Už Balto Žirgo ir Zuikio perėjų…

in Jūsų istorijos

– Mano sunkvežimis laimingas, — sako vairuotojas Nazri ir parodi pa­sagą, prikaltą prie medinio borto. — Kelias sunkus… laimės reikia…

Kadangi ilgose kelionėse išmokau pasikliauti ir laimingais laivais, ir laimingais lėktuvais, tad ir šį kartą nedvejodamas renkuos juodbruvį, san­tūriai nekalbų tadžiką vairuotoją Nazri ir jo sunkvežimį su laimės pa­saga prie šono.

Ilgas kelias per Rytų ir Vakarų Pa­myrą, nuo Ošo iki Dušambės. Tūkstan­tis du šimtai šešiasdešimt keturi kilo­metrai. Per kalnus ir perėjas, per druskingas dykumas, staigių šlaitų ir prarajų pakraščiais, viršum putojančių upių…

Sunkoka jį, tą didjjį Pamyro vieš­kelį nuvažiuoti vienu atsikvėpimu. Sunkvežimių vairuotojai juo ištisai nevažiuoja. Vieni nuo Ošo iki Chorogo, kiti — nuo Chorogo iki Dušambės. Atseit, Choroge sustojęs, vėl žvalgykis sunkvežimio, kuris tave priimtų.

Tad pirmiausia — iki Chorogo. Nuo Ošo iki jo — tik septyni šimtai dvidešimt aštuoni kilometrai.

Išvyksime anksti. Kol čabanai ne­pajudėjo, — dar pasakė Nazri ir išsi­skyrėme iki ryto.

Tik dabar, sėdėdamas kabinoje ša­lia Nazri, vos pakilus saulei virš kal­nų viršūnių, supratau, ką reiškė tasai jo pasakymas.

Čabanai gena į kalnus į vasaros ganyklas šimtines, o gal ir tūkstanti­nes avių bandas. Ir ne paupiais, ne pakraštėliais, o pačiu plentu. Sunkve­žimiui, sutikusiam tas avis priešprie­šais — nieko. Sustojai ir lauk, kol praeis. O jeigu pasiveji avių laviną, kurios nė galo nematyti ir nori pro ją prasiirti — vargelis grynas. Vai­ruotojas mygia signalą, abu, nuleidę langų stiklus, iškišę galvas rėkiame ir plojame delnais per durelių skardą, kad avys bent kiek prasiskirtų. Kur tau! Neveltui sakoma, kvailas kaip avis. O čabanas joja šalia, akmeni­niu veidu. Taip tik ir laukia, kad ko­kia po ratu pakliūtų. Mat aritmetika čia paprasta. Kiekviena avis kaštuoja nastatytą sumą ir čabanas už jas atsako. Jeigu avis nors ir pati palįs po ratu — kaltas vis tiek liks vairuotojas. Tada čabanas iš to vargšo išlups avies kainą ir dar gerą prie­dą sau už tai, kad nekeltų triukšmo. Sumokėjęs už avi kaip už aukso ga­balą, vairuotojas gali įmesti ją sau į kėbulą…

Todėl geriau prasmukti pro „avių vietas” anksti rytą, nes paskui, kol prasiirsi pro jas, prarasi valandas, tokias brangias kelionėje.

Vakarop smunka saulė.

Spindi ledinės Pamyro viršūnės.

Prieš jas, mėlynesnis už pavakarės dangų, mėlynesnis už linų lauką, mė­lynesnis už bet kokj mėlynumą, kurį man teko iki šiol regėti pasaulyje — plyti Karakulis, Juodas Ežeras.

Gal todėl šį ežerą pavadino juodu, kad jo mėlynumas toksai gilus, lyg būtų iš tamsos, iš Juodos žemės gel­mės, va, tik dabar iškilęs ir dar nė kiek nespėjęs po šviesia dangaus žyd­ryne nublankti.

O dangaus vaiskus stogas viršum mūsų išsigaubęs jau gan neaukštai, nes Karakulis yra, be keliolikos met­rų, keturi kilometrai viršum jūros, o kelias eina pačia jo pakrante. Kalnų stebuklas! Tik tiek gali pasa­kyti kiek į jį bežiūrėtum. Nė kiek nemažesnis stebuklas kaip mėnesėta naktis prie Chan Tengri ledynų…

Tarpe ežero ir plento, ir į visas pu­ses kiek siekia akis iki tolimų kalna­gūbrių — plyti balzganojančio smėlio
druskožemio dykuma, pasišiaušusi resva, rusvai palša žole.

Paimu žiupsnį žemės, paragauju. Sūri, kaip pasūdyta sriuba. Pučia vė­jas, šalčiu alsuoja ledynai, neša įky­rias dykumos dulkes, kartu su drus­ka. Kiek prieš vėją belaižytum lūpas – jos vis sūrios ir sūrios.

Žiemą čia dūksta siaubingos aukšti­kalnių audros kartu su baisiu speigu. Tiktai Jakai, gauruoti nuo keteros iki pat žemės, gali tokį orą atlaikyti. Ja­kai ir Pamyro vairuotojai.

Traktas tarp Ošo ir Chorogo neuž­daromas ir žiemą. Kai priverčia snie­go, kai užpusto — buldozeriai nuvalo kelią, ir vėl juo sunkvežimiai kriokia ir kriokia. .. Tiktai žiemą skirtumas toksai, kad neleidžiama važinėti po vieną. Tada išleidžiamos mašinos kolo­nomis po kelias, kad jeigu kokia su­gestų — vairuotojas neliktų vienas be pagalbos ir nežūtų. Nes žmonių pa­kelėse nėra, tiktai labai toli viens nuo kito kelio meistrų ir vairuotojų nakvynės nameliai, tiktai sniegas, vėt­ros ir speigas.

O dabar dykuma gyva. Ypač anksty­vą rytą, mums tik ką išvykus vėl tolyn iš pakelės nakvynės namų. Aure šen ir ten — stūkso ant akmenų stam­būs, stori švilpikai, tupi nekrustelėda­mi, tarsi savotiškos rytietiškos statu­lėlės. Vienas nušoko nuo akmens ir pabėgėjo… arčiau kelio; įdomu mat jam sunkvežimio pažiūrėti.

Ir ne vien tasai švilpikas smalsau­ja. Kiusnojo zuikis – tolajus, kiukt — sustojo, atsitūpė ant užpakalinių kojų lyg stulpelis, žiūri — kokia čia dėžė per druskos dykumą riaumoja? Spruko iš pakelės šoklys, jau ir taip plačias savo auseles dar labiau išplė­tęs, bet, prieš šmukštelėdamas į plyšį tarp akmenų, atsisuko, pasistiepė kiek galėdamas ant ilgų ilgų užpakalinių kojelių ir paspoksojo: kas gi čia da­bar toki ūžimą kelia?

Vis aukštyn ir aukštyn, ir aukštyn… Nuo aukštumos oras skystas, motoras dūsta, vis antra ir antra pavara, kai kada — net pirma…

Vakar irgi visą dieną kaukinom motorą. Užkopėm ir persiritom per Ak Baitalo, per Balto Žirgo keterą. Ta keteros vieta kur per ją persilenkia Pamyro vieškelis — yra 4655 metrai viršum jūros. Alpinistinis aukštis kaip reikiant! Pati aukščiausia automobilių kelio perėja pasaulyje! Patsai Alpių karalius, tariant Bairono žodžiais — kalnynų valdovas Monblanas — turi 4810 metrų, tik pusantro šimto metrų teaukštesnis… Išlipau, pavaikščiojau, pamėginau pabėgioti… Ogi nieko!.. Širdis, vadinasi, dar laiko. Nors oras skystas, „beskonis”, lyg lietaus vandenį gertum.

Šiandien jau riaumojame į Chargušo perėją. Ak baital — kirgiziškai baltas žirgas, o charguš — tadžikiškai zuikis.

Nors ir Zuikio perėja, bet jos aukš­tis irgi „pamyriškas” — 4120 metrų viršum jūros, tik puskilometriu žemiau už Baltą Žirgą.

Sniegas, sniegas aplink… Tiktai pradedąs tirpti birželio sniegas…

Žemyn, vis žemyn ir žemyn.

Šalia kelio bėga, šoka žemyn ir žaliavandenis Guntas. Bent man — vie­na gražiausių Pamyro upių.

Kol kas jisai tyras, žaliai vaiskus, kol nepradėjo smarkiai tirpti sniegai ir ledynai. Viduvasarį jis susidrums, ištvins, ims kriokti ir blaškytis savo vagoje.

Kuo žemiau bėga kelias tarp aukš­tų, lyg kuorai staigių viršūnių — tuo platesnis Guntas, tuo daugiau žalu­mos tarpekliuose, tuo vešlesni sodai kišlakuose.

Ir štai — namai ir medžiai upių santakoje, Chorogas įsispraudęs gilia­me slėnyje, lyg žalia sala.

Maloni, svetinga, graži ir Jauki Badacbšano sostinė, o jos didžiausia įžy­mybė — Pamyro botanikos sodas.

Tasai sodas oficialiai įsteigtas 1940 metais. Dabar čionai, centre, sodui priklauso šešiasdešimt hektarų, gi su padaliniais, kurių yra ir tolokai nuo čia, jis turi šešis šimtus hektarų, ku­rių šimtas — drėkinamų žemių.

Pamyro botanikos sodas Choroge, tarpe visų pasaulio botanikos sodų, yra aukščiausiai kalnuose — 2320 metrų viršum jūros lygio, o jo aukš­tikalnių skyrius — viršum jūros 3000 metrų.

Šiuo metu sode, su visais jo sky­riais, surinkta apie du tūkstančius augalų rūšių ir formų, jų tarpe apie devyni šimtai medžių ir krūmų. Viso to didelio darbo tikslas ir mokslinė prasmė — tirti augalų introdukcijos ir aklimatizacijos galimybes visame didžiuliame Centrinės Azijos aukšti­kalnių regione.

Medis, norint ji pažinti, reikalauja iš žmogaus ne tik nuoširdaus darbo, atsidavimo, bet ir metų. Štai moksli­nis darbuotojas Michailas Zapregajevas netrukus švęs savo septyniasde­šimt penkerių metų jubiliejų, gi šia­me sode jisai išdirbo tik… trisdešimt metų.

— Nei daug, nei mažai… Jeigu ką buvai pasodinęs, gali jau bandyti truputį ir suprasti, kas iš to išėjo…

O dabartinis sodo direk­torius Nijatbekas Miralibekovas, taip įsimylėjęs savo darbą, kad, man regis, švęs čionai ne vieną ir savo amžiaus, ir savo darbo sukaktį. Tuo labiau, kad ir kilimo Jisai — chorogietis.

Veda Nijatbekas Miralibekovas ma­ne sodo keliais, takeliais ir terasomis. Tarp žydinčių gėlių, visokiausių žo­lynų ir medžių. Randu ne vieną seną pažįstamą iš Karpatų, iš Sibiro, iš Tolimųjų Rytų… O štai — mieloji Tilia cordata — širdingoji liepa, nuo mano Nevėžio krantų, iš pagirių, va­karais miglojančių.

Liepaitei per trisdešimt metų. Pati jaunystė ir žydėjimo pradžia. Kupso vešli vešlutėlė, kvepėdama žiedais nuo tolo. O bitės tik siuva, tik nardo jos lajoje… Ir taip gera pabūti po ja, pastovėti. Kaip Lietuvoje…

Rimgaudas Girvainis


Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.