Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vertikaliai smingančios blizgės

in Žvejybai/Žvejybos būdai

Pagal įprastą spiningavimo praktiką masalas užmetamas tam tikru atstumu nuo valties arba kranto ir traukiamas hori­zontaliai. Šitaip galima žvejoti tik tam tikruose gyliuose, kurie paprastai ne gilesni kaip 15-20 metrų. Žūklaviečių žvalgybai pradėjus dažniau naudoti povandeninius radarus – echolotus, spiningautojams atsivėrė vandens telkinių dugno reljefo vaiz­das, bet, svarbiausia, paaiškėjo, jog žuvys telkiasi ir medžioja tokiame gylyje, kuris neprieinamas tradiciniams spiningo ma­salams. Paprasčiausiai dėl tam tikrų savybių jie tampa neefek­tyvūs. Todėl buvo prisiminti vertikalios eigos masalai, kurie pla­čiai naudojami jūrinėje žūklėje. Žūklės praktika parodė, kad giliausiose gėlųjų vandenų vietose jūrinės pilkerio tipo blizgės panaudojamos taip pat efektyviai kaip ir vandenyne. Kodėl?

Užtenka įjungus echolotą paplaukyti Tauragne arba kituo­se giliuosiuose mūsų ežeruose, kad įsitikintum, jog ešeriai daž­niausiai būriuojasi prie gelmėje glūdinčių sėklių, o ne kursuoja pasklidę po visą ežerą. Šia aplinkybe sėkmingai pasinaudoja poledinės žūklės mėgėjai, bet tai nekliudo ir spiningautojui žve­jojant iš valties taikyti panašų metodą. Juoba kad sėkliai arba „kalneliai”, kaip juos vadina vietiniai žvejai, yra 20 m gyly­je. Sukre arba vobleriu jį pasiekti neįmanoma. Antra, sėklių plo­tas nedidelis, tad masalą reikia užmesti tiksliai, kad pataiky­tum sėkmingai. Tai padaryti galima panaudojus vertikalios eigos masalus, kurie yra pakankamai sunkūs ir žaibiškai paneria į reikiamą gylį. Žinoma, jūros žūklei naudojami pilkeriai – per­nelyg masyvūs, tad naudojamos lengvesnės jų modifikacijos, kurios vadinamos cokeriais. Tokiai žūklei reikalingi stangrūs 1,50-1,65 metro meškerykočiai su jautriomis viršūnėlėmis. Pa­gal jų virptelėjimą spiningininkas spėja apie žuvies kibimą. Šiai žūklei rekomenduojama naudoti pintus valus, kurie užtikrina „kietesnį” masalo ir meškerykočio sąlytį.

Cokeriai imituoja sprunkančias į paviršių arba negyvas žu­veles, kurios yra geidžiamas visų plėšriųjų žuvų grobis. Masa­las, šuoliukais keliamas į paviršių, imituoja sprunkančią žuve­lę, tad cokerį spiningo viršūne reikia kelti ne plačiu mostu, o palaipsniui, šuoliukais, leidžiant blizgei tam tikrą laiką pakibti viename horizonte. Lygiai taip cokeris gramzdinamas – tada jis imituoja negyvą žuvelę, o ji skęsta lėtai, judinama į šonus tingių gėlavandenių srovių.

Žūklei vertikaliais masalais svarbiausia parinkti tinkamą vie­tą. Žuvis telkiasi paprastai ribotame plote, kuris – tik taškas ežero žemėlapyje. Tą vietą reikia rasti, o neišmanant dugno reljefo, beveik neįmanoma. Antra, didelį poveikį žuvims buriuotis vie­name ar kitame plote turi oro sąlygos. Paprastai labiausiai vei­kia vėjas ir srovės, kurios į tam tikras zonas suneša planktoną. Dažniausiai planktono koncentracija padidėja prie sėklių, sta­čių kranto šlaitų, giliose įlankose. Paskui planktoną mėgstan­čias žuvis čia atplaukia plėšrūnai.

Šiam žūklės metodui naudojami cokeriai, kurių ilgis ne di­desnis kaip 10 cm. Praktika rodo, kad didesnių masalų nerei­kia, nes planktono susitelkimo vietose tiek ešeriai, tiek stam­bios lydekos atakuoja tuos pačius masalus.

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žvejybai

Kaip parinkti galvakablį?

Turbūt ne kartą kiekvienam spiningautojui teko atsidurti situacijoje, kai kolegai kimba, o

Vardinės blizgės

Vienos blizgės pritaikytos gaudyti žuvis specifinėmis sąlygoms, o jų modifikacijos dažniausiai naudojamos

Voblerių karta

Klasikinis vobleris – žuvytės arba verpstės formos masalas, imituojantis realų atitikmenį gamtoje
Pakilti į Viršų