Trise girios glūdumoj. 2 pasakojimas

in Ekspedicijos

Tą mergaitę, kuriai buvo lemta su manim gyventi taigoje, aš išvydau, stovėdamas už grubių lentų prekystalio atokiame prekybos punkte. Ji atėjo į krautuvę, vesdama už rankos neiš­pasakytai seną indėnę. Tai toji akla ir beraštė indėnė, taip daug žinojusi apie šį laukinį kraštą, kaip niekas iš baltųjų, ir vėliau man pasakojusi, kokio būta Meldramo upelio, kol dar baltųjų akys neregėjo jo vandenų, paskatino mudu su Liliana ten apsi­gyventi ir sugrąžinti upeliui bebrus.

Dirbau aš tada pas anglą, pavarde Bičeris, kuris penkiolika metų prieš man gimstant perplaukė okeaną, tikėdamasis čia, mainikaudamas su šiaurės indėnais pigius niekniekius į bran­gius kailius, susikrauti turtą. Kai aš pradėjau pas jį dirbti, jam jau buvo per šešiasdešimt. Be batų jis buvo šešių pėdų dviejų colių aukščio, ir, nežiūrint metų naštos, kurią nešė ant savo plačių pečių, išsaugojo galingą, vienų raumenų kūną. Jo viršu­tinę lūpą dengė išpuoselėti ūsai, ir, pamatęs jį pirmą kartą, pa­maniau, kad šis vyras visai neseniai nusivilko gvardiečio uni­formą.

Bičeriui priklausė nemažas namas pakeleiviams apsistoti bei prekybos punktas prie Risko upelio. Jo iš rąstų suręsti trobe­siai buvo netvarkingai išsimėtę abipus vienintelio valdiško ke­lio, einančio per didžiulę Čilkotino plokštikalnę. Riskas, kun­kuliuojantis sraunus upelis, pradeda tekėti pačioje girios šir­dyje, už kokių trisdešimt mylių į šiaurę nuo Bičerio prekybos punkto, ir neša savo vandenis taip pat į Freizerio upę.

Prekybos punkte be kitų pareigų man teko prižiūrėti ark­lides bei arklius ir stovėti už prekystalio, kai anglas turėjo kitų reikalų. Už šio lentinio prekystalio gavau pirmąsias kailių pre­kybos pamokas. Visą vėlyvą rudenį ir žiemą indėnai iš netoli­mo rezervato nešdavo kojotų kailius ir keisdavo juos į miltus, arbatą, tabaką, kartūną ir kitas prekes. Laikas nuo laiko kas nors ištraukdavo iš savo džiutinio maišo ir paklodavo ant pre­kystalio ryšelį ondatrų kailių, bet retai tame ryšelyje būdavo daugiau kaip tuzinas kailiukų. Šio krašto vandenyse mažai bu­vo belikę ondatrų, kai aš pradėjau prekiauti kailiais.

Ir tik labai retai koks indėnas paduodavo man tamsų, žvil­gantį audinės kailį. „Kiek duodi už tas?”—būdavo, klausia jo tamsiaveidis savininkas. Šeimininkas liepė man niekad nemo­kėti indėnams už audinių kailius grynais — vien tik prekėmis ir produktais. Tokiame prekiavimo metode būta ir racionalaus grū­do, mat, indėnas, gavęs už savo kailius viską grynais, vis tiek juos bematant praperka. Indėnas pinigų visai nevertina, jei negali jų tuoj pat išleisti.

Man stojus dirbti pas Bičerį, buvo praėję tik dveji metai, kai palikau Angliją. Toks „brandus” amžius, kaip devyniolika metų, turi daug savo teigiamybių, ypač tą sugebėjimą lengvai mestis iš vienos aplinkos į kitą ir puikiai prie jos pritapti. Rūs­tus, beveik neapgyventas kraštas Britų Kolumbijos gilumoje traukė mane it saulė saulėgrąžą. Aš visad labiau domėdavausi Anglijos laukais ir upeliais, negu nuobodžiomis algebros ir lo­tynų kalbos taisyklėmis, kurias bandė įkalti į mano kietą gal­vą ne mažiau nuobodūs Northemptono vidurinės mokyklos mo­kytojai (Northemptonas — pramonės miestas centrinėje Angli­joje). Keturiolikos metų aš jau turėjau senovišką per vamzdį užtaisomą šautuvą, kurio abejotiną mechanizmą žinojau kaip savo penkis pirštus. Tas šautuvas, ko gero, gedėjo lygiai taip mane iš koto išversti, kaip ir triušį ar zuikį, į kurį taikydavau.

Bet dėl to aš nesijaudinau. Triušių ir zuikių, o kartais neti­kėtai pasisukusio fazano medžioklė greitai tapo man tikra mo­kykla, vienintele, kurios man reikėjo, vienintele, kurioje galė­jau šio to išmokti

Jeigu viskas būtų susiklostę pagal mano tėvo valią, jis bū­tų iš manęs padaręs juristą. 1919 metais tėvas, susitaręs su žy­mia Northemptono juristų firma, atidavė mane ten mokytis, ir aš dvylika mėnesių tik veltui eikvojau laiką, jo pinigus ir išvedžiau iš kantrybės abu firmos savininkus, nes beveik visai nesidomėdavau nuosavybės perdavimo ar įkeitimo formalumais, skyrybų ar pavainikių bylomis. Net sėdint teismo salėje ir klau­sant ieškovo advokato, iškalbingai besistengiančio įrodyti, kad atsakovas — tikrai be jokių abejonių nesantuokinio vaiko tėvas, aš sukdavau galvą, kokią čia sugalvojus pateisinamą priežastį, kad galėčiau pasprukti į laukus ar bent pasišlaistyti apie sodų gyvatvores.

1920 metais, įpusėjus gegužiui, vieną rytą tėvas pasikvietė mane į savo erdvų kabinetą. Avalynės gamyba buvo viena svarbiausių Northemptono pramonės šakų, o tėvas direktoriavo firmoje, tiekiančioje avalynės gamybai reikalingas mašinas.

Aš atsisėdau į minkštą odinį krėslą priešais tėvą ir sėdėjau labai tiesiai ir tyliai. Kelias akimirkas tėvas, nieko nesakyda­mas, mane stebėjo.

Neseniai kalbėjau su Timu Kingstonu apie tave, — tarė gal kiek perdėtai nerūpestingai.

Jis atrodė prislėgtas ir, matyt, jautėsi kažkaip nejaukiai. Aš tylutėliai sėdėjau savo krėsle. Viljamsui ir Kingstonui priklausė ta juridinė firma, kurion aš buvau atiduotas mokytis.

Jis pasakė man,— kalbėjo tėvas,— kad, jo nuomone, tęs­ti tau teisės studijas būtų visiškai beprasmiškas laiko gaišinimas. Tu tiesiog visai nesidomi ta profesija.

Įsiutęs aš ko nesušukau „pavainikių bylomis!”, bet tik dar tvirčiau sukandau dantis. Tėvas išleido geroką sumą pinigų, besistengdamas iš manęs padaryti juristą, ir negi jis buvo kal­tas, kad mano širdis visai nelinko į tą darbą.

Tu, žinoma, galėtum dirbti ir čia,— tęsė tėvas be ypatin­go entuziazmo,— tačiau nemanau, kad ir tas darbas tau patiktų.

Aš tai puikiausiai žinojau, kad jis man nepatiktų. Du vy­resnieji mano broliai dirbo šioje firmoje, bet manęs nė kiek nežavėjo mašinų gamyba.

Kiek patylėjęs, tėvas ėmė dėstyti:

Kanadoje gyvena tavo pusbrolis Haris Meriotas. Jis ten išvažiavo 1912 metais, susipažino su tenykšte gyvulininkyste ir dabar, įsigijęs savo galvijų, tuo verčiasi.

Aš iš karto atkutau, susidomėjęs palinkau į priekį ir, parė­męs delnais smakrą, atsirėmiau alkūnėmis į rašomąjį stalą.

Haris Meriotas gyvena Britų Kolumbijoje, tiesa? — pa­klausiau, dar labiau palinkdamas į priekį.

Nors menkai ką težinojau apie vakarinę Britų Kolumbijos dalį, dar mokykloje su didžiausiu įdomumu buvau perskaitęs apie Makenzio kelionę per visą Kanadą Ramiojo vandenyno link ir apie pavojingą Saimono Freizerio žygį upe, kuri dabar vadinasi jo vardu.

Pajutęs mano staigų susidomėjimą, tėvas ėmė kalti geležį, kol ji karšta. Jis linktelėjo.

Jis gyvena Britų Kolumbijoje, Klintone, prie Big Baro ežero. Ten turėsi ką šaudyti iki valiai. Prie pat rančos puikiau­sia elnių medžioklė. Manau, kad ir meškų ten netrūksta. Upė­takiai čia pat, upelis teka palei pat jo duris. Tu, žinoma, iš­moksi auginti gyvulius ir, gal būt, po ketverių ar penkerių me­tų…— Jis nutilo ir galvodamas primerkė akį (tėvas niekad ne­išleisdavo iš akių finansinės pusės), paskui greit atsimerkė ir užbaigė: — Be abejo, tai man atsieis daugėliau, negu tavo ju­ridinė karjera. Bet, ko gero, ranča bei nedidelė kaimenė nebus per brangu, jei investicija bus garantuota.

Nuo to laiko praėjo dveji metai, nors man rodosi, kad pra­bėgo visi dvidešimt dveji. Metus aš praleidau pas Harį Meriotą, kurio ranča buvo už dvidešimt penkių mylių nuo Klintono, mažo kaimelio iš keleto fermų ir trobesių, suręstų iš sienojų, su vieninteliu viešbučiu ir arklidėmis pravažiuojantiems, pasi­slėpusio tarp dviejų kalnagūbrių ir nutolusio kokias trisdešimt mylių į šiaurę nuo Eškrofto prie pagrindinės Kanados—Ramio­jo vandenyno geležinkelio magistralės.

Aš išbuvau pas Meriotą gerą laiko tarpą. Jo pakako mano delnams nueiti pūslėmis, o paskui sukietėti nuo dviašmenio kirvio koto, pakako laiko perprasti ir sudėtingam menui — iš­mokau apkrauti arklį nešuliais ir priveržti juos patikimu mazgu. Per tą laiką įsigudrinau atpažinti elnio pėdas ant dumbloto Big Baro kranto. Bet per tą laiką aš taip pat suvokiau, kad nei prie Big Baro, nei kur kitur manęs netraukia verstis gyvulininkyste. Ir ne dėl to, kad būčiau nenorėjęs dirbti. Bet auginti gyvulius, kaip ir studijuoti teisę, man buvo tiesiog neįdomu. Todėl vėlyvą 1921 metų pavasarį pasibalnojau keršį, susikroviau visą savo mantą ant krovininio arklio, pasakiau „viso gero” Hariui Meriotui ir pasukau į šiaurę, jausdamas, kad kur nors tame lau­kiniame, beribiame krašte tikrai turi būti vieta, kurioje galė­čiau įsikurti, įleisti šaknis ir rasti užsiėmimą prie širdies. Ir galų gale už šimto mylių į šiaurę nuo Big Baro ežero, Britų Kolum­bijos gilumoje, Čilkotino apygardoje, į vakarus nuo Freizerio upės, aš užtikau tai, ko ieškojau.


Mergaitė segėjo mėlyną raštuotą kartūninį sijoną, kuris, mano supratimu, nebuvo pirktas prekybos punkte nei, tuo la­biau, išsirašydintas paštu. Jis buvo siūtas namie, tačiau atrodė labai dailiai, tvarkingai ir nuostabiai jai tiko. O palaidinukė iš balto krepžoržeto, matyt, buvo atsiųsta paštu pagal užsaky­mą, ir jos sniego baltumas dar labiau ryškino tamsius, trumpai pakirptus mergaitės plaukus. Aš pastebėjau, kad ji eidama šiek tiek šlubuoja, ir pagalvojau, kad, matyt, jai bus nutrynęs kul­ną juodas odinis batelis. Vėliau sužinojau, kad ne nutrintas kulnas vertė ją šlubuoti. Jos pailgas veidas savo forma primi­nė pempės kiaušinį ir buvo lygiai taip pat išmargintas šlake­liais. Mergaitė buvo tokia patraukli, kad negalėjau nuo jos akių nuleisti.

Paskui, taip pat visiškai nesidrovėdamas, įsistebeilijau į se­nąją indėnę. Kalbos nėra, kaip gyvas nebuvau matęs tokios se­nos žmogystos, kaip ši indėnė, stovinti prieš mane. Jos veidas buvo panašus į džiovintą juodslyvę — toks susiraukšlėjęs ir tamsus. Vietoje skrybėlės ji ryšėjo juodą šilkinę skarelę, ir dvi ilgos žilų plaukų kasos, išsprūdusios iš po skarelės, karojo beveik iki juosmens. Senoji vilkėjo juodą raštuotą kartūninę suknelę ir palaidinukę iš panašios medžiagos, ir, nežiūrint šiltos dienos,— šį rytą nuo krautuvės kalendoriaus buvo nuplėštas birželio pirmosios lapelis,— jos pečius siautė stora vilnonė ska­ra. Mažos, sakytum vaikiškos, kojos buvo apautos ne odiniais batais, bet grubiais indėniškais mokasinais.

Aš vėl žvilgtelėjau į mergaitę.

Kas ji? — paklausiau su įžūliu smalsumu.

Prieš atsakydama, mergaitė įdėmiai pažvelgė į mane.

Mano senelė.

Jūsų senelė! — išsprūdo man. Ir nebegalėdamas sulaikyti liežuvio už dantų, tuo labiau atsijoti žodžių, aš sušukau: —Bet juk ji grynakraujė indėnė!

Mergaitės rusvos tiriančios akys tebebuvo įsmeigtos į mane.

Taip,— pasigirdo ramus jos balsas.— Aš ir pati turiu in­dėniško kraujo.— Ir, nežymiai šypsodamasi lūpų kampučiais, pridūrė: —Aš kvarteronė.

Aš vėl įsmeigiau akis į raukšlėtą senosios veidą.

Ji, tur būt, labai labai sena,— pasakiau aš.

Mergaitė linktelėjo.

Lalai devyniasdešimt septyneri.

Lalai? — Vardas skambėjo muzikaliai, nors ir buvo ne­girdėtas.

Lala — indėniškas vardas,— tuoj pat paaiškino mergaitė.

Pasiėmęs nuo prekystalio pieštuką ir gabaliuką sugeriamojo popieriaus, griebiausi aritmetikos. Pagal mano apskaičiavimus, Lala turėjo gimti apie 1830 metus. Tada šiame krašte maža te­buvo baltųjų, dar ir dabar jų čia ne per daugiausia.

Jaunystė drąsiai griebia jautį už ragų. Toji mergaitė ne tik kėlė mano smalsumą, bet ir traukė arčiau susipažinti. Tad ėmiau ją klausinėti:

Kur judvi su Lala gyvenate?

Už poros mylių, ant kalvos,— atsakė ji, mostelėjusi ran­ka šiaurės link į kalvos pašlaitę.

Aš vėl ėmiau spoksoti į Lalą. Niekaip negalėjau susigaudy­ti — indėnų rezervatas juk buvo už trijų mylių į pietus nuo prekybos punkto.

Matyt, senosios anūkė lengvai skaitė mano mintis, nes ra­miai ėmė aiškinti:

Kai Lala buvo penkiolikos metų, ją išsivedė iš vigvamo baltaodis. Nuo to laiko ji ir nebegyvena su indėnais.

Ganykloje mano jojamasis arklys buvo visai užsistovėjęs. Vizitas pas senąją indėnę būtų gera dingstis jį prajodinėti, tad jos ir griebiausi.

Ar negalėčiau kokį vakarą, po visų darbų, atjoti pas jus aplankyti Lalos? — paklausiau aš.

Nemanau, kad Lala prieštarautų,— nusišypsojo mergai­tė.— Ji perdaug sena, kad dabar ką imtų į galvą. Jūs galėtu­mėte jai net patikti, jei retkarčiais padovanotumėte maišelį ta­bako.

Toks buvo mano pirmasis susitikimas su Liliana, kuri paskui tiek metų praleido šalia manęs, dalindamasi geru ir blogu. Aš niekad negirdėjau jos aimanuojant. Juo geriau aš ją pažinau, juo dažniau prisimindavau upelio ištakas, kur buvau užklydęs 1922 metų pavasarį. Mane traukė grįžti prie upelio, ir ne taip sau apsilankyti, bet įsikurti visam laikui. Po kiek laiko aš jau svajojau ten gyventi su Liliana, ir šis tas daugiau, negu slap­ta nuojauta, sakė man, kad ji sutiks. Lala paspartino įvykių eigą.

Senoje, išmintingoje Lalos galvoje glūdėjo begalė žinių apie šį kraštą, kokio jo būta anksčiau, kai baltieji tik ėmė rodytis. Nors ji neturėjo jokio supratimo apie knygose aprašytą biolo­gijai gyvenimo sąlygos vertė ją kaip ir kitus jos gentainius, visiškai priklausomus nuo šio krašto faunos, beveik kas dieną susidurti su gamtos dėsniais. Lala puikiai žinojo, ką reiškia sep­tyni derlingi metai ir septyni bado metai, nors biblijos neskai­tė. Su gamtos dėsnių sąveika, kuri turi tokią svarbią reikšmę visų besiverčiančių medžiokle genčių gyvenime, Lala buvo taip gerai susipažinusi, kaip civilizacijos vaikas su abėcėle. Lala mo­kėsi biologijos iš pačios Gamtos ir geresnės mokyklos ji niekur nebūtų radusi.

Man buvo sunku kalbėtis su Lala ir ištraukti iš jos visa, ką ji žinojo, kadangi į begalę mano smalsių klausimų ji tegalėjo atsakyti labai primityvia, darkyta anglų kalba. Kai mudu su Liliana šnekindavome senąją prie rūkstančio laužo, iš jos nė kiek nešlubuojančios atminties liete liejosi nerišlių žodžių srautas. Lala, kad ir turėjo nuosavą iš sienojų suręstą trobelę, dažnai prašydavo Lilianą užkurti ugnį lauke. Ji ilgas valandas pratūnodavo prie laužo žarijų, lėtai papsėdama pypkę, įsmei­gusi liūdnas, nereginčias akis į ugnį. Lala visiškai apako prieš dvylika metų.

Per tuos sėdėjimus prie laužo Lala daug man pripasakojo apie upelį, kokio jo būta jos vaikystės laikais, dar gerokai prieš pasirodant anglui Meldramui, kurio vardu dabar upelis vadi­namas.

Tada vapiti stovi ten,— pasakojo ji.— Labai daug vapi­ti. Aš žiūriu, kaip jis į bebrų vanduo stovi ir geria.

Taip, kažkada šiame krašte buvo vapiti, didžiulės vapiti bandos. Pats savo akimis mačiau miške jų numestus pabalusius aptrūnijusius ragus. Atrodo, kad niekas, išskyrus Lalą, su­pratimo neturi, kas nutiko vapiti bandoms ir kodėl jos išnyko iš Čilkotino. Ir ji ko gero sakė tiesą.

Aš prisimenu viena žiema, aš maža mergaitė, kai sniegas snigti du mėnulius visą laiką. Maži medžiai, tik viršūnės ma­tyti iš sniego.— Ji iškėlė savo kaulėtą ranką aukštai virš gal­vos ir parodė, kiek daug buvo prisnigta sniego.— Ta žiema dau­gybė indėnai badauti ir mirti,— bylojo ji.— Greitai sausa žu­vis ir uogos viskas suvalgyti ir niekas negali elniai rasti. Pen­ki mėnuliai sniegas netirpti. Kada šiltas oras ateiti, pusė indė­nai žmonės numirę.

Aš spėjau, kad ta negirdėtai ilga ir rūsti žiema siautėjo čia 1835 arba 1836 metais. Šiaip ar taip, bet kai po metų kitų Čilkotine ėmė rastis baltieji, jie jau nebesutiko nė vieno vapiti.

Ypač daug Lala pasakojo apie upolį. Jos vaikystėje pagal genties papročius kiekviena indėnų šeima turėjo savo medžiok­lės plotą, kur statydavo spąstus kailiniams žvėreliams ir me­džiodavo elnius, didžiulėmis bandomis besileidžiančius iš aukš­tumos žiemoti prie Freizerio upės. Apie Meldramo upelio iš­takas buvo Lalos šeimos paveldimi medžioklės plotai, ir ilga metų virtinė, kuri skyrė jos vaikystę nuo tos dienos, kai aš ją pirmą kartą išvydau, nepajėgė ničnieko išdildyti iš Lalos prisi­minimų apie gimtąsias vietas.

Ji pasinerdavo į savo neišsenkamos atminties gelmes ir pa­sakodavo mums apie tūkstančius pralekiančių kanadinių žąsų, kurios, ilsindamas galingus sparnus, gagendavo ežeruose, arbanapie didžiąsias ir kitas laukines antis, kaip jos, saulei leidžian­tis, kildamos pulkais iš balų, uždengdavo dangų. Žemiau bebrų užtvankos upelis knibždėte knibždėjo didžiulių upėtakių, ku­rie, keletą akimirkų pailsėję ir sukaupę jėgas, šokdavo per už­tvanką į ramesnius upelio vandenis. Ji pliaukšėjo ir klekeno liežuviu, pasakodama apie bebrus, triukšmingai plekšinčius uo­degomis vėsioje vakaro tyloje, rankomis stengėsi pavaizduoti ondatros urvą upės pakrantėje arba tamsiakailes audines su ūdromis, besišildančias saulėje ant bebrų namukų.

Vieną vakarą, susirangęs prie laužo ir stebėdamas Lalos raukšlių išvagotą veidą, pratariau:

Nebėra daugiau upėtakių, Lala. Beliko vien tik lipčiai ir žuvis skvo. Ir dabar indėnai niekad nebeatneša bebrų kailių į krautuvę.

Ji papurtė galvą. Jos kaulėti pirštai apgraibomis surado ma­no ranką ir įsmigo į ją. Pakėlusi nereges akis į mano veidą, ji pratrūko:

Niekas nebeliko dabar.— Jos pirštai šiek tiek atleido ma­no ranką. Staiga ji paklausė: — Žinai kodėl?

Valandėlę pagalvojęs, atsakiau spėliodamas:

Dėl bebrų?

Aha, bebrai!

Aš prikimšau pypkę tabako, kurio atnešiau lauktuvių iš krautuvės, padaviau Lalai ir pakėliau žabą prisidegti. Įsikandusi pypkiakotį, ji giliai užsitraukė, palaikė burnoje dūmus, ir paskui lėtai juos išpūtė.

Kol neateiti baltas žmogus,— neskubėdama ėmė ji aiškin­ti,— indėnas užmušti bebras tik tada, kai jam reikėti mėsa ar kailis dėl antklodė. Ir tada būti pilnas upelis bebrai. Bet kai bal­tas žmogus ateiti ir duoti indėnas tabakas, cukrus, ugninis van­duo, kad indėnas bebras kailiai nešti iš upelis, indėnas galva apsisukti ir užmušti visi bebras.

Jos pirštai vėl įsmigo man į ranką, ir rūsčiu balsu ji pa­klausė:

Kodėl baltas žmogus nesakyti indėnas: truputis bebrai tu turi palikti, kad mažas bebriukai būti kitas metas? Kodėl bal­tas žmogus nepasakyti indėnas — jei paimti visi bebras, van­duo irgi dingti. Ir jei vanduo nebūti, nebūti upėtakis, nebūti kailis, nebūti žolė, nebūti niekas.

Kiek pamąsčiusi ji vėl prabilo:

Kodėl tu neiti prie upelis ir negrąžinti bebras? Tu jau­nas vyras, mėgti medžioti, spąstai statyti. Jeigu upelis vėl būti pilnas bebrai, gal upėtakis sugrįžti. Ir antys, ir žąsys vėl su­grįžti ir didelė balos vėl pilna ondatros, taip kai aš būti maža mergaitė. O kur ondatra būti, audinė ir ūdra taip pat būti. Aha! Kodėl tu ir Lili neiti prie tas upelis, ir gyventi ten, ir grąžinti upelis bebrai?

Taip samprotavo ir patarė ši sena beraštė indėnė, kuri matė ateinant pirmuosius baltaodžius į jos kraštą, kuri dalinosi guo­liu su vienu jų, kai jai buvo tik penkiolika metų. Ji mirė po dvylikos mėnesių, peržengus šimtą metų, nepraradus nė vieno danties, nė karto nepatyrusi jų skausmo. Kai mirtis pagaliau ėmė artintis, Lala negirdėjo jos žingsnių. Joks skausmas ne­varstė jos pavargusio sudžiūvusio kūno. Ji mirė kaip miršta senas ąžuolas, per ilgai stovėjęs miške. Prieš valandėlę ji, pa­togiai išsitiesusi, ilsėjosi ant šieno čiužinio, ramiai papsėdama pypkę. Kai tabakas nustojo rūkti ir pypkė ataušo, ji rūpestin­gai pasidėjo ją ant taburetės šalia guolio ir atsiduso: „Aš pa­vargti, aš eiti miegoti.” Taip ir pasimirė Lala.

Ji buvo palaidota ant kalvos viršūnės, apžėlusios retakere žole, netoli trobelės, kurioje ji pragyveno beveik visus savo antrosios gyvenimo pusės metus. Kai karstas buvo leidžiamas virvėmis į duobę, išsprūdo maža mergytė iš indėnų gretų, ne­byliais veidais supančių kapą. Ji pribėgo prie duobės, pasižiū­rėjo žemyn ir paprastai pasakė: „Lala dabar visai išėjo.” Aš stovėjau prie kapo, skaitydamas maldą už mirusius iš „Maldų Knygos”, kurią buvau atsivežęs iš Anglijos. „Žemė žemei, pe­lenai pelenams, dulkė dulkei…” Ir karališko kraujo princesė ne­būtų galėjusi daugiau pageidauti.

Tuo metu, kai Lala pasimirė, Čilkotine, kaip ir visoje pro­vincijoje, buvo nedaug užregistruotų traperių. Švelniakailius žvėrelius visi medžiojo „griebk, kiek gali” principu: kiekvienas galvojo tik apie pelną, o dėl kitko galvos sau nekvaršino. Kai­lių prekyboje žodis „gamtos apsauga” neegzistavo. Visiems bu­vo aišku, kad šio krašto vandenys, nors ir lėtai, bet pastoviai senka, tačiau niekam, išskyrus Lalą ir gal dar keletą jos ra­sės senių, nepakako įžvalgumo šį negandą sieti su visišku beb­rų išnąikinimu. Bet niekas neklausinėjo indėnų nuomonės šiuo klausimu, tuo labiau valstybinės įstaigos, kurios buvo atsakin­gos už šios provincijos vandens resursus. Be abejo, jei indė­nai ir būtų ką sakę, niekas nebūtų paisęs jų patarimų. Bet mes su Liliana susimąstėme.

Mudu drauge svarstėme visus šios rizikingos užmačios prieš ir už argumentus. Man tai buvo tarsi iššūkis, kuris žadėjo tokį gyvenimą, koks būtų man prie širdies. Aš jau kartais spęsdavau spąstus, bet tik kojotams, kurie naktimis atbėgdavo iš miš­kų ir slankiodavo, tykodami grobio upelio slėnyje, netoli pre­kybos punkto. Lilianai ši užmačia žadėjo nuosavus namus ir visa tai, ką moteris su jais sieja. Nors prekybos punkte be pil­no išlaikymo uždirbdavau per mėnesį tik keturiasdešimt dole­rių, per dvejus trejus metus aš galėjau susitaupyti pinigų nu­sipirkti pačių reikalingiausių daiktų gyvenimo pradžiai. Kliūčių nestigo, bet ką jaunam reiškia kliūtis? Taigi mes sau užsibrė­žėme tikslą: kartu vyksime prie upelio ištakų, o paskui — kaip dievas duos.

Aš kreipiausi į Britų Kolumbijos medžioklės departamentą ir gavau leidimą medžioti miške, šimto penkiasdešimt tūkstan­čių akrų plote, apimančiame visą Meldramo upelio baseiną nuo ištakų beveik iki žiočių — iki jų dar buvo maždaug mylia. Pa­lyginti išėjo neblogas sandėris. Už teisę medžioti spąstais aš privalėjau mokėti departamentui „didžiulę” sumą — dešimt do­lerių per metus ir rinkliavą už kiekvieno sugauto žvėrelio kai­lį. Be to, turėjau įsipareigoti „globoti ir išsaugoti visus kaili­nius žvėris”. Deja, mudu su Liliana greitai įsitikinome, kad ten beveik jau nebuvo ko globoti ir saugoti.

Aš trumpam susimąsčiau apie Angliją ir galimą iš ten finan­sinę paramą. Juk tėvas buvo sakęs, kad galėtų duoti pinigų nedidelei galvijų rančai Britų Kolumbijoje nusipirkti. Galvijų ranča! Tai tikras dalykas, ir, sumaniai šeimininkaujant, galima kasmet iš jos tikėtis pastovių pajamų. O mano galva tuo tarpu buvo pramušta tokiais abejotinais ir neaiškiais planais, nelygi­nant medžiojančios žebenkšties pėdsakai. Tėvas visad buvo la­bai atsargus su savo svarais, šilingais ir pensais. Labai nenoriai jis investuotų juos į lengvabūdišką sumanymą. Tad šią šmėkštelėjusią minti — ieškoti finansinės pagalbos Anglijoje — tuoj pat atmečiau.

1928 metų rugsėjį keliaująs Anglikonų bažnyčios dvasinin­kas sutuokė mane su Liliana. Dvasininkas — dručkis, kiek pa­ritus, tiek pastačius — atrodė toks geraširdiškas ir patenkintas, kaip ursonas, besišildantis prieš saulę medžio viršūnėje. Kaip pradėjo sutuoktuvių ceremoniją su meilia šypsena glotniame, apskritame veide, taip šypsodamasis ir baigė. Vestuves kėlėm erdvioje prekybos punkto svetainėje, ir viskas ėjo kaip iš pyp­kės, išskyrus tą momentą, kai rudas Bičerio spanielis, ieško­damas savo šeimininko, ėmė braižytis apie duris ir staugti. Su­tuoktuvėse dalyvavo Bičeris su žmona, apsitaisę geriausiais sa­vo rūbais.

Liliana buvo labai rūpestingai apgalvojusi savo tualetą. Ji vilkėjo lengvų baltų mezginių vestuvinę suknelę, per liemenį perjuostą blyškiai melsva juosta, ir buvo apsigaubusi baltų nė­rinių šydu. Aš išgirdau, kaip misis Bičer sušnabždėjo savo vy­rui: „Viešpatie, kaip žavingai ji atrodo!”

Kinas virėjas Džo iš kailio nėrėsi, taisydamas puotą, vertą tokio svarbaus įvykio. „Elikas”, suprask Erikas, „jis paimti mo­telis dabal”, pasakojo kinas virėjas Džo irigacijos specialistui kinui Vongui. „Šeimininkas motelis (misis Bičer) sakyti man: „Džo, tu pataisyti tokie valgiai, kad visi plisiminti didelis glaži puota.”

Ant vaišių stalo buvo šalti kepti viščiukai, mišrainė, bulvės ir šviežutėliai, tiesiog iš daržo saldūs kukurūzai. Ir didžiulė rausva lašiša, nelegaliai sužvejota Čilkotino upėje, kai ramiai sau keliavo aukštupin į nerštavietę, bet dėl to jos skonis tik­rai nenukentėjo. Buvo pyragų su girtuoklėmis ir su moliūgu, namie gamintų ledų ir milžiniškas vestuvinis tortas, kurio, po viščiukų, lašišos ir deserto, beveik niekas ir neparagavo. Bi­čeris ištraukė iš kažkur du butelius šerio, ir, kai visi įprastiniai tostai buvo paskelbti, mūsų dvasininkas buvo jau toks palai­mingas, kaip du ursonai, besišildantys saulės atokaitoje.


1906 metais, kai Lilianai buvo dveji metai, jos vyresnioji sesuo pririšo pagalvę ant ramaus ponio, užkėlė Lilianą, nustvėrė savo putniom rankytėm pavadžius ir smagiai riktelėjo: „No, no!” Ponis, per savo amželį daugybę elnių atgabenęs į stovyklą, pajudėjo tingia ramia žingine, o paskui, kai sesutė smagiai uždrožė jam rykšte per pasturgalį, nenoriai pasileido risnoti. Viskas būtų baigęsi gerai, jei staiga artimiausios kal­vos viršūnėje nebūtų pasirodę du šuoliais lekią indėnų raiteliai. Pamatęs raitelius, Lilianos ponis pastatė ausis ir ūmai sustojo, o mažytė keleivė nuslydo jo sprandu ir šleptelėjo aukštielninka ant žemės. Tas kritimas nepraėjo be pėdsakų gležnam kūdikio kūneliui: nuo tada ji ėmė gerokai šlubuoti, bet niekas į tai laiku neatkreipė dėmesio. Be to, artimiausias gydytojas buvo už pus­antro šimto mylių Eškrofte, kur nusigauti reikėjo mažiausiai dvylikos dienų, keleto arklių ir vežimo.

Nors laikui bėgant raišumas pasidarė mažiau žymus, bet vi­siškai nepraėjo. Krisdama Liliana pažeidė stuburą ir dešinį šlau­nikaulį. Kai po dviejų dešimčių suvirš metų ją apžiūrėjo gy­dytojai ir specialistai osteologai (tai įvyko tuoj po mūsų ves­tuvių), jau buvo per vėlu atitaisyti tokią seną traumą. Liliana liko raiša visam gyvenimui.

Ta nežymi jos stuburo trauma apvertė aukštyn kojom mūsų planus kraustytis prie upelio ištakų 1930 metų pavasarį. Kelio­nę teko atidėti kitiems metams. Pagal visus mūsų apskaičiavi­mus, jei aš dirbčiau Risk Krike iki 1930 metų balandžio ir tau­pyčiau kiekvieną centą iš savo algos, mes susidėtume pakan­kamai pinigų nusipirkti viskam, ko mums reikės naujo gyve­nimo pradžiai. Tačiau, praslinkus šešioms savaitėms po mūsų vestuvių, paaiškėjo tai, kas vėliau pareikalavo žymios mano santaupų dalies. Liliana buvo nėščia.

Suvirškinęs šią stulbinančią žinią, ėmiau blaiviai galvoti.

Tau reikės ligoninės ir gero gydytojo.

Tai kaštuos daug pinigų,— ramiai atsakė ji.— Pagaliau daugybė moterų šiame krašte gimdo namie ir…

Bet tu negimdysi namie,— nutraukiau aš ją ir, neradęs tinkamesnių žodžių, pralemenau: — Argi nesupranti, kad, turint sužalotą stuburą, gali ne taip lengvai viskas praeiti, kaip dau­gumai indėnių.

Netrukus aš nuvežiau Lilianą į Kvesnelį, mažą kaimelį, nu­tūpusį už devyniasdešimt mylių į šiaurę nuo Risk Kriko ant Freizerio krantų, kur buvo ne tik gydytojas, bet ir visai moder­niai įrengta ligoninė. Apžiūrėjęs Lilianą, gydytojas trumpai drū­tai pareiškė: prieš gimdymą bent mėnesį ji turinti išbūti Kvesnelyje gydytojo priežiūroje. Dėl stuburo ir šlaunikaulio trau­mos gimdymas būsiąs nelengvas. Galimas atvejis, reikėsią da­ryti Cezario piūvį.

Bet per dievo malonę ir gydytojo sumanumą 1929 metais liepos dvidešimt aštuntą dieną Vizis Erikas Koljeras atėjo į ši pasaulį normaliai. Rudenį aš susitikau tą gydytoją prie Risk Kriko, kur jis buvo atvykęs pamedžioti ančių ir žąsų. Tarp kit­ko, pasiteiravęs apie Lilianos ir vaiko sveikatą, jis pažvelgė tiesiai man į veidą ir tarė: „Jaunuoli, jums tiesiog pasisekė. Gimdymas buvo itin sunkus.” Paskui labai rimtai perspėjo: „Manyčiau, kad turėtumėte pasitenkinti tuo vienu kūdikiu.”

Vizio atėjimas į šį pasaulį mums kaštavo beveik pusantro šimto dolerių, ir, nors atidėjo kelionę dar vieneriems metams, mes gerokai praturtėjome dėl to.


1931 metai, birželio antroji. Praėjo lygiai vienuolika metų, kai Anglija man virto vien prisiminimu. Pakilusi saulė, nors tebuvo ketvirta valanda, nesivaržydama žvelgė žemyn iš be­veik visai giedro dangaus. Kregždės nardė apie išsišovusį aukš­tyn arklidės stogą, lipdydamos naujus ar lopydamos senus liz­dus. Atokiau, pievelėje, vienišos tuopos šešėlyje, nedidelėje krūvoje snaudė avys, ant kurių dar nenukirptų nugarų strakaliojo ir slysčiojo nerangūs ėriukai. Prie kiaulidės, rąstų garde, karvė laižė ką tik atsivestą veršį.

Priešais krautuvę stovėjo didžiulis dengtas vežimas, iki vir­šaus prikrautas maisto atsargų, įrankių ir kitokių daiktų, ku­riuos mes taip ilgai rinkome. Prieangyje sėdėjo Bičeris ir glostė savo spanielio ausis.

Jei tau tik prireiks darbo, ateik pas mane,— draugiškai prakalbo jis.

Ten, kur mes traukiame, man darbo bus per akis,— atsa­kiau aš.

Jis linktelėjo.

O pinigų?

Ta klausimo pusė ir man buvo miglota.

Aš pakinkiau arklius, įmečiau Vizį Eriką į vežimą, padėjau Lilianai įlipti į aukštą sėdynę, užsirangiau pats šalia jos, rikte­lėjau „nooo” ir pliaukštelėjau botagu. Lenkdami kaklus prie pavalkų, arkliai nenoromis ištempė viržius. Tarsi protestuoda­mi ratai sucypė ir ėmė lėtai suktis. Aš važiavau pagrindiniu Čilkotino keliu mylią, paskui pasukau arklius iš gerai išvaži­nėto kelio į vos matomas, žolėmis apaugusias vėžes, vedančias šiaurėn, į taigą. Mudu su Liliana atsigręžėme ir paskutinį kar­tą žvilgtelėjome į slėnyje susigūžusius prekybos punkto trobe­sius, kurių nebematysime daugelį mėnesių. Paskui, vėl patogiai atsisėdę, leidomės į šiaurę.

Erikas Koljeras

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.