne­tikėtai pasirodyti ar pasigirsti neįpras­tam garsui — visi žvėrys akimirksniu sustingdavo tarsi akmeninės statulėlės. Ir tereikėdavo man ištarti jiems gerai pažįstamą žodį — tegul tie garsai buvo svetimi žvėrims — visi kaip vienas atgydavo ir tęsdavo pertrauktą savo darbą.

Visiems žvėrims būdinga savita bai­mė. Aš turiu galvoje ne tik baimę, būdingą vienai rūšiai, be tir kiekvie­nam gyvūnui atskirai. Pavyzdžiui, mano briedį visuomet gąsdindavo, kai kas nors praeidavo tarp jo ir mano trobelės šviečiančio lango, ir netikė­tai judantis šešėlis krisdavo ant brie­džio. Jis išsyk šokdavo bėgti ir, nors visada grįždavo mano pašauktas, pasi­kartojus tam pačiam šešėlio judesiui, vėl bėgdavo kiek kojos neša. Ši reak­cija buvo visą laiką.
Aš laikau neteisinga ir prielaidą, kad žvėrys, būdami įprastose sąlygose, bėga nuo pavojaus, apimti aklo siau­bo ir panikos. Briedis, kartą labai su­jaudintas mano netikėto pasirodymo neįprastoje vietoje, išlaikė visišką sa­vitvardą ir, vos tik išgirdo nuo kalvos pažįstamą šūksnį — mano „slaptažodi“ — sustojo maždaug už 100 jardų ir leido man prisiartinti.

Šis atsitikimas su briedžiu drauge su anksčiau atliktais stebėjimais galu­tinai mane įtikino, kad netgi labai greitai bėgančio, apimto, rodos, pa­niškos baimės gyvūno smegenys dirba visu šimtu procentų.

Iš rusų kalbos vertė Dana Rinkevičiūtė


Facebook Komentarai

1 Comment

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų