Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Tyla

in Jūsų istorijos

„Tyla !“ – pasakė sūnus su nuostaba, kai išlipo iš automobilio, uždaręs dureles. Miške jau leidosi sutemos, minkšta saulėlydžio šviesa įstrižai krito ant auksinių pušų kamienų. Ir tyla…

Net paprasto plento triukšmo nesigirdėjo. Mes mėgavomės šią tylą ir bandydami jos nesutrikdyti ėjome žemuma, kurios kraštu pastarosiomis dienomis pasirodė šviežias elnių takas. Grybų šiemet nedaug, bet grybautojų minios, atidžiai apžiūrinėdami mišką, neduodavo ramybės miško gyventojams. Dabar grybų bumas atslūgo ir galima mėgautis tyla.

„Ar galėčiau pats privilioti žvėris?“ – šiek tiek neryžtingai prašo sūnus.

„Ar nebijai? O jei atbėgs? Nagi. Pirmyn.“ – su šypsena jam atsakau.

Šį vakarą viliojome vilbyne jauno veršio garsais. Bet nieko išskyrus tylą taip ir neišgirdome. Bet netyčią aptikome štai tokį statinį. Kas pastatė? Prisipažinkite?

Rostislavas, kaip tikrasis Robinzonas, išdidžiai užėmė šį prabangų namelį.

Prabangus namelis

Namo grįžome ramų šiltą vakarą su ištesėtų jausmo pažadu. Pirma pamoka briedžių medžioklėje atlikta.

…..

Antra diena.

Kaip įprasta kurapkų medžioklė buvo sėkminga. Jos aktyviai skrido į vilbynės garsus, bet nutūpdavo pernelyg arti šūvio ir atitinkamai netiko į trofėjus, juos labai stipriai sužalodavo septinto kalibro šratai, nors ir taikiausi į galvą.

Kurapkų medžioklė buvo sėkminga

Grybų rinkti jau nesinori. Per daug. Norisi tik mėgautis tyla. Tai ir dariau.

Šiemet spanguolių mažai, bet bruknių šiek tiek pririnkau, vėlgi panardintas į miško tylą.

bruknių šiek tiek pririnkau……

Kita diena.

Rytas. Giedras dangus. Žąsų klyksmas danguje, aušra ir tyla…

Vaikštinėju mėgaudamasis ramybe ir prašmatniu auksiniu rudeniu. Šilta ir sausa šiemet. Gražu!

Smaragdo spalvos pelkės samanos sugeria žingsnių garsus. Ir tik kartais su trenksmu lūžta po kojomis sausa pušies šakelė.

Pašiurpstu nuo sparnų plazdėjimo, kurtinys pakyla nuo spanguolių ir atsitupia ant pušies, žiūri į mane ištiesęs kaklą. Toloka….

Piktžodžiauju ant šio tylos pažeidėjo. Kaip jį pasiekti? „Kaip bus – taip“ – mintyse sau pagalvoju ir bandau per medžių griuvėsius prisiartinti. Nedvejodamas lipu per išverstus medžių kamienus su didžiausiu triukšmu. Jis stebi mane, nenuskrenda, tikriausiai apstulbęs nuo tylos ir nuo mano keliamo triukšmo, sparčiau veržiuosi į jo pusę… dar septyniasdešimt metrų iki jo. Viskas! Neištvėrė. Nuskrido… Na ką gi. Reikia sukti atgal į pelkę…

Vėl ropoju keliant triukšmą. Apeinu kitą kliūtį ir pamatau juodą buliaus nugarą ir rausvus ragus, vos trisdešimt metrų nuo manęs. Staigia sustoju ir sustingstu žiūrint į jį.

Stovi tarp pušų atsukęs man savo dešinį šoną

Briedis stovi tarp pušų atsukęs man savo dešinį šoną. Spokso į mane, ausis – lokatorius atsukęs į mano pusę. Rudi akių obuoliai tiesiog spindi kaip perlai miško tankmėje. Kokios milžiniškos jo akys.

Tiesą sakant man pasidarė net nepatogu, kad išdrįsau jam sutrukdyti. Juk jis stovėjo šioje tyloje visiškai laisvas ir ramus.

Galima teigti, jog prieš jo akis pralėkė visas jo gyvenimas ir jis stovėjo spoksodamas ir bijodamas pajudėti.

Gal jis vaizdavo statulą. Galvodamas, kad jei nejuda, tai jo ir nepastebi. Bet visą tai tik mano žmogiški samprotavimai, o apie ką galvojo tomis akimirkomis briedis, žino tik jis pats.

Buvau truputį užhipnotizuotas šiuo kaštono spalvos spoksančiu žvilgsniu. Bet laikas bėgo, todėl reikėjo imtis veiksmų…

Pradėjau traukti fotoaparatą. Trikojo net nesiekiau, nes jis mano padėtyje nepadėtų.

Padariau keletą kadrų. Briedis nejudėjo. Fotografuoju dar… tas pats vaizdas. Atrodo, kad tai paminklas.

Žvėris visiškai nejuda, net nemirktelėjo. Ir tik iškvepiamas oras išduoda, kad jis gyvas. Taip tęsėsi penkias minutes (nemeluoju). Aš jau pridariau krūvą kadrų. Net nufilmavau trumpą video vaizdą. Ir suprantu, kad visos mano nuotraukos yra absoliučiai identiškos. Tai jau pradeda erzinti. Tačiau mėgautis šių laukini akių vaizdu miško tankmėje – tai dovana. Ir nesinori praleisti tokios progos. Norėčiau padaryti kitą nutrauką kitu kampu. Oj, kaip aš to norėčiau.

Pasislenku ir peržengiu nuvirtusį medžio kamieną. Kol aš žengiau, briedžio kantrybė baigėsi.

Tarsi suspausta spyruoklė buvo jo viduje. Per kelias sekundes aš dar spėjau pamatyti kaip jis kelis kartus šmėkštelėjo tarp medžių tankmės. Jis tarsi kiškis šokinėjo per nuvirtusius medžius, kurių aukštis man siekė iki kaklo, lengvai juos peršokdamas.

Viskas.

Tyla.

Tik traškėjimas bėgančo per mišką briedžio.

Viskas nutilo.

Tyla.

Žvėris visiškai nejuda

Vadim Kašin

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Jūsų istorijos

Placeholder

Prie Nemuno

Esu sėslus meškeriotojas — nuolat žuklauju Nemune, ties Alytaus ir Lazdijų rajonų riba.

Audros gervelė

Ne pyragai jūroje laukia laivų, kurie iš mūsų geografinės platumos uostų iš­plaukia

Diena ant ežero

…Palengva švinta, balti nuo šerkšno ramiai sau rymo pakrančių medžiai. Tolumoje —
Pakilti į Viršų