Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Trise girios glūdumoj. 1 pasakojimas

in Ekspedicijos

Erikas Koljeras gimė 1902 metais Anglijoje. Tėvas — kompanijos direktorius — norėjo sūnų išmokslinti, tačiau Eriko nei advokatūra, nei prekyba nedomino. Studijuojant ji vis labiau traukė gamta, miškai. Visą laisvalaikį jis praleisdavo medžiodamas. Pagaliau metė studijas ir išvyko į Kanadą. Čia kurį laiką dirbo tėvo brolio fermoje. Pagaliau su žmona — vietine indėne iš mišrios šeimos — ir sūnumi jis išsinuomoja medžioklės plotą Britų Kolumbijos provincijoje ir išgyvena ten 30 metų. Tą gyve­nimo atkarpą Koljeras ir vaizduoja savo pasakojimuose.

„Trise girios glūdumoj” — tai įdomūs Kanados taigos aprašymai, medžiotojo profesionalo išgyvenimai ir nuotykiai.


Atrodė, kad visas pasaulis liepsnoja, kai pirmą kartą išvy­dau Meldramo upelį. Ant kalvos, kur dar jaučiausi saugus, bu­vo girdėti, kaip gaisras artinasi iš šiaurės upelio link. Kai jis pasiekė lanką kalvos papėdėje, liepsnos liežuviai ūždami tra­tėdami puolė perdžiūvusią it pintis žolę ir, nepraslinkus nė po­rai minučių, visa lanka skendėjo ugnyje. Liepsnos lengvai per­šoko upelį ir metėsi anapus į kėnius. Per penkias šešias minutes lanka pavirto į smilkstančią juodą dykynę. Nors kėnių spygliai dar tebeliepsnojo, aš žinojau, kad tie medžiai jau miršta. Ir stai­ga dingtelėjo mintis: „Miršta upelis, miršta medžiai, miršta visas šis kraštas.”

Ir vis dėlto kaip tik šiame krašte netrukus mums su Liliana buvo lemta apsigyventi. Čia, šioje bevaisėje, išdegusioje tai­goje, kuri buvo mūsų namai beveik trisdešimt metų, išauginome savo sūnų Vizį. Čia patyrėme svilinančią vasaros kaitrą ir smel­kiančią rūsčios žiemos tūžmastį. Čia vieninteliai mūsų kaimynai buvo briedžiai, meškos, vilkai ir kiti miškų bei pelkių gyvūnai; o kai kurie jų buvo visad pasiruošę nuginčyti mūsų teisę gyven­ti taigoje. Čia mes išmokome pakelti nepasotinamą uodų ir spaivų kraujo troškulį,— dažnai kone iš proto variusį tiek mus pačius, tiek mūsų darbinius ir jojamuosius arklius,— lygiai kaip ir džiaugtis visomis mus supančios laukinės gamtos gėrybėmis.

Čia mes patyrėme neišpasakytos ramybės valandėles — nak­vodami ant storo samanų kilimo miške ar prie žvilgančios kūd­ros, kurios rimtį iki šiol tebuvo sudrumstęs tik pralekiančių van­dens paukščių pulkelis arba koks nirtulingas briedis. Vasarą tai gana malonu, bet žiemą, kai žemė miega, apsiklojusi trijų ar daugiau pėdų storumo sniego patalais, reikėjo turėti spartietiškos ištvermės, kad galėtum nakvoti miškuose ar prie ežerų, kai iš plaučių iškvepiamas oras beveik tą pačią akimirką sušąla, speigas tarsi aštriu medžioklinio peilio smaigaliu varsto kūną. Kaip tik tuomet, kai žiema be gailesčio sukaustydavo šį laukinį kraštą, vienplaukė Liliana prastovėdavo daugybę valandėlių prie mūsų trobelės mėnesienoje, nekreipdama dėmesio į klastingas minusinės temperatūros atakas; dairydavosi ir klausydavosi visa nuščiuvusi — gal jau išgirs tykiai čežant slides ar sunkesnį ark­lio žingsnį, tiupinantį sniego plutą, graužiama nebylaus klausi­mo: „Kodėl jų dar nėra? Kas juos laiko sniegynuose iki tokios vėlumos?”

Čia, šiame krašte, kuris dabar mano akyse pavirto į smilks­tančią degėsių plynę, mums buvo lemta pergyventi nemaža niū­rios nevilties akimirkų, kai rodėsi, jog mūsų lūkesčiai jau nie­kad neišsipildys. Čia mums teko patirti ir didžiausios laimės bei pasitenkinimo valandėlių, įsikūnijusių vilčių džiaugsmą, kai pagaliau mūsų pastangos ėmė duoti vaisių.

Kai Lilianos bobutė, grynakraujė indėnė, dar buvo vaikas, briedžių ir elnių bandos ateidavo numalšinti troškulio čia, prie Meldramo upelio, kuriame bebrai pliaukšėdavo uodegomis, musiaujantys upėtakiai šokinėdavo iš vandens, o pakrantės švend­rynuose knibždėte knibždėjo tūkstančiai ančių ir žąsų. Dabar upelio vanduo buvo stovintis, o vietomis ir visai prapuldavo. Ugnis šlavė mišką, medžiai jau buvo žuvę; žiūrėdamas į tą ago­niją iš saugaus stebėjimo punkto ant kalvos, galvojau tik vie­na — šis kraštas merdi, ir nėra kam jo gelbėti.


Pirmą kartą išvydau tą upelį, tiksliau, jo ištakas, vėlyvą 1922 metų pavasarį. Ir tik 1926 metų rudenį pamačiau Meldramo žio­tis: jis įteka į Freizerio upę už trejeto šimtų mylių į šiaurę nuo Vankuverio (Britų Kolumbijoje), kurlink skrenda laukinės žą­sys.

Jojau ant kastruoto keršio, iš pažiūros ramaus ir be jokių šelmysčių arklio, bet iš tiesų klastingo kaip plonas ledas. Nors dabar jis tingiai risnojo taku, suglaustomis ausimis ir primerk­tomis akimis, bet tegul tik jam po kojomis purpteli žvyrė arba staiga netoli tako šokteli elnias iš savo guolio tankiame pušai­čių atvašyne — tada mano keršis gali pavirsti į nirtulingai siau­tėjantį uraganą. Jis stosis piestu, ims spardytis, o porą kartų tas pasiutėlis net yra išmetęs mane iš balno. Jei dabar, kai, mano supratimu, mažiausia trisdešimt mylių skyrė mane nuo žmonių gyvenvietės, keršis man paspruktų, nutekėtų oi daug vandens, kol tą nevidoną vėl visoje grožybėje išvysčiau. Todėl, dešiniąja ranka tvirtai įtempęs kamanas, kairiąją laikiau ant balno gugos, kad kiekvieną akimirką galėčiau iš visų jėgų į ją įsitverti.

Išgyvenęs Britų Kolumbijos gilumoje, nuošalioje Čilkotino apygardoje visus metus ir suvokęs daugelį to keisto, laukinio krašto papročių, aš su nerimu galvojau, kad dėl nuolatinių gais­rų, laisvai siautėjančių šiuose miškuose, greičiau kalta ne die­vo valia, o degtukų dėžutė žmogaus rankose. Čia jau taip įpras­ta: kas tik nori prisipjauti savo gyvuliams šieno dar niekad ne­šienautoje lankoje, joja saulėtą vėlyvo pavasario dieną į tokią lanką ir numeta degantį degtuką į pernykštę sustabarėjusią žolę, kad toji vėliau, kai ateis šienapiūtės metas, nesiveltų ir nestrig­tų šienapiovės dantyse. Tas numatytas šienauti plotas gali būti kokių dvidešimties akrų, bet, apvalant jį nuo stagarų, liepsna nusiaubdavo šimtus akrų aplinkinio miško.

Bet tai nieko baisaus. Krašte, kur eglių, pušų ir kėnių miš­kai tęsiasi mylių mylias ir niekas gerai net nenutuokia, kur jie baigiasi, mediena — gamtos turtas, neturįs ekonominės vertės; ji naudojama nebent tik tvoroms tverti, greitomis trobelei su velėnos stogu suręsti arba malkų atsargoms žiemai.

Atrodo, kad pirmą sykį toji mintis man atėjo į galvą, kai raitas kėliausi per upelį jo ištakose ir paskui jojau pavandeniui žemupio link. Kartais esti, kad žmogus, svajojantis vieną gražią dieną įsigyti nuosavą namą, gali žvilgtelėti į tuščią sklypą ko­kioje nors gatvėje ar alėjoje ir, staiga užsidegęs, tarti sau: „Štai kur norėčiau pasistatyti namą.” Beveik pasąmonėje man tada šmėkštelėjo mintis: „Kada nors norėčiau prie to upelio apsigy­venti.” Po kelerių metų, kai ta atsitiktinė mintis tapo realiu faktu, aš praleidau daugelį nemigo naktų, neramiai vartydama­sis lovoje, vis svarstydamas, ar išmintingai pasielgiau, ar ver­tėjo visa tai pradėti. Bet tada su manimi buvo Liliana, taip pat ir Vizis. Ir jiedu — ar saulė švietė, ar dangus su žeme maišėsi — laikė mane tarsi inkaras prie upelio.

Kitapus upelio buvo gal pusės akro pievelė, kurią juosė liauni gluosniai. Už gluosnių vėl viešpatavo amžinai žaliuojan­čios išlakios kanadinės pušys. Lankelės pakraštyje iškėliau savo ištįsusią, šešių pėdų ir pusantro colio ilgio personą iš bal­no, pririšau lasą prie pavadžio galo, numoviau kamanas ir pa­leidau keršį pasiganyti sulig keliais aukštumo žolėje. Neseniai lankoje gulėjo elniai. Jodamas prie upelio, keletą kartų paste­bėjau jų šviežius pėdsakus, taip pat užklupau ir didžiulę juodą mešką, kuri taip susikaupusi laupė stuobrio žievę, ieškodama sultingų vikšrų, kad nei užuodė, nei išgirdo, kaip prisiartinau. Kai pagaliau meška pajuto mane, aš sustabžiau arklį ir apmi­riau balne, o žvėris nerangiai nuplumpsėjo į artimiausią jau­nuolyną kuo greičiausiai pasislėpti. Tuo metu meškos mažai ma­ne domino. Dar nebuvo atėjusi ta diena, kai nudobti didžiulę, riebią juodą mešką man bus gyvybinis klausimas. Bet elnių pėd­sakai lankelėje vertė blaiviai pagalvoti: vadinasi, mėsos čia nestigs, jei tik mokėsi medžioti.

Keršiui kiek pasiganius, pasileidau pusmylį prieš srovę. Upokšnis sunkėsi iš siauro it juosta ežerėlio —pusės mylios plo­čio, gal trijų ilgio — ir tarsi drovėjosi išsišovęs į priekį. Van­duo ežere buvo taip nusekęs, kad upelio ištakoje vos tik la­šeno. Artėjo vidurdienis, ir atrodė, kad saulė, kruvinai raudo­nas rutulys danguje, laikosi ant tirštų dūmų, kylančių iš degan­čio miško. Aitrus dūmų skonis, kurį pajutau liežuviu, perspėjo mane, kad reikia grįžti. Ugnis buvo jau čia pat.

Iš smalsumo patraukiau dar toliau paupiu. Vanduo vos sru­veno pro žvyrą ir akmenis, tarsi praradęs viltį ir norą kur nors nusigauti. Už kokios mylios nuo ištakos upelis vingiavo per lanką — seną bebravietę. Čia vanduo buvo stovintis, dvokian­tis ir vos dengė juodą purvą upokšnio dugne. Pasukau arklį į lanką; susiraizgiusi, sausa kaip parakas žolė šiugždėjo po ker­šio kanopomis lyg popierius.

Ten, kur baigėsi lanka, stūksojo apgriuvusį bebrų užtvan­ka, o už jos liekanų upelio vaga dingo senų klestinčių kėnių tankmėje. Prasmukęs pro užtvankos spragą, upelis buvo vos gyvas. Vanduo kapnojo ant žvyro ir kitoje užtvankos pusėje pamažu rinkosi į menką balutę. Aišku kaip dieną — upokšnis merdėjo.

Kaip tik tada aš ir išgirdau ugnį, slenkančią prie upelio iš šiaurės. Savisaugos instinktas perspėjo mane, kad reikia iš lan­kos pasitraukti ir joti į tą aukštą kalvą, iš kur galėčiau ne tik stebėti besiartinantį gaisrą, bet ir greitai pasprukti. Po keleto minučių tai ir reikėjo daryti.

Ten, sename pušyne, buvo maža atvašynų, tad slenkančiai ugniai neužteko peno taip įsisiautėti, kad galėtų apglėbti me­džių viršūnes. Bet, keli tik liepsnos pasiekė lanką su perdžiū­vusia žole, jos parodė visą savo baisų godumą naikinti.

Tuomet dar nežinojau, per kiek metų gamta išaugina didžiu­lį, šešiasdešimties pėdų aukščio kėnį, kurio kelmo skersmuo siekia dvylika colių; daugybė tokių medžių buvo už lankos. Iš kiekvieno, jei prireiktų, būtų galima pripiauti apie šimtą pen­kiasdešimt pėdų gerų lentų. Jų sakuotos šakos sviro iki pat že­mės, ir medžiai augo taip tankiai, kad briedis ar elnias, ieško­damas ten pavėsio, vargiai galėtų prasibrauti.

Kai ugnis pasiekė kėnius, liepsnos apglėbė jų viršūnes. Žėruojančios kibirkštys šaudė į dūmų tumulus danguje ir, vėjo nešamos, krito žemėn už šimto ar daugiau jardų. Ir ten, kur nu­krisdavo žiežirba, tuoj pat pasirodydavo liepsna.

Aš palinkau balne į priekį, nusitvėriau abiem rankom už balno gugos ir stengiausi pro dūmus įžiūrėti bebrų užtvankos liekanas. Ir spraga užtvankoje, pro kurią sruveno upokšnis, man pasirodė kaip tarpas tvoroje, kur kažkada būta vartų.

Prieš akimirką buvusi žalių žaliausia, lanka pavirto į pajuo­dusią plynę, o jos durpinės dirvos jau niekas nebedengė nuo įnoringos gamtos įgeidžių. Aš sėdėjau labai tykiai balne, įsmei­gęs akis į tą spragą bebrų užtvankoje. Jeigu, galvojau, nors vienintelė bebrų pora būtų išlikusi lankoje, vartai užtvankoje būtų uždaryti. Tada visoje lankelėje būtų tyvuliavęs vanduo vietoje sausos it parakas žolės. Vanduo būtų sulaikęs liepsną, nuvaręs ją atgal, ir kėniai už lankos būtų išlikę gyvi. Bet už­tvanka neturėjo vartų, kadangi bebrai seniai jau buvo išnykę, o išnykus bebrams, šis kraštas atsidūrė beviltiškoje padėtyje.

palapinė, kurioje gyveno Koljierai, kol pasistatė trobelę (autentiška foto)
Palapinė, kurioje gyveno Koljerai, kol pasistatė trobelę (autentiška foto)

Erikas Koljeras

II Dalis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Ekspedicijos

Pakilti į Viršų