Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Venta

in Patarimai žvejui

Venta – šiaurės vakarų Lietuvos ir Latvijos vakarų upė. Prasideda Venių apylinkėse (Kelmės rajonas), 10 km į pietvakarius nuo Užvenčio. Iš pradžių teka į šiaurės rytus; maždaug nuo Ventos-Dubysos kanalo teka į šiaurę per Kuršėnus (Šiaulių rajonas); kiek aukščiau Papilės, priartėjus prie Šiaulių-Mažeikių geležinkelio, pasuka į šiaurės vakarus, teka per Papilę (Akmenės rajonas), Viekšnius, Mažeikius. Nuo Leckavos, upe 3 km nustatyta Lietuvos ir Latvijos valstybės siena. Toliau Venta teka per Latviją į šiaurę ir šiaurės vakarus. Kuldygoje ant Ventos upės yra plačiausias Europoje krioklys (aukštis 2 m). Įteka į Baltijos jūrą ties Ventspiliu.

Venta – šiaurinius Lietuvos pakraščius drenuojanti ir į Latviją nubėganti upė. Jos ilgis 343 km, baseino plotas 11 800 km², įteka į Baltijos jūrą ties Ventspiliu. Lietuviška baseino dalis užima beveik 44 % (5 140 km²) baseino ploto, o Lietuvos teritorija vingiuojančios atkarpos ilgis, įskaitant ir 1,7 km pasienio ruožą tarp Vadaksties ir Varduvos žiočių, – apie 47 % (161 km) Ventos ilgio.

Ventos versmės, paskelbtos hidrografiniu draustiniu, yra Medainio ežerėlyje (5 ha). Ventosir jos intakų Virvyčios ir Varduvos aukštupiai formavosi ištekant vandenims iš didžiųjų Žemaitijos duburių (Platelių–Lieplaukės, Biržulio–Lūksto) į Ventos vidurupio ledyninės plaštakos šiaurėje patvenktą prieledyninį ežerą, taigi Virvytė, Varduva ir Venta buvo savarankiškos upės – šio ežero intakai. Ilgainiui, kai nuslūgo Nemuno žemupio lygumoje telkšojęs prieledyninis baseinas, pietų link pradėjo tekėti vandenys ir iš Ventos vidurupio lygumos, išplaudami gilius senslėnius, kurie ir dabar jungia Ventos ir Dubysos upynus; beje, būtent šiais senslėniais užpraeitame šimtmetyje buvo tiesiamas Ventos–Dubysos kanalas. Tačiau prieledyninis baseinas Ventos vidurupio lygumoje visiškai neišnyko ir gan ilgai telkšojo žemesniame, lygyje. Tuomet į jį įtekėjusios Ventos žiotys buvo netoli Papilės, Virvytės – prie Pavirvytės, Varduvos – prie Ukrinų. Prieledyniniam baseinui dar žemiau slūgstant, upės tęsė savo vagas ir susiliejo į Ventos upyną. Prie naujos erozijos bazės turėjo prisitaikyti ir senieji aukštupiai: suaktyvėjo gilinamoji erozija, susidarė terasos.

Ventos vagos vidutinis nuolydis Lietuvos ribose yra 0,085 %, o kai kurių ruožų, pavyzdžiui, ties Papile, jis siekia 0,10 %. Pastarojoje atkarpoje Venta yra giliai įsirėžusi į juros darinius, slėnio šlaituose yra įspūdingų atodangų, kuriose randama suakmenėjusios faunos liekanų. Ši Ventos atkarpa paskelbta geologiniu draustiniu.

Iš Biržulio ežero išteka Virvyčia – ilgiausias (100 km, baseino plotas 1 134 km²) Ventos intakas. Takoskyrinėje Žemaitijoje gimsta ir Varduva (čia įsteigtas kraštovaizdžio draustinis) – dar vienas didokas Ventos intakas (90 km, 587 km²).

Vidutinis upių tinklo tankis Ventos baseine yra 0,83 km/km², tačiau kai kuriose baseino dalyse upelių yra tankiau (Varduvos baseine – 1,32 km/km² ). Didžiausi Ventos intakai (baseinų plotas didesnis kaip 100 km²), be minėtųjų Virvyčios ir Varduvos, yra šie (pradedant aukštupiu): Gansė (ilgis -19 km, baseino plotas – 116 km²), Aunuva (25,5 km, 186 km²), Ringuva (34 km, 322 km²), Žižma (21 km, 166 km²), Dabikinė (37 km, 388 km²), Šerkšnė (38 km, 285 km²), Vadakstis (82 km, 1 240 km²; 60 km vingiuoja Lietuvos–Latvijos pasieniu, baseino plotas Lietuvoje 468 km²), ir Lūšis (31,5 km, 114 km²; 18,6 km teka Lietuvos–Latvijos siena, baseino plotas Lietuvoje 61 km²).

Vidutiniškai per metus Ventos baseine iškrinta apie 750 mm kritulių. Gausiausiai drėkinami Varduvos ir Virvyčios aukštupiai (apie 800 mm per metus), prasčiausiai – Vadaksties baseinas (680-700 mm). Suminis garavimas visame Ventos baseine yra panašus ir per metus siekia 500 mm. Nuotėkio natūralaus reguliavimo sąlygos geresnės aukštumose ir jų papėdėse, kur smėlingų ir žvyringų darinių (keimų, ozų, senovinių deltų) yra palyginti daugiau nei Ventos vidurupio žemumoje. Pavyzdžiui, Virvyčios kairiojo intako Rešketos (19 km, 84 km²) baseine lengvos mechaninės sudėties dariniai dengia 59 % paviršiaus ploto, o Dabikinės baseine (iki Akmenės) – tik 1,7 %.

Upių nuotėkyje vyrauja lietaus vanduo. Per tris pavasario mėnesius Venta nuplaukia apie 44 %, o Varduva – tik 35 % metų nuotėkio; vasaros–rudens laikotarpiu šių upių nuotėkio būna atitinkamai 29 % ir 33 %, o žiemos mėnesiais – 27 % ir 32 %. 1 % tikimybės didžiausias pavasario potvynio debitas Ventoje ties Kuodžių VMS siekia 674 m³/s. Vasarą itin nusenka mažesni lyguminės baseino dalies upeliai.  Aukštumose gimstantys ir senslėniais tekantys (giliau įsirėžę) aukštupiai yra palyginti vandeningesni.  Ypatingu vandeningumu išsiskiria ir mažoji Rešketa.

Ventos baseino lietuviškos dalies ežeringumas yra apie 1 %. Iš viso yra virš 80 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Didžiausi ežerai telkšo Virvyčios baseine (ežeringumas 2,1 %). Jau minėjome, kad upė išteka iš Biržulio ežero – Varnių duburyje telkšojusių poledynmečio marių relikto. Aplinkinėse kalvose dar galima aptikti šių marių kranto žymių. Senieji atabradai dabar atsidūrę visa dešimčia metrų aukščiau dabartinio Biržulio vandens lygio. Bet traukėsi žemaičių žemę supę ledynai, mezgėsi upių aukštupiai, marios seklėjo ir pabiro ežerais – Paršežeriu, Lūkstu, Stervu, Biržuliu. Prieš 4 000 metų Biržulis buvo dar 25 km² ežeras. Ganėtinai didelis jis buvo ir praeito šimtmečio pradžioje, tačiau apie 1930 m., gilinant Virvyčios vagą, išgriauta seno Janapolės malūno vandens užtvanka, ir Biržulis nuslūgo ketvirčiu metro. 1934 m. vėl valoma ir gilinama Virvyčia – ežeras nuslūgsta dar 0,6 m. Vakarinė, lėkštesnė jo dalis virto dvokiančiu dumblynu, o atviras vanduo tyvuliavo tik rytinėje duburio dalyje. Ir vis dėlto ežeras dar buvo didelis: jo plotas siekė 7,3 km², ilgoji ašis – 6,4 km, o duburyje telkšojo beveik 9 mln. m³ vandens. Bet atėjo 1952 m., ir Biržulis beveik išnyko: melioratoriams pažeminus vandens lygį 1,5 m, iš ežero liko dumblingų kūdrų akys. Žuvo ežeras, garsėjęs vandens paukščiais, žuvimis, o ,,užkariautos“ paežerių žemės buvo labai šykščios, daug jų išvis nepavyko įdirbti. 1968 m. Virvyčios ištaką pertvėrus užtvanka, ežeras šiek tiek atsigavo. Dabar jo duomenys tokie: plotas – 2,1 km², ilgosios ašies ilgis – 3,6 km, didžiausias gylis – 2,4 m, vandens tūris – apie 1 mln. m³.

Apie 2 km į vakarus nuo Biržulio telkšo Stervo ežeras, ištiesinta Govija atiduodantis vandens perteklių Virvyčiai. Ežeras palyginti nedidelis (1,36 km²), bet vandens beveik dukart daugiau nei Biržulis sukaupęs. Yra jame ir smėlingų, tvirtų atabradų, sausų pušėtų pakrančių. Į šiaurę nuo Stervo driekiasi spanguolingi pelkynai, kuriuose dar peri gervės. Virvyčios hidrografinis aukštupys pasiekia didžiausią Ventos baseino ežerą – Lūkstą (10,2 km²). Pastarąjį su Biržuliu sieja Varnelė (11 km). Lūkstas telkšo lėkštame, sekliame duburyje (didžiausias gylis 7 m, vandens tūris 36 mln. m³), todėl vėjas jį nesunkiai išmaišo iki pat dugno (termiškai seklus ežeras). Ežeras užšąla vidutiniškai gruodžio 11 d. – dešimčia dienų anksčiau nei, tarkime, Platelių ežeras, ir tuomet jo vandens temperatūra priedugnyje dažniausia yra žemesnė nei 1 °C; nuledėja Lūkstas vidutiniškai balandžio 11 d. Vandens lygis per metus svyruoja apie 70 cm, pavasarį – 40 cm, žemiausias dažniausia būna liepos–rugpjūčio mėnesiais. Ežeras verslinis, jame sugaunama karšių, lydekų, ungurių, sidabrinių karosų ir kitų žuvų. Į Lūkstą įteka Sietuva, atsrūvanti iš netoliese telkšančio Paršežerio (1,93 km²).

Iš kitų Ventos baseine esančių ežerų paminėtini šie: Plinkšių ežeras (plotas 3,46 km², vandens tūris 12,5 mln. m³), Mastis (2,75 km², 9,2 mln. m³), Tausalas (1,90 km²) ir Germantas (1,60 km²).

Ventos baseinas upelių prastai drenuojamas: apie 70 % paviršiaus ploto – šlapios žemės, virš 9 % – pelkės. Dideli pelkynai, vietos žmonių dažnai senežeriais vadinami, plyti Varnių duburyje: apie Biržulio ir Stervo ežerus, pietiniame Lūksto apyežeryje (Raistrų žemapelkė), prie Paršežerio (randamos per pelkes vedusios senovinės kūlgrindos) bei Varnių miestelio apylinkėse (Degesių– Vartuvos žemapelkė). Stipriai užpelkėjusi ir baseino lyguminė dalis. Iš daugelio čia liūgsančių pelkių (Gelžės, Raudonosios ir kt.) didumu (36,6 km²) išsiskiria Kamanos – didžiausias ir vertingiausias šiaurės Lietuvos molingų pelkių kompleksas, pradėtas detaliai tyrinėti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Ypač vertingi buvo botaniniai tyrimai, kuriuos apibendrino prof. K. Brundza 1937 m. monografijoje ,,Kamanos“. Dabar Kamanos – valstybinis gamtinis rezervatas (nuo 1979 m.), labai vertingas ir hidrologiniu atžvilgiu. Aukštapelkėje (paviršius iškilęs vidutiniškai 4 m), kuri kūpso Ventos ir jos intakų Vadaksties bei Dabikinės takoskyroje, apstu klampynių, klampupių, ežerokšnių, akių, praplaišų ir kitų Lietuvoje retai aptinkamų hidrologinių vertybių.

Ventos baseinas buvo turbūt turtingiausias Lietuvoje vandens malūnais. S. Kolupaila 1938 m. jų rado 14 – prie pačios Ventos, 12 – prie Varduvos ir net 17 – prie Virvyčios. 1970 m. visame Ventos baseine stovėjo vandens malūnų ir kitos paskirties vandens jėgainių 38 užtvankos ir dar 17 buvo sugriautos. Prie Ventos itin seni Krakių (1849 m.) ir Viekšnių (1898 m.) vandens malūnai, prie Virvyčios – Pavirvytės (1831 m.), Kuršų (1851 m.) ir Kaulakių (1861 m.), o prie Varduvos – Montvydžių (1780 m.), Grūstės (1810 m.), Juodeikių (1832 m.) ir kt. Daug jų būta ir prie mažesniųjų upelių – Šerkšnės, Sruojos ir kt.

Po karo (1948 m.) Ventos baseine veikė net 15 mažų hidroelektrinių, tačiau jų suminė galia siekė tik 300 kW. Ilgiau dirbo šios hidroelektrinės: Mažeikių (Jautakių) (33 kW, 1947-1960 m.) – prie Ventos; Kapėnų (160 kW, 1950-1968 m. ), Rakiškių (115 kW, 1951-1961 m.), Luokės (95 kW, 1952-1961 m.) – prie Virvyčios ir Renavo (280 kW, 1955-1980 m.) – prie Varduvos. Pastaroji hidroelektrinė 1996 m. buvo rekonstruota (galia – 300 kW) ir dabar dirba, kaip, beje, ir 1960 m. paleista Sukončių HE (230 kW) prie Virvyčios. Iš viso Ventos baseine yra 22 tvenkiniai, kurių užtvankos aukštesnės kaip 5 metrai. Pagal tvenkiniuose sukaupto vandens potencinę galią, mažajai hidroenergetikai perspektyvūs šie tvenkiniai: Židikų (Varduva, 750 kW), Urbiškės (Patekla – Virvyčios kairysis intakas, 330 kW), Klykolių (Vadakstis, 140 kW), Šerkšnėnų (Šerkšnė, 93 kW), Kivylių (Agluona – Vadaksties kairysis intakas, 90 kW), Raganių (Žižma, 79 kW), Sablauskių (Dabikinė, 76 kW) Užvenčio (Venta, 69 kW) ir kt.

Ventos ištakos ir dalis aukštupio nelabai įdomus, todėl pažintį su upe siūlytume pradėti nuo Užvenčio miestelio važiuojant per Ušnėnus, Kalviškius, Kuršėnus, Papilę, Ventą, Viekšnius, Mažeikius iki Leckavos. Upės vidurupį patogu pasiekti ir traukiniu iš Šiaulių (važiuojant Mažeikių link, vykstama iki Papilės, o važiuojant Telšių link, – iki Pavenčių geležinkelio stoties) arba per Šiaulius iš Kauno, Jonavos, Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio. Palei visą upę nutiesti patogūs keliai, todėl nesunkiai galima pasiekti bet kurį pasirinktą upės ruožą.

Stacionarios poilsiavietės įrengtos Šiluose, Užventėje, Leckavoje, Naikiuose. Rekreacinės paslaugos teikiamos Kuršėnuose, Papilėje, Ventoje, Viekšniuose, Mažeikiuose, kai kurios (maitinimas, nakvynė ir pan.) – Užventyje, Kolainiuose, Šaukėnuose, Varputėnuose, Paventyje, Užventėje, Krakiuose, Tirkšliuose.

Venta mažai skiriasi nuo kitų upių žuvų rūšių gausa. Vyrauja karpinės žuvys – karšiai, kuojos, plakiai, šapalai, upėje gyvena ešeriai, lydekos, sugaunama karosų ir stambių (10-15 kg) karpių. Upėtakių ir salačių aptinkama tik ties kai kurių intakų žiotimis ir pačiuose intakuose. Bene geriausios žūklavietės yra ties Šatrijos, Upynos, Virvyčios, Vadaksties, Šerkšnės, Varduvos intakais. Iki Kuršėnų neršti atplaukia ir žiobrių, o į kai kuriuos Ventos intakus – lašišų ir šlakių.

Alternatyvios žūklavietės – Ventos ištakose telkšantys Gludo, Stervo, Biržulio ežerai, Varduvos upės patvanka ties Buzgais.

Žūklauti galima leistinais mėgėjiškos žūklės įrankiais visus metus, išskyrus ruožą nuo Lietuvos ir Latvijos sienos iki Viekšnių malūno, taip pat lašišų ir šlakių neršto metu.


 

Loading
Center map
Traffic
Bicycling
Transit

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų