Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Vėgėlė. Tamsūs ir šalti jos namai

in Žuvys

Iš didelės menkių šeimos tik vėgėlės atplaukė į upes, ežerus ir čia pasiliko. Pasiliko tarsi be didelio noro, tarsi tik dėl valgio, nes šiaip jau čia gyventi joms sunku. Išskyrus kraštus, esančius toliau į šiaurę nuo mūsų. Kai kurie meškeriotojai tyčia važiuoja žiemą į Kolos pusiasalį ar Karelijon vėgėliauti — prisigaudo, prisidžiovina daug, labai daug.

Štai labai trumpas, akademinis vėgėlių gyvenimo būdo apibūdinimas. Mėgsta nedideles upes stačiais krantais, akmenuotu, kiek dumblingu dugnu. Dieną paprastai tūno šaltiniuotose duobėse, tarp suvirtusių vandenin medžių, po akmenimis, urvuose prie krantų, po medžių šaknimis ir pan. Senesnės žuvys dažniausiai aptinkamos gilesnėse vietose. Naktį vėgėlės palieka savo landynes ir gaudo grobį. Vasarą, kai oro temperatūra aukšta, nesimaitina, dažnai įsirausia į dumblą netoli šaltinio ir įminga. Aktyvi rudenį, žiemą ir pavasarį. Jaunos vėgėlės minta vabzdžių lervomis, vėžiagyviais, smulkiais moliuskais. Suaugusios puola įvairias žuvis, dažnai viena kitą, varles, vėžius, naikina žuvų ikrus. Vėgėlė vertinama kaip biomelioratorius, nes išgaudo daug pūgžlių, dyglių, kitų menkaverčių žuvų. Vienerių metų vėgėlė būna apie 12 centimetrų. Mūsų vandenyse pasitaiko sveriančių 4—5 kilogramus. Dažniausiai pagaunamos 30—50 centimetrų ilgio, 0,3—1,5 kilogramo. Subręsta ketvirtaisiais gyvenimo metais, vislumas labai didelis, pačios stambiosios gali išneršti iki trijų milijonų ikrelių. Kuršių marių vėgėlių vislumas — 470—1500 tūkstančių ikrelių. Neršia gruodžio—vasario mėnesiais po ledu ant akmenuoto, žvirgždėto dugno. Per nerštą renkasi nedideliais būreliais, kurie susideda iš vienos patelės ir kelių patinų. Labai daug vėgėlių ikrų sunaikina įvairios žuvys, daug jų suėda ir jos pačios.

Žuviena minkšta, be ašakų, riebi, skani. Labai didelės vėgėlių, kaip ir kitų menkinių žuvų, kepenys laikomos delikatesu. Jose daug vitaminingų taukų. Vėgėlės ilgai buvo vertingos pramoninės žuvys. Lietuvoje daugiausia jų būdavo sugaunama Nemuno deltoje ir Kuršių mariose.

Tiek trumpai apie svarbiausius vėgėlių bruožus. Praplečiant kalbą, reiktų pridurti, kad pati skaniausia Kuršių marių žvejų žuvienė — būtinai su vėgėlėmis, su kepenimis. Jų kepenų funkcija — kaip kupranugario kupros: rudenį, žiemą ir pavasari jos tiek prisimedžioja, kad kepenyse susikaupia didelės riebalų ir kitokių organizmui būtiniausių medžiagų atsargos; ypač daug būna vitamino A. Iš to gyvo sandėlio vėgėlės gauna visko, ko tik reikia per vasaros šilumas, todėl ir gali tiek ilgai snūduriuoti, užmiršusios medžioklę.

Vėgėlės neršia, kai vandens temperatūra būna tik šiek tiek aukštesnė už nulį. Pačioms vėgėlėms pats geriausias vanduo — iki 10 laipsnių. Kai vanduo įšyla iki 15 laipsnių ir daugiau — apsnūsta, kai perkopia 25 laipsnių žymę — gali net žūti. Štai kodėl jas galima drąsiai pavadinti Šiaurės pusrutulio šiaurinių pakrančių žuvimis. Svarbiausias vėgėlių engėjas — šiluma. Antai Suomijos meškeriotojų rekordas — 15,5 kilogramo vėgėlė. Sibire, pavyzdžiui, Irtyšiaus ir Obės upėse, pasitaiko daugiau kaip 20 kilogramų svorio vėgėlių. Taigi kuo labiau į pietus, tuo sunkiau vėgėlėms augti.

Upių aukštupiai — arčiau šaltinių, todėl čia vėgėlės gana dažnai pasitaiko. Žinoma, kuo sekliau — tuo jos mažesnės. Netrūksta ir vidurupiuose, ir žemupiuose: šito įrodvmas — Nemunas, jo delta. Labai mėgsta jūrų įlankas — tą patvirtintų ir Kuršių marios, jei jas laikytume įlanka… Nemaža vėgėlių Kauno mariose. Būtina, kad upėse kuo dažniau pasitaikytų didesnių duobių, stačių krantų, apaugusių juodalksniais, žilvičiais; kuo daugiau pavėsio — tuo vėgėlėms geriau. Kas yra mėginęs draudžiamu būdu gaudyti vėžius — rankomis iš jų urvų krantuose, — tas ne kartą yra nutvėręs ir vėgėlę, įsikūrusią vėžio urve. Žinoma, jausmas būna ne itin malonus, kai vietoje įprastų vėžio žnyplių pirštai užčiuopia kažką slidų, šaltą ir gyvą… Vėgėlės mėgsta ne tik vėžių urvus, bet ir tų urvų šeimininkus: jei vėžių dar neišnaikinęs užterštas vanduo ar ligos, daug jų suryja vėgėlės. Laimė, kad jos būna aprimusios tuo metu, kai vėžiai keičia šarvą — išgaudytų iki paskutinio…

Nuo rugsėjo mėnesio vėgėlės vis dažniau išplaukia medžioklėn, ir tuo energingiau ieško aukų, kuo labiau artėja nerštas. Jos negali pulti taip staigiai ir greitai, kaip, tarkim, lydekos, todėl tyliai, atsargiai sėlina dugnu; žuvytės tamsoje plėšrūną pastebi tik paskutinę akimirką, kai jau būna vėlu. Nustatyta — per vieną naktj dviejų kilogramų svorio vėgėlė pasigavo apie 50 žuvyčių. Žinoma, po tokios medžioklės vėgėlė vėl gali ilgą laiką tūnoti savo slėptuvėje, visiškai nesidomėdama, kas dedasi aplinkui. Beje, vėgėlės kartais puola ir stambias žuvis, vos ne sulig pačia savimi. Godžiai ryja, ryja, kol užspringsta.

Kaip minėta, gruodžio mėnesį vėgėlės renkasi į būrelius, traukia prie upių seklumų, prie salų ar sėklių ežeruose. Čia turi būti smėlio, žvirgždo ar kitoks mažai uždumblėjęs dugnas. Mat vėgėlių ikreliai nelipnūs, jie paprasčiausiai nusileidžia dugnan, o skystoje dumblo tyrėje pražūtų. Beje, vėgėlių ikrelius dar gelbsti ir riebalų lašeliai, esantys kiekviename jų, — tie lašeliai tarsi plūdės laiko ikrelius vandenyje, kad negrimztų gilyn i dumblą, jei tokio pasitaiko nerštavietėje.

Taip jau susiklostė, kad vėgėlės geriausiai kimba tuo metu, kai geri šeimininkai nė šuns laukan nevaro: ir tamsu, ir šalta… Gal dar ir dėl to mažai mūsų meškeriotojų bando vėgėliauti. Nors šiaip negalima sakyti, kad, vėgėles meškeriojant, reikia virsti naktibalda. Pavyzdžiui, lapkričio mėnesį, kai vėgėlės jau gerai kimba, jų metas prasideda vos tik sutemus, tai yra apie 18 valandą, ir trunka iki 23, na, 24 valandos. Meškerioti per visą naktį nėra jokio reikalo, nes nuo vidurnakčio vėgėlių aktyvumas apsilpsta iki priešaušrio.
Ežeruose, prieš pakildamos neršti, vėgėlės laikosi tose vietose, kur daugiau žuvelių. Upėse, kaip jau minėta, vėgėlių būstinės dažniausiai pasitaiko prie stačių krantų, akmenynų, kerplėšynų, kuo arčiau gilesnių duobių. Visais atvejais prieš nerštą, kol vėgėlės nesusibūrusios į krūveles, jų tenka ieškoti, nes gyvena padrikai — kiekviena sau.

Įdomus dalykas, kurį pastebėjo įvairių kraštų meškeriotojai: nors vėgėlės — tamsos gyventojos, tačiau jos mėgsta šviesą! Todėl bent jau seniau kai kurie meškeriotojai, žvejodami iš valčių, naudodavosi žibintuvėliais, o nuo kranto — laužais. Ten, kur vandenį pasiekia ryškiausia laužo šviesa, vėgėlių nebūna, bet tamsos ir šviesos sandūroįe vėgėlių pasitaikydavo gana daug. Jos tarsi atplaukdavo iš gel-mių prie sienos, skiriančios tamsa nuo šviesos, kad, pačios būdamos beveik tamsoje, galėtų pasigrožėti tolima šviesa.

Beje, šviesiomis mėnesienos naktimis vėgėlės kimba gerokai prasčiau negu tamsoje.

Kai vėgėlės smarkiai medžioja, joms tinka bet koks mėsiškas masalas. Labai geras dalykas yra sliekai; lygiai taip pat geras dalykas negyvos žuvelės ar žuvų gabaliukai. Puikus masalas — paukščių viduriai, galvijų kepenų gabaliukai. Jaukinimu niekas neužsiima — kas norės per tokius orus bent kelias valandas tūnoti ant kranto! Ir vis dėlto, jei mūsų upė ar ežeras netoli namų, o namuose — kaip tik reikia mesti šlukšlynan triušio ar vištos žarnas, jas galima sudėti maišelin, pririšti prie akmens ir nuleisti dugnan — vėgėlės tikrai gali atplaukti.

Vėgėlės dažniausiai gaudomos dugninėmis meškerėmis.

Sportiškesnių įspūdžių geidžiantis meškeriotojas čia jų nepajus: vėgėlės masalą įryja godžiai ir giliai, dažniausiai pačios ir užsikerta. Traukiamos beveik visiškai nesipriešina — tarsi pliauskos… Užkibusi vėgėlė gali bent valandą tūnoti vienoje vietoje. Jeigu valas prieš tai nebuvo įtemptas — sunku ir pastebėti, kad jau nutvėrė masalą. Kai masalas taip giliai įrytas, kabliuką išimti neįmanoma, todėl pavadėlis nukabinamas ir uždedamas naujas. Meškerykotis, valas — tvirti, patikimi; kabliukas didelis ir aštrūs.

Dugninėmis galima gaudyti ir žiemą, tik pravartu skersai aketės paguldyti pagali su užmautu guminiu ar plastikiniu žiedu, per kuri pervertas valas — taip jis nesibrūžins į aketės briauną.

Žiemos vakarais vėgėles galima gaudyti ir blizgėmis. Tai, žinoma, gerokai įdomiau. Blizge žaidžiama prie dugno, dažnai ją paguldant. Vėgėlės dažniausiai ir griebia per tas pertraukas, kurios užtrunka po 10—15 sekundžių. Imamos nemažos blizgės su prilituotais vienšakiais kabliukais.

Vėgėlės įdomiai reaguoja i orų pasikeitimus: kai artėja šaltas atmosferos frontas, dargana, tai yra kai kitos žuvys aprimsta, vėgėlės suaktyvėja.

Marius Buršteinas

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Žuvys

Šlakių slėptuvės

Šlakiai turi tiksliai apibrėžtas teritorijas, į kurias nenoriai įplaukia kitos žuvys, nes
Pakilti į Viršų