Turizmas "|" Medžioklė "|" Žvejyba "|" Gamta "|" Kelionės

Tokia pradžia

in Medžioklės istorija

Devynioliktajame amžiuje etnografinėje Lietuvoje įvairiu metu medžioklę regulia­vo 1588 metų Lietuvos statutas, Prūsijos įstatymai, Lenkijos kunigaikštystės bei Kuršo gubernijos medžioklės įstatymai, įvairūs Rusijos imperijos centrinės vaidilos aktai. Bet, matyt, mažai kas žinojo jų tu­rinį, o dar mažiau kas jų apskritai paisė.

Pirmasis teisinis aktas, artimas tam, kurį mes pavadintume medžioklės įstatymu, Rusijoje buvo priimtas 1763 metais ir su įvairiais pakeitimais ir papildymais galiojo daugiau kaip šimtmetį. Jame svarbiausia tai, kad nuo kovo 1 dienas iki birželio 29 dienos buvo draudžiama medžioti, o 1827 metų papildymas uždraudė tuo metu pre­kiauti laukiniena. Gausybė įvairių papildymų bei patikslinimų sukeldavo nemažai painiavos, ir 1858 metais vidaus reikalų ministerija parengė medžioklės įstatymo projektą, kuris didžiulės imperijos dar didesnėje biurokratinėje mašinoje buvo gromuiluojamas net 34 metus. Bendras visai imperijai (išskyrus Sibiro sritis, Kuršo guberniją, Suomiją ir Lenkijos kunigaikštys­tę) pirmas ir paskutinis medžioklės įstatymas kartu su medžioklės taisyklėmis buvo patvirtintas 1892 metų vasario 3 dieną. Su nedideliais pakeitimais įstatymas galiojo iki Spalio revoliucijos, o kai kur ir ilgiau, pavyzdžiui, Lietuvoje — iki 1920 metų.
Tai dokumentas, pabrėžiantis turtinę ir socialinę nelygybę. Teisė medžioti priklausė žemės savininkui. Priešingai romėnų teisei sakoma, kad žvėris ar paukštis, pa­šautas savo žemėje ir nukritęs kaimyno sklype, priklauso sklypo savininkui, o ne medžiotojui. Įstatymas patvirtino ir Pa­baltijo dvarininkų privilegiją medžioti valstiečių žemėse.

Remiantis 1892 metų medžioklės taisyklėmis, medžioti galima tik turint nustatytas formos metinį bilietą (kaina 3 rubliai). Miškininkai, miškų sargyba, medžioklės draugijų darbininkai gaudavo nemokamus leidimus. Žemės ūkio ministerija dar iš­duodavo leidimus medžioti žvėris (išskyrus stumbrus) ir rinkti paukščių kiaušinius mokslo reikalams. Pavyzdžiui, devynioliktojo amžiaus pabaigoje tokį leidimą kasmet gaudavo Leonardas Ivanauskas — profesoriaus Tado Ivanausko tėvas.

Buvo draudžiama medžioti stumbrus, briedžių, elnių ir stirnų pateles, taip pat ir jų jauniklius. Su šunimis negalima buvo medžioti nuo kovo iki liepos mėnesio. Kiti medžioklės terminai panašūs į dabartinius. Buvo draudžiama naudoti įvairias gaudykles, spąstus, nuodus.

Kaip jau minėta, teisė medžioti priklausė žemės savininkui. Šia teise jis galėjo nau­dotis pats ar perleisti ją kitam. Valstiečių žemėse buvo galima medžioti, gavus kaimo bendruomenės sutikimą. Norintys medžioti valdiškuose plotuose privalėjo nusipirkti bilietą arba plotus išsinuomoti ilgesniam laikui.

Lenkijos kunigaikštystės 1871 metų medžioklės taisyklės, kurios galiojo Užnemu­nėje, o nuo 1881 metų kurį laiką ir Vilniaus gubernijoje, mažai kuo skyrėsi nuo jau minėto Rusijos medžioklės įstatymo. Paminėtina, kad čia buvo įvestas žemės cenzas: medžioti galėjo tik asmenys, turin­tys vienoje vietoje ne mažiau kaip 150 margų žemės (84 ha), pigesnis buvo me­džiotojo bilietas, skyrėsi medžioklės ter­minai, buvo draudžiama medžioti paukščius giesmininkus. Medžiokliniais šunimis buvo laikomi skalikai, kurtai, taksai, paukš­tiniai šunys ir apskritai išmokyti medžioti šunys. Šiaip jau po laukus ir miškus lakstančius šunis buvo galima naikinti. Be to, buvo gana didelis šunų mokestis — už kurtą kasmet reikėjo mokėti 15 rublių, už skaliką — 5 rublius. Brakonieriavimas me­džioklės žvėrynuose ar šiaip aptvertuose plotuose buvo prilyginamas vagystei. Panašios taisyklės 1887 metais įsigaliojo ir Kur­šo gubernijoje, kuriai priklausė nedidelė etnografinės Lietuvos dalis.

Už medžioklės taisyklių pažeidimus, jei už tai nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė, buvo numatytos baudos nuo 5 iki 100 rublių, o už nušautą stumbrą — 500 rublių.

Praeitame šimtmetyje Lietuvoje praktiš­kai negaliojo 1763 metų Rusijos imperijos medžioklės įstatymas. Medžiojant privačiose valdose, buvo laikomasi vietos papročių. Valdiškuose plotuose medžioklės buvo organizuojamos remiantis specialiais valdžios įstatais bei Valstybės turtų ministerijos miškų departamento nurodymais. Pavyzdžiui, apie vilkų medžiokles praeito šimtmečio viduryje mūsų svetainėje jau rašyta (Jonas Jurkštas, Vilkai ir Jų medžioklė praeityje).

Geriausiai medžioklė buvo organizuota Prūsijai priklausiusioje etnografinės Lie­tuvos dalyje, kur galiojo 1850 metų poli­cijos įstatymas dėl medžioklės. Kadangi mus domina tik nedidelė teritorija, kur šis įstatymas galiojo, tai jo smulkiai nenag­rinėsime. Be to, jis mažai kuo skyrėsi nuo Rusijos medžioklės įstatymo. Paminėtinas 1891 metų liepos 11 dienos įstatymas dėl medžiojamųjų žvėrių padarytos žalos at­lyginimo.
Medžioklės plotų savininkai ar nuomi­ninkai privalėjo daugiau ar mažiau atly­ginti briedžių, danielių, elnių ir stirnų pa­darytą žalą miškų ir žemės ūkiui. Paprotys neleido reikalauti atlyginti kiškių padarytų nuostolių. Šernus buvo galima laikyti apt­varuose. Ir jei iš lokio aptvaro pabėgęs žvėris padarydavo žalą, tai aptvaro šei­mininkas privalėjo ją atlyginti. Be to, visi žemės savininkai ir nuomininkai savo plo­tuose galėjo be atskiro leidimo šernus gau­dyti, laikyti ar nugalabyti visais leistinais budais. Tik šaudyti reikėjo specialaus lei­dimo.

Apie organizuotą medžioklės tvarką Lietuvoje tarp dviejų sukilimų (1830 ir 1863 metų) nėra ko ir kalbėti, nes iš gy­ventojų buvo atimti šautuvai. Ilgametis Vilniaus medžiotojų draugijos (įkurtos 1905 metais) valdybos narys Boleslovas Sventožeckis rašo, kad 1863 — 1866 metais buvo griežtai draudžiama medžioti su pa­rakiniais šaunamaisiais ginklais. Dvaro konfiskavimas ir nemokama kelionė į Sibi­rą grėsė už valdžiai neatiduotą šautuvą. Nebuvo prekiaujama paraku. Bet tikri medžiotojai jo gaudavo — karinių parako sandėlių tvarkytojai irgi turėjo žmogiškų ydų, o šautuvus medžiotojai buvo paslėpę miškuose. Medžioklė valstybiniuose plo­tuose tuo metu buvo apskritai uždrausta.

Tik pašlijus imperijos iždui, susirūpinta, kur gauti papildomų įplaukų. Ir 1868 metų rugsėjo pabaigoje valstybės turtų ministerijos miškų departamentas patarė leisti valdiškuose plotuose medžioti už pinigus. Prie departamento aplinkraščio gubernijų turtų valdyboms buvo pridėta „Pagrindai ir taisyklės, kuriais remiantis, gali būti lei­džiama medžioti valdiškuose plotuose”. Medžioti galėjo kiekvienas, iš girininko nusipirkęs atitinkamą bilietą arbi išsinuomojęs medžioklei valdiškus plotus. O tai­syklėse labai jau atsiprašančiu tonu aiški­nama, Jog „(…) gubernijų turtų valdybos šalia iždo naudos, gaunamos už medžioklę, esant galimybei, žiūrėtų, kad nebūtų žalo­jami miškai, deramai medžiojama (…). Valdybos įpareigojamos parengti medžioklės taisykles, kurios gal sudarytų sąlygas de­ramai medžioti ir nebūtų išnaikinta fauna”.

Vilniaus gubernijos girininkai nebuvo pasirengę šiam reikalui — vienuolikoje gubernijos girininkijų buvo tik šešios vietos, tinkamos medžioklėms, įdomu ir tai, kad dauguma girininkų siūlė leisti me­džioti su skalikais ir paukštiniais šunimis ir prieštaravo medžioklei su varovais.

Vilniaus gubernijos valstybės turtų valdyba, susipažinusi su girininkų nuomone, 1869 metų lapkričio mėnesį pranešė miškų departamentui, jog visose gubernijos girininkijose galima leisti medžioti. Būtina tik pagerinti miškų apsaugą, šiame rašte buvo išdėstytas medžioklės Vilniaus guber­nijos valdiškuose plotuose taisyklių pro­jektas. Medžioti turėjo būti leidžiama vienoje girininkijoje nuo liepos iki kovo mėnesio, įsigijus atitinkamą vardinį medžioklės bilietą. Bilietas medžioti su šautuvu bet paukštiniu šunimi kainavo tris rublius, o su skalikais — penkis. Jei su skalikais medžioja keli medžiotojai, tai asmuo, tu­rintis nuolatinį bilietą medžioti su skalikais, privalėjo kitiems medžioklės dalyviams nupirkti vienkartini bilietą už 25 kapeikas. Buvo draudžiama medžioti su varovais, šaudyti briedžius, šernus, tetervinus bei kitus retus žvėris ir paukščius, naudotis tinklais, spąstais, gaudyklėmls, kilpomis, nuodais. Į plotus, kuriuose medžioti buvo draudžiama, medžiotojas galėjo įeiti be šautuvo ieškoti paklydusių šunų.

Valstybės turtų ministras su nežymiais pakeitimais Vilniaus gubernijos medžioklės taisykles patvirtino, ir 1870 metais girininkai pradėjo platinti atitinkamus bilietus. Galima sakyti, tais metais radosi organi­zuotos medžioklės sąjūdis, ir iš jo po de­šimtmečio išaugo pirmoji Lietuvoje me­džiotojų draugija.

Niekas neskubėjo pirkti atitinkamų me­džioklės bilietų, o priežastį, matyt, tiks­liausiai nurodė Trakų pirmosios girininki­jos girininkas, rašęs jog paprasti žmonės neturi šautuvų, o dvarininkai medžioja sa­vo žemėse. Tais metais bilietų buvo par­duota beveik už 39 rublius. Taigi juos įsigijo apie 10 medžiotojų. 1871 metais gauta 33 rubliai, o kitais metais — tik 24 rubliai.

Vėliau buvo nutarta pardavinėti bilietus, leidžiančius medžioti visoje gubernijoje. Gubernijos turtų valdybos miškų revizorius siūlė nustatyti 15 rublių mokestį už me­džioklę su šautuvu bei paukštiniu šunimi, o su skalikais — 20 rublių. Gubernatorius atsisakė tvirtinti tokias nežmoniškai dideles kainas. Palyginimui galima pasakyti, kad dvaro darbininkas per metus gaudavo 25 — 30 rublių algos.Valdininkai nenurimo, kol 1875 metais nepabrangino medžioklės bilietų — me­džioklė visoje gubernijoje kainavo 12 rublių, o vienoje girininkijoje su šautuvu bei paukštiniu šunimi — 4 rublius, su skalikais 6 rublius. Už dalyvavimą viešoje me­džioklėje su skalikais reikėjo mokėti 30 kapeikų. Kasmet bilietai buvo spausdinami ant skirtingos spalvos popieriaus, kad ne­kiltų noras pasinaudoti senais.

Centriniame valstybiniame istorijos archyve saugomose bylose nėra tikslių duo­menų, kiek XIX šimtmetyje buvo medžiotojų, bet galima apytiksliai spėti, o kai kada ir tiksliai pasakyti, kiek ir ku­riais metais žmonių medžiodavo valdiš­kuose plotuose. Kiekvienoje girininkijoje 1870 — 1880 metais būdavo parduodama maždaug ketvirtadalis medžioklės bilietų, gautų iš gubernijos valstybės turtų valdy­bos, o vėliau — pusė. Antai 1875 metais buvo nusiųsta į 18 girininkijų 299 metiniai bilietai ir 1208 vienkartiniai. 1876 metais į 11 girininkijų nusiųsta atitinkamai 185 ir 160, 1878 metais — 190 ir 170. O 1887 metais 21 Vilniaus ir Kauno gubernijų gi­rininkijoje buvo parduota 62 medžioklės bilietai (27 metiniai ir 35 vienkartiniai), 1888 metais — 26 ir 59, 1891 — 30 ir 82.

Priėmus 1892 metų medžioklės įstatymą, gubernijos valdininkai nežinojo, kaip elg­tis. Tad dėl šventos ramybės tais metais medžioklės bilietų daug kur nepardavinėjo. Buvo nemažai skundų, bet, kaip sakoma, popierius gali viską iškęsti.

Kitais metais buvo parengti nauji me­džioklės bilietai, ant jų atspausdintos ir daug išsamesnės medžioklės taisyklės.

Remiantis naujuoju įstatymu buvo pat­virtintos medžioklės Vilniaus ir Kauno gubernijų valdiškuose plotuose taisyklės. Bilietas medžioti vienoje gubernijoje su šautuvu ir šunimis (paukštiniais ar skali­kais) kainavo 12 rublių, o tik vienoje gi­rininkijoje — 6 rublius. Vienkarčio bilieto medžioti su skalikais kaina nepasikeitė. Medžioti buvo galima beveik visus žvėris ir paukščius, išskyrus briedžius, stirnas, šernus bei tetervinus. Už nušautą briedį buvo numatyta 40 rublių bauda, už šerną 25, už stirną — 12, už teterviną — 2,5 rublio. Už nušautą suaugusią patelę bauda buvo dvigubai didesnė. Meškos būdavo medžiojamos visus metus. Tik už nušautą suaugusį žvėrį iždui reikėjo sumokėti dešimt rublių, o už jauniklį — penkis. Nuo balandžio pradžios iki gegužės vidurio buvo galima medžioti slankas ir tuoktuvėse burbuliuojančius tetervinus, nuo liepos pradžios — vandens paukščius, nuo šio mėnesio vidurio — miškų ir pelkių paukščius. Rugpjūčio viduryje prasidėdavo kurapkų medžioklė, o nuo 25 dienos — kiškių. Medžioklės terminų pažeidėjai būdavo baudžiami piniginėmis baudomis ir neatlyginamai prarasdavo bilietą medžioti.

Vilkus buvo galima medžioti bet kuriuo metu ir net su varovais. Tik apie tai iš anksto reikėdavo pranešti artimiausiam girininkui arba eiguliui.

Paskutiniais devynioliktojo šimtmečio metais pagausėjo medžiotojų — 1896 ir 1897 metais valdiškuose miškuose buvo leista medžioti maždaug 60 žmonių. O valstybės turtų valdyba 1892 — 1896 metais už medžioklės bilietus gavo apie 1645 rublius pajamų.

Imperijos valstybės turtų ministerija šimtmečio pabaigoje rinko duomenis apie medžiojamosios faunos būklę ir skaičių, medžioklės įrankius bei galimybę mūsų krašte organizuoti verslinę medžioklę, bet tai jau kita tema.

Juozas Čivilis

Facebook Komentarai

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.

*

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Latest from Medžioklės istorija

Apie medžiotoją

Šiais laikais medžiotojas daugiausia suvokiamas kaip medžiojantis dėl pramogos, kartais versliniais sumetimais
Pakilti į Viršų