Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Velkiavimo platumos

in Patarimai žvejui

Spiningininką, išplaukiantį su velke į didelius ežerų arba marių plotus, jaudina į bortą pliukštelinti banga, giliau įkvėpti norisi, kai veidą paliečia vėjas, atbėgantis nuo tolimiausių krantų, bet labiausiai žvejo vaizduotę kaitina mintis, kad didžiuosiuose ežerų plotuose galima susikauti su stambiausiomis žuvimis.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje galima pamatyti (eks­ponatai rankomis, deja, neliečiami) pusmetrines rites, ant ku­rių suvyniotos kelių milimetrų virvelės, nuvytos iš kanapių ar­ba lino plaušo. Virvelės ilgis – nuo 15 iki 25 m. Prie virvelės pririštos… 20-30 cm vartiklės su įlituotais į korpusą dvikabliais. Tai – velkiavimo įnagis, padarytas prieš gerą šimtą metų. Juo žvejojo mūsų senoliai. Kai valtis imdavo plaukti, blizgė būda­vo metama į vandenį, o paskui palaipsniui nuo ritės nuvyniojama virvelė, kol ant špūlės likdavo vos metras kitas. Velkiaujant virvelė būdavo laikoma rankoje arba apvyniojama apie įkaltą į bortą vinį, o virvelės galas gulėdavo ant valties dugno. Žvejas irkluodavo, valtis sliuogdavo per bangas, tempdama pas­kui save masalą, kol užkibdavo lydeka ar kokia nors kita žuvis. Taigi svarbiausias velkiavimo principas per pusantro šimto metų nepasikeitė. Tiktai virvelę pakeitė šiuolaikinis spiningas su rite ir valu.

Velkės įranga

Valtį, traukiančią velkę, nesunku atskirti pagal ritmingus ir­klų mostus. Geriau įsižiūrėjęs, matai, kad irkluotojui tarp ke­lių – meškerykotis, kurio galas – ant valties paskuigalio arba bor­to. Kažkodėl daugumas spiningininkų mano, kad velkiauti tinka bet koks drūtesnis meškerykotis. Ši nuomonė – klaidinga. Vel­kiauti naudojami šiuolaikiniai masalai – vobleriai, sukrės, guminukai ir t.t., apie kurių veikimą galima spręsti tik pagal tai, kaip ir kokiu tempu virpčioja velkiauti skirto spiningo meške­rykočio viršūnėlė. Ši velkiavimo įrangos detalė – barometras, pagal kurį spiningininkas sprendžia apie tai, kas masalui nu­tinka gelmėje. Kai masalas plaukia nekliūdamas už dugno, vandenžolių, spiningo viršūnėlė virpčioja ritmingai. Net menkiau­sias masalo trišakio grybštelėjimas už kliuvinio sulenkia spiningo viršūnėlę kaip šapelį. Jei spiningininkas tai pastebi, jis privalo prisiminti pirmą velkiavimo taisyklę: reikia ištraukti masalą iš vandens ir patikrinti, ar ant kabliuko neliko žolių kuokštelio, lapo ar pan. Patikrinti būtina todėl, kad lydeka, o ir kitos plėšriosios žuvys, negriebia masalo, ant kurio kabliuko užvertas svetimkūnis. Patyręs spiningininkas pagal spiningo viršūnėlės virpčiojimą be klaidų nuspėja, jog ant kabliuko pa­kimba nereikalingas krovinys. Paprastai tokiais atvejais spinin­go viršūnėlė ima virpčioti daug vangiau, o jei balastas didelis, visai nurimsta. Tad spiningininkas, nepaisantis pirmos taisyk­lės, gali kelis kilometrus tuščiai vilkti masalą, kurio niekas nesi­rengia čiupti. Velkiaujant labai svarbu pasirinkti meškerykotį, kuris atitinka masalo klasę (svorį), o jo viršūnėlė – pakankamai šmaikšti, kad gerai perteiktų masalo eigos gelmėje niuansus. Geriausiai šiam tikslui tinka spiningo meškerykotis, kurio gebėjimas atsitiesti apibūdina­mas terminu „Fast” (greitas – angl.). Koks rekomenduotinas meškerykočio ilgis? Čia yra viena išlyga: jei žvejojama be specialaus įtaiso spiningui įtvirtinti, geriau naudoti daug ilgesnį meškerykotį. Sakysim, 2,40-2,70 m ilgio. Naudojant įtaisą, visiškai pakanka 1,80- 2,10 m ilgio meškerykočių. Vis dėlto velkiauti daug patogiau specialus laikiklis, reikalingas naudojant specialų laikiklį, įtvirtinant spiningą ant valties borto,

Spiningo laikiklis tvirtinamas ant valties borto

kuris tvirtinamas prie valties borto ir kuriuo galima reguliuoti jame įtvirtinto meškerykočio pasvirimo kampą, t. y. jo viršūnė­lė gali būti pakelta arba nuleista prie pat vandens. Kai meškerykotis įtvirtintas laikiklyje, daug patogiau išleisti į van­denį reikiamą valo ilgį. Nuo šio rodiklio priklauso masalo panėrimo gylis. Velkiavimo įrangai geriausiai tinka tradicinės iner­cinės ritės, nes valas išleidžiamas ne atlenkiant lankelį, o mygtuko paspaudimu. Šiuolaikinės inercinės ritės vadinamos multiplikatorinėmis. Velkiaujant praktiškiausia naudotis tokiais modeliais, kuriuose įmontuoti valo skaitikliai. Šie prietaisai ro­do, kiek valo nuvyniota nuo ritės, vadinasi, tokiu atstumu nuo valties plaukia masalas. Antroji velkiavimo taisyklė skelbia, jog visų, sunkesnių už vandenį, spiningo masalų panėrimo gylis – tiesiogiai proporcingas nuo ritės nuvynioto valo ilgiui. Kiek ki­taip yra, kai velkiauti naudojami vobleriai. Šie masalai pagal liežuvėlio įklijavimo kampą paneria į mažą (1-2 m), vidutinį (3-4 m) ir didelį (5-12 m) gylį. Kad spiningininkas galėtų ap­skaičiuoti, kokiame gylyje plaukia masalas, užtenka atsiminti, jog visi vobleriai paneria į maksimalių gylį, kai plaukia 30-50 m atstumu paskui valtį. Ypač dideliems modeliams panardinti nuo ritės nuvyniojama daugiau valo – 60-100 m. Proporcija tokia – 1/10-1/15 dalis nuo ritės nuvynioto valo ilgio yra voblerio pa­nėrimo gylis. Skęstantys masalai plaukia tokiame gylyje, į kokį jie nugramzdinami valčiai pradedant plaukti. Skęstantys ma­salai menkiau parankūs velkiauti todėl, kad nugrimzta ant dug­no, jei valtis sustabdoma. Taip dažniausiai atsitinka, kai velkiau­jant naudojami du ar trys spiningai, o užkibus žuviai valtį reikia stabdyti. Todėl optimalu velkiauti su dviem masalais (plaukian­čiais), jei valtyje esate vienas. Vieną plaukiantį ir vieną skęstan­tį masalą užmesti galima, kai velkiaujate su kolega.

Velkiaujant būtinai naudojami pavadėliai, nes šiuo žūklės būdu gaudomos stambios žuvys, o mūsų ežeruose dažniausias laimikis – lydekos. Tiesa, reikalingi daug ilgesni nei paprastai pavadeliai – 45-75 cm. Tokių pavadėlių galima pasigaminti pa­čiam: reikia turėti specialias reples ir reikiamo ilgio gijos.

Velkiavimo ypatybės

Populiariausias velkės masalas – vobleris, nes ji lengviausia valdyti ir reguliuoti šio masalo panėrimo gyli. Vobleriai puikiai imituoja žuvis ir vandens gyvūnus, tačiau velkiauti tinka ne visi šio tipo masalai. Geriausia naudoti voblerius, imituojan­čius žuvis. Nors tokiai žūklei naudojami įvairiausio dydžio vob­leriai, tačiau velkiaujant tolėliau nuo pakrančių, atvirose ežerų ir tvenkinių erdvėse patartina naudoti stambius voblerius, ku­rie gundo didžiąsias plėšrūnes. Jau minėta, kad velkiauti nau­dojami tvirti meškerykočiai, kurių užmetimo charakteristikos žymimos 40-60 g, bet stambiems vobleriams traukti reikalingi meškerykočiai, kuriais galima užmesti 70-120 g masalus. Šiais spiningo meškerykočiais galima traukti paskui valtį 60-100 g sveriančius masalus, nesibaiminant, kad įrankis triokštels. Vel­kiauti naudojami storesnį ir tvirtesni valai (0,30-0,35 mm) arba ypatingai stiprūs pinti valai (0,20-0,25 mm).

Masalui plaukiant paskui valtį valas neišsitempia kaip sty­ga. Jis būna išlinkęs, todėl visi manevrai, kuriais manipuliuoja­me masalu, yra šiek tiek pavėluoti. Tai būtina atsiminti todėl, kai norite masalą vesti palei sėklių, kranto iškyšulį, ties kuriuo dugnas palaipsniui gilėja. Spiningininkas valties manevrą turi pradėti anksčiau, o ne priplaukęs prie objekto. Šie įgūdžiai įgy­jami, kai sukaupiama šiokia tokia velkiavimo patirtis. Labai svar­bu masalą traukti tinkamu greičiu. Pirmiausia ne mažesniu nei reikia masalui panardinti ir suteikti jam žaismą. Paprastai dau­gelis spiningininkų mano, jog masalą reikia traukti kiek galima lėčiau ir tolygiau, tad irkluoja ar plaukia su varikliu išlaikyda­mi tą patį tempą. Tokia taktika dažniausiai pasiteisina, kai velkiaujama didžiuosiuose plotuose ir maždaug tame pačiame gylyje. Jei dugno reljefas raižytas, o ypač stačiašlaičiuose (rininiuose) ežeruose, patartina dažniau keisti masalo traukimo greitį, t. y. plaukti kintamu ritmu. Šį svarbų atradimą padariau Tau­ragnų ežere, kur jau už 15-20 m nuo kranto gelmė siekia 10 ir daugiau metrų. Velkiauti visiškai nesisekė, bet paskui prireikus spartesniu tempu aplenkti už įlankos išsišaunantį ragą užkibo pirmoji lydeka. Po geros valandos tai pasikartojo prie kito ra­go. Ėmiau didesniu greičiu traukti masalą išilgai pakrančių – lydekos kibo tada, kai masalas imdavo plaukti greičiau. Kaita­lioti protarpiais masalo traukimo greitį patartina velkiaujant vi­sų tipų masalais. Nereikia baimintis masalą traukti dvigubai greičiau, nes tada lydekai lieka mažiau laiko susivokti ir ji sku­ba stverti sprunkantį grobį. Tokia „sprunkančios žuvelės” tak­tika – vienas svarbiausių šiuolaikinio velkiavimo metodų.

Velkiaujant voblerį geriausia vilkti taip, kad jis ir priartėtų prie dugno, ir nutoltų nuo jo keisdamas plaukimo greitį.

Mūsų krašte populiarėjantys vobleriai kol kas negali nu­rungti tradicinio masalo – vartiklės bei didelėje gelmėje naudojamų 15-25 cm žuvelės tipo guminukų su 30-60 g galvakabliais. Tradicinė vartiklė velkiauti naudojama visuose mūsų krašto ežeruose. Tam dažniausiai naudojamos vadinamosios „taura­giškės” vartiklės – „Jūra”, „Jūratė”, „Rusnė”, „Katinėlis”, „Gin­taras” ir kitos. Pirmiausia todėl, kad šios blizgės puikiai tinka žūklei mūsų vandenyse. Antra, šių modelių efektyvumą patik­rino ir žūklės techniką jais tobulino kelios spiningininkų kar­tos. Trečia, visos minėtos blizgės puikiai tinka velkiauti dide­liuose ir vidutiniuose gyliuose. Ketvirta, lietuviškos vartiklės – žvejoti irklinėmis valtimis pritaikytas masalas, kurį galima ne lik paleisti grimzti, bet ir 20-30 m užmesti iš plaukiančios valties, kad nereikėtų ilgai vynioti valą, o masalas iš karto paneria į tam tikrą gylį. Vartiklėmis velkiaujama dvejopai – pirmiausia tokie masalai traukiami išilgai pakrančių. Pats populiariausias masalas – „Jūra”. Vartiklė patogus masalas velkiauti ne tik to­dėl, kad ją galima operatyviau užmesti. Šį skęstantį kaip ak­muo masalą lengva valdyti keičiant valties greitį. Palei sėklių plaukiama greičiau, o už sėkliaus valtis pristabdoma, kad ma­salas panertų giliau.

Dabar populiarėja velkiavimas didelėmis vartiklėmis (iki 50 g). Šie masalai naudojami ten, kur vobleriu be specialios įran­gos neįmanoma pasiekti 10-20 m gylio. Dėl tos pačios priežas­ties velkiauti dideliame gylyje, ypač rudenį, parenkami įspū­dingo dydžio žuvelės formos guminukai (15-30 cm ilgio) su 30-60 g galvakabliais. Toks masalas, naudojant spiningą su multiplikatorine rite, traukiamas dideliame gylyje, beveik vertika­liai nugramzdintas po valtimi. Taip velkiaujant geriausia nau­doti pintą valą, kuris užtikrina „kietą” kontaktą su masalu. Drūkšių ežere tokiu būdu sugaunama labai didelių lydekų, be­veik niekada nepasirodančių sekliose įlankose. Tai – trofėjiniai laimikiai, tarp kurių dešimtkilograminiai egzemplioriai – įpras­tas dalykas

Velkės masalo gramzdinimas

Vidurvasarį velkiaujant Lūšių ežere per pusdienį nepavy­ko sugauti nė vienos žuvies. Plaukdamas palei pat meldus pa­bandžiau panardinti 4 cm voblerį, bet masalas plaukė pavir­šiumi. Pasunkinau jį svareliu ir, kai vobleris paniro apie 2 m, netrukus užkibo pirma lydeka. Pasirodė, jog vidurvasarį velkei reikia naudoti mažus masalus, tačiau tai problemiška, nes šie masalai lengvi. Naudojant svarelį, iš bėdos galima velkiauti pa­kraščiuose, tačiau labai sudėtinga masalą traukti taip, kad jis nuolat judėtų per 10-20 cm nuo dugno. Šią problemą lengva išspręsti pasitelkus Tirolio lazdeles, „Dugno šoklius” arba spe­cialias V raidės formos sistemėles. Tokiam velkiavimo būdui naudojami tik neskęstantys masalai – vobleriai, guminukai be galvakablių, kurie pavadėliais tvirtinami prie minėtų įtaisėlių. Velkiaujant su tokia įranga masalai plaukia palei pat dugną, nes gramzdinimo įtaisėlis šliaužia dugnu. Masalas „apšniukštinėja” visus dugno reljefo įdubimus ir pakilumas. Velkiaujant šiuo būdu masalai beveik niekada neužsikabina už kliuvinių. Tirolo lazdelės, „Dugno šokliai” – nugramzdina riboto dydžio masalus. Pavyzdžiui, 15 g sveriantis gramzdinimo įtaisas palei dugną gerai velka 6-8 g voblerį 4-6 m gylyje, norint velkiauti šiuo būdu gilesnėje vietoje (6-9 m), minėto svorio vobleriui gramzdinti reikia du, du su puse karto sunkesnio gramzdo (30 – 40 g). Dėl to, kad valas tarp valties ir masalo išlinksta vandeny­je, didesnius nei 70-90 g „Dugno šoklio” tipo gramzdinimo įtaisus naudoti netikslinga – jie „pakimba” vandenyje, kai tik val­tis pradeda plaukti greičiau. Tad Tirolio lazdelių ir „Dugno šok­lių” naudojimas ribotas, tokiais įtaisais efektyviai galima nau­dotis žūklavietėse, kurių gylis neviršija 9 m. Nugramzdinamo masalo svoris – pusė įtaiso svorio. Norint efektyviai velkiauti didesnėje gelmėje, reikia naudoti dvigubai, net trigubai sun­kesnius gramzdinimo įtaisus arba specialios konstrukcijos na­rūnus. Jie vadinami „Diving Sinker” ir primena povandeninį sparną.

„Diving Siiiker“ įtaisas masalą velka viename lygyje

„Diving Sinker” gramzdinimo įtaisų veikimo principas yra toks pat kaip ir voblerių liežuvių. Tokie narūnai pagaminti iš trapecijos arba apskritimo formos plokštelių, ku­rių vienoje pusėje – gramzdas ir segtukas įtaisui pritvirtinti prie spiningo valo, o kitame – skylutės pavadėliams su masalu pri­segti. „Diving Sinker”, nuleistas į vandenį, pasvyra tam tikru kampu, o pradėjus jį traukti, ima nerti kaip vobleris, bet jo grimzdimas yra dvigubai greitesnis dėl didelio įtaiso svorio, ku­ris svyruoja nuo 70 g iki kelių šimtų gramų. „Diving Sinker” panerdamas paskui save nuplukdo masalą. Dažniausiai žvejo­ti šiuo būdu naudojami plaukiantys vobleriai. Velkiauti su šiais įtaisais, nenaudojant variklio, netikslinga. Masalai prie tokio gramzdinimo įtaiso tvirtinami pavadėliais, ne ilgesniais nei meš­kerykočio ilgis. Kitaip ištraukti laimikį bus labai sunku. „Diving Sinker” narūnai naudojami velkiauti, kai masalą reikia nu­gramzdinti į 9—15 m gelmę.

Viktoras Armalis

 

 

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Žūklę sugadina klaidos

Versekos tvenkinys garsėja klumpiniais ešeriais. Vieną ge­gužės pavakarę gaudžiau juos pirmo numerio

Ką medžioja plėšrūnai?

Prieš pirmąjį metimą spiningininkui visada iškyla klausi­mas, kokiu masalu žvejoti. Tradicinis sezono
Pakilti į Viršų