Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Tuoktuvių metui atėjus

in Gamtos stebėjimai

Ne kartą ir ne du ėjo garnys ir ger­vė vienas kitam pirštis, bet vis nesėk­mingai. Tai vienas ką ne taip pasakys, tai kitas, todėl nieko iš tų piršlybų neišėję — liudija sena liaudies pasaka, ir tai tikra tiesa.

Gerai žinoma, kad skirtingų rūšių gyvūnai negali, susiporuoti, nors kartais ir bando. Kodėl taip yra ir ko rei­kia, kad du gyvūnai sudarytų porą? Kaip jie atpažįsta vienas kitą ir lei­džia suprasti, kad yra linkę poruotis? Atsakyti į šiuos klausimus galima ste­bint gyvūnų elgesį. Žvilgtelėkim, kaip tokias problemas sprendžia vieni pa­prastesnių gyvūnų — vabzdžiai, ką jie veikia, atėjus tuoktuvių metui.

Žieduose gana dažnai gailima aptikti nedidelių ryškių spalvų vabalėlių, silpnai chitinizuotu kūnu, priklausan­čiu Meliridae šeimai. Tai pūsliavabaliai, Lietuvoje gyvena daugiau kaip 20 rūšių. Vargu ar kurios kitos rūšies patinėlis galės įtikti pūsliavabalio patelei. Ir štai kodėl. Suėję poron, pūsliavabaliai pirmiausia prisiliečia an­tenomis. Po to patinas pasisuka ir at­kiša patelei antsparnius ar viršugalvį, kartais „nesigėdi“ ir pasturgalį atsuk­ti. Kyšteli tiesiog panosėn bet kurią kūno dalį, tačiau visada tą, kurioje yra specialus organas, turintis kvapnių iš­skyrų. Šis organas gali būti antenose, čiupikliuose, blauzdose, priešnugarėlėje, pakrutinyje ar kitur, svarbu, kurios genties vabalėlis. Patelė kanda, kas jai pakišta. Ar šitai pakęstų koks kitas vabzdys? O pūsliavabalis kantrus. Jis atsigręžia vėl pastuksenti antenomis (labai panašu į pasišnibždėjimą) ir vėl kiša patelei ragauti kvapniųjų išskyrų. Dažnai ritualas kartojamas begalę kar­tų, kol abu susijaudina taip stipriai, kad pagaliau susiporuoja.

Tarakonų patinėliai irgi turi paruošę kai ką malonaus savo išrinktosioms. Prisiartinęs prie patelės, patinas pake­lia antsparnius, atidengdamas jų pag­rinde esančias liaukas, iš kurių bema­tant ima sunktis pateles viliojantis skystis. Vaišina ir žiogai, „smuikais“ prisivilioję pateles. Kai kurių rūšių patinai letenėlėse turi ilgas ataugas. Prisiartinusi patelė nulaužia jų galiu­kus ir smaguriauja besisunkiančiais la­šeliais.

Bet ilgiausia tuoktuves kelia dvis­parniai, priklausą Empididae šeimai. Jie paplitę po visą pasaulį, gyvena ir mūsuose. Tai nelabai didelės, retai centimetrą praaugančios musės. Ilgu straubliuku ir kūno proporcijomis kiek primenančios skorpionmusių giminę. Dauguma jų plėšrūnės, minta vabz­džiais, nors pasitaiko mėgstančių ir au­galų syvus. Šie dvisparniai poruodamiesi atlieka nepaprastą ritualą. Jo me­tu patinėliai įteikia patelėms… dovanų!

Kad nešokiruotume skeptiškesnio skaitytojo, papasakokime, kaip visa tai paaiškėjo.

Entomologai jau seniai pastebėjo šias muses kartais nešiojantis nedide­lius šilko balionėlius. Ilgai teko laužy­ti galvas spėliojant, kam jie reikalingi: gal kiaušiniams dėti, gal grobiui slėpti? Kažkam kilo mintis patikrinti nešioto­jų lytį, ir paaiškėjo, kad tai vien pati­nai. Netrukus balionėlių paslaptis buvo išaiškinta, ir tuo pačiu atsiskleidė įdo­mus, beveik neįtikėtinas dalykas: šilko balionėlis tam tikro ceremonialo metu įteikiamas patelei! Ir tik po to musės susiporuoja. Taigi balionėlis yra… do­vana išrinktajai patelei. Dovana jis vadinamas neatsitiktinai, neturi jokios kitos paskirties (nei valgomas, nei tin­ka kiaušiniams slėpti), išskyrus tą, kad yra svarbus tuoktuvių atributas. Netu­rės jo patinėlis — patelė į jokias kal­bas nesileis ir saulės lanku lenks tokį „jaunikį“.

Neįtikėtinais atrodo šis tuoktuvių ce­remonialas (gal dėl to, kad nejučiomis siejame su savo tradicijomis) tik iš pirmo žvilgsnio. Pasidomėję elgesio evoliucija, pastebėsime, kad jis vei­kiausiai išsivystė iš ritualo, kurio metu patelei buvo įteikiamas grobis. Šiuo metu yra žinomos kelios artimos rū­šys, kurios tuoktuves kelia kur kas paprasčiau. Pavyzdžiui, susirinkę spiečiun patinėliai atsineša vestuvinėms dovanoms skirtą grobį — vabzdžius. Kol patelė iščiulpia dovanotą laimikį, patinėlis ją apvaisina. Tai pačios pa­prasčiausios apeigos šių musių giminė­je. Hilara maura rūšies patinėliai el­giasi kiek sudėtingiau. Priekinių kojų letenėlėse esančiomis liaukomis jie su­verpia siūlą, paskui išaudžia audeklą, o į jį suvynioja dovanai skirtą grobį. Šiaurės Amerikoje gyvenančios Empis aerobatica rūšies patinėliai dovaną apaudžia taip, kad toji atsiduria gražaus šilko balionėlio viduje. Yra ir to­kių rūšių, kurių patinai šoka prieš pa­teles, laikydami grobį šilko tinklelyje. Įmantraus patinėlio elgesio tikslas — paveikti patelę, nuteikti ją taip, kad butų pasiruošusi poravimuisi. Beje, do­vana ne visada suvalgoma. Gal tai ir buvo akstinas evoliucijos eigoje pa­keisti grobį dailiuoju balionėliu?

Kiti dvisparniai, musės Platystoma lugubre, gyvenančios Kaukaze ir kituo­se pietiniuose rajonuose, tarpusavio santykius išsiaiškina visai kitaip. Italų mokslininkas Papasoglis (Papasogli), ištyręs jų tuoktuves, rašo, kad šios musės… bučiuojasi.

Pamatęs bet kokią musę, patinėlis strykteli jai ant nugaros, letenėlėse esantys kontaktiniai chemoreceptoriai (skonio jutimo organai) tuojau pat pra­neša: patinas ar patelė. Taigi neapvai­sintą patelę suranda, gentainius para­gaudamas kojomis. Jei pasitaiko patelė, letenėle pabeldžia į galvą. Tai labai svarbus sutartinis ženklas. Atsa­kydama ji įtempia ir užverčia į viršų straubliuką (savo lūpas), o patinėlis, kad pasiektų, sučiumpa kojele ir pri­sitraukia, abiejų „lūpos“ susilieja.

Savitai tuoktuves kelia visiems ge­rai žinomi mūsų įnamiai — cukriniai žvyninukai (dar vadinami sidabrinėmis avižėlėmis, Lepisma saccharinum). Tai besparniai apie centimetrą ilgio sidab­ru žvilgantys judrūs vabzdžiukai. Jų kūnas lašo formos, plokščias. Bukaja­me gale — galva su ilgomis anteno­mis, smailiajame — uodegigalis su stirksančiais trimis šereliais. Žvyninukus dažnai užklumpame naktį šmirinė­jančius sandėliukuose, vonių kamba­riuose ar kitose drėgnose vietose. Tai primityvūs vabzdžiai, tad sudėtingai tuoktis lyg ir neturėtų. Bet kur tau!
Suradęs patelę, patinėlis ima vikriai apie ją šokti, vis stumdamas į nuoša­lesnį kamputį. Taip jis nustato, ar patelė linkusi poruotis, ar ne. Po to patinėlis mikliai suverpia keletą siūlų, vieną gijelės galą pritvirtina prie sie­nos. Po siūlais deda kapsulę su sper­ma, o giją ištempta ir laiko. Tik tada ateina patelės eilė. Ji ima krutėti, kol uodegigalio šereliais paliečia patino iš­temptą giją. Sustoja, kiek pritūpia, kad pilvelyje esančia lytine liauka galėtų surasti ir paimti kapsulę. Abu partne­riai savo veiksmus taip tiksliai sude­rina, kad sperma labai greitai atsidu­ria patelės lytinėje sistemoje. Ore ji ligai išbūti negali — žūva.

Žvyninukai neturi specialių kopuliacinių organų, todėl nelengva užtikrinti apvaisinimą. Praverčia sudėtingas tuok­tuvių ceremonialas (beje, sudėtingai elgiasi ir kiti gyvūnai, kurių apvaisini­mas išorinis, pavyzdžiui, žuvys, trito­nai, salamandros).

Šiltais vasaros vakarais prie van­dens susirenka spiečių spiečiai lašalų. Tai šoka patinai, viliodami pateles. La­šalai — geri skrajūnai. Ir kaip nebus geri, jei visa kūno sandara pritaikyta skraidyti. Net pilvo (tiksliau — virški­namojo aparato) neturi, kad lengviau skristų, grakščiau šoktų. Sparnuoti ne­ilgam, vienai kitai dienai, tad laikas brangus, negaištama net maitinimuisi.

Sumosavęs sparnais, lašalas šokteli į viršų ir, nubrėžęs puskilpę, leidžiasi pamažu žemyn lyg besvoris, išplėtęs sparnus ir išskleidęs ilgą trišakę „uode­gą“. Vos tik pusklipė užsidaro, tučtuo­jau šauna aukštyn ir vėl aprimsta, pa­siduodamas žemės traukai. Suraitęs ke­letą kilpų, šokteli kiek aukščiau, vis­ką kartodamas iš naujo. Virpa, trūkčio­ja visas spiečius, nes patinai šoka.

Patelės, atskridusios į patinų būrį, čia pat ore apvaisinamos. Jų skrydis kiek kitoks nei patinų, pagal tai, ma­tyt, ir atpažįstamos.

Kokios rūšies vabzdžius bepaimtume, patinėlis ir patelė susitinka neatsitikti­nai. Jie ieško kits kito. Aišku, susitikti dviem tokiems mažyčiams padarėliams, kaip vabzdžiai, — nelengva: matuojant jų masteliu, reikia nuskristi ar nuropo­ti milžiniškus nuotolius, surasti gen­tainį beribėse platybėse. Kad mažiau reikėtų klaidžioti, gamta juos „išmokė“ įvairiausių gudrybių.

Mūsų gerai pažįstami mėlynieji laumžirgiai (Aeschna cyanea) keletą kartų per dieną palieka miško aikšte­les — medžioklės plotus, kuriuose gaudo vabzdžius, ir skrenda prie kūdros ar kito vandens telkinio „į pasimatymą“. Pasirinkęs pakrantės ruožą, patinas lū­kuriuodamas skraido tam tikrame aukš­tyje ir stebi. Pamatęs kitą laumžirgį, konkurentą, tučtuojau puola grumtis, pradeda oro kautynes, o atskridus pate­lei (skiria pagal skrydį) — bando po­ruotis. Visa tai trunka apie 40 minu­čių. Per tą laiką jis arba suranda pa­telę arba, pralaimėjęs kitam patinui, palieka pakrantę ir lekia pasistiprinti.

Dar išradingesni pavieniui gyvenan­čiu bičių Centris pallida patinėliai. Pa­telių jie ieško dviem būdais. Taktika, pasirodo, priklauso… nuo jų dydžio! Ten, kur patelės ritasi iš lėliukių, jas sergsti stambesni patinai Tuo tarpu smulkesnieji šmirinėja tarp medžių ir krūmų ieškodami jau skraidančių pa­telių. Toks elgesys greičiausiai susijęs su tuo, kad stambieji susiranda porą, nurungdami mažesniuosius bet pirmų­jų yra nedaug, todėl ir mažieji, pakeitę ieškojimo būdą, nelieka nuskriausti. Įdomu, kaip evoliucija „užprograma­vo“ šiai rūšiai nevienodą elgseną?

Reikėtų dar prisiminti Jonvabalių šviesos signalizaciją, svirplių ar žiogų giesmeles, drugių ypatinguosius kvapus.

Dviem vabzdžiams susitikus, tuo viskas nesibaigia. Reikia „mokėti“ su­tartinių ženklų kalbą, kad patinas ir patelė atpažintų savo rūšies partnerį ir tikrai susilauktų palikuonių. Gamtoje egzistuoja dėsnis, kad vienos rūšies gy­vūno kiaušialąstės negali būti apvaisin­tos kitos rūšies gyvūno sperma. Tad nuostabiojo Gamtos išradimo — tuoktu­vių — tam ir reikia, kad gyvūnai veng­tų bevaisio tarprūšinio kryžminimosi.

Vincas Būda

Facebook Komentarai

Tags:

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Gamtos stebėjimai

Naktis balose

Iš pat ryto graži diena. Vėjelio visiškai nėra, aplinkui viskas ramu. Tik

Nuodų paslaptys

Mėlynžiedis aštuonkojis (Hapalochlaena rnaculosa) pelnytai vadinamas pačiu gražiausiu aštuonkoju. Nors jis ir

Kvapų kalba

Pirmiausia patikslinsime, kas yra kvapas. Viskas, kas kvepia, turi lakių junginių, kurie garuodami susimaišo
Pakilti į Viršų