Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vėgėlių žvejybos įpatumai

in Patarimai žvejui

Vėgėlė – vienintelė Lietuvoje gyvenanti gėlavandenė menkinių šeimos žuvis. Neršia vėgėlės Nemuno, Minijos ir kitose upėse 1 – 2 metrų gylyje srovėje ant žvirgždėto dugno. Nepriklausomai nuo oro ir vandens temperatūros šios žuvys neršia tuo pačiu metu – gruodžio pabaigoje – sausio pradžioje. Kuršių marių vėgėlė yra gana greitai auganti žuvis, tad jų gausai didelės įtakos turi neršto sąlygos.

Atidesni meškeriotojai turėjo pastebėti, kad po galingų žiemos potvynių keletui metų smarkiai sumažėja vėgėlių. Tokių potvynių metu nerštavietes apnešamos sąnašomis, todėl ikreliai ir mailius negali normaliai vystytis. Ir atvirkščiai tai keletą metų iš eilės vandens lygis upėse būna normalus, vėgėlių laimikiai turėtų džiuginti meškeriotojus mažiausiai kelerius metus.

Šiltomis žiemomis, kai dėl dažnų atlydžių upės neužšąla, vėgėlės žvejojamos dugninėmis meškerėmis. Tokia žūklė yra labai populiari, ypač Nemuno žemupyje. Gerokai mažiau meškeriotojai vėgėles upėse bando gaudyti po ledu.

Iš Kuršių marių vėgėlės masiškai migruoja neršti į Nemuną ir Miniją lapkričio viduryje. Tačiau tikimybė, kad tokiu metu ledas jau gali būti pakankamai storas, yra labai maža. Anksčiausiai poledinę vėgėlių žūklę Minijoje teko pradėti 1987-ųjų gruodžio 4-ąją. Tą žiemą kylančios neršti vėgėlės puikiai kibo iki sausio pradžios. Vėliau pradėjo kibti jau išneršusios žuvys. Nors po neršto vėgėlės kimba geriau, tačiau jas gaudyti nėra taip įdomu kaip iki neršto. Visų pirma po neršto didžioji dalis pagautų žuvų kažkodėl būna patinai. Jie yra mažesni nei patelės, priešinasi kur kas silpniau, o ir žuvienos kokybė – toli gražu nebe ta.

Tai, kas būdinga gaudant vėgėles atvirame vandenyje, tinka ir poledinei žūklei. Niekam nėra paslaptis, kad dugnine vėgėlių daugiausiai pagaunama meškeriojant aukštame ir drumstame vandenyje. Lygiai taip pat puikiai kimba, kai užšąla patvinusios upės ir bent keletą savaičių laikosi aukštas vandens lygis. Tokiomis sąlygomis į Miniją neršti atplaukia kur kas daugiau vėgėlių. Ir atvirkščiai – jeigu Minijoje vandens mažai, į ją iš Nemuno pasuka labai nedaug žuvų.

Jeigu užšals pakankamai anksti, šią žiemą turėtume smagiai pameškerioti vėgėlių ir Nemune, ir Minijoje.

Meškerykotis

Teleskopinės stiklo pluošto meškerės viršūnė. Ji man pasirodė kiek sunkoka, tad apšlifavau švitriniu popieriumi gręžimo staklėse. Labai svarbu nepersistengti ploninant, nes meškerėlė turi išlikti pakankamai standi. Prie drūtgalio pritaisiau klijuoto kamščio rankenėlę. Paprastą žieminę ritelę pritvirtinau iš polietileno vamzdžio išpjautais žiedais. Vieną vienintelį žiedelį prisukau siūlais strypo viduryje, o viršūnėje pritvirtinau spyruoklinį sargelį. Ne kiekvienas turi sąlygas, laiko ar noro gamintis meškerėlę, tad tenka jos ieškoti parduotuvėse. Nors spalvingumu ir traukia akį, tačiau visiškai netinka suomiškos ar kinietiškos, nes jos per trumpos ir labai trapios. Visai neblogos yra blizgiauti skirtos kauniečių „Carbolitos“ meškerėlės su strypeliu iš kompozito ir kamštine rankenėle. Blogai, kad gamintojai nekomplektuoja kartu ir žiedelių ritukei tvirtinti, tad pirkėjui tenka juos prisitaikyti pačiam ar tiesiog panaudoti izoliacijos juostelę. Geros ir keletas rusiškų meškerėlių.

Valas

Visiškai pritariu nuomonei, kad valo storis vėgėlių nebaido. Vis dėlto gaudant srovėje negalima persistengti su storu valu. Visai pakanka geros firmos 0,25 – 0,30 skersmens gyslelės. Plonesnis gali neatlaikyti, jeigu stambi vėgėlė uodega įsikabina į apatinį eketės kraštą. Nieko negaliu pasakyti apie pintą valą, bet ir nemanau, kad jis būtinas poledinei žūklei.

Masalai

Kadangi vėgėlės gaudomos stiprioje srovėje, blizgės ir avižėlės turi būti pakankamai sunkios. Aš kabinu siauras 8 -10 centimetrų ilgio ir 10 -15 gramų svorio blizgutes iš melchioro ir panašaus svorio to paties metalo avižėles. Tiek blizgutė, tiek avižėlė – su vienu 1/0 – 4/0 kabliuku. Dvišakis ar trišakis kabliukai netinka, kadangi įsikirtęs į patį žiomenų kraštą, vienas arba du kabliukai gali likti išorėje ir vėgėlei besisukiojant apie eketę įsmigti į ledo kraštą. Taip nutikus žuvis beveik visuomet atsikabina. Vėgėlės žiomenys kieti, daug smulkių dantukų, tad kabliukai turi būti labai aštrūs. Geriausi yra japoniški „Owner“ ir „Gamakatsu“, naudojami galų raumenų jėgą. Štai kam reikalingas storesnis valas ir super aštrūs kabliukai. Pagavus vieną, vietos keisti nebereikia, nebent tolėliau jūsų draugas traukia vieną vėgėlę po kitos. Tuomet belieka tikėtis, kad išgręžęs gerą dešimtį skylių, vienoje jų rasi tikrą aukso gyslą.

Nerštavietės

Vėgėlės kimba ne tik migruodamos, bet ir neršdamos. Tiesa, kimba tik kas trečia ketvirta. Kitos ištraukiamos už bet kurios kūno dalies – uodegos, pilvo. įžymiausia nerštavietė Minijoje yra tarp Šernų ir Dituvos. Klaipėdiškiai meškeriotojai net praminė ją „skerdykla“. Jeigu tik gerai užšalę, nuo Kalėdų iki Trijų Karalių čia kasnakt susirenka šimtai meškeriotojų. Nors ir nelabai humaniška tokia žūklė, bet kol ant ledo tupi meškeriotojai, į „skerdyklą“ nedrįsta lįsti žeberklininkai, kurių anksčiau čia būdavo apstu.

Baigdamas norėčiau tarti keletą žodžių apie pasyvią poledinę vėgėlių žūklę dugnine ar palaidyne. Skirtingai nei Kuršmarėse, Minijoje tokia žūklė yra visai neefektyvi. Nenori čia vėgėlės imti gyvos žuvelės ir baigta.

Kuršmarėse vėgėlės pradeda kibti tuoj po neršto, antroje sausio pusėje. Beje, daugelis meškeriotojų naudoja sunkius galvakablius, padengtus liuminoforu-fosforo dažais. Kadangi vėgėlės daugiausia gaudomos naktį, masalus reikia nupoliruoti, kad blizgėtų tarsi veidrodis.

Masalo priedai

Man tik kartą, spiginant 25 laipsnių šalčiui, vėgėlės puikiai kibo ant plikos blizgutės. Visais kitais atvejais ant kabliuko dar vėriau ešerio išpjovą. Daug kas kabina ešeriuko ar kitos žuvelės galvą, bet mano nuomone, galva vilioja nė kiek negeriau, o dėl jos blogiau dirba blizgutė. Gaudant vėgėles Kuršių mariose, įprastas masalas – stintos galva ar išpjova. Minijoje su stinta man kibo prasčiau nei su ešeriuku. Be to, ešeriukų visuomet nesunkiai galima prisigaudyti prieš pat vėgėlių žūklę. Gaudant su sliekais, kibo taip pat kur kas prasčiau nei su šviežios žuvies išpjova.

Dar vienas tarp klaipėdiečių labai populiarus masalas – fosforiniai riperiai ir tvisteriai – pasiteisina tik pačiose nerštavietėse.

Drabužiai

Vėgėlių žūklė yra sėsli, trunkanti nuo kelių iki dešimties valandų, tad apsirengti būtina kuo šilčiau. Nejudant ir ilgai sėdint vienoje vietoje, labai žvarbu net pučiant silpnam vėjeliui. Taigi apsirengus šiltais drabužiais, nereikėtų pamiršti ir vėjo neperpučiamo apsiausto.

Kita „amunicija“

Visų pirma – grąžtas. Vėgėlės pasitaiko nemažos, neretai trijų ir daugiau kilogramų svorio. Šios žuvys labai aktyviai priešinasi, tad ledo grąžtas turi būti kuo didesnio skersmens. Geriausiai tinka rusiškas trijų dalių 190 mm ir švediškas 180 mm grąžtai. Peikena kirstos skylės turi aštrias briaunas, į kurias besipriešinanti vėgėlė gali nupjauti valą. Kadangi žūklaujama dažniausiai tamsoje, tiesiog būtinas žibintuvėlis, dar geriau – pasiimti ir žibintuvėlį, ir žibalinę lempą. Pastaroji ne tik gerai šviečia, bet prie jos galima pasišildyti sugrubusias rankas. Kiti priedai: palapinė-užuovėja, kablys žuviai iš eketės ištraukti, na, o alkoholis – tai jau jūsų asmeninis reikalas.

Žūklės vieta

Kaip ir kitos žuvys, vėgėlės neplaukioja visoje upės vagoje, o turi konkrečias pamėgtas vietas, kuriose maitinasi ir kylančios neršti ar besileidžiančios, užsilaiko ilgėliau nei kitur. Tokios geros vėgėlių vietos nesikeičia metų metais, ir nuolatiniai vėgėliautojai jas yra įsidėmėję. Ką daryti atvykus į nepažįstamą upę? Geriausia susirasti vietinius žvejus ir įsitaisyti netoli jų. Kitu atveju tenka ieškoti senų didelių ekečių. Gerą vietą išduoda ir kraujo dėmės ant ledo ar sniego. Neradus nei vieno, nei kito, vietą vėgėliauti teks rinktis pagal upės vagą ir gylį. Visuomet gera vieta būna ties intakais, ties vidiniu staigaus posūkio krantu, atokiau nuo posūkyje išgraužtos duobės. Vėgėlės nemėgsta didelio gylio, lėtos srovės, vengia uždumblėjusių įlankų. Optimalus gylis yra 1,5 – 2,5 metrų su žvirgždo ir smėlio dugnu. Dar vienas pastebėjimas – kuo aukštesnis vanduo, tuo arčiau kranto reikėtų gręžti skyles. Vandeniui krentant, vėgėlės traukiasi upės vidurio link.

Žūklės laikas

Prie upės reikia atsirasti dar su šviesa, nes dažniausiai pirma vėgėlė užkimba visiškai nesutemus. Geriausiai kimba iškart po saulės laidos ir gana ilgai – vos ne iki vidurnakčio. Kur kas trumpiau, nors dažnai aktyviau, vėgėlės kimba prieš aušrą ir prašvitus. Nėra prasmės ant ledo sėdėti ilgą žiemos naktį, nes po vidurnakčio 5 – 6 valandoms vėgėlės visai nurimsta. Išimtis, kai spaudžia daugiau nei 20 laipsnių šaltukas, vėgėlės tada gali kibti ištisą parą, be pertraukų, netgi vidurdienį, šviečiant saulei. Taip pat labai gerai ir ilgai kimba pačiu pirmaledžiu.

Būtina paminėti mėnulį – didžiausią vėgėliautojų priešą. Mėnulio, ypač per pilnatį, vėgėlės kažkodėl paniškai bijo, tūno sulindusios į slėptuves, vengdamos iškišti net savo ūsą. Ką jau kalbėti apie kibimą. Beje, mėnesienos vakarą blogai netgi, jei mėnulį dengia debesys.

Jaukas

Patogu, kai iš anksto paruošiamos 3 – 4 eketės skirtingu nuotoliu nuo kranto, nes tai padeda surasti vėgėlių taką. Masalas nuleidžiamas iki pat dugno ir lėtais judesiais tampomas 5 – 20 centimetrų nuo jo. Žemutiniame taške verta kartkartėmis padaryti ilgoką pauzę, o po to pastuksenti masalu į dugną. Vėgėlė beveik niekuomet nekimba staiga. Dažnai gana ilgokai jaučiamas lyg ir masalo čiulpimas, lyg jo stumdymas. Trumpu ir staigiu mostu pakirsti reikia tuomet, kai pajunti kažką panašaus į svorį, užgulusį blizgę ar avižėlę. Tik pakirsta vėgėlė kurį laiką priešinasi gana silpnai, tačiau kuo arčiau eketė, tuo kova darosi aršesnė. Na, o pats malonumas prasideda prie pat skylės – vėgėlė, ypač didelė, niekaip nenori į ją lįsti, dažna, lyg tyčiodamasi, parodo joje uodegą, ir kaip būna apmaudu, kai po tokio pasirodymo ima ir pabėga. Kartais, vėlgi su uodega, vėgėlė užsikabina už apatinio eketės krašto ir traukiant galvą į eketę tenka įveikti ne tik jos svorį, bet ir raumenų jėgą.

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Patarimai žvejui

Sartai

Sartų ežeras tyvuliuoja Dusetų draustinyje, kurio ašis kaip tik ir sutampa su

Sterkų apetitas

Sterkų žūklė – viena įdomiausių, tačiau jai reikia kruopš­čiai pasirengti. Sterkų žūklei

Dringis

Dringis – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajono teritorijoje, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žeimenos baseine,

Kai kliūva už dugno

Vietose, kur dugnas akmenuotas, žūklė dažnai būna sėk­minga, jei ne viena bėda:
Pakilti į Viršų