Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vertikalusis blizgiavimas

in Žvejybos būdai

Nors vertikalusis blizgiavimas — se­nas žvejybos būdas tačiau per pasku­tiniuosius dešimtmečius jis visiškai nublanko prieš avižėles. Pozicijų neužlei­do nebent Kuršių mariose, kai traukia stintos. O Juk žieminės blizgės — irgi nepamainomas būdas gaudyti įvairias plėšriąsias žuvis. Už spiningavimą jis pranašesnis tuo, kad galima žvejoti bet kuriuo metų laiku ir bet kur, net tan­kiausiuose vandens augalų sąžalynuose.

Blizgės gali būti — ir jos daromos — pačios įvairiausios, tačiau praktika ro­do, kad ta įvairovė visai nebūtina. Kaip ir spiningautojai, taip ir prityrę blizgiautojai gerai žino, kad svarbiau­sia — taip žaisti blizge, kad ji savo judesiais sugundytų ir pačią sočiausią žuvį. Plėšriosios žuvys blizges griebia dėl to, kad jos skleidžia virpesius; re­ga neturi lemiamos reikšmės. Todėl ir kruopščiai iškalti žvyneliai, kitos smul­kios „žuviškos“ detalės yra daugiau papuošalas, net masalo tobulinimas. Ži­noma, visai lygus paviršius netinka — gamtoje tokių nebūna, tad žuvys žiūri nepasitikėdamos. Lygiai dėl tos pačios priežasties nereikia labai ryškiai. Iki veidrodinio spindesio poliruoti blizges, juk pasidabruotas blizges, turinčias ma­tini atspalvį, žuvys griebia mieliau, nei nikeliuotas.

Meškerykočiai daromi, žiūrint, ko­kios žuvys bus gaudomos. Ešeriams tin­ki trumpi, su plona viršūnėle, čia ritė nebūtina, užtat būtinas sargelis. Lyde­koms reiks tvirto meškerykočio su ri­te, tačiau be sargelio. Ritės būtinos va­sarą, kai žuvys aktyvios ir priešinasi labiau, nei žiemą.

Dauguma žvejų meškerykočius darosi patys, pavyzdžiu imdami avižė­lių meškerykočius. Žieminės meškerės kotas turt būti 60 – 65 cm ilgio, vasari­nės — 100 – 120 cm. Tokie matmenys leidžia žiemą žvejoti ir sėdint, ir sto­vint, o vasarą — tolėliau nuo valties.

Blizgiavimo būdą nulemia keli daly­kai. Ant pirmojo ir paskutiniojo ledo blizgės virpesių judėjimo amplitudė ir dažnumas turi būti didesni, nes tuo metu plėšriosios žuvys būna gana akty­vios, ramybės metu, kai žuvys apsnū­dę, blizgė turi judėti lėčiau, o patys masalai imami mažesni. Be to, blizgės žaidimą nulemia ir tai, kokias žuvis gaudome. Pastebėta, kad lydekos kim­ba dažniau, jei blizgė juda tolygiai, švelniai, lėtai pakyla ir ilgėlesniam lai­kui aprimsta. Tuo tarpu ešeriai mėgs­ta trumpus, aštrius, blizgės šuoliukus, trumpas pauzes, taip pat laisvą kri­timą žemyn.

Blizgės žaidimą lemia ne tik žvejo ranka, bet ir plačiosios dalies išlinki­mo kampas, ir svorio centro vieta, ir blizgės dydžio bei valo storio santy­kis. Jei blizgutė maža, o valas storas — gerų laimikių vargu ar bus.

Parenkant žieminių blizgučių spal­vą, galioja sena taisyklė: ūkanotomis dienomis, neskaidriuose vandenyse, didelėje gelmėje gaudoma šviesiomis, vi­sais kitais atvejais — tamsiomis bliz­gėmis. Kartais neblogai sekasi su bliz­gėmis, kurių vienas šonas šviesus, ant­ras — tamsus.

Didelėje gelmėje (10 ir daugiau met­ru) reikalingos sunkios blizgės, seklu­mose — lengvos. Daromos iš žalvario, bronzos, nerūdijančio plieno, įvairių ly­dimų, iš vidinės pusės prilydant alavo. Tuo alavu taip pat galima keisti blizgės svorio centrą.

Neretai kibimas pagerėja, ant kab­liuko užmovus natūralių masalų —- sliekų, žuvies gabaliukų, paukščių vi­durių ir t. t.

Metalinių pavadėlių nereikia, nes žu­vys užkertamos kibimo momentu. Į ma­žas blizgutes būna įlydyti vienas — du vienšakiai kabliukai, į dideles — tri­šakiai, kurie turi būti bent per porą milimetrų platesni už pačią blizgę.

Žvejojant pirmiausia išmatuojama gel­mė. Valo išvyniojama tiek, kad blizgė nusileistų prie dugno, bet jo neliestų, tai yra, kad ją paguldyti dugnan būtų galima pakreipus meškerykotį žemyn. Nuo dugno blizgė pakeliama greitokai, po to palaikoma vietoje, ir vėl nulei­džiama, vėl palaikoma nejudinant ir t. t. Blizgė žemyn krenta ne vertikaliai, o truputi šonan, sklendžia, neria, tai yra imituoja žuvytės judesius ir pau­zės metu blizgė būna „gyva“ — vos vos svyruoja, sukiojasi. Pauzės trukmė priklauso nuo žvejojamų žuvų įpročio, nuo metų laiko — žiemą ji turi būti ilgesnė. Be to, reikia atsižvelgti ir į blizgės formą bei svorį — kuo ji sun­kesnė tuo greičiau nurimsta virpėjusi. Pauzių metu neretai griebia starkiai. Kibimas būna ir tuo atveju, kai blizgu­tė „šokdinama“ dugne. Matyt, tada ji primena žuvytes, besirausiančias dug­ne ir ten ieškančias maisto.

Kibimai būna įvairūs. Alkana lydeka blizgutę griebia staiga, smarkiai ir iš karto įtempla valą. Po to smūgio ran­ka junta dažnus silpnesnius smūgius — tai žuvis krato galvą, stengdamasi atsikabinti nuo kabliuko. Starkiai daž­niausiai griebia taip, tarsi kažkokia kerplėša pakibtų. Tuo tarpu ešeriai pa­prastai blizgutę griebia tada, kai ji beveik nusileidžia prie dugno, tačiau dar neatsistoja vertikaliai. Ranka kibi­mą pajunta, tarsi blizgutė būtų stuk­telėjusi į kokį akmenį ar kelmą.


 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybos būdai

Su kuprine ant pečių

Yra tokių žvejų, ir ne tik pradedančiųjų, kurie mėgsta klajoklišką gaudymo būdą,

Pabandykime

Žieminė meškerėlė, apie kurią čia rašoma, labai paplitusi Urale. Man atrodo, kad

Kilstukas

Meškeriotojų gyvenime beveik nėra dogmų, todėl ir pasakyti, koks meškerioji­mo būdas yra
Pakilti į Viršų