Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Ventainės giria

in Istorija

Nuo Šilutės į pietus, perlipdama Ne­muną, tęsiasi lyguma, kurią iš vakarų, pradedant Rusne, riboja Kuršių marios, pietuose, Deimenos slėnys, nusitęses į rytus 35 – 40 kilometrų. Kaip spėja mūsų geologai, senajame holocene (prieš 12 – 10 tūkstančių metų) per šį slėnį į Deimeną ėjo antra Nemuno prataka. Tai patvirtina po Agilos pel­ke užtinkamos gilios (10 – 13 metrų) uždurpėjusios buvusios senvagės lieka­nos.

Seniau ši neaukštai nuo marių van­dens lygio pakilusi lyguma buvo va­dinama Lietuvos žemumos vardu. Tai buvo 525 kvadratiniai kilometrai sau­sumų, miškų ir neišbrendamų liūnų. XIX amžiuje žemumą dalijosi trys ap­skritys, iš kurių viena buvo Šilutė. To amžiaus viduryje žemumoje gyveno apie 200 000 žmonių. Darbštus gyven­tojai pelkes ir liūnus buvo išraizgę ka­nalais, grioviais, pylimais ir vandens užtvaromis. Dalis buvusių raistų virto gyvenviečių sodais, daržais ir pievo­mis. Pavasariais dalį šių pievų ir miškų apsemdavo marių vanduo, kuris pa­sitraukdamas palikdavo trąšų augali­jai. Kai kurie šių apylinkių gyven­tojai, užmiršdami ar nutylėdami prū­siškos valdžios negeroves, vadino sa­vo žemę „gražiausia ir dosniausia“, iš­kasus Pričkaduobės kanalą, ten netur­tingieji uždarbiaudavo eidami pylimu ir vilkdami virvėmis laivus.

Vokiečių žurnalistas O. Glagau (1834 – 1892), šiose apylinkėse lankęsis 1867 metais, ne visuomet pasižymėjęs objektyvumu čia gyvenusių žmonių at­žvilgiu, rašė: „Visi Kuršmarių ruožo gyventojai nuo Labguvos (Polesko) iki Klaipėdos perdėm yra lietuviai, liau­dies kalba jie vadinami kuršiais“ (Lie­tuvininkai, 207 p., 1970 m.).

Žemumos šiaurės vakarų pakrantėje prie marių nuo seno buvo sudarytos dvi girininkijos, virtusios urėdijomis. Į vieną iš jų — Nemunyno įėjo didžiulis Tavelininkų raistas. Nuo čia į šiaurę beveik iki Rusnės tęsėsi Ventainės miško masyvas, iš kurio susiformavo to paties pavadinimo urėdija. Ji ir su­darė pagrindinę tuometinės Šilutės ap­skrities dalį. Iš pradžių gryno miško masyvas nebuvo didelis ir tesuda­rė 1428 hektarus. Vėliau, įjungus į jį Briedžiulių raistą, miškas nu­sidriekė iki Skirvytės ir užėmė 6866 hektarus. Šis masyvas skirs­tėsi į Akmeniškių, Karklės, Verškalių, Ventalnės ir Skirvytės rajonus. Iš pradžių — XVIII amžiaus pabaigoje šios girios valdytojas ir administrato­rius (1722 – 1729) iš Klaipėdos Sendva­rio valsčiaus gaudavo 85 talerius 30 grašių atlyginimą. Administravimo būstinė iš pradžių buvo Rusnėje, o įsisteigus urėdijai, persikėlė į Ventainę.

Iš miškotvarkos nuostatų (XIX am­žiaus pradžia) matyti, kad Ventainės giria buvo glaudžiai susijusi su Ne­muno dešiniakrante giria, arba Klai­pėdos krašto miškais. Nuostatuose mi­nima, kad toliausiai nusidriekęs į šiau­rės vakarus Klošių (Šernų), o pietryti­nėje dalyje Dinkių (Pagėgių) miškas, kurio dalis taip pat įėjo į Šilutės ap­skriti. Pagal miškotvarkos nuostatus Ventainės giria buvo pirmos klasės miškų urėdija, o Šernų ir Pagėgių — antros klasės miškininkystės įstaigos. Administracinis Ventainės pirmumas atsispindėjo ir miško medžiagos kaino­se — čia malkos buvo parduodamos brangiau negu Šernų ar Pagėgių miš­kuose. Sakysime, nustatyto aukščio dvikinkis vežimas žabų, šakų ar šaknų Ventainėje kainavo 30 grašių, o anose, žemesnio tipo urėdijose po 24 grašius.

Šioms miškų urėdijoms nuo seno bu­vo įvesti žvėrių kainų tarifai. Briedžio patinas buvo įvertintas 8 taleriais ir 60 grašių, briedžio patelė — 7, viene­rių metų jauniklis — 6, jaunikliai veršeliai — 4 taleriai, įskaitant ir šovimo pinigus po 60 grašių už kiek­vieną. Kiškio buvo vertinamas 24 gra­šiais, plius 6 grašiai šovimo rinkliavos, kas sudarė guldeną. Šiais kainų tari­fais būdavo naudojamasi baudžiant brakonierius ir duodant leidimą me­džioti.

Ventainės miško dirvožemis raistinis, kurio nemaža dalis pavasarį ir rude­nį pašlapdavo ar net būdavo apsem­tas vandens. Net ir sausą vasarą kai kuriose vietose žemė siūbuodavo ir atrodydavo, jog yra pavojus įklimp­ti. Girioje, ypač pamaryje augę alks­nynai ir kitų lapuočių medžių rūšys. Nusausinant raistą, iškasta griovių ir kanalų, kuriuose nuo durpių vanduo parudavęs. Ant smėlingų kalvų, kurių čia užtinkama, auga pušys ir eglės. Šią raistingą girią puošia stori senmedžiai, turį po keletą ir daugiau šimtmečių.

Kadaise ne visur prieinamose vie­tose knibždėdavo miško žvėrelių ir paukštelių gausybė. Be atsitiktinai už­klydusių kiškių, žemai alksnynėje bū­davo apuokų lizdų. Šią gamtos įvairy­bę papildydavo gervių ir įvairiausių paukščių balsų sutartinė.

Girios pažiba visais laikais buvo briedžiai, kuriuos šaudyti čia buvo už­drausta nuo XVIII amžiaus pabaigos. Dėl nevaržomos medžioklės 1848 me­tais jų skaičius buvo sumažėjęs iki 11 – 16 galvų. Siekiant atnaujinti ir pa­gerinti jų veislę, briedžiai buvo sąmo­ningai šaudomi. Apie 1853 – 1860 me­tus ši giria, kaip ir gretimos, nukentė­jo nuo medžių kenkėjų — kinivarpų, kurias naikinant nukentėjo ir miškas. Jis besudarė vos penktadali buvusio ploto. Vėliau, pamažu atsistatant miš­kui, ėmė gausėti ir žvėrių. Sugriežtinus medžioklės apribojimus 1851 metais, briedžių skaičius šiame miške padidėjo iki 250. Ventainės girios reikšmė vėl ėmė kilti, pagal stambiųjų kanopinių skaičių ją drįsdavo sulyginti su Belo­vežo giria. Šioje girioje moksliniais ir gamybiniais tikslais lankosi ne tik miškininkai, bet ir menininkai. Dailininkas Krakovas apsigyveno Rusnėje, metus laiko piešė žvėris, briedžius, ir sukūrė vieną iš didesnių miško žvėrių albu­mų.

Pagal urėdijų žiniaraščius XIX am­žiaus antrojoje pusėje Ventainės girio­je būta 1,88 metro aukščio, liemens ilgis 2,51, 300 kilogramų (rečiau 500) svorio briedžių. Patino ragai, lyg plokščia karūna su 20 ir mažiau at­augų, sverdavo iki 15 kilogramų.

Žemumos gyventojai teigdavo (ką iš antrų šaltinių tvirtina Protopopovas (Protopopov „Na ochotničjich tropach„, Kaliningrad, 1970), kad jie per­plaukdavo marias ir atsidurdavo neri­joje.

Šioje girioje buvo įvestas ypatingas režimas, ir ji buvo laikoma išimtinai Prūsijos karaliaus šeimos ir kitų aukš­tų pareigūnų medžioklės draustiniu. Leidimas nušauti šiame miške briedį buvo duodamas tik ypatingais atvejais, kaip didžiausias valdovo malonės pa­reiškimas. Medžioklės orderį tiekdavo ir rekomenduodavo finansų ministras, po to jau karaliaus sankcija. Miš­ko valdytojas urėdas įvedė specia­lų dienyną – žurnalą, kuriame įrašydavo medžiotojo titulą, medžioklės laiką ir pramogos sėkmę. Tarp medžiotojų ir svečių užtinkamos karalių, sosto įpė­dinių, užsienio diplomatų pavardės.

Tuo metu dar beveik visi vietiniai gyventojai ten buvo lietuviai. Į aukš­tesnes pareigybes jų neskirdavo, iš­skyrus tuos atvejus, kai jie įsiteik­davo vietiniams ponams. Nei pajuo­kos, nei paniekos jiems nešykštėdavo. Tai galima patvirtinti vėl cituojant anksčiau minėto autoriaus žodžius: „…Jie nešvarūs, tinginiai, šiurkštūs ir įžūlūs…“, teisme, „ …atkakliai at­sisako kalbėti ir suprasti vokiškai, jei net puikiai moka… vyrai ir moterys girtauja, .. ž.ar skurdžius ar prakutęs yra apsigimęs miško vagis“ (Lietuvinin­kai, 207 p„ 1970 m.). Žinoma, tarp so­cialiniu, politiniu ir nacionaliniu požūriu niekinamų žmonių galėjo būti ir su tokiomis blogybėmis. Nutylint visų šių negerovių priežastis, kartu buvo teisinamas vietinių žmonių germani­zavimas. Štai XIX amžiaus paskutinia­me dešimtmetyje Ventainės apylinkėse dar kai kuriuose kiemuose buvo apie 80 procentų lietuvių (Labių ir kituose kaimuose). Tuo tarpu XX amžiaus pra­džioje Ventainės girininkijoje ir jai priklausiusiose gyvenvietėse: Akmingėje, Akmeniškiuose, Karklėje, Kerškuliuose, Skirvytėje, Ventainėje ir miško kirtavietėje lietuviai sudarė tik 17,8 procento visų gyventojų.

Šiuo metu buvusios Ventainės girios didesnioji dalis įeina į Sovetsko BalŠakovo medžiotojų lr žvejų draugijos naudmenų rajoną. Tai vienas gražiau­sių ir turtingiausių miškų ir raistų. Ja­me priskaitoma 460 kvadratinių kilometrų miško ir pelkių. Šiose ne­aukštose lygumose, apaugusiose mažais miškeliais, išraižytose senų kanalų, la­bai puiki vieta tiek medžioklei, tiek žūklei. Kaip ir anais laikais medžiotojai bei žvejai rudenį ir pavasarį gali ste­bėti praskrendančių paukščių gausy­bę. Kovo mėnesį pro čia grįžta mūsų gulbės, gervės ir kiti paukščiai. Jie po sunkios kelionės nutupia pailsėti Ne­muno deltos sąnašynuose ir miškų pro­skynose.

Mamertas Baranauskas


Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Istorija

Kauno Zoologijos sode

Įdomus straipsnis apie lankytojo įspūdžius, bevaikštant Kauno Zoologijos sode, kuomet nuo jo

Mūsų girios amžiams bėgant

Ūgiavietės sąlygos leidžia spręsti, kad Nemuno, Dauguvos upynų plotai nuo neatmenamų, priešistorinių

Iš gamtosaugos istorijos

Centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko rasti pluošteli doku­mentų apie Vilniaus žuvininkystės ir
Pakilti į Viršų