Tūtelė

in Medžioklei

Parakas pradėjo naujų — šaunamųjų ginklų erą, o tūtelė padarė juos tokius, kokius matome šiandien. Lietuvoje ilgą laiką tūtelės buvo vadinamos gilzėmis (vokiškai „Hulse”). Teigiama, kad me­džioklinio lygiavamzdžio šautuvo tūtelė buvo išrasta 1863 metais. Tada ginklų meistras M. Šneideris Strasbūre (Prancūzija) pagamino popierinę tūtelę su metali­niu dugnu, o jo centre įmontavo kapsule parakui uždegti. Tiesa, dar 1877 metais Prūsijos kariuomenėje buvo pradėtas nau­doti kulkinis šovinys su popierine tūtele. Toje tūtelėje buvo parako užtaisas, švininė kulka bei kapsulė. Įdomu, kad kapsulė bu­vo tūtelės viduje — pritvirtinta prie kul­kos užpakalinės dalies. Ilgas šautuvo dū­žiklis — adata, prakirtęs popierinį tūtelės dugną, persmeigdavo paraką, sutrenkdavo ir uždegdavo kapsulės užtaisą. Dūžiklis — adata dažnai lūždavo, ne visada įskelda­vo kapsulę. Dėl to vadinamieji adatiniai N. Dreizės šautuvų šoviniai nepaplito už Prūsijos ribų ir buvo naudojami trumpą laiką.

Ne taip retai panašius dalykus išranda keli žmonės beveik tuo pat metu. Toje pačioje Prancūzijoje ginklų meistras K. Lefoše sukonstravo panašią į M. Sneiderio popierinę tūtelę su metaliniu dug­nu. Kapsulė čia taip pat buvo tūtelės viduje. Į kapsulę rėmėsi kaištelis, kyšantis iš tūtelės šono. Į tą kaištelį tiesiai kirsdavo gaidukas ir tokiu būdu įskeldavo kapsulę. Lefoše šoviniai buvo pavojingi — galėje iššauti netyčia sutrenkus į iš tūtelės kyšan­tį kaištelį. Be to, juos buvo nepatogu naudoti — šovinius į vamzdį galima buvo kišti ne bet kaip, o tik kaišteliu į viršų. Šie šoviniai ir jiems skirti šautuvai Euro­poje kai kur buvo naudojami iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Kur kas plačiau paplito prancūzo L. Flobero 1845 metais išrastos popierinės tūte­lės su metaliniu galu, taip pat ir metalinės tūtelės. Jose užtaisą uždeganti gyvsidabrio druska įdėta tūtelės metalines kepurėlės vidinės dalies pakraščiuose. Dūžiklis stuk­teli į kepurėlės kraštą, suspaudžia jos sie­neles, ir užtaisas užsidega. Dabar tokie šoviniai vadinami žiedinio uždegimo šo­viniais, o jų pavyzdžiu gali būti visiem žinomas 5,6 milimetro kalibro („mažo ka­libro”) šovinys. Šio tipo stambesnio ka­libro tūtelės nepaplito — dėl didesnio pa­rako dujų slėgio tūtelė plyšdavo dūžiklio įkirtimo vietoje, o pastorinus sieneles, dū­žikliui ne visada pavykdavo uždegti už­taisą. Vis dėlto L. Flobero išradimas nebu­vo užmirštas ir netrukus švęs pusantro šimto metų sukaktį.

Bet grįžkime prie M. Sneiderio tūtelės, kuri nuo išradimo dienos praktiškai nepa­kito ir labiausiai paplito medžioklės gink­lų pasaulyje. Kaipgi ji atrodė 1863 me­tais? Tai buvo į žalvario ar vario skardos kepurėlę — dugną įklijuotas keliolikos standaus popieriaus sluoksnių 2,5 colio (65 milimetrų) ilgio popierinis vamzdelis. Kepurėlės borteliai buvo šešių milimetrų, ji turėjo išsikišusias briauneles kad būtų patogiau tūtelę išsitraukti iš šovinio lizdo, o centre buvo kiaurymė kapsulei. Popiernio vamzdelio (kad jis tvirčiau laikytūsi prie kepurėlės) uždarajame gale iš vidaus buvo įklijuojamas tokio pat vynioto popieriaus kamštelis su kiauryme kapsulei. Kad popierinės tūtelės butų at­sparesnės drėgmei, jas dažydavo arba la­kuodavo.

Tūtelės konstrukcija truputį pasikeitė praeito šimtmečio pradžioje, kai buvo pradėta naudoti aukštą slėgimą sukeliantį bedūmį paraką. Dėl to teko paaukštinti metalinės kepurėlės bortelius iki 20 milimetrų — kad neatitrūktų popierinė tūtelės dalis. Tvirti šautuvų vamzdžiai išlaikydavo ne tik didesnį bedūmio parako dujų slėgį, bet ir didesnį šratų užtaisą, kuris netilpo 65 milimetrų ilgio tūtelėje. Šratų užtaisui padidėjus nuo 28 (12 kalibro) iki 36 gra­mų ir daugiau, atsirado mums įprastos 70 milimetrų [2,75 colio) ilgio tūtelės ir joms skirti šautuvai

Vėliau keitėsi tik tūtelės medžiaga iš­mokus presavimo būdu gaminti plonasienes žalvarines ir varines tūteles, popie­rinė tūtelė kurį laiką buvo primiršta. Po Antrojo pasaulinio karo, pradėjus gaminti drėgmės nebijančias ir lengvas plastmasines tūteles, buvo užmirštos dau­giakarčio naudojimo lygiavamzdžių šautu­vų metalinės tūtelės. Beje, šeštajame de­šimtmetyje buvo pasirodę vienkartinio naudojimo žvaigždute uždaromos aliumi­ninės tūtelės. Dabar tai jau egzotika.

Tuo pat metu buvo pradėta naudoti sukeliantį kur kas mažesnj dujų slėgį, pro­gresyviai degantį bedūmį paraką, kuris turėjo didesnį lyginamąjį svo­rį ir tūtelėje užėmė mažiau vietos. Tolimo šūvio mėgėjai sukonstravo šo­vinius, kuriuose (12 kalibro) tilpo iki 51 gramų šratų. Sunkiam šratų užtaisui sutal­pinti prireikė net 76 milimetrų ilgio (3 co­lių) tūtelės. Taip atsirado vadinamieji „magnum” šoviniai ir šautuvai, Šiandien ir šie tūtelės konstrukcijos pakeitimai — jau istorija. Mat pagaminus žemus, bet sandarius plastmasinius parako kamščius ir iki 2 — 3 milimetrų suploninus plastmasi­nį kamštelį tūtelės uždarajame gale 42 gramų (12 kalibro) svorio šratų užtaisas telpa ir įprastinėje 70 milimetru ilgio tūtelėje. Taip atsirado „mini magnum” šoviniai.

Tuo tarpu firmos, gaminančios šovinius tarptautinei rinkai, ėmė gaminti „univer­salias” 67,5 milimetro ilgio tūteles, kurio tinka tiek šautuvams su 65, tiek ir su 70 milimetrų ilgio šovinio lizdais.

Šaudant su techniškai tvarkingu šautuvu ir nepiktnaudžiaujant parako užtaisu, plastmasines tūteles galima panaudoti ke­letą kartų. Sulankstytą tūtelės viršų galima gražiai išlyginti. Dėl to reikia jį pamerkti į verdantį vandenį. Po to vidun įkišamas medinis tūtelės vidaus skersmenį atitinkaintis strypelis, tūtelė lengvai spaudžiama ir ridenama lygiu paviršiumi, kol plastmasė atšals ir sutvirtės.

Juozas Petrusevičius

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.