Už nuotaką kiaunę

in Istorija

Trys asesoriai, išnagrinėję Onos Krišpinovos ieškinį dėl gyvenančių Biržų mies­te Baltramiejaus ir Antano Tamulionių jai išdavimo, 1722 metų liepos 17 dieną nu­sprendė, kad atsakovai bus laisvi, nes jų tėvas Kazimieras, vesdamas O. Krišpinovos valstietę Sofiją, sumokėjęs už ją dvarui kiaunės mokestį.

Apskritai Lietuvoje, ir ypač Žemaitijo­je, nuo šešioliktojo amžiaus buvo žinomi kiauniniai pinigėliai. Krašto valdytojui ar seniūnui reikėdavo mokėti vestuvinę kiau­nę ar išvedimo kiaunę, kai sužadėtinis valstietis išvesdavo nuotaką į kitą valsčių.

Tai tolimas senų laikų atgarsis, kai Lie­tuvoje kiaunių kailiukai atstojo pinigus. Kartu tai rodo buvusias senas tradicijas rūpestingai rinkti kiaunių kailiukus. Iš daugelio padrikų šaltinių matyti, kad aš­tuonetą amžių Lietuvoje ir aplinkinėse že­mėse kiaunių nestokota.

Baltai jau devintajame — dešimtajame amžiuose prekiavo kailiais su vikingais.

Arkivyskupas Adomas Bremenietis 1075 metais, rašydamas apie sembus ir prūsus, įsakmiai pažymėjo, kad jie patys dėvi brangiais kailiais ir svetimiesiems parduo­ti turi gausybę brangių kailių, „(…) kurių kvapas mūsų pasaulį persunkė mirtingais išdidumo nuodais”, nes „ (…) dūsuojame, matydami kiaunių kailiukų drabužius tar­si didžiausią laimę”.

Ipatijaus metraštyje minima, kad 1257 metais Danilo vietininkas Kosiatinas rinko iš jotvingių duoklę kiaunių ir voverių kailiukais. O 1279 metais per badą jotvingiai rusų kunigaikščiui Vladimirui tarp kitų gė­rybių už grūdus siūlė mokėti voverių, bebrų ar kiaunių kailiukais. Užteko kiau­nių ir kitame etnografinės Lietuvos pa­kraštyje — 1272 metų sutartyje tarp Ry­gos arkivyskupo ir Ordino, iš vienos pu­sės, ir žiemgalių — iš kitos, sakoma: jei­gu žiemgaliai neturėtų grūdų dešimtinei, tada duoklę turėtų atiduoti kiaunių ar ki­tokių žvėrių kailiukais.

Pagal Rygos skolų knygą (Das Rigaische Schuldbuch), apimančią prekybos ir kredi­to santykius 1285 — 1352 metais, ketvirtadali Lietuvos išvežamų prekių sudarė vaškas, o po to kailiai, kurie, matyt, buvo labai ge­ros kokybės, nes per visą keturioliktąjį šimtmetį Rygos pirkliai pirkdavo įvairiau­sius kailius, kurie buvo skaičiuojami po keturiasdešimt (vokiškai Zimmer). Dažnai atskirų sričių valdytojai iš važiuojančių per jų žemes pirklių muitą imdavę irgi kailiais. O, pavyzdžiui, Daugpilio komtūras iš lietuvių pirklių, vykstančių Rygon, mui­to reikalaudavo po vieną kiaunę.

Trumpais tarpukarės metais tarp Ordino ir Lietuvos vykdavo didelė kailių preky­ba. Tai rodo Ordino sąskaitos — 1391 — 1399 metais tarp Flandrijon išvežamų kai­lių buvo 1720 kailių iš Lietuvos ir Smo­lensko. Toliau įrašyti 4720 Lietuvos Rusi­jos kailių. Karaliaučiaus didžiojo ūkvedžio sąskaitose 1400 — 1402 metais figūravo 1150 Lietuvos kailių, toliau pažymėta 4000 kailiukų iš Lietuvos. Marienburgo didžio­jo ūkvedžio knygose 1404 ir 1417 metais nurodyta 120870 Lietuvos kailių (Littowisch werkis). Sunku pasakyti, kiek čia būta kiaunių kailiukų, nes žodis „werk” dažniausiai reiškia voverės kailiuką.

Vėlesnės žinios irgi rodo, kad kiaunių buvo daug. Žiliberas dė Lanua, 1421 me­tais antrąkart lankęsis Lietuvoje, rašė, kad jo šauklys dovanų gavęs kiaunenas, o rai­tininkai Lambinas gavo iškilnius rūbus, aptaisytus kiaunių kailiais. Ir apskritai tais laikais buvo madinga dovanoti kailiu­kus.

Merkatoriaus atlase (1595) minima, kad Lietuvos miškuose gausu ir kiaunių. Dar ra­šoma, kad pagrindinė prekė — žvėrių kailiai: šermuonėlių, lapių, kiaunių, sabalų. Tai patvirtina Labguvos muitinės žinios: 1551 metais į Prūsiją buvo išvežta 5180 šermuonėlių kailių, 787 — kiaunių kailių ir 360 jų uodegų, 160 — audinių, 113 — sabalų kailiai. Sužymėta daug bebrų, vo­verių kailiukų, 65 meškos kailiai.

Sabalai, matyt, perpirkti iš Rusijos pirk­lių. Čia verta prisiminti Mykolo Lietuvio žodžius, kad „ (…) tik vieni maskvėnai turi daug sabalų ir kitų šios rūšies žvėriukų, tačiau patys jie brangių kailių nenešioja. Siunčia šiuos minkštus daiktus Lietuvon išlepėliams už auksą”.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1613 metų žemėlapio aprašyme, sudarytame vietinio geografo Tomo Makovskio, irgi minima, kad lietuviai į užjūrio šalis gabe­na ypač daug kiaunių, bebrų ir lapių kai­liukų.

Iš šešioliktojo amžiaus teismo aktų matyti, kad kiaunenos buvo labai ver­tinamos ir pačioje Lietuvoje. Kailiniai kainavę 14 — 20 kapų grašių (tai yra 840 — 1200 grašių), o tuo metu kiaulė kai­navusi dvidešimt grašių, avis — keturis grašius, o žąsis du grašius. Esant to­kioms didelėms kainoms ir paklausai, jau nuo keturioliktojo amžiaus Lietuvoje, kaip ir Prūsijoje, Rusijoje, dalis valstiečių ver­tėsi kiaunių gaudymu ir duoklę mokėjo kiaunių kailiukais. Tie valstiečiai buvo va­dinami kiaunininkais. Iš penkioliktojo amžaus pabaigos Kijevo žemės revizijos ma­tyti, jog kiaunininkai turėdavę ten duoti po tris — šešis kailiukus. O Vitebsko že­mės pono Vosyliaus Mikuličiaus paaiškini­me didžiajam kunigaikičiui Kazimierui apie Grušėnų žmones ir jų prievoles sa­koma „ (…) atmenu: duodavo penkiasdešimt kiaunių didžiajai kunigaikštienei Vytautienei, nuo dūmo po kiaunę (…)”

Ypač daug kiaunininkų buvo Žemaitijoje. Kiaunininkai nebuvo vadinami lažininkais, nes jie į dvarą dirbti nėjo, ir dvaro valdy­tojas jų nevaldė.

Lietuvos Metrikos užrašymo knygose dažnai pabrėžiama, kad prašomą žmogų galima atiduoti, jeigu jis nėra kiaunininkas ar arklių šėrikas.

Nors kiaunininkai nebuvo laikomi bau­džiauninkais, bet Žygimantas Senasis vertė juos su kitais valstiečiais valdovo dvaruo­se šienauti.

Valdovo vietininkui, renkančiam duok­les, kiaunininkai privalomą „kiaunę” ga­lėjo atiduoti natūra arba pinigais (už kailiuką — 11 grašių).

Tačiau niekas neamžina. Miškinių kiau­nių paplitimo arealas ėmė trauktlis į rytus — kiaunių ėmė katastrofiškai mažėti. Jau šešioliktojo amžiaus pabaigos dvarų in­ventoriuose minima, kad namuose yra nu­nešiota kiauninė kepurė ar kiaunenos.

Juozas Čivilis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.